tekstai.lt

Aistė Ptakauskaitė. Mano tekstai – savotiška laikmečio dokumentika (interviu, 2004)

 

Ptakauske_Aiste_foto
Ptakauske_Aiste_foto
       R – rašyk.KitoKs.lt
       A – Aistė Ptakauskaitė

       R: Neseniai Marius Ivaškevičius viename interviu tvirtino, jog Lietuva iš poetinės tapo prozine. Ar pritariate šiai nuomonei? Kas įtakojo Jūsų pasirinkimą – rašyti prozą, o ne eiles? Kokie autoriai yra Jums artimiausi? Ar niekada nebandėte savęs realizuoti poezijoje? Ar šitas žanras Jums per daug tolimas ir neįdomus? Kaip manote, kuo skiriasi prozos rašymas nuo poezijos rašymo?

       A: Tikrai nemanau, kad Lietuva virto prozine. Tokia ji, turbūt, niekada ir nevirs, nes poetinė tradicija Lietuvoje turi labai gilias, ilgas ir po visą dirvą išsiraizgiusias šaknis. Veikiau sutikčiau su tuo, kad paskutiniu metu pradeda atsistatyti balansas tarp prozinio ir poetinio rašymo Lietuvoje, kuris buvo gerokai iškreiptas poezijos naudai. Matyt, tokią situaciją smarkiai įtakojo rezistencinės Atgimimo nuotaikos. Dabar leidybinė rinka pradėjo diktuoti kitas taisykles, kurios skatina prozos rašymą.

       Nemanau, kad galima lyginti literatūrinius žanrus pagal gerumą arba prastumą vienas kito atžvilgiu. Manau, kad prozą ir poeziją diktuoja skirtingi pasaulio matymo ir santykio su juo būdai. Manasis yra artimiausias prozai. Atvirai pasakius, tai man niekada ir nekilo pasirinkimo klausimas. Prozinis rašymas yra mano santykio su pasauliu pasekmė.
Poeziją su malonumu skaitau, o gerą dar ir labai vertinu. Pati kartais mėgstu pažaisti poetinėmis stilizacijomis savo kūriniuose. Bet tai – daugiau poetinis koliažas, o ne poezija tikrąją to žodžio prasme. Kalbant apie skirtingus rašymo būdus, tai jų, kaip ir kiekvieno amato, galima išmokti. Tad galima išmokti ir eiliuoti, bet jei tas eiliavimas nebus asmenine sielos ir proto kalba, jis niekada netaps poezija.

       Man, kaip nuolatos skaitančiam žmogui, yra labai sunku atsakyti į klausimus apie mėgstamus arba artimus rašytojus. Mano literatūrinės (ir ne tik) simpatijos dažnai priklauso nuo visiškai atsitiktinių veiksnių. Skirtingais periodais galiu žavėtis labai skirtingais autoriais. Dabar esu labai susidomėjusi šiuolaikine rusų proza (T. Tolsaja) ir dramaturgija (V. Sorokinas), su pasimėgavimu skaitau kanadiečių poetą ir prozininką M. Ondaatje, kuris, mano galva, puikiai sugeba derinti poetinį ir prozinį rašymą savo romanuose.

       R: Būna taip, kad sutinki žmogų universitete, bare, gatvėj, dar kur nors netyčia - žodžiu šalia visų kitų mirtingųjų. O paskui sužinai, kad anas knygą parašęs (ar filmą susukęs, ar turi galeriją kokią). Ir galvoji, o tai kaip? Tai aš ir noriu paklausti, kaip ta knyga atsirado. Suprantu, kad visi daugiau mažiau rašinėjam. Bet man įdomu, kas tokio turi virti galvoj (ar kur), kad iš viso to išeitų pilna istorija, verta spaustuvės. Kas virė tavojoj? Iš kur ta idėja? Kas pastūmė, patraukė, paerzino? Kaip kaip kaip atsirado tavoji knyga.

       A: Aš pati savęs dažnai klausiu kaip? Tos mano istorijos gimsta iš vidinio karščio ir nuolatinio ieškojimo, kai jaučiu, kad noriu kažką pasakyti, ir vis nerandu kaip. Tai, kas kankinamai verda mano galvoje neišsakytų ir nesuartikuliuotų idėjų kamuoliu ir galiausiai išsikristalizuoja rašmenų pavidalu, ir tampa mano apsakymais. Paskui jie būna taisomi, tvarkomi ir drausminami, kol tampa “verti spaustuvės”. Viskas dėl to, kad yra tokių dalykų, kuriuos aš galiu pasakyti tik savo proza ir niekaip kitaip. O konkrečiai šios knygos idėja kilo gana paprastai: vienu momentu, man pačiai netikėtai, mano kūryboje įvyko lūžis, po kurio supratau, kad jau niekada neberašysiu taip, kaip rašiau prieš tai. Vadinasi, piršosi logiška išvada, kad tai, ką jau buvau parašiusi, turi arba būti publikuojama, arba nugrimzti į užmarštį. O juk kiekvienas rašytojas nori būti skaitomas. Taip ir atsirado knyga.

       R: Knygos „Ieškau darbo!” anotacijoje esate pristatoma kaip realizmo literatūros atstovė. Kodėl pasirinkote būtent tokį žanrą ir tokį kalbėjimo būdą ar tiesiog tai jis tave pasirinko?

       A: Deja, mes ne visada sutinkame su tomis anotacijomis, kurias apie mus rašo. Vienintelė paguoda yra ta, jog ir tie, kurie rašo anotacijas, kartais tarpusavy nesutaria. Tad esu gavusi gana prieštaringų savo rašymo stiliaus apibūdinimų. Pati save apibūdinčiau kaip neorealizmo atstovę, nes tas realizmas, kurį praktikuoju aš, perinterpretuoja tradicinio realizmo postulatus. Aišku, iš distancijos visada lengva kalbėti ir konceptualizuoti. Kai rašau, aš mažiausiai galvoju apie realizmo ir neorealizmo santykį literatūros istorijoje. Tiesiog stengiuosi tam, ką noriu pasakyti, surasti adekvatų kalbėjimo būdą. Bet juk taip dažnai mes patys pakliūname į savo kalbos spąstus…

       R: Rašai apie keistus žmones: televizorių meistrus, sektantus, troleibusų kontrolierius ir kt. keistuolius. Ar pačios profesijos / gyvenimo būdas įkvėpia kūriniams ir kiek tai yra asmeniška patirtis?

       A: Gyvenimas visada įkvepia kūriniams. Visa, apie ką aš rašau, prasideda nuo mano patirties. Tačiau ta patirtis nė viename kūrinyje nepasirodo gryna forma, skaitytojas ją pamato jau perleistą per mano asociatyvinio mąstymo prizmę. Iš įvairių tikrovės gabalėlių apsakymuose aš konstruoju savo pasaulį, kuris dažnai išeina nelabai panašus į tą, kurio medžiaga aš naudojuosi. Bet niekaip negalėčiau nuneigti to, kad mano betarpiškos tikrovės patirtys mano kūrybai yra svarbios.

       R: Skaitydama Jūsų knygą, radau nemažai dabartinio vilniečio aktualijų. Ar Jūsų kūryba autobiografinė? Ar domitės politika, Lietuvos ir pasaulio įvykiais? Kur semiatės įkvėpimo savo apsakymams?

       A: Šis klausimas glaudžiai siejasi su prieš tai užduotuoju. Mano kūryba yra autobiografinė tiek, kiek yra autobiografinis kiekvieno mūsų darbas. Juk tai, ką aš rašau, neišvengiamai išreiškia mano santykį su aplinka ir kitų žmonių kūryba. Koks nors kruopštus psichoanalitikas be jokios abejonės mano apsakymuose rastų mano biografijos blyksnių. Bet savo kūrybos tikslu tikrai nelaikau savo asmeninės istorijos sudokumentavimo. Veikiau mano apsakymus galima būtų pavadinti savotiška laikmečio dokumentika, pateikta taip, kaip ją mato betarpiška to laikmečio dalyvė. Tokia dokumentika be distancijos. Kad ir kaip kartais stengčiausi ignoruoti Lietuvos ir pasaulio socialinę bei politinę tikrovę, ji mane vis tiek pasiekia ir neišvengiamai veikia mano patirtį. Šiuolaikinis rašytojas, mano galva, turi suprasti savo laikmetį, juk tai galų gale ir daro jį šiuolaikiniu. Deja, nežinau jokio slapto šaltinio, iš kurio kada tik panorėjus galėčiau pasisemti įkvėpimo. Jis dažniausiai mane užklumpa netikėtai, kai iki skausmo pažįstamos vietos staiga suspindi nauja spalva, ar kai nuvalkiotose frazėse netikėtai atsiveria naujos tiesos. O kartais ieškau jo ilgai ir kantriai laikraščių antraštėse, literatūros tomuose, savo atminties archyvuose. Kartais tiesiog laukiu.

       R: Tariuosi pastebėjusi neviltį dėl brukamų garsių firmų prekių. Kiek reklamos ir žiniasklaidos formuojamos vertybės bei nuostatos įtakoja Jus kaip rašytoją bei Jus kaip asmenybę?

       A: Reklama ir pop kultūra, mano galva, yra vieni produktyviausių šiuolaikinės mitologijos mechanizmų. Labai gaila, kad dažnai jų galia yra per menkai įvertinama arba priimama kaip natūrali duotybė. Būtų juokinga teigti, kad gyvenant šiuolaikinėje visuomenėje įmanoma išvengti jų poveikio. Tad manau, kad yra būtina jį nuolatos turėti omeny, o kartais viešai dekonstruoti. Ką aš, tikiuosi, ir darau kai kuriuose savo apsakymuose. Tai – savotiška pasipriešinimo strategija, neleidžianti man galutinai nugrimzti į šį civilizacijos akivarą.

       R: Daug kur pasakojimas šuoliuojantis, fragmentiškas. Kaip vyksta rašymo procesas?

       A: Šuoliais ir fragmentiškai. Pati nebūčiau sugalvojusi geresnių apibūdinimų. Rašau iš tikrųjų greitai, o kartais ir karštligiškai, stengdamasi nepaleisti beišsprūstančios minties. Bet rašymu aš laikau ne vien tą procesą, kuris yra betarpiškai susijęs su mechaniniais rankų judesiais. Kūrybinė mintis į mano sąmonę įsėlina gerokai prieš padedant ką nors užrašinėti. Nešioju ją ilgai, ji maitinasi mano vidiniais syvais, auga ir plečiasi, kol galiausiai išsprogsta rašmenimis ant popieriaus lapo. Bet pats nešiojimas dažnai vyksta žymiai ilgiau negu pats rašymas. Ir niekada išsprogusių rašmenų nepalieku gulėti kaip pakliuvo – rašymas man yra neatsiejamas nuo taisymo.

       R: Išleidote knygelę. Kokios mintys kyla, žiūrint į ją iš šalies – pavyzdžiui knygyno lentynoje?

       A: Iš pradžių šis jausmas man buvo iš tikro gana netikėtas. Mat kai rašiau savo apsakymus, jie man atrodė dalimi manęs, kažkas, į ką tiktai aš turiu teisę ir galią. O kai pamačiau juos knygoje ant lentynos, jie man pasirodė kažkokie neįtikėtinai svetimi, lyg niekados man ir nepriklausę. Paskui supratau, kad dabar jie man iš tikrųjų nebepriklauso ir jau niekad nepriklausys. Jie tarsi nuo manęs visiškai atskilo ir sudaiktėjo.

       R: Jūsų biografijoje gausu įvairių apdovanojimų ir įvertinimų: pradedant P.Lemberto literatūrinio konkurso laureatės vardo ir baigiant PK (pirmąja knyga). Kuris įvertinimas Jums pats svarbiausias ir kodėl?

       A: Šiaip niekados savo gyvenime nesureikšminau apdovanojimų. Tai nereiškia, jog jie man visiškai nėra svarbūs. Žinoma, man visada yra malonu būti įvertintai ir pastebėtai. Kartais tai būna iš tikrųjų labai netikėta. Kartais tai labai padeda gyvenime. Labai dažnai tai reiškia šiokį tokį visuomenės pripažinimą, kas kiekvienam menininkui yra svarbu. Bet apdovanojimai niekada nėra mano veiklos tikslas. Jie egzistuoja dėl manęs, o ne aš dėl jų.

       R: Ką galėtum patart jauniems rašantiems žmonėms, bandantiems prasimušti?

       A: Iš savo patirties žinau, jog žodį “prasimušti” jauni rašytojai supranta labai nevienareikšmiškai. Vieniems jis reiškia pagarbą ir pripažinimą labai siaurame autoritetų rate, kitiems – pelną ir nerealius tiražus, tretiems – nacionalinę premiją. Jei kalbame apie bent kokį visuomenės pripažinimą, tai pagrindinis mano patarimas būtų – socializuotis. Kad ir kokie menkaverčiai jums atrodytų literatūriniai konkursai, kad ir kokiais nuobodžiais jums rodytųsi menininkų vakarėliai, juose naudinga retkarčiais sudalyvauti. Mat literatūriniame versle, kaip ir bet kokiame kitame, veikia žmogiškasis faktorius: niekas apie tavo darbus nesužinos, jei pats jiems apie juos nepapasakosi (darbai, žinoma, irgi turi būti verti dėmesio). Ir dar nepatartina pasiduoti. Kiekviena nesėkmė grūdina. Reikia iš jos išpešti visokią įmanomą naudą, bet nereikia jos sureikšminti.

       R: Ar skaitydama knygas pasižymi paraštėse įdomiausias vietas? O gal knygų visai neskaitai?

       A: Nėra įdėmesnių ir azartiškesnių skaitytojų už rašytojus. Aš nesu išimtis. Skaitau daug ir labai įvairios literatūros, tai – neatsiejama mano darbo dalis, prielaida algai gauti. Mano galva, neskaitant neįmanoma nieko vertingo parašyti. Skaitymas ir rašymas maitina vienas kitą. Knygų paraštes marginti taip pat mėgstu. Taip aš susikuriu betarpiško ir spontaniško santykio su tekstu iliuziją. Savotiškas interaktyvas. Turiu netgi specialius savo žymėjimo ženklus juokingoms vietoms, svarbioms mintims, įdomiems aforizmams ir pan.

       R: Ar skaitai straipsnius, kūrinius, knygas internete? Ar manai, kad internetinė kūryba yra mažiau vertinga, o gal visai bevertė?

       A: Labai geras daiktas yra internetas. Aš į jį žiūriu iš grynai vartotojiškų pozicijų: internetiniai straipsniai dažnai yra patogiau prieinami nei neinternetiniai. Tad kartais tuo patogumu pasinaudoju. Nemanau, kad internetinė kūryba iš esmės, savo prigimtimi, yra mažiau vertinga už bet kokią kitą kūrybą. Tuo labiau, kad internetiniai ir neinternetiniai kūriniai dažnai dubliuoja vienas kitą. Prastos kūrybos yra ir internete, ir knygynuose. Gal dėl mažesnių leidybinių sąnaudų, Internete jos kol kas pasitaiko daugiau. Bet juk skaitytojas visada renkasi pagal savo skonį ir išmanymą. Mano galva, kuo platesnis pasirinkimo spektras, tuo mums visiems nuo to geriau.

       R: Visas pasaulis žavisi Lietuvos teatru. Ar tu, rašydama pjeses, pagalvoji apie konkrečius režisierius? Kurį jų norėtum pamatyti dirbant su tavo tekstu?

       A: Lietuvos teatru kažkada labai žavėjausi ir aš. Kažkada netgi jame dalyvavau. Dar ir dabar jaučiu jam daug sentimentų bei turiu jame savo simpatijų. Tačiau rašydama pjeses apie dabartinį Lietuvos teatrą negalvoju. Mano pjesės įkūnija mano asmeninę teatro viziją. Iš savo darbo su kai kuriais lietuvių režisieriais patirties galiu pasakyti, kad Lietuvoje tokio teatro, kuriam aš rašau, nėra.

       R: Suprantu, kad Jūsų knyga yra ne apie tai, tačiau rūpi paklausti – ar nemanote, kad rašytojas Lietuvoje įgyjęs amžino bedarbio statusą? Ar įmanoma pragyventi iš rašymo, nenuleidžiant kertelės iki žurnalistikos? Ar žurnalistiką laikote literatūrinės prozos seserimi, ar tik „juoda šeimos avim”, tolima giminaite?

       A: Kodėl ne apie tai? Manau, kad iš dalies ir apie tai. Vėlgi “pragyvenimas iš rašymo” Lietuvoje yra labai įvairiai suprantamas. Jei kalbėsime apie jį plačiąja prasme, tai manau, kad yra ne vienas žmogus Lietuvoje, kuris iš rašymo pragyvena. Aš pati dalinai iš to gyvenu. O jei kalbėsime apie pragyvenimą iš grožinės literatūros rašymo, tai Lietuvoje yra per maža rinka, kad iš to būtų galima pragyventi, netgi rašant serijinius meilės romanus. Kadangi pati kartais dirbu žurnalistinį darbą, galiu pasakyti, kad tik nuo paties rašytojo priklauso, ar rašydamas publicistiką jis nuleidžia pats sau kartelę, ar ne. Keliant sau aukštus reikalavimus, galima rašyti ir labai vertingą bei originalią publicistiką. O man asmeniškai žurnalistinio esė žanras yra netgi labai mielas ir ne mažiau vertingas už literatūrinį esė. Viskas priklauso nuo paties rašančiojo pozicijos: jei ji yra profesionali, tuomet bet kuris rašytinis žanras gali būti gyvas, įdomus ir vertingas.

 

       Rasyk.lt, 2004 07 24