tekstai.lt

Vladas Šimkus. Jaunųjų poetų poezija – gryna nuobodybė (1998)


b_100_155_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_simkus_vladas.jpg         „Literatūroje ir mene“ buvo išspausdinti mano pokalbiai su Janina Degutyte (pernai) ir su Judita Vaičiūnaite (šiemet). Dabar skaitytojams siūlau pokalbį su geru draugu, neseniai taip netikėtai pasitraukusiu iš gyvenimo, – Vladu Šimkumi. Kalbėjomės Lietuvos radijo studijoje 1998-ųjų vasarą.

         Vladai, Tu, kaip poetas, tyli jau dvidešimt penkerius metus. Juk Tavo humoristinių, ironiškų eilėraščių rinkinys „Bitės pabėgėlės“ išėjo dar 1973 - iaisiais. Tiesa, 1982 m. išleidai dar vieną knygą, tačiau tai buvo jau anksčiau parašytų eilėraščių rinktinė. Ar dar ilgai žadi tylėti?

         Na, aš ne visai tyliu. Nemažai verčiu. O tai juk irgi kūrybinis darbas.

         Aš kalbu apie naujus Tavo eilėraščius. Kodėl jų neberašai?

         Kodėl neberašau? Man jau nusibodo rašyti taip, kaip rašiau.

         Tai rašyk kitaip!

         Va, čia ir yra bėda: dabar nebežinau… kaip rašyti. Kai skaitydamas kokio nors poeto eilėraščius matau, kad ir aš galiu ne blogiau parašyti, kam tada man vargintis? O jeigu matau, kad kas rašo geriau, irgi neverta man rašyti, šiuo atveju – prasčiau.

         Tavo logika, kaip visada, – geležinė! Bet vis tiek turi būti kokia kita, rimtesnė, Tavo tylėjimo priežastis.

         Galiu ir atviriau pasakyti: pajutau, kad neturiu talento. Juk, tarkim, Puškinas arAdomas Mickevičius nesikamuodavo prie savo eilėraščių, jiems visada jie tiesiog natūraliai liete liedavosi. Pagaliau jie sugebėdavo puikiai improvizuoti – visokiausiom temom čia pat, žmonių akivaizdoje, kurdavo ir atlikdavo, tai yra deklamuodavo. O aš? Kai tenka įkalbinėti save, kad reikia rašyti, kai rašai per jėgą, – kokia čia gali būti poezija!

         Tu krypsti į kraštutinumus. Beje, paminėjai Puškiną. Negi įvairiausiose knygose nematei jo rankraščių faksimilių? Tie rankraščiai kaip reikiant subraukyti. O Tu sakai, kad jo eilėraščiai „natūraliai liete liejosi“. Dirbo poetas. Be to, negi visi garsūs poetai sugebėdavo improvizuoti? Juk ir Tu žinai, kiek jėgų, psichinių ir net fizinių, atima eilėraščio (ir svarbiausia – gero!) rašymas.

         Esu patyręs tas kančias; tu gal dar geriau išstudijavai kūrybos procesą, nes rašai knygą kūrybos psichologijos klausimais, bet manęs tos kančios nevilioja: kuriam galui aš turiu kamuotis, kad išspausčiau iš savęs keletą eiliuotų eilučių? Man tai tiesiog nepatinka.

         Bet rašei ir – labai gerus eilėraščius!

         Bet kaip kamuodavausi! Neretai pasitelkdavau net matematikos metodus: apskaičiuodavau, kur turi būti viena ar kita eilutė, kur turi prasidėti arba baigtis viena ar kita strofa, žodžiu, nemaža dalis mano parašytų eilėraščių yra tiesiog sukonstruoti, naudojantis matematikos metodais.

         Nemaža poetų naudojasi tokiais metodais, o kai šiais metodais gauti rezultatai sutampa su laimingomis akimirkomis, vadinamomis sielos nušvitimu arba įkvėpimu, galima parašyti labai gerą eilėraštį.

         Rašiau ir aš, bet sakiau, kad taip rašyti, kaip iki šiol rašiau, man atsibodo…

         Gal pabandytum eksperimentuoti, kaip daro ne vienas, ypač jaunosios kartos, poetas?

         Ir tu man siūlai taip daryti?! Man, žinodamas, kaip aš nekenčiu tų neaiškių, nežinomų aukštybių, tolimybių? Juk aš visada laikiausi arčiau žemės, ir mano žodis neprarado konkretumo, jis buvo (ir yra) apčiuopiamas, aiškus, suprantamas.

         O kaip Tu vertini mūsų jaunųjų poetų pastangas būti supermoderniems?

         Koks čia supermoderniškumas. Tai tiesiog pasityčiojimas iš poezijos. Mums turbūt reikia ne džiaugtis, o liūdėti: kai paskaitau jaunosios kartos poetų poeziją, matau, kad ji niekuo nesiskiria, sakysime, nuo dabartinės šveicarų, austrų, italų ar prancūzų poezijos…

         Vadinasi, mūsų jaunieji pasiekė Vakarų poezijos lygį!

         O tu nesidžiauk. Mūsų jaunųjų poetų poezija – gryna nuobodybė. O iš kur ji atėjo? Iš Vakarų. Ir ten, ir čia – baisi nuobodybė. Aš labai skeptiškai žiūriu į dabartinę Europos poeziją. O mūsų poetai, atsisakę rimavimo, savo kūrybos, jeigu tai galima vadinti kūryba, taigi savo kūrybos nuobodumu, miglotumu jau aplenkė visus Europos poetus.

         Tu tikrai taip manai?

         Visu šimtu procentų esu įsitikinęs. Be to, beveik visi jaunieji poetai siaubingai supanašėjo. Ir savo eilėraščius laužia iš piršto, kaip pakliūva dėliodami žodį prie žodžio, sakysime, taip: „Aš nusiskutau, išėjau, laukai pakabinti barško“. Tokia atseit „kūryba“ peržengia poezijos ribas.

         Man labai patinka tie poetai, kurie laimingai pasirinko lyrinės poezijos kryptį. Kas deklaravo politiką, kas stengėsi būti supermodernus, o tie laimingieji rašė lyrinius eilėraščius, rašė, „iš širdies“ – apie amžinus ir amžinai jaudinančius dalykus: apie motiną, meilę, draugystę, gerus žmonių tarpusavio ryšius, tėvynę ir panašiai. O grynos lyrikos, kad ir keista, niekada nebūna per daug. Vėliau tokia poezija darosi mąslesnė, filosofiškesnė, tačiau vis tiek nepraranda pavergiančio lyrizmo.

         Bet mūsų kritikai dažniausiai apeina tokius poetus.

         Tie mūsų kritikai, na, gal ne visi, paprasčiausiai žiopli. Jie pražiopso tikrą poeziją kuriančius poetus, o išliaupsina tuos, kurie rašo, kaip aš vadinu, kryžiažodinę, rebusų poeziją. Tik pažiūrėk, kas pas mus darosi. Vyresnio amžiaus kritikai, matyt, pavargo, retai ką nors gera parašo, o jaunesni tapšnoja per petį bendraamžiams ir vienas kitą vadina genijais, nors nė velnio jie neverti! Kai tokie dalykai dedasi, ir pikta, ir graudu. O tu dar klausinėji, kodėl nerašau eilių…

         Grįžkime prie Tavęs. Pakalbėkime apie humorą. Kas Tave paakino plėšti poetinės humoristikos dirvonus. Manau, kad šioje srityje ne tik kad niekas Tavęs nepralenkė, bet ir nepriartėjo. Pamenu, daug kam buvo netikėta, kai viename „Literatūros ir meno“ numeryje pirmą kartą pasirodė visas puslapis humoristinių, ironiškų Tavo eilėraščių. Nors, įsigilinus į Tavo ligi tol rašytus lyrinius eilėraščius, matyti, kad juose apstu ironiškų ir net satyrinių gaidų.

         Kas paskatino mane rašyti tokias eiles? Be abejo, prigimtis. Matyt, taip buvo užkoduota. Prie to prisidėjo ir puikaus rusų poeto Sašos Čiorno, beje, po Spalio perversmo gyvenusio Lietuvoje, satyros, taip pat išeivijos poeto Antano Gustaičio humoristiniai bei satyriniai eilėraščiai. Jo eilėraščių teko skaityti Čikagos lietuvių leidžiamame žurnale „Metmenys“, kurio keletą numerių atvežė iš ten atvykę prozininkas Kazys Almenas ir literatūros kritikas Liūtas Mockūnas.

         Ar nebuvo kitų priežasčių, paskatinusių taip netikėtai iš poetinės haubicos iššauti tokias šauniai karštas eiles?

         Buvo dar viena priežastis. Šie eilėraščiai buvo mano tyčinis žingsnis: aš norėjau pasišaipyti iš mieželaitiško tipo eilėraščių (turiu galvoje tuos, kurie pernelyg atitrūkę nuo žemės, kažkokia tauškalynė); be to, rūpėjo pirštu pabaksnoti sustingusias, atgyvenusias žmonių bendravimo formas, pašvinkusią moralę.

         Kokia dabartinė humoristinės poezijos būklė?

         Prasta. Gal tik vienas Erlickas išsiskiria iš visų. O šiaip – nemaža poetų šmaikštauja savo lyriniuose eilėraščiuose. Grynai humoristinių, ironiškų eilėraščių rašyti lyg ir nedrįstama: mat humoras – atviras mūšis, parodymas rimto talento. Humoristikoje iš pusės žodžio galima suprasti, ar tai tikra poezija, ar tik pasimaivymas, klounada.

         Ar ketini kada nors rašyti nesvarbu, kokius – lyrinius ar satyrinius eilėraščius?

         Planų rašyti neturiu, bet garantuoti, kad niekada neberašysiu, negaliu.

         Kokius rašytum eilėraščius?

         Jei vėl rašysiu, tai arba labai paprastus, arba nesuprantamus!
         _______________

         P.S. Kai šių metų pradžioje kultūros laidoje redaktorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė pristatė radijo klausytojams mano naują poezijos knygą „Septyni Gyvenimai, septynios Mirtys“ ir išsirutuliojo pokalbis apie literatūrą, aš citavau ir Vlado samprotavimus apie jaunųjų poetų negatyviuosius bruožus, prieš tai telefonu pasitaręs su juo. Klausiau, gal pakito jo mintys. „Priešingai, – atsakė jis, – dar labiau sustiprėjo mano nepasitikėjimas didele dalimi jaunųjų poezijos. Dar kartą tvirtai kartoju: dauguma atvejų tai – nuobodybių nuobodybė ir – jokios poezijos“.

         Iš keleto puslapių perrašęs šį interviu, kažkodėl pradėjau vartyti Vlado man dovanotas savo knygas su įvairiais užrašais. Štai pirmoji jo knyga „Gražiausia sekundė“. Užrašas: „Jonui – Antakalnio sekcijos narys Vladas. 1960.XII.9“. Mat tuo metu mes, trys literatai, Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos nariai – Vladas, Vytautė Žilinskaitė ir aš, gyvenome Antakalnio gale, visai netoli vieni kitų, – jie Medžiotojų gatvėje, aš Apso, Medžiotojų gatvės atšakoje. Dažnai susitikdavome, vasarą paprastai eidavome į kurią nors gražesnę Antakalnio vietą, išsitiesdavome ant žolės, juokaudavome, diskutuodavome įvairiausiais literatūros klausimais – visai taip, kaip jaunųjų rašytojų sekcijoje… Aš 1960 - ųjų pradžioje buvau išleidęs pirmąjį savo rinkinį, Vladas išleido tų metų pabaigoje, o Vytautė rengė spaudai irgi pirmąjį… savo poezijos rinkinį, kuris išėjo kitais metais. Gal kai kas net nežino, kad humoristė V. Žilinskaitė debiutavo poezijos rinkiniu „Nesustok, valandėle“.

         Mudu su Vladu Antakalnio kalvų pašlaitėse, kepindamiesi prieš saulutę, retkarčiais žaisdavome šachmatais ir šaškėmis. Kaudamasis su juo, vis įsitikindavau, koks analitinis jo protas.

         Taigi Antakalnio gale gyveno, diskutavo ir žaidė trys lyrikai. Ir koks sutapimas: vėliau visi tie trys lyrikai tapo dar ir humoristais, satyrikais. Vytautė Žilinskaitė šiandien yra bene pati žymiausia humoristinės, satyrinės prozos rašytoja, Vladą išgarsino jo „Bitės pabėgėlės“, o aš kiekviename savo rinkinyje vieną skyrių paskirdavau humorui, ironijai, satyrai, kol pagaliau šiemet išleidau šio žanro eilėraščius atskira knyga: „Paskolinkit man tris litus“.

         Paimu kitą knygą – rusų kalba 1973 m. išleistą Vlado eilių rinkinį „Ulji“ („Aviliai“). Antraštiniame knygos puslapyje – šmaikštus užrašas: „Mielam Jonui – rusišku liežuviu apdulkintas Vladas“.

         „Bičių pabėgėlių“ puslapyje užrašyta: „Jonai, tikėkimės, kad nenusisuksime sprandų, žingsniuodami ir liūdesio, ir humoro takais. Vladas. 1974.I.7“.

         Ir… dar viena knyga: „Kranto kontūrai“. Užrašas: „My ušli, kak govoritsia, v mir inoj“ („Mes, kaip sakoma, išėjom į pasaulį kitą“). Bet, manau, nepamiršai Antakalnio pušynų, kur mudu brandinom kūrybinį braižą. Vladas. 1963.XII.20“. Šis rusiškai užrašytas sakinys – šiek tiek perfrazuota V. Majakovskio eilutė iš jo eilėraščio „Sergejui Jeseninui“, parašyto jam nusižudžius, tik vietoje Vlado „My“ – eilėraštyje „Vy“. Dingstis Vladui parašyti tokį užrašą buvo ta, kas mes, visi trys, jau buvome palikę įprastas Antakalnio vietas ir išsibarstę kas sau. Bet dabar šis užrašas mane privertė krūptelėti. Mes išėjom į pasaulį kitą… Ši eilutė man asocijavosi su lemtingomis dabarties akimirkomis.

         Mes išėjom į pasaulį kitą…

         Jonas Jakštas
         Literatūra ir menas
         2004 11 19