vladas_slaitasVLADAS ŠLAITAS (1920–1995), pradžios mokyklos mokytojas, 1943 m. hitlerininkų išvežtas priverčiamiesiems darbams, 1947 m. išvykęs į Angliją, kur dirbo fabrikuose, ligoninėje, lietuviškoje spaustuvėje, pirmąjį eilėraščių rinkinį Žmogiškosios psalmės išleido 1949 m. Detmolde (Vokietija). Debiutavo kaip tradicinio lietuviško lyrizmo poetas („Aukštaičių lygumų sūnus“), apdainuojantis siūbuojančią žolę „Ukmergėj, upeliūkščio pašonėj“ ir nepritapimą svetimame krašte („Svetimo miesto dangus skersakiuodamas žiūri“). Įsitikinęs, kad „poezija yra daugiau negu mąstymas“, kad jai reikalingas ne „išsimokslinimas“, o tik „Dievo malonė“, Šlaitas nesistengė pagrįsti savo kūrybos vieninga idėjų sistema ar kultūrinių įvaizdžių tinklu. Jam norėjosi išlikti poezijoje „prasčiokėliu“ – be jokių kaukių ir pozų: „Ir padėk man, Dieve, būti paprastam“, nekuriančiam jokių reikšmingų mitų, drįstančiam pasišaipyti pačiam iš savęs („Tegyvuoja Jo Ekscelencija / Tuščio Šiaudo eilėraščių rašinėtojas / Vladas Šlaitas!“). Nuo metaforinio kalbėjimo, įprasto lietuviškai poetinei tradicijai ir gana išraiškingo jo ankstyvuosiuose eilėraščiuose („rudenėjant laukams, ant sulyto saulėgrąžos vamzdžio, / grosiu sau tik vienam“), jis perėjo į informacinio pranešimo lakoniškas formules, šnekamąjį toną, proziško sakinio sintaksę, nerimuotas eiles (rinkiniai – Begimto medžio, 1962; Aguonų gaisras, 1969; Nesu vėjo malonėje, 1978; Rudenio vynas, 1991).
Svajonė ir ilgesys – kertiniai pirmosios knygos žodžiai, penimi tėviškės atsiminimų, – kasdieninėje emigranto buityje prarado poetizacijos šaltinius. Laikas – viską atimantis ir nešantis nebūtin – tapo svarbiausiu egzistenciniu išgyvenimu Šlaito lyrikoje, kurią A. Nyka-Niliūnas pavadino autoanalitiniu monologu. Tik daiktai amžinai gyvena esamajame laike, kaip ir vaikai, kurie dar nieko nežino apie smėlio laikrodį ir „nieko apie smėlį, / kuris jų mėlynas akis užpils“. Laikas, kuris praėjo, jau nėra tavo. Tau priklauso tik esamasis laikas, kuris čia pat sutirpsta, užklodamas užmaršties pilkuma net mylimus veidus. Nėra nieko, „ko negalėtų laikas užlyginti“. Tik ką lakstei „siaurom ir kreivom gatveliūkštėm, / kurios bėgo žemyn į pakalnę pavasario saulėje“, o šiandien jau „kaip pasenęs sulopytas maišas“ virsti į lovą. „Debesų ešelonai nueina ir nebegrįžta“ – taip nepastebimai praeina tavo laikas. Visi, kurie su tavim kalbėjo, jau nebekalba, „nes jų burnos užpiltos žemėmis“.
Praeinančio laiko melancholija atsiremia Šlaito lyrikoje į religinį pasaulėvaizdį, kuris neprisiima nevilties ar maišto. Mirtis, nukerpanti tavojo laiko siūlą, nėra paskutinis būties taškas. Tu jau eini susitikti su Tuo, iš kurio malonės buvai šitame pasaulyje. Tikrasis mirties vardas yra „suramintoja bei palydovė“, vedanti į „gražesnio gyvenimo pasaulį“. Atsiranda ramus mirties laukimas, kaip ir A. Jasmanto lyrikoje. „Įsižiūrėk, kaip miršta rudenį žolė: / be jokio išgąsčio ir be jokių kliedėjimų“.
Šlaitas pasirenka konkretų gamtos vaizdą ir jį išplėtoja kaip savotišką praeinančio laiko parabolę. Senovės Egipto poezija (jo mėgstama lektūra) ir japonų haiku padėjo įteisinti lietuviškame eilėraštyje asketiškai nuplikintą žodį ir iš aukštų literatūrinių pozų atsipalaidavusį poetinį jutimą.
Per pietus
dideli drambliai griuvinėdami danguj vaikščiojo.
Tai buvo vasarą.
O dabar,
rudenėjant,
pasirodo danguj tiktai smulkūs pūkiniai debesys,
kurie primena man nereikšmingą mano gyvenimą.
Šlaito lyrika, nuslystanti į logizuotus samprotavimus, pasikartojančius vaizdus ir stingstantį toną, padėjo įsitvirtinti egzodo lyrikoje depoetizacijos stilistinei srovei, kuri vėliau subrandino A. Mackaus poetinį žodį.
Kubilius, Vytautas. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. – Vilnius: „Alma litera“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.