tekstai.lt

Elena Baltutytė. Įsislaptinusi poezija (Donatas Petrošius. Iš tvermės D, 2004)

 

petrosius_is_tvermes_d
petrosius_is_tvermes_d
        Petrošius D. Iš tvermės D. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

 

        Iš vienos Donato Petrošiaus esė įsiminiau netikėtą palyginimą: „Gėlė prieš žydėjimą yra tarsi tvirtai sugniaužtas kumštis“. Pirmoje jo poezijos knygoje „Iš tvermės D“ kumščio motyvas yra vienas svarbesnių, todėl, pamaniau, patikrinsiu, kas būtų šį palyginimą perskaičius iš kairės: tvirtai sugniaužtas kumštis yra tarsi gėlė prieš žydėjimą. Nei šis, nei tas, bet šis „kairinis“ variantas galėtų būti nebloga viso rinkinio metafora: kumštis asocijuotųsi su epiškai objektyvizuotu, apšerpetojusiu, grubios faktūros eilėraščio kūnu, kuriame slypi jautri ir drovi dvasia. Jei nieko nebūčiau girdėjusi apie feminizmą, rašyčiau, kad kumštis šiuo atveju yra vyriškos jėgos, atsparumo, ištvermės, apskritai vyriškos kūno kultūros ženklas; bet „gėlės prieš žydėjimą“ paralelė bylotų ne apie agresijos, o apie sukaupties ir potencinės energijos reikšmę.

        O štai eilėraščio modeliui apibūdinti „kumščio“ analogija netinka; nebent tai būtų atgniaužtas kumštis – delnas. Dauguma rinkinio eilėraščių yra ilgi, išoriškai „beaistriai“ pasakojimai, kurių poetinė spyruoklė laikosi kalba, komplikuotais žodžių ryšiais, semantinėmis properšomis, prasilenkimais, tarpais. Keli alogiškų priešpriešų pavyzdžiai: „Kažką prisimeni, bet dar kažkuo tiki“ (p. 53); „Vieni šunys staugia / iš atminties, vieni šunys staugia iš rutinos. / Kai staugiu vienas – mane girdi / didelis, bet mėlynas dangus“ (p. 19). Atmintin įstringa netikėti, taiklūs pastebėjimai, detalės: „Tarp sūdytos šaligatvio ledų skerdienos – sočios Kūčios“ (p. 51); „Mudu su tėvu kirviais dalinamės malkas“ (p. 13); „Peizažinis žiemos rasizmas“ (p. 53); „Visapus sienų spengia“ (p. 55); „Kai stumiesi prieky savęs sau po kojom velies“ (p. 17). Esama vieno kito eilėraščio, kur dvilypės prasmės poetinis šešėlis randasi iš teksto aliuzijų į istoriją, mitą ar kitą kultūros tekstą. Tokie yra „Aklas Atlantidos būgnininkas“, „Gaisraviečių gidas“, „Pirma aštuntoji“. Bet dažniausiai poetinę prasmę kuria pats tekstas, iš pirmo žvilgsnio linijinis komplikuotos logikos pasakojimas; jis ir kuria, ir kartu maskuoja poetinį branduolį, kuris gali būti ir viena eilutė. Net ir turint galvoje gerus eilėraščius (pvz., „Dvi besiribojančios teritorijos su kilnojama sostine“, „Gruodžio nurašymas“), galima pageidauti didesnės teksto koncentracijos, mažiau maskuojamųjų „kamšalų“. Vienas kitas eilėraštis („Siunčiu tau du laiškus, tiksliau, vieno laiško abi puses“) palieka įspūdį, kad struktūra yra savitikslė, kad žmogus čia totaliai nugalėtas meno – virtęs lyriniu subjektu, kaip rašoma viename ironiškame autoriaus eilėraštyje.

        Labiau klaidinanti, negu ką paaiškinanti, „kumščio“ semantika yra ir taikant ją šios poezijos lyriniam subjektui. Pirmasis rinkinio eilėraštis skelbia: „Tėvas išmokė laiką skaičiuoti kumščiais“, bet jis baigiasi pasyvu: „visuose kalendoriuose yra/ nulinės datos kurios švenčia mane aklai“ („Kalendoriniai kumščiai“). Lyrinis subjektas akivaizdžiai yra ne „kumščio“ veikėjas, o tikrovę, nelyginant kino filmą, stebintis, reflektuojantis, komentuojantis ir neretai susilaikantis nuo sprendinių žiūrovas. Dažnas eilėraštis atrodo kaip vienoje plokštumoje išdėstytų vaizdų seka, kaip montažas, kuris gali nutrūkti bet kur, autoriui, pavyzdžiui, pasiūlius nuspausti resset ar sužaidus alogišku sintaksės sukiniu. Eilėraščio vaizdų struktūra primena vaizdo menų (kino, fotografijos) poetiką.

        Šiaip ar taip, „vaizdo plokštė išneša“ daugelį rinkinio eilėraščių. Maždaug nuo knygos vidurio ima dominuoti ironiškos refleksijos pradas, pirmoje vietoje atsiduria susidvejinęs lyrinis subjektas, kurio dialogas su savimi tampa gerais eilėraščiais (ciklas „Didysis žiemos išpardavimas“, „Būtojo kartinio vienaskaitos antras asmuo“, „Metų vidurio skolų išsižadėjimas“ ir kt.).

        Šioje vietoje vis plonėjęs siūlas (kumštis ir gėlė), su kuriuo tikėjausi išvynioti recenzijos tekstą, atrodo, galutinai nutrūko. Eilėraščiai ėmė rodytis esą pernelyg abstraktūs, kalbėjimas – per bendras, mintys – nesusieinančios, lyrinis subjektas kažkoks tarpinis, be „tapatybės“, forma be turinio, kalba be patyrimo ir panašiai. Siekdama šiuos priekaištus pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais, rinkinį skaitinėjau kelintą jau kartą. Ir staiga tarsi kas būtų akis atvėręs: knyga pasirodė itin vientisa, konceptuali, apgalvotos struktūros, lyg vienas užbaigtas kūrinys. Bendro knygos „siužeto“ kontekste atskirus eilėraščius kitaip perskaičiau, jie įgavo naujų prasmės obertonų. Pradėkime nuo lyrinio subjekto, kurio skirtingi pavidalai ir būsenos, man rodos, ir dalija rinkinį į keturis skyrius. Jis knygoje yra mažiausiai dviasmenis: „aš“ ir „tu“, kai „aš“ kalbasi su savimi; tiesa, vieną kartą ir „aš“ kaip „jis“ („aš nupirko jai rožę ir vis ne taip / kitas aš meldžiasi už visus ne taip vis ne / sėdžiu prisimerkęs ir apsimetu kad rašau“ (p. 61). Pirmame skyriuje „Iš tvermės dėsnių“ „aš“ reiškiasi kaip vientisas „kūno“ subjektas, bendruomenės (kaimo, šeimos) narys; eilėraščių siužetai prisodrinti buvusios kasdienybės realijų; čia vyksta subjekto fizinės ir dvasinės tvermės treniruotės. Jį patį galima apibūdinti kaip žemaitiškai santūrų, uždarą (čia vėl tiktų kumščio – pumpuro paralelė), ironiškų pustonių individą: „Angelai yra paprasti žmonės. / Jie yra apsauginiai ir niekada nepasibaido, / nors su manimi nutinka šis tas baisaus. / Nieko nebuvo – sakau, kai praeina“ („Po pietų iki vakarienės“). šiame sociume lyrinis subjektas yra vientisas, bet vienas, ir jam nėra gerai. Pavykę eilėraščiai (žinoma, ne dėl tokio ar kitokio subjekto) yra „Savaitės žmogus“, „ilgoji d“, „Mano brolis kinas“, „Kapojimo dainos“, „Po pietų iki vakarienės“. Antrame skyriuje „Tarpinių būsenų katalogas“ eilėraščiai trumpėja, situacijos sąlygiškėja, žodynas abstraktėja; vis dažnesnis darosi paradoksas, pasirodo „aš – kaip tu“ forma, „būti ar nebūti“ problematika, švelniai (auto)ironiškas dialogas su Dievu. Iš silpnesnių šio skyriaus eilėraščių minėčiau „Copy and paste“, „Atsitraukiu į sapną į Beograd“, „Sekant akimis“. Trečiame skyriuje „Iš traukos dėsnių“ lyrinis subjektas yra suskilęs į daugybę pavidalų, ir šio „divido“ sociumas yra jis pats. Svorio centras šiuo atveju yra perkeltas į dvasios ar sielos pusę, kuri gali būti įvardyta kaip „Tuštuma į kurią niekada / kūnas netelpa, ankšta ir protui“ (p. 47). Viskas čia sukasi apie absurdiškus būties potyrius, meilę ir mirtį. Ketvirtame skyriuje „Laiškai nepatekę į butelius“ lyrinis subjektas vėl atrodo esąs iš tvermės dėsnių zonoje („Tu optimistas kad ir kaip apkarto“). Paskutiniuose dviejuose eilėraščiuose poetas meistriškai susumuoja visų lyrinio subjekto pavidalų („Nesinys“) ir savo poetikos („Pastebėtų klaidų atitaisymas“) balansą. Subjektas pavadintas iškalbiai: „Nesinys“, taip per neiginį paradoksaliai nusakoma jo esmė – tapsmas, neapibrėžtumas, skirtumas, netapatumas, net pačiam sau. Bet eilėraštis baigiasi visa vienijančia fraze „myliu tave“, tegu formaliai ją ištaria ir ne pats subjektas.

        „Myliu ją, princesę – tokia mano ars poetica“, – pareiškia pirmą trasą šauniai įveikęs autorius. O princesę mylėti – ne juokai, nebent būtum trečias brolis – poetas: „Perrašinėju šimtus kartų kiekvieną // žodį, besikėsinantį tapti jos tobulumo atspindžiu, nors aiškiai suvokiu, kad nerasiu nė vieno/ atitikmens kalboje, o visas mano rašymas bus tik // nesibaigiantis pastebėtų klaidų atitaisymas“ (p. 80). Galima tik pridurti, kad tą ir daro visi geri poetai.

 

        Literatūra ir menas, 2005-04-01