tekstai.lt

Gabrielė Labanauskaitė. Kam skambina varpai? (Jonas Strielkūnas. Ligi dvyliktos, 2003)


b_130_218_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_strilekunas_lig_dvyliktos.jpg       Jonas Strielkūnas. Ligi dvyliktos: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. 143 p.

       Ką galėtų reikšti strielkūniškoji poezija (poezija tikrąja to žodžio prasme, poezija kaip tokia) šiuolaikinėje lingvistikos padangėje, kur laužytas, kapotas (nebe)ritmas būdingas tiek prozai, tiek poezijai (o atskirti, kuri yra kuri, irgi sunkoka – poetiška proza ir proziška poezija sumaišo iki šiol tvarkingai išsidėsčiusius padangių debesis...)? Atrodo, lyg ir nieko čia tokio – laikas bėga į priekį, autoriaus kultas nuverstas kritiko, pastarasis – skaitytojo, visa perkuriančio ir interpretuojančio savaip. Koks literatūros smaguris rinktųsi Jono Strielkūno poeziją?.. Nepaisant kartų prioritetų (savaime aišku, vyresniajai jis suprantamesnis ir / nes artimesnis). Palieku šį klausimą retoriškai kyboti, apsimesdama, kad su šia pavarde (iš tiesų ženklu, lietuvių poezijos pievoje – vienu ryškesnių) susiduriu pirmą kartą.

       Ir šis pirmas įspūdis nekoks – besikartojančios nostalgiškos atsiminimų temos, ėjimas pėdomis, kurių nėra, abejonės, ar išvis bereikia rašyti (leisti knygelę – pareikšta per knygos pristatymą Rašytojų sąjungoj). Jei abejoja, tai gal ir nereikia...

       Vėliau pagalvojau, kad esmė – ne knygelė, o jos suvokimas. Gal „sugadintas“ / išlepęs šiandieninis skaitytojas nebesistengia šlifuoti perlo, nes jam neatrodo, kad tai yra perlas. Kita vertus, poezijos vertė egzistuoja savaime, o tas, kas nesugeba jos įžvelgti – tekaltina pats save... Susipainioti šitaip galima. Ir ne kartą. Tarkim, kad tokiam skaitytojui (atsiprašau, kad dėl išsamesnių tyrimų stokos visą šį vartotojų būrį teks įsivaizduoti kaip vieną asmenį) bus svetima knygelės „Ligi dvyliktos“ tematika, bet poetinė vertė (neaišku, ar dėl ankstesnių literatūros mokytojo pastangų, ar todėl kad iš tiesų taip mano) neabejotina.

       O ką darytų tikrasis, su bartiškuoju teksto malonumu (kartais netgi pasimėgavimu) puslapį po puslapio „kramsnojantis“?.. Pasidžiaugtų išlikusiais ketureiliais (deja, nubyrėjusiais nuo būties aštuoneilių, o pastarieji – nuo ilgesnių eilėraščių), kurie, anot V. Daujotytės, yra nepajudinama J. Strielkūno posmo forma, „pirminė keturių pasaulio šalių, keturių metų laikų, keturių namo kampų, pirminis kvadratas (netgi semiotine prasme), į kurį natūraliai įsibrėžia ratas (taip pat hermeneutinis ratas). Pradžia, kuri neturi pabaigos...“ (V. Daujotytė, „Širdies linija laiko delne“, Esė apie poeziją ir esimą, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001, p. 44). Pabaigos, kuri jau yra kita pradžia, skambanti minoriniais tonais (taigi vis dėlto vaikštanti plonyte finišo linija). Kaip ir knygos pavadinimas (kas bus, kai išmuš dvylikta?) bei jos skyriai: „Gyvatė vanago naguos“, „Baladžių metas“, „Žiedai virš bedugnės“, „Nusakalėjimas“, „Naktis, kai skirstos muzikantai“ ir „Trumpos eilės“. Pastarosios neutraliu savo apvalkalu apgobusios nusivylimo, apokaliptines nuotaikas, čia sunkios nuodėmės, tamsybė, kritimas, maudulys, tragikomiškai smaigstantis (lyg ir nebeatsakomų) klausimų adatėles: „Laisve, laisve, paukšteli mažas / Mūs vergovės tamsiam debesy, / Tu per amžius buvai miražas / Ir miražas lyg šiol tebesi“ („Laisvei“); „Kaip gelia senos žaizdos. / (Kas ką prie jų pridės?) / Kaip gera gerti vaistus, / Kurie nebepadės“ („Žaizdos“). Smilksta senatvė (kaip baisu tai rašyti, lyg būtų įžeidimas ar priekaištas... o kodėl?), kartu vis labiau skleisdama nusivylimą – tuo, ko tikėtasi, apie ką svajota... apie ką rašyta... Baltas žydintis medis (dabar teliudijantis, jog iš padangės pragaras tvieskia), tolima meilė („Kažin ar tu dar esi / Žemėj, danguj, debesy?“), vaikystė („nebėr nei žirgo nei mamos“...), transformuoti skausmo (o jei jis toks yra, tai jis – tikras), pavirsta (savi)ironija, naikinančia miražus ir aplinkai suteikiančia naują pavidalą. Tokiam (ar vis dar besimėgaujančiam?) skaitytojui būtų įdomu tai atrasti: kaip meilės vardas sutapatinamas su šiukšlių dėže (metaline tokia pabaisa); žmonės – su medžiuose gyvenančiomis beždžionėmis; laikas – su tolimu „niekada“... Jei minimi gyvūnai – tai skraidantys mirties padangėse, jei ropliai ir žuvys – tai gyvenantys (sąlygiškai) mirties upėje, išreiškiantys nužmogėjimą (nusakalėjimą), visa ko pabaigą – (pasi)tikėjimo (tiek religinio, tiek paprastojo, „žmogiškojo“). Silpniausios vietos, kai nepabėgama nuo realiosios tai sukėlusios priežasties (nors kitados teko girdėti: menininkas turi atspindėti tikrovę) – nusivylimo / nebetikėjimo savo šalies vyriausybe, politinio valdymo metodais (ar jų nebuvimu). Socialiniai prioritetai, skundai, atspindžiai nesuteikia atsvaros, o tik masinėse informacijos priemonėse aptinkamą liūdną kasdienybę – tas pačias varguoliškas balades. Tik ten tai nevadinama poezija... Formos atžvilgiu tobula. O turinio?

       Ne, nebekyla sakalai į dangų.
       Dangus didžiulis – sakalai maži.
       Ir pasiėmęs sakalą ant rankų
       Tarytum vištai plunksnas jam peši.

       Ir pats kartu su juo nusakalėji.
       Nebėr legendos nei giesmės didžios.
       Keptuvėj čirškant užsienio aliejui,
       Apie sparnus jau nieks neprasižios.

       („Nusakalėjimas“, p.70)

       Dėl nūnai labai populiaraus liaudyje eilėraščio apie vieną veikėją (tebūnie jis pavadintas P.) J. Strielkūnas rizikuoja tapti ideologiniu poetu (neigiamąja prasme); tokiems varpams skambant jam gresia J. Marcinkevičiaus likimas.

       Turbūt iškart reikėtų paaiškinti, kad naujasis / jaunasis XXI amžiaus skaitytojas nejaučia sentimentų „senajai“ lyrikai, senosioms tiesoms ir vertybėms (nes jų neišgyveno). Tam tikra prasme tai literatūrinis parazitas, be skrupulų atmetantis tai, kas atgyvenę (o jo akimis, atgyvenę gali būti daug kas). Ir tai, kas dabartinėse lietuvių poezijos lentynėlėse gražiai dulka išdėliota hierarchijos tvarka, jo lentynėlėse gali būti išvis neaptikta, o jei ir aptikta, tai sugrupuota visai kitokia tvarka. Toks skaitytojas (o jis kartu ir neigiantis, ir kuriantis) gali nebeskaityti klasikinės, vadovėlinės poezijos. Gali vaikščioti tik į susitikimus su rašytojais. Smalsumo ar kitokio jausmo vedamas. Galbūt jis net buvo J. Strielkūno knygelės „Ligi dvyliktos“ pristatyme. Tokia reta proga šis skaitytojas nesutiktų su V. Sventicko nuomone, jog J. Strielkūno kūryba gali būti lyginama su Š. Saukos tapyba, su B. Kutavičiaus muzika. Nes jam šių menininkų darbai sukeltų kitokias asociacijas. Geriausiu atveju, ir tai būtų kompromisinis variantas, vienintelė sąsaja – visa žudanti jėga (skirtingai išreikšta ir užkoduota). Bet būtų pora teiginių, kuriuos išgirdęs pritariamai linksėtų galva. Tai R. Tūtlytės įvardytieji: baladiškas realybės jausmas, iš opozicijų sudėliota būtis (kuri iš tiesų jau buvusi), knygos žanrinis struktūriškumas... ir dar daug kas, ką išėjęs iš salės greitai pamirštų.

       Padėtį gelbėtų kiek kitoks, galbūt net kitos kartos skaitytojas. Kitokio jautrumo, kitokios poetinės intuicijos. Suvokiantis, kad ne jis tekstą, o tekstas jį formuoja. Ir tuo tikintis. Atsiverčiantis ligi dvyliktos poezijos knygelę ir dar ilgai neužverčiantis. Nes rastų tai, ko ieškojo – liepą su jaunystės draugu:

       Liepos mėnuo užgriūdavo su septynetu brolių.
       Važinėdavom dviračiais. Dviese tik. Ne septyni.
       Ir kai liaudavos griausmas Vaičaičio kanuolių,
       Mes išvysdavom laumjuostę naftos pilnam tvenkiny.

       Nei septyneto brolių, nei draugų neturėjom iš tikro.
       Buvom du. Vieniši. Ir ilgėjomės moterų mes.
       Nežinojom, kad jos vienusyk meldžias Velnio ir Dievo šventykloj,
       Kad nusiaubs ir kad vėl apvaisins nelaimingos jaunystės žemes.

       („Liepa su jaunystės draugu“, p. 53)

       Šiaurės Atėnai
       2004 01 10