tekstai.lt

Žmonių stebėjimas pagal „Namų Patacką“ (2005)


patackas%20gintaras.jpg      Ką tik išleidęs naują poezijos knygą Gintaras Patackas svarsto, kad poetui, kaip ir sportininkui, po 40 lieka tik periferinė veikla: vaikų auginimas ir stebėtojo pozicija, aktyviai nesikišant į gyvenimo reikalus


      Naujoji poeto Gintaro Patacko eilėraščių knyga “Didysis širdžių mūšis” - lyg gyvenimiškas meilės romanas. Įvairiais metais sukurti eilėraščiai knygoje sudėlioti taip, kad susidarytų vientisas siužetas.


      “Iš pradžių kalbama apie meilę, paskui atsiranda jos irimo elementai: dviejų žmonių nesutarimas, pyktis, išsiskyrimo užuomina. Priešpaskutiniame skyriuje imama kalbėti apie mirtį, bet paskutiniajame vis tiktai surandama išeitis metafiziniame pasaulyje. Ištrūkus iš gyvenimo varžtų, pasineriama į gamtos grožį”, - būsimajam skaitytojui sufleruoja G.Patackas. Tai dvyliktoji jo eilėraščių knyga, neskaitant įvairių poezijos rinktinių.


      - Kiek išvada, pateikiama “Didžiojo širdžių mūšio” pabaigoje, siejasi su Gintaro Patacko gyvenimo patirtimi?


      - Knygos išvada: mes - laikini šios žemės svečiai, bet kad tai suprastume, turime kaip reikiant pagyventi. Išbandyti vienišo žmogaus dalią, susirasti gyvenimo draugą, pasistumdyti, pašurmuliuoti vestuvių pokylyje, eiti su atrastu savo žmogumi per kalnus ir dykumas, iškęsti vargus ir nepriteklius ir pagaliau patirti natūralų atradimo džiaugsmą. Knygoje vyrauja emocijų įvairovė, kuri gyvenime mus pakylėja virš pilkų buities elementų.


      Poezijoje išsakytos mintys atitinka mano asmeninę patirtį. Pasiekiau tokį amžių, kai laidotuvių būgnai vis garsiau ima dundėti gatvėse. Tačiau pati mirtis man nėra baisi, todėl ji eilėraščiuose tik šmėsteli kaip liūdna gulbės giesmė.


      - Eilėraščiais teigi, kad išeitis - metafiziniame pasaulyje. Bet kai kuriose Tavo eilėse užsimenama apie dar vieną - meilę.


      - Anas pasaulis, manyčiau, yra meilės pasaulis. Gyvenime kartais pasitaiko išėjimo takų - situacijų, kai esi pervargęs ar efektingoje (ne afektingoje) būsenoje - kuomet sugrįžta, nusileidžia, ima kalbėti mirusieji. Tai, manyčiau, yra ketvirtojo matavimo išraiška.


      - Tavo eilėse šmėkščioja ir žemiškojo gyvenimo ženklai - šiandieninės Lietuvos aktualijos: emigracija, politikai, besimeldžią “metalo dievui, “svaigūs bulvarinių laikraščių pažadai”.


      - Turisto akimis žvelgiant į Lietuvą šių dalykų nepastebėsi. Žmonės gražūs, tvarkingai apsirengę, linksmi vaikšto gatvėmis. Deja, laikraščiai skelbia kitas naujienas ir taip kuria antrinę tikrovę. Iš jos Lietuvos gyventojas sužino, kad gyvenimas nėra jau toks gražus. Duok Dieve, kad ši sukurta tikrovė ir būtų tik antrinė (kai pagalvoji, ne taip jau blogai gyvename, nesame labai prispausti, yra daug gražių dalykų). Deja, slegia Vyriausybės ant mokesčių mokėtojų pečių uždėta “letena”, visuomenės sluoksnių pasikeitimas, nepriteklių spaudžiami daugelis išvažiuoja ieškoti laimės svetur. Šios mano pastebėtos aktualijos tapo eilėraščio detalėmis, darančiomis jį “atpažįstamą” daugeliui. Mėgstu dėlioti eilėraščius-paveikslus.


      - Prieš kokį dešimtmetį esi pastebėjęs, kad “šiais laikais nepadoru būti neturtingam, nesinešioti pistoleto ir laikytis duoto žodžio”. Gal dabar rašytum kitaip?


      - Ne. Laukinių Vakarų taisyklės, perkeltos pas mus, klesti. Propaganda, besiliejanti iš televizoriaus ekrano holivudiniais štampais, daro savo darbą. Jeigu vyresnio žmogaus sąmonę ji dar nelabai paveikia, tai jaunimą - tikrai.


      - Kiek dabar Tavo vaikams metų ir ar juose jauti šios propagandos įtaką?


      - Vyriausiajam - 34, turiu du anūkus, kurie bendraamžiai su mano jauniausiąja dukra (jai - 12). Dar turiu vieną abiturientą, kuris šiomis dienomis tampa studentu. Vaikai yra vaikai, juose aš tos įtakos nepastebiu. Bet nežinau, kaip jie elgiasi gatvėje. Tik atsimenu, kaip pats elgdavausi. Tada aš buvau kitas, ne “namų Patackas”, kurį irgi auklėjo tuometinė aplinka: herojiški poelgiai, davimas į snukį, karštas bučinys ir bėgimas per krūmus, sodus ir daržus. Manau, kad tai šiuolaikinio jaunimo aplinkoje irgi vyksta.


      - Tai Tu dabar “namų Patackas”?


      - Aš šiuo metu - “gatvės Patackas”. O “namų Patackas” per karščius nuogai išsirengęs drybso lovoje.


      - O eilėraščius kuris Patackas rašo?


      - Vis dar rašau ne namuose, o kavinėse. Restoranuose “55 laipsniai”, “Metropolis”, “Miesto sodas” - žodžiu, netoli namų esančiose kavinėse Laisvės alėjoje. Pradėjo veikti amžius, mažiau vaikštau, skauda “senas žaizdas”, toliau retai benueinu. Pasikeitė ir kavinių stebėjimo tikslas. Anksčiau norėjau sugauti - pabandyti įsivaizduoti - žavingą akimirką su žavinga moterimi. Dabar - žiūriu į žmones kaip į potencialius klientus, galinčius nupirkti mano knygą, vyksta savotiška jų žūklė. Nors ir anksčiau, ir dabar vyksta bendravimas, tačiau dabar nėra tokio aštraus kontakto, kai galėdavau su bet kuo prieiti, pasikalbėti. Žmonės dabar atrodo solidesni, užimti savimi. Nesimato šypsenų. O gal čia tiesiog Laisvės alėjos fenomenas. Negaliu pasakyti, esu tik vienos kūdros gyventojas, nenardau po kitus miesto rajonus.


      - Savo knygoje mini draugus, su kuriais geriama arbata, alus, tiesiog sėdima, “ir daugiau nieko nereikia”. Ar su metais keičiasi Tavo draugų ratas?


      - Keičiasi. Pastaruoju metu pakeičiau gėrimų rūšį. Jau dveji metai ir septyni mėnesiai nebevartoju alkoholinių gėrimų, ir tai atribojo mane nuo draugų, juos vartojančių. Jie renkasi pigesnes kavines, o kava, kurią dabar geriu, visur kainuoja beveik vienodai. Aš nesu sukaustytas, galiu sėdėti bet kurioje brangiausioje kavinėje. Bet, aišku, ten irgi renkasi žmonės. Turiu keletą naujų draugų, kurie yra mano kelio blaivininkai. Mes vienas kitą pasaugom, pristabdom, supykstam, jei kuris pradeda gerti.


      Gal poezijai tai ir kenkia. Jos kokybei, bet ne kiekybei. Greta knygai skirtų eilių daug rašau ir vadinamąją socialinę funkciją atliekančių tekstų. Ką tai reiškia? Gimtadienio, vestuvių sveikinimai - juose irgi galima pažaisti ir užsidirbti pinigų. Poezijos knygą šiais laikais išleisti sunku.


      - Naujausios Tavo knygos leidybą finansavo Kultūros ministerija.


      - Man iš to tenka tik fakto džiaugsmas, kad tokia knyga yra. Honoraras - nulinis. Tokia valdžios politika stabdo knygų rašymą. Kita vertus, poezijos knygų labai padaugėjo. Rinkoje atsirado begalė grafomanų, susirandančių rėmėjus ir išleidžiančių knygas, dažnai atrodančias gražiau nei pripažintų autorių. Apie šių knygų pirkimą nekalbu, bet jos kelia netvarką hierarchinėje, akademinėje poezijos terpėje.


      - Tai kelia nerimą net Tau, turinčiam vardą?


      - Grafomanų knygos užima ir vietą knygynų lentynoje. Jei anksčiau mano knyga ten gulėdavo fasadu į viršų, tai dabar guli nugarėle, suspausta tarp kitų knygų, ir jos paprasčiausiai nesimato.


      - Naujausioje Tavo knygoje yra eilėraščių, užsimenančių apie pražūtingą rusifikacijos pavojų ar KGB šmėklą. Kodėl juos, atrodo, jau neaktualios temos, įdėjai į knygą?


      - Tiesiog konstatuoju tai kaip svarbų faktą. Jei sugrįžtum 20 metų atgal, ši tema kaip vėzdas kabojo virš visų galvų. Dabar ją gal pakeitė mafijos baubas, skurdas. Tada juokaudavom, kad KGB yra pirmieji poezijos skaitytojai. O šiais laikais net nežinia, ar turim skaitytojų.


      - Viename eilėraštyje duodi menamam kolegai patarimą rašyti ir verkti, rašyti krauju, o pats prisipažįsti nusidėjęs ir įžengęs “į savo perigėjų, po kurio jau bus kritimas, laisvas, lengvas”.


      - Tai labai seniai sukurtas eilėraštis, kuriame slypi pranašystės elementas. Taip, aš dabar esu perigėjuje (perigėjus - Mėnulio ar dirbtinio palydovo orbitos taškas, mažiausiai nutolęs nuo Žemės centro). Nesu žvaigždė, pasiekusi viršūnę. Poetas po 40 metų, kaip ir sportininkas, nebegali dalyvauti rimtose varžybose, jam lieka periferinė veikla: vaikų auginimas ir stebėtojo pozicija, aktyviai nesikišant į gyvenimo reikalus. O kritimas? Kritimų buvo ne vienas. Ačiū Dievui, kad jie pasibaigė laimingai. Aišku, vienas kartas bus lemtingas, bet, manau, šiandien jo nepasieksim.


      - Iš Tavo poezijos dingo riebūs žodeliai.


      - Taip. Jie persikraustė į Sigito Gedos kūrybą, kuris juos vėliau pradėjo gausiai dėti. Nežinau, ar tai protinga. Mano poezijoje iš pradžių nebuvo riebių žodelių, dingus cenzūrai, jų atsirado daug, o paskui man pasidarė nejauku ir aš “pašalinau”. Vis tik tai yra poezijos priemaišos, kurios kaip lašas deguto gali sugadinti statinę medaus. Be to, ką rašai, toks pats tampi. O “tokiam” būti nesinori.

      Rūta Kanopkaitė
      Menas (Kauno diena)
      2005 07 23