tekstai.lt

Laima Vincė. Pamokantis pasakojimas lietuvių paauglėms (Aistė Ptakauskaitė. Nerealios atostogos, 2008; (Ne)saugus žaidimas, 2009)

Aistė Ptakauskė NEREALIOS ATOSTOGOS
Aistė Ptakauskė NEREALIOS ATOSTOGOS
        Aistė Ptakauskė. NEREALIOS ATOSTOGOS. – V.: Alma littera, 2008.

Aistė Ptakauskė. (NE)SAUGUS ŽAIDIMAS. – V.: Alma littera, 2009.

 

Du Aistės Ptakauskės romanai „Nerealios atostogos“ ir „(Ne)saugus žaidimas“ (iš „Alma litteros“ leidžiamos serijos „Mergaičių lyga“) turėtų būti skaitomi kaip šiuolaikiniai folklorinių pamokomų pasakų variantai lietuvių (ir visos Rytų Europos bei Rusijos) paauglėms, žengiančioms į savitą visuomeninę posovietinio suaugusiųjų pasaulio sanklodą. Kalbėdamos apie seksualinę prievartą, skaistybės praradimą ir dėl kultūrinės netolerancijos slopinamą homoseksualumą, šios knygos tai daro be didaktikos šešėlio, perdėto sureikšminimo, pabrėžtino mėgavimosi ar vujerizmo, kuriuos paprastai sukelia tokios temos.

 

Aistė Ptakauskė (NE)SAUGUS ŽAIDIMAS
Aistė Ptakauskė (NE)SAUGUS ŽAIDIMAS
       Abi knygos parašytos pirmuoju asmeniu. Pasakotojos balsas įtaigus, prisodrintas šiuolaikinio slengo ir tautosakinės išminties, literatūrinės metaforos ir gatvinės šnekos. Šiuo nuovokiu, nuoširdžiu ir nenuobodžiu balsu pasakojamos keturių lietuvių paauglių brandos istorijos. Abiejų romanų struktūrinis stuburas yra tvirtėjanti ir gilėjanti draugystė tarp drovios ir pragmatiškos namisėdos Ainės, kuri slapta rašo romaną, vėjavaikės Giedros, besiskleidžiančios menininkės, kuriai sunkiai sekasi valdyti pyktį ir emocijas, ypač viešumoje, Giedros vyresniosios sesers Rasos, kuri pasižymi atsakomybės jausmu ir šaltu dalykiškumu, bei visuomet nepriekaištingai pasidažiusios ir susišukavusios Ugnės, kuri beviltiškai įsimylėjusi nepataisomai neištikimą Martyną.

 

Literatūriniame ir tautosakiniame lygmenyje keturių merginų vardai atitinka keturis visatos elementus: Rasa – vandenį, Ainė – žemę, Ugnė – ugnį, ir Giedra – dangų. Emociniame lygmenyje kiekviena mergina priversta susidurti su savomis baimėmis bei išbandymais ir rasti savus būdus jiems įveikti. Merginos prisiekia šiame kelyje visuomet viena kitą remti ir niekada nepalikti nelaimėje. Šis pažadas, kaip ir bet kokia daugiašalė sutartis, dažnai bandomas, o išbandymų padariniai būna kartais pražūtingi, kartais juokingi, kartais trikdantys. Bet, kad ir kokia sudėtinga būtų padėtis, merginos sugeba iš jos pasimokyti ir tapti šiek tiek brandesnėmis. Veikėjų augimas ir charakterių raida yra didžiausia šių jaunimo romanų stiprybė. Pirmojo romano „Nerealios atostogos“ pabaigoje pasakotoja Ainė, kuri iš esmės yra nepataisoma namisėda, suvokia, kad tarpusavio santykiai yra neatsiejama jos kūrybos bei asmenybės tobulėjimo dalis ir kad jų tikrai nederėtų iš paskutiniųjų vengti. Todėl ji pradeda rašyti nuoširdžiai, grįsdama romaną gyvenimiška patirtimi. Antrosios knygos „(Ne)saugus žaidimas“ pabaigoje Ainė išmoksta būti sąžininga su savimi ir su kitais, tiek kaip žmogus, tiek kaip rašytoja.

 

Knygų veikėjai vyrai taip pat puikiai atitinka tuos tipus, su kuriais moterims tenka gyventi šiuolaikinėje lietuvių visuomenėje. Atletiškas ir išvaizdus blondinas Martynas yra atvirai neištikimas Ugnei. Jis ja naudojasi savo seksualiniams poreikiams tenkinti, visiškai jos negerbia ir dažnai nesulaukia bausmės. Ugnės pakantumas būdingas lietuvių kultūrai. Ji pati ieško pateisinimų Martyno elgesiui ir be jo jaučiasi bevertė. Jos draugės puikiai suvokia, kad beprasmiška ką nors keisti ir kantriai padeda Ugnei puoselėti beviltiškus santykius, kol galiausiai, antrosios knygos pabaigoje, Ugnė pati apsisprendžia nebesižeminti ir palieka Martyną.

 

Žydrūnas, vienintelis teigiamas veikėjas vyras, irgi kelia abejonių. Jis – policijos pareigūnas, kuris, pasinaudojęs kelių patrulio galia, priverčia simpatiškąją Rasą važiuoti į šalikelę, kad galėtų ramiai ant vidinės jos rankos pusės nubrėžti kelio maršrutą ir užrašyti savo telefono numerį.

 

Žydrūno bendras, rusų kilmės lietuvis Denisas išprievartauja jo priežiūrai patikėtą merginą ir rengiasi išprievartauti Ainę, kuriai tik vargais negalais pavyksta išsisukti. Dar yra ir du Mutantai, banditėliai iš Klaipėdos, kurie priekabiauja prie merginų, sumuša Martyną ir nieko neišprievartauja tik todėl, kad merginos sugeba juos pergudrauti ir pabėgti.

 

Romanuose sutinkamas ir vidutinio amžiaus leidėjas Jonas Kerpė, turintis raktą į leidybos pasaulį ir neslepiantis, kokią kainą jaunos autorės turi sumokėti, kad būtų išleista jų kūryba. Leidėjo sūnėnas Kęstutis pas dėdę gyvena įnamio teisėmis, nuolankiai prisiima tarno vaidmenį iki tol, kol yra priverstas užstoti atvykusias merginas ir taip atrasti savo vyriškumą. Šis veikėjas turbūt labiausiai atitinka tradicinį vyriško herojaus modelį, nors skaitytojai įspėjami jo nepriimti be išlygų. Jis – jautraus menininko tipas, kuris, pasirodo, vis dėlto nėra jau toks nerangus, kai Ainė, vidury nakties gūdžiame vienkiemyje patekusi į pavojų, neturi kitos išeities, tik pasiprašyti į jo lovą.

 

Abiejų romanų stilius ir struktūra maloniai stebina vakarietiškumu. A. Ptakauskė, skirtingai nuo daugelio jaunų lietuvių autorių, nei be perstojo savimi žavisi, nei patologiškai savyje kapstosi, bet pasakoja istoriją. Skaitytoją kaipmat įtraukia pasakotojos balso jėga, šiuolaikiškas ir aktualus dialogas, savos ir atpažįstamos erdvės, puiki pusiausvyra tarp aprašymo, veiksmo bei apmąstymų ir tvirta siužeto struktūra.

 

A. Ptakauskė sąmoningai naudojasi amerikietiško stiliaus jaunimo literatūros rašymo struktūromis ir pasitelkia lietuviškų, netgi tautosakinių, elementų, kurie jos knygas įveda į lietuvių kultūrinę tradiciją. Giedra, norėdama ką nors prakeikti, išgydyti ar iššaukti iš anapusinio pasaulio, pasiverčia ragana ir interpretuoja tradicinius lietuvių užkalbėjimus. Vidutinio amžiaus leidėjas iškrypėlis, kuris piktnaudžiauja savo galia, taip norėdamas priversti Ainę su juo permiegoti, vadinamas Lašininiu – lietuvių mitologine figūra, kuri per Užgavėnių karnavalą įnirtingoje kovoje įveikia Kanapinį. Iš Amerikos atvykusi lietuvių kilmės Ugnės močiutės sesuo, savotiška „atgal prie žemės“ filosofijos išpažinėja, augina žaltį Kasparą, kuris, giliu jos įsitikinimu, saugo namų židinį, ir praktikuoja keistą homeopatiją, kuri padeda išlaikyti ryšį su senosiomis agrarinėmis lietuvių tradicijomis.

 

Suprantama, būdama amerikietė, tiek kaip moteris, tiek kaip rašytoja, A. Ptakauskės knygas skaitau šiek tiek kitaip nei lietuviai. Atvykėlis svetimą visuomenę visuomet stebi atidžiau, dažnai netgi kritiškiau nei vietiniai jos nariai. Tai – jokiu būdu ne kultūrinis snobizmas. Tai – neišvengiama išgyvenimo taktika. Nuo pat pirmųjų žingsnių ant svetimos žemės atvykėlis privalo akylai dairytis visų kultūrinių kelio ženklų, kad neperžengtų neleistinos ribos, nepasiklystų, nepakliūtų į pavojų. Niujorke aš galiu trečią ryto žingsniuoti bet kuria gatve, nejusdama nė menkiausios baimės, bet Vilniuje mano širdis ima smarkiau plakti kaskart, kai einu per pritemusį senamiestį. Užsienietis visada akyliau stebi šešėlius.
 
 
 

Taip pat ir paauglės, žengdamos į suaugusiųjų pasaulį, turi išmokti atpažinti pavojaus signalus. Būtent tai abiejose knygose ir daro Ainė, Ugnė, Giedra ir Rasa. Atkreipkite dėmesį: rašau „į suaugusiųjų pasaulį žengiančios paauglės“, nes ši jaunimo literatūros serija skirta būtent merginoms. Ir ne veltui. Šiuolaikinėje Lietuvos miestų kultūroje merginos susiduria su rimtais pavojais, kuriuos Vakarų Europoje, Amerikoje, Japonijoje, Honkonge ar kitose industrinėse visuomenėse augančios paauglės patiria, tarkime, šiek tiek švelnesne forma.

 

Kad ir kaip mums tai nepatiktų, būkime atviri bent patys sau: nepriklausomai Lietuvai pavyko suformuoti tokią kultūrinę terpę, kurioje paauglės ir jaunos moterys laikomos visų pirma sekso objektais. Ši tendencija įgauna pavojingus mastus. Lietuvoje įprastas jaunų moterų seksualumo sureikšminimas pražūtingai veikia jų savigarbą, orumą ir tikėjimą savo sugebėjimais pačioms save išlaikyti ar siekti profesinių aukštumų.

 

Sovietinės kultūros palikimas jau ir taip agrarinę patriarchalinę lietuvių visuomenę pažymėjo savito patriarchato antspaudu. Šis derinys kartu su skubotomis išorinių stebėtojų išvadomis, kas yra vakarietiška visuomenė, ir iškreiptu praktiniu laisvės ir demokratijos supratimu (kur laisvė reiškia laisvai daryti, ką noriu, o ne laisvai prisiimti atsakomybę už save ir savo šalį) merginos perėjimą iš paauglystės į suaugusiųjų pasaulį padaro tolygų žengimui į tamsias ir pavojingas džiungles.

 

Nepamirškime ir ekonominių veiksnių, kurie taip pat nemenkai riboja lietuvių moteris, – nevienodą vyrų ir moterų darbo užmokestį bei apskritai pragyvenimo išlaidoms neadekvačius atlyginimus, ir pamatysime, kad jaunoms lietuvių moterims visuomenėje nepaliekama kito kelio, tik priklausyti nuo šeimos ir nuo vyrų. Ši nuolatinės priklausomybės jausena yra tapusi bendruomeninės pasaulėvokos dalimi ir pasąmoninėmis kasdienės elgsenos gairėmis, kuriomis vadovautis merginos išmoksta jau ankstyvoje paauglystėje.

 

Abiejuose A. Ptakauskės romanuose aprašomi nuotykiai. „Nerealios atostogos“ yra pagal Jacko Kerouaco „Kelyje“ tradiciją parašytas kelio romanas. Nors merginos prisiekia, kad jų kelionė į Klaipėdą bus grynai mergaitiškos atostogos, kurioms jos netgi pasirašo gaires bei taisykles, gana teigiamas ir nekaltas, kokias sumanytų bet kokia nuotykingos kelionės ištroškusi paauglių grupelė, kad ir kur nueitų, aplinkinių akimis iškart tampa seksualiniais objektais, nors ir stengiasi priešintis tokiam požiūriui. Tad visos jų pastangos, kartais sąmoningai, o kartais ir ne, nukreiptos į orumo, individualumo ir žmogiško visavertiškumo išsaugojimą.

 

Romane „(Ne)saugus žaidimas“ per tris rudens atostogų dienas visos keturios merginos patiria seksualinę prievartą. Jei tokie dalykai dėtųsi Amerikoje, tikrai nebūtų apsieita be socialinių darbuotojų, psichiatrų, paklaikusių giminių ir tėvų, bet šiame romane, kuris, tenka liūdnai pripažinti, labai tiksliai ir sąžiningai atspindi šiandieninę lietuvių visuomenę, šie veiksmai tampa kasdienybe, pažintine patirtimi, merginų būdu augti ir bręsti kaip moterims. Ir ką jūs manote! Visos jos sėkmingai gyvena toliau, tapdamos stipriomis, kantriai kenčiančiomis lietuvių moterimis, nuolankiai priimančiomis savo vyrų nesėkmes, bailumą ir piktnaudžiavimą vyrišku pranašumu. Ir visa tai padaro vienos pačios, be jokios suaugusiųjų pagalbos.

 

Ainė, su Giedra atvykusi į Žydrūno dėdės vasarnamį ir lovoje radusi išsikėtojusį nuogą dėdę, kuris „šildo jai patalus“, reaguoja kaip gerai išauklėta lietuvė, išmokyta, kad vyrai, šiuo atveju daug vyresnis namų šeimininkas, kuriam ji, beje, yra išsiuntusi ir savo knygos rankraštį, visada viršesni. Ji išsisuka, paprašiusi Kęstutį leisti pernakvoti jo kambaryje, nes... apačioje pamatė pelę, o pelių ji labai bijanti.

 

Pasąmoningas jos kultūrai būdingų elgesio normų suvokimas ir taikymasis prie dėdės ir sūnėno atskleidžia daug didesnę visuomeninę problemą, bylojančią, kad Ainė žino savo, kaip moters, vietą. Jai net į galvą neateina, kad prieš ją buvo panaudota prievarta. Ji net nepagalvoja priešintis.

 

Giedra taip pat yra itin pažeidžiama, ji patenka į keblią situaciją: Denisas, kuriam patikėta saugiai nuvežti merginą į sodybą, nusiveža ją į tarnybines patalpas naktiniame klube, pradeda glamonėti ir atima skaistybę. Giedra nepradeda priešintis, nes skaudžiai išgyvena dėl savo lytinės orientacijos – potraukio merginoms, kurį laiko nenormaliu. Ji mano, kad jei leis Denisui „įsiskverbti į ją kaip adatai po oda, jis sunaikins ten visus virusus. Ir neturėsiu aš daugiau jokių nenormalių minčių“ (p. 143). Tačiau net ir po akto su Denisu ji suvokia, kad yra „pasmerkta būti lesbiete“ – bando suartėti su Aine. Ši išsigąsta merginos ketinimų ir, bandydama ieškoti išeities, pakliūva į to paties Deniso spąstus.

 

Vakariečiui skaitytojui galėtų pasirodyti, kad visos šios neišspręstos situacijos ir „nesurišti mazgai“ byloja apie rašytojos nepatyrimą. Bet taip toli gražu nėra. Šiame romane aprašoma Lietuva, o Lietuvoje išmintingiau nutylėti neteisėtus policininko veiksmus nei kelti skandalą. Kaip tik šioje situacijoje ir atsiskleidžia, kad rašytoja labai realistiškai suvokia savo pasaulį. Ainė tyli. Tyli ir Giedra. Denisui netgi nereikia jų prigąsdinti. Jos ir pačios viską žino.

 

Giedra galiausiai prisipažįsta Ainei, kad pati ir surengusi jos „pasimatymą“ su Denisu, norėdama atkeršyti už atstūmimą. Čia rašytoja, nė trumpam nenukrypdama nuo Ainės ir Giedros prisipažinimų dinamikos, vėlgi atskleidžia subtilią psichologinę situaciją, kuri gerai iliustruoja nuskriaustosios psichologiją: nuskriaustoji visada keršija ne skriaudėjui, bet savo bendraamžėms.

 

Galėčiau ir toliau scena po scenos rodyti, kaip autorė demaskuoja intuityvius ir iškalbingus, jos kultūrai būdingus mąstymo modelius. Bet tikrasis A. Ptakauskės kūrybos meistriškumas – kad ji tai daro su humoru. Humoras padeda skaitytojui nepulti į neviltį ar įsiūtį, bet išmokti šiose knygose pateiktas karčias pamokas. Veikėjų pastangos ir veiksmai mums rodo mūsų pačių klaidas ir pergales. Šias knygas labai svarbu paskaityti jaunoms lietuvaitėms, o ypač viduriniosios klasės šeimose augančioms merginoms, kurių tėvai įsitikinę, kad jų dukroms niekada neteks susidurti su panašiomis visuomeninėmis situacijomis: romanų veikėjos nerūko ir nevartoja narkotikų ar alkoholio, auga tvarkingose šeimose, gerai mokosi, ir jų tėvams net nekyla mintis, kad jas reikia kaip nors ypatingai prižiūrėti.

 

Aistė Ptakauskė – jauna rašytoja, kurios talentai jau pripažinti ir tarptautiniame kontekste. Ji neseniai gavo „Fulbright“ stipendiją televizijos, radijo ir kino meno studijoms Sirakūzų universiteto S. I. Newhouse’o viešųjų komunikacijų mokykloje Niujorko valstijoje. „Fulbright“ – programa, finansuojanti užsieniečių studijas JAV. Kandidatus atrenka specialus mokslininkų komitetas, kurio pareiga užtikrinti, kad finansinę paramą gautų tik patys geriausi šalies talentai. Paskaičiusi A. Ptakauskės kūrybą, visiškai nesistebiu, kad ji pratęs didžią „Fulbright“ tradiciją.

 

Literatūra ir menas

2009-05-29