tekstai.lt

Tautvydas Nemčinskas. Po įkvėpimo – iškvėpimas? (Gintaras Patackas. Lapė, rožė ir bambukas, 2007)


b_115_175_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_patackas_lape_roze.jpg       Gintaras Patackas. Lapė, rožė ir bambukas: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2007.

       Iš pradžių visuomet kyla klausimai: kodėl būtent tokia knyga? ką autorius nori savo kūriniu pasakyti? apie ką tai?

       Viršelis žaismingas, pavadinimas irgi: „Lapė, rožė ir bambukas“. O kas slypi po šiais simboliais, atsakė pats poetas viename interviu. Pasirodo, viskas paprasta: bambuko lazdelės yra iš puokščių, o „lapė – tai parbėgusi ir gaištanti poezijos mūza...“ Tiesa, dar liko „rožė“, bet tiek jau to! Nebūkime nykūs racionalistai, metodų fanatikai, atstumiantys savo smulkmeniškais „blusinėjimais“.

       Man brolis gali būti vien tik tas,
       Kuris maitina liūtą ir erelį (...)

       Nemanau, kad šiuo deklaratyviu pasakymu autorius gina savo teisę bendrauti tik su „žaliaisiais“ (ekologais) ar gyvūnų mylėtojų draugijos nariais... Šiomis eilutėmis rašytojas tikina save (ir mus, skaitytojus), kad jo dispozicijoje dar yra erelio pastabumas, jo skrydžio aukštis ir liūto jėga. Jis dar ilgai norėtų likti poeto-kaubojaus balne – žaižaruoti greita reakcija, drąsa, žodžio „revolverio“ taiklumu. Tačiau pačioje knygoje rasime daugybę „prisipažinimų“, kur autorius neatitinka sau keltų reikalavimų, kitaip tariant, „išsiduoda“, kas esąs iš tikrųjų.

       Taigi – koks G. P. dabar? Jau abejojantis: „Kam ta rytdiena, galvoju, / Nepadės tikrai jinai...“; kartais trokštantis šilumos: „Kad nieks nesakytų: Sudie, / O tartų: Iki pasimatymo“; trapus ir bejėgis: „Galiausiai išeisiu iš čia ir inkšiu guolyje“; „Prasideda rytas senatviškais priepuoliais“; netgi rezignuojantis: „Kam man knygos – nekenčiu eilių“; susitaikantis su lemtimi: „Ir artėju pamažu prie deltos“; ir – koks netikėtumas – pripažįstantis pralaimėjimą: „Išeikvojęs skirtą man limitą, / Praradau fantaziją, mintis“.

       Keista girdėti tokias gaideles iš G. Patacko – gaivalingo, niekada, atrodytų, nesustojančio„poeto-matadoro“...

       Temų gausa rodytų, jog poetas reaguoja į bet kurį pasaulio impulsą, lyg „sielų seismografas“ numato, įvardija ir registruoja menkiausias Laisvės alėjos ir jos kavinių lankytojų vibracijas, politinių, socialinių bei kultūrinių bangų potvynius ir atoslūgius. Tačiau knygoje „Lapė, rožė ir bambukas“ kūrėjas jau ne toks kategoriškas: įsižiūri į daiktus be perdėtai įmantrios metaforų ekvilibristikos ar superegzaltuoto įvaizdžio radiacijos.

       Nors, kaip minėjau, knygos pavadinimo ir apipavidalinimo kompozicija, atrodytų, kviečia į paradoksų, karnavalo ar tiesiog frustracijų pripildytą žaidimo stichiją, tačiau ši nuojauta išsidraiko, atsimušusi į begalinę „štampuojamų“ eilėraščių seką. Pasigendi koordinačių – elementarios (standartinės) struktūros. Tematinės, ritmo ar kitos, kuri būtų fiksuota skaitytojo žvilgsniui. Kokios nors perskyros (skyrelių pavadinimai ar pan.) būtų nepakenkusios. Gali pagalvoti, jog rašytojas visiškai nesirūpina tokiais dalykais – vien tik rašo ir deda į eilę (vienodas strofas, susidedančias iš keturių eilučių). Todėl knyga – gan monotoniška formos ir chaotiška minčių, įžvalgų, jausmų požiūriu. Toks pirminis įspūdis. Nors pirmųjų eilėraščių seka – Lėlės, Paukščiai, Samurajus, Koma, Sūnaus balsas, Sūnui I, II, III, Melancholija – turi neabejotiną prasminį ryšį.

       Atsitiktinai susidėliojus analizės regimybė

       Tyrinėjant bet kurio poeto knygą ar kūrybos etapus, kartais viena ar kita sąvoka, nežymios jų moduliacijos gali atskleisti įvairių autoriaus dimensijų pokyčius. G. Patacko „analizei“, manau, ypač tiktų dažnai eilėraščiuose minima „kava“ – neatskiriamas menininkų kūrybos ingredientas. Palyginkime tik tris šios sąvokos vartojimo atvejus. Jei 1989 m. poetas teigė labai radikaliai (kai siautė pats kūrybos „pikas“): „Ir aš žinau, kad mirsiu nuo kavos“, tai 2002 m., jau praūžus didžiajam poetiniam tornadui, jis bando „surinkti“ save iš naujo: „vėl tapsiu kavine, baru, alėja“. O 2007 m. knygelėje rašytojas jau atsigavęs, įgavęs tam tikros ramybės... Bet ar tai naudinga kūrybai? „Kavos gėrovu dirbu aš tėvynėje“. Ar tai nėra monotoniško ir pilko gyvenimo iliustracija? Įdomu, jog su „kava“ (eilėraštis „Kavos gėrovas“) susijęs ir „poetinis“ testamentas. Atviras, graudus, nuoširdus ir paprastas:

       Kada numirsiu savo darbo vietoje,
       Nuplaukite kavinėje grindis
       Ir užrašykit: Jis mylėjo Lietuvą,
       Poeto šičia ilsisi širdis.

       Pirmą kartą verčiant knygos lapus, į sielą iš karto „krito“ G. Patacko „Paukščiai“. Ir vėliau nesuradau įspūdingesnio (sau) eilėraščio, kuris taip „pritrenktų“ ir žodžiu, ir vaizdu, ir filosofine gelme (žinoma, kas nors čia gali įžvelgti ir A. Hitchcocko įtaką):

       Paukščiai grįžta, miestą siaubdami,
       (...)
       Dingsta žmonės tartum šunys dingo.

       Lyg kokio siaubo filmo pradžia – kupina įtampos, grėsmės, verčiančios sudrebėti.

       Antroje strofoje įtampa stiprinama: „Pilnas miestas išmatų ir kraujo“. O eilutė „Kepenis sudraskė tau erelis“ – tikra kulminacija, sąmoninga nuoroda į Prometėją! Ir pagaliau – blaivi egzistencinė išvada:

       Neaplenks tavęs pikta gamta,
       Nebeliko jau kampelio jokio,
       Kur galėtum slėptis visada

       Pasaulis poetui tampa perregimas („Taip aišku viskas daros tartum vaikui“, p. 32), nuogas, grėsmingas ir tuščias. Savo beprasme tyla draskantis žmogaus jausmus ir protą. Paskutinė strofa – vidinės nuojautos apibūdinimas, kai tavo nykstantis protas ir kūnas „transliuoja“ naują supratimą: nėra tokios jėgos, kuri apsaugotų nuo biologinės gyvenimo realybės – „piktos gamtos“. Todėl keičiasi ir poeto kūrybiniai akcentai – anksčiau buvo pasaulio bei kultūros koliažų, nuolaužų „klipai“, o dabar – atsigręžimas į amžinybę: „O aš nenoriu jau gyvent pilkai / Ir už nemirtingumą aš kovoju“.

       Žiūrėdamas į savąjį bambuką, medituodamas savo turiningo gyvenimo temas, poetas priartėja prie mirties teritorijos. Apmąsto ją egzistenciškai skaudžiai, tačiau su mandagios ironijos prieskoniu, stoiškai santūriai.

       Kažkas yra sakęs, jog mirtis – tai savo lemties atpažinimas. Knygos autorius ne tik atpažįsta savo gyvenimo baigiamojo etapo kelrodžius, bet įstengia „įsižiūrėti“ ir netgi „dalyvauti“ ten, kur dar nebūtina, kur gyviesiems neįmanoma patekti...

       Nenuorama poetas „lenda“ kur tik įmanoma. Įsivaizduokit – jis „repetuoja“ net ėjimą prie dangaus vartų ir „ruošiasi“ paskutiniam teismui:

       Atėjau, kad įleistumei, aš čia jau
                                                     laukiamas
       Ir garbingas svetys, štai tau raštai šitie,
       Kuriuos sukaupiau ujamas

       Poetas nesutinka su Dangaus nustatyta tvarka ir bando prieštarauti: „Ir prašau man Teismą atidėti...“

       Psichologai taip reglamentuoja žmogaus reakcijos į gyvenimo stresus, netektis, lūžius etapus: priešinimasis, depresija, abejingumas, susitaikymas. Manau, knygos autorių vis dar kankina prieštaravimai – viduje jis jau susitaikė su situacija, tačiau išorėje dar rodo kovos (samurajišką?) dvasią, norą priešintis iki galo: ,,Žaidžiu gyvenimą kaip pokerį“, „Žaidžiu, pakol dar jėgos leidžia man“, „Gyvybe žaižaruodamas ir rizikuodamas“.

       Jautrūs, gilūs, etiškai motyvuoti ir autentiškiausi yra tie eilėraščiai (gal net ne eilės, o laiškai į anapus – intymiausi širdies monologai), kuriuose bandoma nuoširdžiai (nors „tikėjimas nedidelis, netvirtas...“) klausti: „Koksai tas išmatavimas ketvirtas?“

       Ką reiškia rašyti

       Jei paklausčiau savęs, G. Patacko ir jūsų, kas yra rašymo procesas, kada reikėtų baigti (ar pradėti) rašyti, suprantu, kad susilaukčiau įvairiausių vertinimų, o pats patekčiau į spąstus. Kaip ir bandydamas atsakyti, kas yra gyvenimas ar laimė.

       Štai kelios E. M. Ciorano mintys, kuris sako, kad „rašymas yra provokacija“, kad „rašyti – tai atsikratyti sąžinės graužaties ir apmaudo...“ Pataikėm į dešimtuką, ar ne?

       Didesnio provokatoriaus už G. Patacką Kaune turbūt apskritai nebuvo – nebent A. J. Herbačiauskas. O kad eilės liejasi po kiekvieno sielos judesio – kilimo dieviškai aukštai ar kritimo velniškai žemai – tai supranta ne tik literatūrinio „elito“ atstovai. Tokiame žmoguje minčių ir jausmų „reaktorius“ skleidžia superenergiją, kuri tarsi savaime išsilieja ant popieriaus. Tai savotiška relaksacija, kompensacija ar atsikratymas. Kai ką nors „išgyveni“ popieriuje, pasidaro ramiau.

       Dar viena E. M. Ciorano mintis: „Rašymas yra yda, kuri išsekina...“

       Pirmuosius „Lapės, rožės ir bambuko“ autoriaus nuovargio požymius pastebėjo anonimai Castor & Pollux, tačiau tai jie apskelbė pasauliui šlykščiai pasityčiodami, tarsi galvodami, jog jie „ant bangos“ bus amžinai ir spinduliuos savo cinizmą bei absoliučią visažinystę visiškai be pasekmių. Kada reikia „nulipti nuo scenos“? Juk ateina toks metas nenumaldomai. Kada baigti aršiausias kovas? Veikliausias periodas dažnai baigiamas po didžiųjų pergalių. Išeinama su ąžuolų vainikais ir ovacijom – ypač sporte...

       Įvairiose kultūros srityse yra amžius, kada pasiekiamas kūrybinis „pikas“: choreografijoje – 20-25 metai, muzikoje ir poezijoje – 30-35 metai, filosofijoje ir politikoje – 40-45 metai. Žinoma, yra ir išimčių: H. Heine’ė, būdamas 82 metų, baigė rašyti antrąją „Fausto“ dalį, 87 metų Michelangelas, rodos, tapė Šv. Petro bazilikos kupolo freskas, o Ticianas 98-erių dar laikė teptuką, tiesa, sako prisirišęs prie pirštų...

       Gerbiu poetą, kai jis ištaria: „Artėjant senatvei, reikia laikytis siauros specializacijos, todėl rašau eilėraščius...“ (iš interviu). Suprantu, jog toks pasirinkimas yra nuoširdus ir tikras. Nemeluoja G. P., sakydamas: „Įžymus jaučiuosi, kai rašau (...) Tačiau po įkvėpimo ateina iškvėpimas...“

       Blunkant erelio žvilgsniui, slopstant liūto plėšrumui, galima sukrėsti visuomenę ir kitais būdais – juk kiekvienas menininkas nori būti žinomas, pamatytas ir įvertintas. Rašyti toliau – tik „kepant“ vieną tekstą po kito, neskanu, liūdna ir beprasmiška.

       Tiesa, aš visiškai nesiūlau poetui sustoti – visus kūrėjus aplanko ir džiugios, ir liūdnesnės akimirkos. O kad G. Patackas turi patikimą energijos šaltinį, matome ir iš tokio fakto. Jei J. Erlickas, kadaise ieškodamas įkvėpimo, siautėjo: („... gėriau vyną tartum arbatą, prarijau įlindęs į šiaudus prieštankinę granatą...“), nepasiekdamas norimo rezultato („... vis tiek neįsižiebė niekas krūtinėj...“), tai G. P. jaučia, kad turi energijos „užtaisą“ – granatą tiesiog savo viduje: „... ir, kol ji yra, man gyvent ramu...“, „... pataiso mano kūno automatą...“, „... depresijoj pasiūlo mintį retą...“ (eil. „Granata“). Tik įdomu, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis ją prarijo? O gal ji buvo „implantuota“ gerokai anksčiau, jam pačiam nežinant?

       Ką daryčiau aš...

       Tokio (!!!) poeto knygą iliustruočiau Š. Saukos, Boscho ar S. Dali piešinių fragmentais, postmodernistų darbais, kad ir performansų fotografijomis (gal net „Fluxus“ bujeriais!). Galima būtų panaudoti ir rankraščių ar poeto piešinių faksimiles.

       Ar turi kiti miestai tokią Laisvės alėją ir tokį poetą – G. P.? Tai unikalu, kaip M. K. Čiurlionio galerija, karilionas ar Kauno „Žalgiris“.

       Poetas G. Patackas, mano galva, vertas įamžinimo, ir netgi atskiro – gal net vaizdo kompaktinės plokštelės laikmenoje! Šių dienų techninės galimybės leistų išvysti autorių, skaitantį savo kūrybą namų aplinkoje (prie bambuko!) ar Laisvės alėjoje, lauko kavinėje, prie staliuko.

       Visiškai aišku, kad rašytojas seniai subrendo fundamentaliam savo kūrybos apibendrinimui – profesionaliai apgalvotam (dizaino ir vadybine prasme) leidiniui!

       A. Camus teigė, jog mes per visą gyvenimą iš tikrųjų gyvename vos kelias valandas, paprastai atliekame tik kokį nors vaidmenį, retai būname savimi. G. Patackas gyvena (ir gyveno), manau, ne kelias valandas, dienas, mėnesius, bet metų metus. Ir yra savimi – kylančiu, šėlstančiu, krentančiu ir vėl atsikeliančiu, tylinčiu...

       Tai ne kiekvienam žmogui (ypač kūrėjui) „nuskylantis“ dalykas.

       Nemunas
       2008 05 07