tekstai.lt

Laimantas Jonušys. Vytauto Skripkos eilės (Vytautas Vilimas Skripka. Mažoji rinktinė, 2007)


b_106_148_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_skripka_rinktine.jpg       Vytautas Vilimas Skripka. Mažoji rinktinė. Eilėraščiai. V.: Homo liber, 2007.

       Pasirodė Vytauto Skripkos poezijos knygelė, nedidelė, bet imli, pavadinimu „Mažoji rinktinė“. Gražus kuklumas – paprastai linkstama leisti „didžiąsias rinktines“ (tai irgi sunku smerkti, nes šitaip kokio nors poeto gerbėjas gali gauti didelę dalį jo kūrybos vienoje knygoje). Užpakaliniame viršelyje parašyta: „Vytautas Vilimas Skripka geriausius savo eilėraščius parašė 2000–2006 metais. Tai išties puikūs rūsčios, lakoniškos, įžvalgos spinduliu perveriančios asmenį ir pasaulį poezijos pavyzdžiai. [...]“ Pasirašyta: A. A., tad galima spėti bylojant Alfonsą Andriuškevičių, kuris ir pats rašo „perveriančią“ lakonišką poeziją.


       Iš tikrųjų ta minimalistinė poezija yra ryžtingas posūkis poeto kūryboje, ir esama ten grynuolių (tiesą sakant, ko gi galėtų būti vertas kelių žodžių eilėraštis, jeigu jis nebūtų grynuolis?). Antra vertus, sunku man, nežinančiam apie Šaukėnus, suvokti, ką reiškia toks eilėraštis: „Po dangumi / Po dangumi / Po tylinčiu / Tautos dangumi / Šaukėnų / Užmirštas / Kaimas.“


       Japonų ir kinų ištobulintos minimalistinės poezijos formos geriausiais atvejais pasižymi nediskursyvia išorine raiška, slepiančia nekonkrečią, bet tuo ir įspūdingą beribę gelmę. Kitaip sakant, neteikiama jokio apibrėžto pranešimo. Pvz.: „Rudens mėnesiena – / tyliai graužiasi kirvarpa / į riešutmedį“ (Basho – vertė A. Andriuškevičius, „Š. A.“, 2006.XII.23). Šio to panašaus esama ir V. Skripkos naujosiose eilėse, bet dažnai linkstama sakyti kai ką konkretaus, ir kartais labai įspūdingai, vėl su didele gelme: „Šitą / Gyvenimą / Nugyvenome / Lygu gyvendami / Kitą gyvenimą.“


       Bet man visai mieli kai kurie ankstesnieji tradiciškai lietuviški tradicinės eilėdaros eilėraščiai, parašyti anuomet kai kurių poetų labai ištobulinta lyrine raiška (ir nelabai diskursyviu stiliumi). Kaip antai: „pačiam pakraštėly maldos / sekmadienio langas suskilęs“ („Rūdijanti slavų senovė“). Arba: „panašus į suvytusį laišką / taip seniai taip toli parašytą / mažumėlę į krintančią žvaigždę / iš rytais atsiduodančio mito“ („panašus...“). „Rytai“ čia mažąja raide tik dėl to, kad viskas mažosiomis, bet, regis, turimi galvoje artimesni Rytai negu Kinija ar Japonija.

       Šiaurės Atėnai
       2007 05 26