Vytautas Kubilius. Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.
…Aš esu vilkė, lūšis ir
žalsvoji gyvatė.
…Dabar aš vaikštau tyliai
ir esu atsivėrusi
kaip žaizda …
(B. Pūkelevičiūtė)
Neseniai knygynuose pasirodė paskutinė mūsų literatūros mokslo grando V.Kubiliaus knyga monografija „Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja”. Mano rašinėlis nebūtų recenzija šiai knygai. Tai akstinas priminti ir parašyti apie egzodo kūrybingą, įvairiapusišką kultūros moterį, apie lietuvių erotinės poezijos šedevriuko (kn. ,,Metūgės”) autorę, pateikiant kai kurias V.Kubiliaus monografijoje išdėstytas mintis.
Nuo 1999 m. B. Pūkelevičiūtė (gim. 1923 m.) gyvena Vilniuje, Pilies gatvėje, palikusi saulėtą savo buveinę Floridos kurortiniame miestelyje Daytonoje. Pasitraukus 1944 m. iš okupuotos Lietuvos į Vakarus, o vėliau į Ameriką, ją lydėjo nerimastinga, jautri nervinė būsena, vienišumo išgyvenimas, depresijos šešėlis, nuo kurių gelbėjo aktyvus kultūros žmogaus gyvenimo būdas, scena ir rašymas. Nors toks parašymas dar kartą patvirtina nuomonę apie moteris menininkes, kad menas joms vienaip ar kitaip yra terapinė priemonė, o ne menas kaipo toks savyje. B.Pūkelevičiūtės atveju linkčiau manyti, jog vis dėlto Birutė yra labiau menininkė, o ne besigydanti.
1951-1952 m. Kanadoje, prancūziškos kultūros mieste Monrealyje B. Pūkelevičiūtė parašo savo pirmąjį, daugiausiai kritikos ir šlovės sulaukusį eilėraščių rinkinį ,,Metūgės”. Eilėraščius rašydavo ant geltonų lapelių ir nešdavo H.Nagiui. Jis pirmasis įvertino jų meninę įkrovą, paskatino išleisti knygutę ir netgi paskolino tam reikalui pinigų. ,,Metūgių” eilėraščiai alsuoja erotine, tai švelnia, tai laukine mylinčios moters jausena, atviru ir autentišku geiduliu, prasiveržusiais iš pasąmonės pasakojamąja verlibro ritmika. B. Pūkelevičiūtė įkvėpta radikalaus dainuojamosios poezijos griovėjo V.Vitmano, P.Celano ,,Mirties fugų”, Giesmių giesmės lyrizmo ir skandinavų impresionistų (S.Lagerlef, F.E.Sillanpaa), įaudrinta meilės A.Škėmai, parašo savo gulbės giesmę ir lietuviškos erotikos šedevriuką. Su neoromantizmo (S.Nėris) tradicija ją sieja tik įvaizdžių pasakiškumas (ragana, dvylika brolių, vaiduokliai ir pan.). Savo bičiuliui S.Santvarui ji rašė: ,,Aš norėčiau, kad manęs nepaliktų mano Ugnis. Bet manyje viskas yra taip pasąmoninga, taip ne mano pačios, kad aš priklausau tik nuo to ,,Kažko” malonės.” Šiuolaikinė jauna rašytoja Sintija Černiauskaitė panašiai kalbėjo apie pjesę, sulaukusią tarptautinio pripažinimo ir atsiradusią panašiu neaiškiu būdu po sūnaus gimimo, ,,Liucė čiuožia”. Kūrybinė energija, sumišusi su moters sielos meilės išgyvenimu, tampa žodžio kūnu.
B. Pūkelevičiūtė, pasirodžius ,,Metūgėms”, buvo apkaltinta moralės ir dorovės nuosmukiu, netgi susilaukdavo nedviprasmiškų pasiūlymų. Ji šaukė laiškuose: ,,Aš nerašau pornografijos”, tačiau konservatyvios visuomenės nuomonė buvo kitokia. K.Bradūnas rašė: ,,Biologinis pradas ir nežabotas vitališkumas gožte užgožia ištisus eilėraščius.” Tai, kas mums šiandien skamba kaip Giesmių giesmės parafrazė, pokario išeivijoje sukėlė pasipiktinimo ir pasmerkimo bangas. Norėdama apsiginti nuo kritikos, B. Pūkelevičiūtė pradeda rašyti autobiografinę dilogiją – „Aštuoni lapai” ir ,,Devintas lapas”. Tai romanai, radikaliai neigiantys sovietų sistemą. Jie buvo slapta perrašinėjami, skaitomi Lietuvos pogrindyje. Dilogijoje vyravo eskizinis aplinkos štrichavimas, reportažinė kronika, poetinės metaforos ir aukštoji patriotinė retorika. Daugiau deklaruojama nei vaizduojama. (V.Kubilius)
Jaunystėje B. Pūkelevičiūtė save suvokė kaip aktorę. Atliko nemažai vaidmenų, o 1957 m. ėmėsi režisūros. Jau tada vyko kažkas panašaus, kas dabar vyksta Dramos akcijos metu. Scenoje ant paprastų kėdžių sėdėjo dešimt aktorių ir skaitė K.Borutos ,,Baltaragio malūną”. Vėliau B. Pūkelevičiūtė lyrinio teatro (t.y. aranžuota sakinio melodika, ekspresyvūs pakartojimai, kylančios aukštyn leitmotyvų linijos, baladiška kadencija) forma pastatė B.Sruogos ,,Milžino paunksmę”. Birutės teatras nereagavo į avangardistinio teatro ieškojimus (K.Ostrauskas, A.Landsbergis). Savo režisuotus spektaklius režisierė įrašė į plokšteles ir platino po lietuvių bendruomenes. Dailininkas A.Žmuidzinavičius ,,Baltaragio malūno” plokštelę perdavė Kauno dramos teatrui. Ji turėjo tapti akstinu naujam šio romano inscenizavimui, o vėliau - meniniam filmui ,,Velnio nuotaka”(1974 m.).
Dar vienas įdomus faktas, kad B. Pūkelevičiūtė pirmoji išdrįso išeivijoje sukurti lietuvišką meninį spalvotą filmą ,,Aukso žąsis”. Tai buvo paskutinis didesnis jos režisūrinis darbas, sulaukęs kritikos dėl statiškumo, todėl palikęs nepasitenkinimo pojūtį.
B. Pūkelevičiūtė rašė vaikams eiliuotas pasakas. Vėliau pasirodė dar keli romanai, poemos, pristatę autorę kaip profesionalią rašytoją. ,,Aš rašau išmonę, o ne memuarus” – sakė ji. Poema ,,Mišios už išdaviko žmoną”, anot V.Kubiliaus, gretintina su pačiomis iškiliausiomis egzodo knygomis: K.Bradūno ,,Morenų ugnys”, J.Meko ,,Semeniškių idilės”, A.Nykos-Niliūno ,,Balandžio vigilija”, A.Mackaus ,,Chapel B”.
Bet vis tiek labiausiai ji išliks kaip ,,Metūgių”, kurių vienas eilėraštis buvo įtrauktas į pasaulinės poezijos antologiją ,,The Cry of Rachel”(1996 m.), šalia A.Rimbaud, R.Frosto, V.B.Yeatso, autorė. Ir kaip drąsi, kūrybinga lietuvė. Būtų labai įdomu paskaityti B.Pūkelevičiūtės ne monografiją, bet autobiografiją. Tai galėtų būti puiki medžiaga filmui… bet jos nėra.
Gintaro lašai, 2005 06 01