tekstai.lt

In memoriam Vladas Šimkus (1936.X.15 – 2004.IX.6)

b_100_155_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_simkus_vladas.jpg       Lietuvos rašytojų sąjunga su didžiu liūdesiu praneša, kad eidamas šešiasdešimt aštuntuosius metus rugsėjo 6 dieną mirė poetas, vertėjas, literatūros kritikas Vladas Šimkus.


       Vladas Šimkus (Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1963 metų) - itin ryški mūsų literatūros asmenybė. Rašytojas gimė Kelmės rajone, Jucių kaime, baigė Kelmės vidurinę mokyklą ir jau būdamas moksleivis pradėjo publikuoti pirmuosius savo kūrybos bandymus. 1956-1961 metais studijavo Vilniaus universitete lituanistiką.


       Baigęs studijas, dirbo Klaipėdos žvejybos bazėje, "Jaunimo gretų", "Literatūros ir meno", "Švyturio", "Pergalės", "Metų" (nuo 1991 iki 1997) redakcijose. Šis darbas padėjo V.Šimkui tapti puikiu poezijos ir poezijos vertimų redaktoriumi, kurį telkėsi visi, žinantys šį specifišką jo talentą.


       1960 metais išėjo pirmoji V.Šimkaus knyga "Gražiausioji sekundė". Kūrybine poeto branda, ryškiu talentu pažymėtos ir kitos jo knygos: "Kranto kontūrai" (1963), "Geležis ir sidabras" (1968), "Bitės pabėgėlės" (1973), rinktinė "Nusileisk, dangau, ant žemės" (1982).


       V.Šimkaus vieta lietuvių poezijoje unikali: nors yra išleidęs vos keturis eilėraščių rinkinius, bet jie nagrinėjami, komentuojami solidžiose monografijose, literatūros istorijose ir mokykliniuose vadovėliuose.


       Nuo rinkinio "Geležis ir sidabras" V.Šimkus įtvirtino realybės estetiką, suteikdamas stiprių postūmių visai lietuvių literatūrai. Lig šiol jo kūryba suvokiama kaip reiškinys, veikęs ir tebeveikiantis poezijos raidą ne vien poetinio žodžio sugestija. V.Šimkus rinkiniu "Bitės pabėgėlės" nuvainikavo visus socialinius, buitinius, kultūrinius ir net estetinius mitus. Jo leksikos, intonacijos pėdsakas atpažįstamas visur, kur tik pastebima "rupi detalė" ir universali potekstė. Net menkiausi poetikos elementai, pavyzdžiui, rimas, atpažįstami kaip saviti V.Šimkaus stilistiniai ženklai. Šio poeto pasaulėjautos dominantės tapo tarsi apibendrinančiais jo kartos ženklais.


       Jis yra išvertęs A.Mickevičiaus, A.Voznesenskio, A.Puškino, B.Brechto, S.Verešo, A.Čako, H.Heine's, F.Garcia Lorcos, F.Schillerio, J.W.Goethe;s ir kitų poetų kūrybos. V.Šimkaus kūrybos yra išversta į anglų, vokiečių, lenkų, čekų, bulgarų, vengrų, rusų, latvių, moldavų kalbas.

Vladas Šimkus bendradarbiavo beveik su visais Lietuvos teatrais - vertė pjeses, miuziklus, operų ir operečių libretus. 


       Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba

 

       ______________


       Literatūros istorijos liudija: Vladas Šimkus buvo vienas svarbiausių mūsų poetų, kadaise iš kosminių E. Mieželaičio aukštybių (ne vertybiniu, o pirmiausia estetiniu atžvilgiu) žmogų sugrąžinęs į žemę. Bet jokia istorija nepaliudys, kaip atsargiai ir pagarbiai jis žiūrėjo tiek į patį E.Mieželaitį, tiek į J.Jevtušenkos, A.Voznesenskio kūrybines figūras (manau, kad leidėjams, ieškantiems "gatavos" pomirtinės Vlado knygos, ir būtų A.Voznesenskio eilių rinktinė, galinti reabilituoti poetą, taip aktyviai "dedamą į šuns dienas" šiandienos lietuvių "klasikų"). Kaip ir į kiekvieną kitą kūrėją (nors turėjo neapsakomą nuojautą, ko nelaikyti kūrėju). Jokia istorija nepaliudys, kaip poetas gali b ū t i literatūroje, trisdešimt metų neišleisdamas nė vienos knygos (paskutinysis ir garsiausiasis jo rinkinys "Bitės pabėgėlės" pasirodė prieš trisdešimt vienerius metus, o poeto pavardė ne kartą minima net "Naujausioje lietuvių literatūroje"), ir kokiu būdu jo humolyreskų parafrazės virsta parafrazėmis, jų cituotojams net nežinant autoriaus pavardės. Taip pat akivaizdu, kad "buitizmų" ir "lyrizmų" sandūros mezgėsi būtent Vlado antrojoje, trečiojoje knygose, nors kiekvienas postmodernistas privalės prisipažinti, kad tokio poeto, kaip V.Šimkus, jis apskritai nežino. Deja, istorikai net J.Erlicką "išveda" iš V.Šimkaus.


       Vienu ar dviem žodžiais nepaaiškinsi, kad savita poetika, o ir apskritai tikra poezija gimsta būtent šitaip - nemąstant apie poeziją. (Vienam iš mūsų jis yra prisipažinęs: ką, tau reikia ramybės ir tylos? Aš tai, kai rašydavau, kaip tik bet ką parašydavau šurmuliuojant draugijai.) Kol yra draugijos triukšmas, tol ekspromtu gimsta autentiškiausia kūryba. Kai ateina gyvenimo tyla, prasideda ir kūrybos nebylystė. Kiti tokiais atvejais "žaidžia" kūrėjus. Vladas viename pirmųjų "Šiaurės Atėnų" numerių interviu su S.Šalteniu šaltai atrėžė: nyksta smegenų ląstelės. Tai kam dar vaidinti poetą? Nors esame matę ant jo prišniaukšto darbo stalo ir rankraščių apmatų. Deja, nebuvo leista į juos žvilgtelti.


       Daugybę teiginių apie Vladą galėtume pradėti: visi žinome... Tarkim, visi žinome, kad jis buvo puikus vertėjas, bet vargu ar kas nutuokiame, kad jei ne V.Šimkus ir J.Strielkūnas (kuris, nors jauni žmonės dėl to turėtų labai nustebti, yra poetinis Vlado "krikštasūnis"), nežinotume, kad muzikinė ir poetinė vertimo kokybė yra ir paties poeto vertės, kokybės ženklas. Ir kad su šiais poetais baigsis dar viena - tikrai meniško vertimo - mokykla. Bet tokie vertimai, kokius atlikdavo V.Šimkus, lengvai nepadaromi: pasirodo, dar ir tam reikėjo padėti autentiško poeto plunksną. O galiausiai, kai net aukščiausios "prabos" vertimų ėmė niekam nebereikti, teko tapti skaitytoju. (Beje, jei kam nors būtų prireikę itin plataus akiračio ir analitinio proto politinio apžvalgininko, tas atgaline data galėtų tik apsiverkti...) Net jo pavingiavimai svetimų vertimų rankraščiuose šiandien jau įgauna poetinę arba vertimo meno teorijos prasmę.

Bet tai bendri kontekstai, kuriuos komentuos istorikai ir literatūrogai. Vladas mums buvo draugas tikrąja to žodžio prasme (vienam - dar ir ištisus dešimtmečius bendradarbis, kitam - bendradarbis ir kaimynas), ir labai neaišku, ar kada nors kas nors greta mūsų atsiras toks nesavanaudiškas, pasirengęs viską mest ir bėgt į pagalbą kitam.. Viršuliškės bus nebe tos. Ir, svarbiausia, Pylimo gatvė nebebus ta. Nes ji jau niekad nebepaliudys to itin subtilaus Vlado humoro, kai šis, netyčia nuslydęs nuo šaligatvio ant važiuojamosios kelio dalies, susirinkusiai išsigandusiai miniai pareiškia: čia aš tyčia. Kad jums būtų linksmiau.

 

       FELIKSAS VAITIEKŪNAS

       VALDAS KUKULAS

       Literatūra ir menas
       2004 09 10