tekstai.lt


Donatas Petrošius. Turint gerų idėjų, galima ir iš viso nieko neveikti (interviu, 2005)


petrosius_donatas_foto
petrosius_donatas_foto
Pašnekesys su poetu Donatu Petrošiumi, kurio pirmoji poezijos knyga „iš tvermės D“ 2004-ųjų Poetiniame Druskininkų rudenyje buvo pripažinta geriausiu metų debiutu. Pašnekesys, pamažu begurkšnojant arbatą, apie eilėraščius, nuolatinį jų taisymą, pirmą knygą, baimes ir dar bala žino ką.

 

Tai kiek teko ištverti, kol sutvėrei tokią knygą painiu pavadinimu? Kiek dar – kol galiausiai ją, sutvertą, dar mažumėlę leidykla „patvėrė“?

 

Toks knygos pavadinimas anksčiau ir už patį tvėrimą atsirado. Laiko atžvilgiu ištverti reikėjo nuo pirmo knygos varianto pateikimo leidyklai, tiksliau - pirmosios knygos konkursui, truputį daugiau nei dvejus, gal dvejus su puse metų. Čia gi du kartus teko užimti garbingą antrąją vietą. Man asmeniškai knygos pavadinimas visai nepainus. Viskas čia aišku – tvermės dėsnis. Tik tiek, kad palikta D, kurią galima palaikyti įmantravimu. Tačiau viskas labai apskaičiuota, kad būtų daugiaprasmiškumo ir galimybių patį pavadinimą visaip kaip interpretuoti. O kiek tų galimų interpretacijų akylas skaitytojas atras, tai jau, tiesą pasakius, nebe mano reikalas. Šis tekstų junginys su vienu viršeliu puikiausiai gyvuoja jau ir be manęs. Per dvejus metus, po trijų taisymų, iš pirmo varianto septyniasdešimt šešių eilėraščių finišą pasiekė gal penkiasdešimt. Kasmet krisdavo po keliolika, gal net po dvidešimt tekstų. Tiek, kad kiekvieną knygos variantą nuolat papildydavau naujais eilėraščiais, todėl galiausiai ir buvo pasiekta penkiasdešimties eilėraščių riba. Išmesti, svarbiausia negailėti teksto, jei tik suabejoji, ar jis kam nors reikalingas. Pamatei, kad šitas kažkoks simuliantas – lauk iš rikiuotės. Beje, baisiai įdomu, ar egzistuoja tam tikri buvusių parašytų eilėraščių slapti archyvai. Ten būtų smagu įsisukti pasisklaidyti ar šiaip pabimbinėti. Aš niekada nevengiu tekstų perrašinėti, skersti, kryžminti. Man jie nėra kokios šventos karvės. O išmesti vieną ar kitą – irgi vieni niekai. Prirašei, tai ir dar prirašysi. Visi knygos skyriai, tekstų seka ir, žinoma, patys eilėraščiai, jau seniausiai buvo apgalvoti ir išdėlioti, kas kur turi būti.

 

Kai perskaičiau knygą, pamaniau, kad visi tekstai čia labai darniai gula į vieną visumą. Sakyčiau, labai tvarkinga tavo knyga. Tokia vientisa.

 

Tai buvo visai lengva padaryti. Beje, redaktorius kiekvieną žodį su žodynu tikrino, labai nuoširdžiai atliko juodą darbą, o tai, kad mažai prie ko prisikabinti rado, reiškia tik tiek, kad pats ilgai su tais tekstais kamavausi. Tiesą pasakius, net pavargau laukti, o ir džiaugtis knyga nebėra jėgų. Matyt, tik kai išleidi knygą supranti, jog tai nėra pats svarbiausias dalykas gyvenime. Yra daug svarbesnių. Kur kas daugiau. Iš knygos, aišku, nei turtingas, nei juolab laimingas nebūsi. Tiek, kad aplinkinių žmonių entuziazmas mane stebino, o kartu ir pakurstydavo, kad čia džiaugtis ir laukti reikia.

 

Jeigu parašyta knyga yra poelgis – lyg ir nekelia abejonių – tai klausimas – žygdarbis tai ar išdavystė?

 

Žygdarbis, jei žiūri iš šalies ar lauki dovanų už tokį poelgį. Išdavystė sau – ypač tam savo idealizmui, kuris laukia tik tobulų eilėraščių, o į knygą patenka tik – atsiprašant – pusfabrikačiai kažkokie.

 

Iš kur randasi tavo eilėraštis – iš vizijų ir sapnų, gal ateina netikėtai su įkvėpimu ar lyg koks nušvitimas, iš tam tikrų baimių ir nerimų, gal iš kažko Didelio ir Gero?

 

Kas yra vizija, aš nelabai žinau. Mano žodyne tokio žodžio nėra. Negalėčiau pasakyti, ar čia dabar vizija, ar šiaip koks išsigalvojimas. Sapnų neužrašinėju tam, kad paskui iš jų eilėraščius lipdyčiau, nes jie per daug įdomūs ir labai jau įtartini. Galiausiai ne man jie ir priklauso. Būtų nesąžininga sapnais grįsti tekstą – skaitytojas ten nieko nesuprastų, nes ir aš pats ne ką tesuprantu. Šiaip esu daug įdomių sapnų užsirašęs, bet nei iš jų darysiu novelę, nei ką. Tiesiog įdomu. Į juos gali žiūrėti kaip į kito režisieriaus filmą. Yra tekstų, kurie parašyti po vieno pasivaikščiojimo ar vienu prisėdimu – iškart visas tekstas su viskuo – pavadinimu, pagrindu, kas norėta pasakyti, puošmenom, kad ir kokiom kukliom, ir visu kitkuo. O štai kiti tekstai būna tokie, kad žinai tik tai, ką nori pasakyti, bet viską reikia įvilkti į tam tikrą formą. Tuomet ir ieškai rūbo minčiai, žodžio formos. Čia ir prasideda kryžiažodžio sprendimas. Šiaip, manau, kad labiausiai smegeninė dirba, kai esi ant tam tikros ribos. Kai, rodos, jau nieko gero. Tada dienos beprotiškai ilgai eina. Vienas mėnuo gali trukti ilgiau nei visa vasara. Taip užsitęsė man gegužis. Lygiai taip ir rugsėjis. Kai gerai gyveni, kaip sviestu kad patepta, tai iš to sviesto nieko gero nenulipdysi. O šiaip tai tekstus rašyti galima bet kada.

Aš visada maniau, kad mano tekstai yra linksmi, o štai perskaitė vienas, perskaitei pats, ir ten įžiūrėjote visokių savigraužų ir baimių. Nežinau. Savo nerimus ir baimes aš labai paprastai įveikiu, o tai, kad jų lieka tekstuose, matyt, ne taip kažką perskaitėte... Nežinau, kaip čia yra su tomis baimėmis. Gal kai rašau, jos iškiša savo uodegas man pačiam to net nepastebint. Iki dvidešimt trejų metų aš iš viso nieko nebijojau. Paskui pradėjau bijoti mirti. Šiuos metus nugyvenau bijodamas, jog numirsiu anksčiau, nei pasirodys knyga. Tai kvaila, aš žinau. Jau ir pavargau kasryt įtikinėti save, kad tai kvaila. Dabar gal jau ir palengvėjo, kai ta knyga pasirodė. Vis sakydavau, kad gal nenumirsiu, kol pasirodys pirmoji knyga, o tada dar kokias penkiasdešimt laisvai parašysiu. O šiaip tai, ką gi tos knygos. Ne nuo jų palengvėja.

Poezija yra toks ezoterinis reikalas... Niekuo tu netapsi parašęs knygą. Niekas nepasikeis. Kartais pagalvoju, kad geriau visai kiti dalykai būtų tvarkoj, nei būtum įžymus rašytojas ar net Nobelio premijos laureatas. Yra juokingų žmonių, kurie mano, kad jie labai įprasmins savo gyvenimą krūvas knygų išleidę. Čia tik saviapgaulė, daugiau nieko. Negalima taip susireikšminti. Aš pradėjau rašyti gal dešimtoje, gal vienuoliktoje klasėje į tokius storus, storus sąsiuvinius. Per kelis mėnesius, būdavo, prirašai apie penkiasdešimt tekstų, paskui juos užtušuoji, nes pasirodo jie visi esą gėdingai menki. Paskui dar prirašai kelis tokius sąsiuvinius. Ir taip toliau, ir panašiai. Dabar knygoje yra vos vienas iš tų mokyklos sąsiuvinių, o visi kiti gal dar kažkur palėpėje ir pelija neįskaitomai subraukyti.

Ir aš nežinau kodėl pradėjau rašyti. Nežinau. Ir kodėl ligi šiol vis dar rašau, irgi nežinau. Šiaip aš labai mėgstu kryžiažodžius spręsti, tiek, kad dažniausiai jie pasitaiko baisiausiai lengvi. Išsprendi, ir nebėr ką veikti. O eilėraščiai yra labai sunkūs kryžiažodžiai. Ypač tie rimuoti. O ką jau kalbėti apie verlibrą. Čia tai net baisu. Dvejus metus jau rašau keturis verlibrus ir niekaip negaliu pabaigti. Labai sunku. Nemoku jų pabaigti. Niekaip. O šiaip - koks skirtumas, išleisi tu penkias ar penkiasdešimt knygų, nuo to nebūsi toliau pažengęs, nebūsi geresnis, tik tiek, kad apkrausi visokius skaitytojus ir tyrinėtojus, kurių darbas tyrinėti kažin kokią raštiją. Nors šiaip ne, tegu žmonės rašo. Ir lai daugiau tų rašančiųjų būna, nes trūksta – tie patys rašantieji ir yra kitų rašančiųjų skaitytojai. Kuo daugiau bus rašančiųjų, tuo daugiau vieni kitus skaitysim.

 

Šį klausimą norėjau pasilikti pabaigai, bet jei jau prakalbai apie tai, tuomet klausiu – tavo, žinoma, ne pirmo ir, matyt, ne paskutinio, knygos tiražas 300 egzempliorių. Kaip manai, tai jau riba ar dar ne?

 

Matai, viskas čia priklauso tik nuo skaitytojo. Leidyklos galėtų organizuoti knygų pristatymus su alumi ir žvangučiais, visokiais skambiais ar, gavusios paramą, jas lyg brošiūras dalyti gatvėse. Bet kas iš to, kad tas knygas visi išmes neperskaitę. Kas iš to, jei net kiekybiškai pasikeistų skaitytojų skaičius. Nieko iš to. Aš manau, kad svarbiausia visas lietuvių autorių knygas net ir į mažiausias bibliotekas duoti. O ten tai jau jas susiras, kas norės ir kam reikės. Dėl ribų, tai, žinoma, gali būti ir mažiau. Ir nieko čia keisto.

 

G.Grajauskas į poeziją siūlo žvelgti kaip į paskutinę galimybę susikalbėti. Tu gi rašai apie savo ars poetica taip: „Perrašinėju šimtus kartų kiekvieną // žodį, besikėsinantį tapti jos tobulumo atspindžiu, / nors aiškiai suvokiu, kad nerasiu nė vieno / atitikmens kalboje, o visas mano rašymas bus tik / nesibaigiantis pastebėtų klaidų atitaisymas“. Kai tik praveri burną, kaipmat meluoji, kai rašai – klysti. Toks poezijos menas?

 

Aš nepriskiriu poezijai bendravimo funkcijos - „kad susikalbėtume“. Žinoma, ši funkcija irgi puikiausiai gali būti. Lai būna, o kas gi čia tokio... Poezija man labiau yra lyg signalinių raketų šaudymas – žybteli kažkas ir tiek. Kai kuriais tekstais puikiausiai gali susikalbėti – skaitytojas ramiai gali atpažinti tam tikrą bendrą kultūrinį lauką, citatas ar aliuzijas. Tuomet pavyksta dialogas. Bet yra ir kita – kai aš rašau apie tai, ko niekas nėra matęs, ko niekas nesupranta ir nežino. Ir dar visai kas kita – tai, ką pažinti, apibūdinti ir aprašyti man pačiam yra sunku, mat nė neįsivaizduoju, kaip tai padaryti. Kiekvieną dieną kažkas kinta – šiandien matai taip, o rytoj tai jau visai kas kita. Iš čia ir tas mano rašymo neatitikimas to, kas yra. Vieną dieną, rodos, jau ir baigta, o kitą dieną matai, kad to visiškai nepakanka. Aplink yra tokia begalybė kintamybių, tereikia žinoti, kada liautis žiūrėti į tai pernelyg rimtai, kad neužsiplepėtum. Žinoma, galima ir susikalbėti, tačiau, kai kalbi, nebūtinai visada tai dialogas. Yra tekstų, kai nereikia, kad į juos būtų kaip nors reaguojama ar atsiliepiama. Jie yra sau, gal tiksliau - man, ir tiek... Dar visiškai nesu įsisąmoninęs, kad kaip parašysiu, taip ir bus, bet kartais žiūriu, o taip ir būna...

Niekada nerašysiu, kad štai aš numiriau ar dar kaip panašiai. Su mirtimi visai nebenoriu juokauti, nes buvau per daug išgąsdintas. Ne knygų prisiskaitęs, ne filmų prisižiūrėjęs, bet tokios situacijos, jog stebiuosi, kaip nepražilau. Po to, žinoma, pasirodė, kad tai juokinga ir iš visko galima buvo smagiai pasijuokti, bet neberašysiu apie tokius dalykus. Yra ir dar keletas temų, kuriomis nėra ko čia juokauti. Berašinėdamas tampi kad ir neprietaringu, tačiau, sakyčiau, veik dievobaimingu. Gali vėjas prie jūros papūsti ir viskas tau apsiverčia aukštyn kojomis.

Tai čia vėl apie tą patį didįjį pamėgimą perrašinėti tekstus iš naujo, juos taisyti ir visaip kaip braukyti. Būna taip, kad metus neliečiu eilėraščio, o paskui žiūriu ir matau, aha, kelnės jau ir išaugtos – šita teksto vieta šiandien visiškai nebeaktuali man, ji niekuo neįdomi ir jau net nebeprakalbina manęs paties. Aš visada pirmiausia žiūriu, kad man tekstas patiktų. Todėl be jokio vargo imu ir taisau, o paskui vėl laukiu, kas kur išlįs. Toks tas ir gyvenimas su tais tekstais. Dabar, kai jau yra knyga, kai viskas oficialiai užfiksuota, su visais registracijų numeriais ir knygos pasais, tai gal ir laimė – prie tų eilėraščių jau ir nebekišiu nagų. Jie jau išdegti ir turi savo gyvenimą. Nėra ko tokių minkyti. Dabar galiu sau ramiai tvarkyti kitus tekstus. Kita vertus, tai kokia jau čia ta laimė, kai matai, kad ir su tais tekstai dar galima būtų žaisti. Ir dabar jau knygoje žinau kelias vietas, kur galima būtų taisyti. Nėra tam pabaigos. Viskas keičiasi tiesiog akyse. Todėl ir rašymas - tik kaip „nesibaigiantis pastebėtų klaidų atitaisymas“.

 

Kažkada, bene prieš metus ar dvejus, sakei, kad rašai bent kelias knygas. Štai vieną jau parašei. Kada bus kita knyga ir kokia ji?

 

Esu labai nuoseklus, todėl pirmoji knyga būtent poezijos. O romaną, tiesą pasakius, jau seniai, seniai esu sugalvojęs, jau viską jame apmąstęs, ir viskas ten man aišku, tik tiek, kad reikia prisėsti ir jį užrašyti. Pirmiausia, žinoma, reikia turėti, kur jį užrašyti, Dar reikia, kad nors vienas žmogus bent kartą per savaitę pasakytų,kad to romano reikia. Kitaip rankos baisiausiai greit nusvyra. Ir trečias dalykas – reikia, kad tuo žmogumi labai tikėčiau. Tokie štai trys dalykai. Daugiau nieko nereikia. Gal ir naivus esu, bet man atrodo, kad knygas rašyti labai lengva. Aš, aišku, dar prirašysiu ir pasakų, ir knygučių vaikams, ir romanų, ir eilėraščių. Pastarųjų niekada nemesiu rašyti. Dievaži niekada.

Tiesą pasakius, išeitų jau ir koks šimtas puslapių eseistikos. Bet esė knygą dabar leisti būtų banalu. Kritikai, o ir šiaip skaitytojai būtų labai nepatenkinti dar viena nauja esė knyga. Sakytų visi, a, to dar betrūko, dar vienas eseistas... Ir visi į taktą kaip vienas linguotų galvomis – din dan din dan... Reikia bent metus palaukti, kol nurims aistros po visų neseniai pasirodžiusių esė knygų ir visokių naujoviškų esė romanų. Taip. Na, ką aš čia dar rašau.... Jei turėčiau savo kompiuterį, tai bent kelias ir pjeses jau būčiau seniai parašęs. Tiek, kad vis pražiopsau konkursus. Kam daugiau, jei ne konkursams pjeses rašyti. Iš idealizmo galima rašyti eilėraščius, o visa kita – reikia žiūrėti, kad apsimokėtų. Kam čia vargti. Tuos pačius dalykus galima ir kur kitur sukišti, į kitas formas, visai kitas išraiškas. O apskritai kalbant, turint gerų idėjų, galima ir išvis nieko neveikti. Tai, mano galva, jau būtų kažin koks metafizinis veiksmas.

 

Kalbino Gediminas Kajėnas

 

„Lux“,2005-02-07