Ričardas Šileika. Metraščiai: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998.

     Metraščiai, kronikos – viduramžių varnalėšos, kaupusios ir gėrusios kamuolinių debesų atskraidintą gandų ir istorinės tiesos lietų. Ypač metraščiuose tarp dažniausiai šventiko ranka išraitytų raidžių landžioja, šokinėja ar dar kokį galą išdarinėja ištisos prietarų, religinių, ideologinių dogmų, istorinio, kultūrinio, etimologinio, eponiminio chaoso kavalerijos. Joms buvo lemta draskytis XIV a. pabaigos – XVI a. vidurio Lietuvoje, kada ir buvo rašomi metraščiai, kurių autoriai paprastai tebelieka nesugaunamos šmėklos, nepasakančios ir nepaliekančios savo vardų.

     Bet va praėjo keli amželiai, ir Lietuva vėl išvydo metraščius, kurių autorius aiškiai įvardytas – tai Ričardas Šileika, poetas, fotografas, gimęs balandžio 3 dieną Atkočiuose, Ukmergės rajone. Dar yra žinoma tai, kad yra dirbęs spaudos darbuotoju Kupiškyje, Jonavoje, taip pat policijoje Radviliškyje – nusikaltėliams, kad taptų paklusniomis avelėmis, sako, užtekę vien jo pikto žvilgsnio...

     Skirtumas tarp viduramžiškųjų ir šileikiškųjų metraščių, be abejonės, yra didžiulis, bet keletą esminių nesutapimų būtų galima paminėti. Skirtingai nei viduramžiškieji raštai, panegiriškai apgiedoję valstybės valdovų žygdarbius ir dorybes, R. Šileika porina apie eilinius provincijos žmogelius, atskleisdamas labai kasdieniškų, kartais tragiškų, kartais delikačių dalykėlių. Jo tekstas nieko nenori moralizuoti, nurodinėti, jis yra tolerantiškas, ir jokia Apvaizdos ranka, kaip viduramžių metraščiuose, nemosuojama. Čia valstybės, didžiųjų žmonių istorija virsta provincijos, eilinio istorija. Nėra čia, be abejo, ir tautų, miestų kilmės aiškinimų, bandymo pamečiui surašyti istorijos vyksmo, nesistengiama sudėti visko, kas yra žinoma apie tam tikrą objektą, kaip tai buvo būdinga ankstyvuoju metraščių rašymo periodu, bet pasitenkinama pačiomis esmingiausiomis ir subtiliomis detalėmis. Beje, būtų galima surasti ir panašumų. Svarbiausias jų – poetiškasis naratyvumas, nes negalima į viduramžių metraštį nepažiūrėti kaip į tam tikrą poetinį tekstą – netgi V. Kojelavičius, nemažai atitolęs nuo jų, save laikė ne tik istoriku, bet ir poetu, o juo ir yra R. Šileika.

     „Metraščių“ geografija yra pakankamai plati. Čia užkabinama dalis Žemaitijos (Sedos parapija), dalis Suvalkijos (Pilviškiai), bet esminis minčių spiečius telkiasi Aukštaitijoje ir dūzgia po Radviliškio, Kėdainių, Ukmergės, Šiaulių, Panevėžio apylinkes. O va iki Dzūkijos nepridūgzta – matyt, tai autorius padarys ateity. Kiekvieną R. Šileikos eilėraštį galima būtų vadinti trumpuoju, fragmentiškuoju bei sugestyviuoju metraščiu. Šiems tekstams dažnai yra būdingas prozos diskursas, todėl kalbant apie juos paranku įsivesti pasakotojo kategoriją. Pasakotojas paprastai yra visažinis (,,...o vakarop (to nieks nematė) / bedievis ubagas apmyžo naujos maldyklos / sieną“ – p. 9), o kartais visažinystę pasigriebia velniai („...Gelumbauskas ten joj gyvenęs / lyg karo dalyvis o dabar – / velniaižin“ – p. 64). Vis dėlto neretai vietoj pasakotojo avanscenoje pasirodo ir įprastas poezijos kareivukas – lyrinis subjektas („...sėsdamas ašarą / kūdą nubraukęs paglostė man pliką / galvą“ – p. 12, arba „...tada man vaikui tėvas / gurkšnį alaus davė...“ – p. 17).

     R. Šileikos „Metraščių“ veikėjų vardai yra lotyniškos (Apolinaras, Silvestras, Lucijonas), graikiškos (Levusė, Petras, Agotukė), germaniškos (Bernardas, Karolis), hebrajiškos (Adomėlis, Mikasė), slaviškos (Stasys) ar angliškos (Advardas) kilmės. „Metraščiuose“ jie tampa savotiškos kaimietiškosios biblijos personažais, atitolinto, mitinio, bet drauge ir labai artimo, pažįstamo pasaulio veikėjais. Šie vardai tampa nuorodomis į maždaug XIX a. Lietuvos liaudyje užfiksuotą ir užkonservuotą krikščioniškosios tradicijos stačiokišką įsisavinimą, lydimą ir saldžiarūgščių psichologinių, fiziologinių būsenų bei būvių, ir tamsaus bei gražaus pagoniško prietaringumo, ir intymiais tarpusavio santykiais pagrįstų intrigų. To stačiokiško, kaimietiškai šmaikštaus, grubaus, lyriško ir natūralistinio pasaulio vaizdinį paryškina ir įpinti į tekstą įvairiausi barbarizmai, kaip antai: kromelnykas, čierka, zacirka, mislis, aniuolas, sarafanas, arielka, provojus, užfundija, nerušijo ir t. t. Stilingais siūleliais prisikabinę prie norminėje lietuvių kalboje vartojamų žodžių, tekstui jie suteikia sodrumo, įpučia gyvybės ir atspindi personažų mentalitetą, psichologinį, fiziologinį būvį ar išorinę jų veiklos erdvę:

 

     Jurgis Terekas

     toks sarmatlyvas būdavo

     vienam suole sėdėjom

     tai anas kožną pavasarį

     man žibutes iš Vidumiškio

     nešdavo

     jo kairė akis buvo mėlyna

     kita – žalsvai ruda

     (p. 19, išskirta mano – D. G.)

 

     Kalbėdamas apie provincijos žmones, R. Šileika keliais žodžiais pasako visą esmę, taip sukonstruoja poetinį pasaulį, kad daugiau apie tam tikrą žmogų klausinėti nieko ir nebereikia, o išvadas, jeigu kam norisi, belieka pasidaryti patiems. Iš taiklių žodžių šūvių charakterizuojant personažus galima drąsiai spręsti, kad metraščių autorius yra tikrai geras šaulys: „Stasys Tulys <...> / moterų pusėn tai / žiūrėt nežiūrėdavo / su vyrais – ypatingai meilus“ (p. 18) arba „laikė porą / karvių keldavos / šeštą jų melžti / pieną tempdavo / miestelin / neturėjo moters / rankas laikydavo / giliai kišenėse“ (p. 40). Ir ne tik geras šaulys, bet ir šaunus užminuotojas. Taigi neįmanoma nenurodyti 68–ame knygos puslapyje kiurksančios šileikiškos minos, ant kurios užmynus ir jai sprogus galima patirti tikrai malonų skrydį. Tad:

 

     mergautinė pavardė Zabielaitė

     pagal vyrą esu Gaučienė mano

     berniokai dar eina mokyklon o

     vyriausioji studijuoja aukštoj

     diedas dirba bendrovėj kasdien

     parsivelka gatavas aš galvon

     labai neimu tegu sprogsta

     pasidulkint nueinu pas Vacį

     jaunas dar bet gerai sugeba

 

     „Metraščiuose“ pasakotojas užgriebia XIX amžiaus „pradžių pradžią“ (eil. „Varnos ir J. Bernardas. XIX a. pradžių pradžia“) ir pėdindamas laiko dirvonais ateina iki šių dienų. Pasakojimo laikas asmens, t. y. kalbančiojo, ir veiksmo atžvilgiu yra keleriopas. Vienur dalyvauja dažnai subtiliai vertinantis, visažinis ir pastabus porintojas, o veiksmo laikas priklauso aiškiai apibrėžtai praeičiai – XIX a. pradžia, Antrasis pasaulinis karas, pokaris (eil. „1944 liepa“, „Fera graži žydžiukė buvo...“, „už Kutiškių lauke...“, „tėvas buvo miškinis...“, „ji buvo miškinių ryšininkė...“ ir kt.). Kitur porintojas išlaiko savo pozicijas, bet laikas tampa neapibrėžtas, nors būtojo dažninio laiko veiksmažodžiai sufleruoja, kad visa tai buvo seniai. O tas „seniai“ kartais padeda įžengti ir į mitinio laiko erdves:

 

     Šinkūnų ežere pabaisa

     gaudė bobas įtraukdavo

     už kojos atėjusias

     velėt sodindavo dugne

     prie stalo vaišindavo

     nešaldyta žuvim

     ir pasakodavo nebūtus dalykus

     galop prisipažindavo kad

     jis – prieš porą amžių

     paskandintas aniuolas

     iš Slibino žvaigždyno

 

     (p. 10)

 

     Trečiur laikas byloja lėtai slenkančią tarsi paveiksluos dabartį (eil. „Liūdynės kaime vyrai neliūdi...“ „nusikeiks lietuviškai...“, „ežios gale į kelią“), kai kur taip susitelkiama į vizualinį eilėraščio klodą, per kurį neriama personažų vidun, ir laiko apraiškos, kurias paprastai išduoda išorinio pasaulio judėjimas, gerokai pasislepia (eil. „išsirikiuojantis būrys...“). Šiuose metraščiuose neapsieita ir be pasakojimų pirmuoju asmeniu, kas, be abejo, neįmanoma viduramžiškuose. Tekstui intymumo suteikia dar tai, kad pirmuoju asmeniu, panašiai kaip amerikiečių poeto Edgar Lee Masterso „Spoon Riverio antologijoje“, kalba ne vienas, o keletas asmenų, nusakančių savo gyvenimo peripetijas. Skiriasi tik kalbėjimo pozicijos – E. L. Masterso kūriniuose kalba mirusieji ir regimas pasaulis atsiveria mirties šviesoje ir perspektyvoje, o R. Šileikos atsivėrimai putoja gyvenimu ir visas prasčiokiškas žmonių kalbėjimas rangosi gyvybės, gyvenimo erdvėse (eil. „kai žemė pradžiūvo ir aprimo vieversiai...“, „kuomet statė kryžių...“, „ženijaus Smetonos laikais...“, „reumatas jau 15 metų...“ ir kt.).

     Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad R. Šileikos „Metraščiuose“ nėra mirties – jos daug, bet į ją žvelgiama iš natūraliai tekančio gyvenimo pozicijų, skirtingai nei minėtojo E. L. Masterso poezijoje, kur mirtis yra atraminis gyvenimo stebėjimo punktas. Mirtis pasirodo jau pirmuosiuose R. Šileikos knygos eilėraščiuose: „...išbadėjusios / šmėklos seka stimpantį šunėką...“ (p. 7)ir „...ir tik vyresnei dukrai ko paklausus motiną / visi pradėjo klykt kad ši nieko neatsako / ir nekvėpuoja“ (p. 8). Šiuo ir kitais atvejais (eil. „dribo už apykaklių žiedų... „Invalidui pasimirus“) metraštininkas, pasirodo, turįs subtilaus psichologo ir liūdno pasakotojo Jono Biliūno talentą. Kitur dažnokai pateikiamas ir natūralistiškas, ekspresyvus juodosios apsireiškimas: „artimieji ėjo keliais / rinkdami išblaškytą / mėsą“ (eil. „už Kutiškių lauke...“). Na o žūtbūtinė kova dėl buvimo po saule įgauna ne tiek ekspresyvias, kiek drastiškas formas:

 

     prisiviliojęs vagonėlin tą

     valkatą šunį užnėrė kilpą

     ant kaklo – ranka sugniaužus

     virvę pakilo aukštyn mačiau:

     iškrito šuniui akys

     pribaigė tvojęs porąsyk

     pagaliu po to krapštė

     užmuštąjį neaštriu lenktiniu

     peiliu krovė mėsos gabalėlius

     keptuvėn išspaudė niūriai:

     nenori nevalgyk man daugiau

     liks

 

     (p. 72)

 

     O kai atsiveria nuorodų į „burliokų“ savivaliavimus žaizdos, nesikeikt iš tiesų negali: „...čia buvo nemaža žmonių / melioracijos ėjo tuomet / bled kiek gryčių išvertė / paliko ligi šiol tik buvusi / pradinė mokykla didžiulė...“ (p. 64). Apskritai savo stilistiniu aštrumu, mirties, santykių su tėvu tematika, o svarbiausia kaimo pasaulėjautos autentiškumu, kaimiško nervo išsaugojimu R. Šileikos metraščiai gana glaudžiai siejasi su Sigito Parulskio lyrika.

     R. Šileikos knygos viršelis bei jos kišenėlės, t. y. vienas kitas puslapis su senų, galima tik spėti kokio laikmečio, lietuviškų laikraščių nuotrupomis, galėtų pretenduoti į konceptualaus meno vardą, kuriam svarbi yra simbolių kalba. O simbolis suvokiamas ne apmąstant jį, o išgyvenant. Viršelyje sunkoka nuspėti pagrindą (ar tai betonuotas keliukas, ar kokio rūsio siena), prie kurio šliejasi archajiškos fotografijos su idilijos nušviestais žmonėmis, bet vaizdo struktūra, kaimiškos kultūros pėdsakai, nuorodos į žmonių istoriją, kraujo ryšį įsilieja į bendrą provincijos pasaulio modelį, pasaulio, kur visuomet dėl kažko ypatingesnio būsi bent „ašarą kūdą nubraukęs“.

 

     Metai, 1999 liepa, Nr. 7