tekstai.lt

Vladas Šimkus. Pakarti negalima pasigailėti (1973)


b_82_128_16777215_0___images_stories_simkus_vladas.jpg
       
Nuo seno visiems žinoma, kad būtiniausi poetinio darbo atributai yra kaukolė, žvakė ir taurė. Tačiau pats kūrybinis procesas gal dar ne kiekvienam suprantamas. Pasistengsiu jus supažindinti su savo virtuve (aišku, poetine).

        Taigi vakare uždegu žvakę, nušluostau nuo kaukolės dulkes ir sėdu už stalo. Įkvėpimo ilgai laukti nereikia. Jau po kelių taurių gyslomis nuzvimbia šviesus, kiek nerūpestingas motyvas, kuris be didelių pastangų išsilieja popieriuje:



        Aš, vienišas žmogau, laimingas.
        Didingas tas, kas neigia mirtį.
        Šaukiu: lai amžinai užminga
        visi skausmai, sukaustę širdį!
        Stiprės brolybė. Negi verta
        mąstyti? Artimą mylėti!
        Tačiau nesąmonė – pakarti.
        Negalima! Pasigailėti.


        Užrakinu eilėraštį į seifą (kad kas neišvogtų mano įvaizdžių) ir išgeriu dar keletą taurelių. Keista, bet ankstesnio džiugesio nebejaučiu. Priešingai – mano kakta ima niauktis, širdį vis įkyriau graužia abejonių kirvarpos. Žvilgsnis darosi mąslus, analitiškas, ir netikėtai gimsta antras aštuoneilis:


        Aš vienišas, žmogau? Laimingas?
        Didingas? Tas, kas neigia mirtį?
        Šaukiu: lai amžinai užminga
        visi skausmai, sukaustę širdį,
        stiprės brolybė... Negi? Verta
        mąstyti. Artimą mylėti?
        Tačiau... Nesąmonė pakarti.
        Negalima pasigailėti.


        Metu eilėraštį į kampą ir, norėdamas užlieti prieštaravimų gaisrą, dar išgeriu. Deja, pageidaujama būsena nebegrįžta. Kuo toliau, tuo labiau griežiu dantim, susidraskau naujus marškinius, o gūdūs lyg vidunaktis žodžiai persmelkia mane visą:


        Aš vienišas, žmogau laimingas.
        Didingas tas, kas neigia. Mirtį
        šaukiu! Lai amžinai užminga
        visi. Skausmai, sukaustę širdį,
        stiprės. Brolybė? Negi verta!..
        Mąstyti, artimą mylėti...
        Tačiau nesąmonė! Pakarti!
        Negalima pasigailėti.


        Atrodo, po to dar gėriau. Iš nevilties. Man pačiam ne visai aišku, kaip sukūriau ketvirtąjį eilėraštį, kurį bene teks nurašyti į kūrybinius nuostolius. Prasmė jo gana lėkštoka, nebent kam pasirodys įdomus kaip eksperimentas:


        Ašvieni, ša. Sžmo gaulai minga, s!
        Didinga Staska, s! Neigiami. RTĮ.
        Šauk, Iulai, am! Žinai, užm. Inga.
        VISI. Sk. Ausmai suka ustę Š. ir Dį.
        St. Iprės; brolybėn, Egi!.. V. Erta
        „Mąsty“. Ti ar ti? Mąmylė ti.
        Tači, au! Nesą mon epak arti!
        Ne! Gali mapa Sigai lėti!


        O rytą beliko apsirišti galvą rankšluosčiu, iššluoti sudaužytos kaukolės šukes ir, viską susintetinus, šitaip išreikšti prieštaringą XX amžiaus žmogaus būtį:


        aš vienišas žmogau laimingas
        didingas tas kas
        neigia mirtį šaukiu
        lai amžinai užminga visi
        skausmai sukaustę širdį
        stiprės
        brolybė
        negi verta
        _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

        mąstyti artimą
        mylėti tačiau nesąmonė
        pakarti negalima pasigailėti


        Šimkus, Vladas. Bitės pabėgėlės: Eilėraščiai – Vilnius: Vaga, 1973.