tekstai.lt

Benediktas Januševičius. Apie „dviveidį“ (Gintaras Patackas. Dviveidis Janas, 2002)


patackas%20janas.jpg      Patackas, Gintaras. DVIVEIDIS JANAS: eilėraščiai. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.


      VIETOJ ĮŽANGOS


      Pirma, kas trenkia į galvą, mąstant apie rinkinio pavadinimą „Dviveidis Janas“, - kad jis įkūnija poeto, nuolat draskomo prieštarų, stereotipą. Juk kas kitas, jei ne poetas, priverstas būti dviveidis: nerimastingai blaškosi kasdienybės labirintuose, tačiau išlaiko dvasios ramybę, tūnodamas susikurto svajonių pasaulio užutėkyje; geba būti kūrybiškai laisvas, eidamas rūmų eiliuotojo lažą; pateikti publikai skambius tekstus ir kartu saugiai ir giliai paslėpti prasmių klodus.

      Tačiau, palikus nuošaly abstrakčius samprotavimus, galima išvysti ir daug paprastesnį - knygos - „dviveidiškumą“. Rinkinį sudaro du visiškai skirtingi skyriai: „Bugso mirtis“ ir „Gatvės poetas“. Pirmame atpažįstamas ankstyvasis G. Patackas, linkęs į daugiaaukštes, daugiamates margaspalves prasmių mozaikas, o antrame - „Gulago“, „Meilės ir vyno dainų“ bei „Kurtizanijos“ autorius. Taigi...


      PALYGINIMAI


      Kokių esminių G. Patacko poetinių atradimų, naujovių šiame rinkinyje aptikti sunkoka. Tekstuose daugiausia remiamasi lig šiol sukaupta eiliavimo patirtim. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Utėlės“ (p.104) rimuojami vietininko linksniai „tamsoje/danguje“ (palyginkime: „stotyje/sakinyje, naktyje/kelyje“ - eil. „Konduktorius“ iš rinkinio „Meilės ir vyno dainos“; arba „kelyje/manyje“ - eil. „Išgražėjanti nuodėmė“ iš ten pat). Beveik visuose eilėraščiuose išlieka tas pat ritmas ir tos pačios intonacijos. Vartojami įprasti poeto simboliai. Pvz., lietaus (eil. „Kada lietus, kada tamsa, kada valia...“, p.11, „Lietus“, p.13, ir kituose; palyginkime: „Lietaus melodija“ iš rinkinio „Duobės danguje“ arba „Su spyna“, „Paukščio mirtis“ iš rinkinio „Pergamento kriauklės“ ir daugybė kitų eilėraščių), mėnulio simboliai, Paryžiaus, antikinės mitologijos motyvai.

      Tačiau, kaip minėjau, pirmas ir antras skyriai tematikos bei stilistikos požiūriu yra visiškai skirtingi. „Bugso“ tekstai pulsuoja energija, prisotinti siurrealistinių vaizdų ir siužetų, kiekvienas eilėraštis tarsi atskiras pašėlęs karnavalas, tuo tarpu daugelis „Gatvės poeto“ rašinių - šiurkščios, nešvankios dainuškos. Žinoma, yra išimčių tiek viename, tiek kitame skyriuje.

      Beje, kadaise ypač dažnai vartotos raudona bei juoda spalvos šiame rinkinyje pasitaiko retokai. Akivaizdu, kad jų išreiškiamą katastrofos nuojautą ar mirties kodą pakeitė tiesmukesni vaizdai.


      MIRTIES TEMATIKA


      Nuosekliai skaitant šį rinkinį, susidaro įspūdis, jog G.Patacko karnavalas virto laidotuvių procesija, - tiek daug čia kalbama ar bent užsimenama apie mirtį. Tuomet natūraliai kyla klausimas: „Kokia, mirtie, tu?“ („Bugso mirtis“, I, p.34). Ir paaiškėja, kad atsakyti nėra paprasta, nes mirtis čia įgyja daugybę (tūkstantį?) veidų, pavidalų bei prasmių.

      Be abejo, kieno nors mirtis mums primena, jog gyvename tik laikinai: „O gal greitai nė vieno nebus?!“ (eil. „Septyni samurajai“, p.17), „Kad mes taip pat tik laikini keleiviai“ („Negyvėlis“, p.33). Mirtis neišvengiama, todėl miršta ir snaiperis (p.40), ir ubagų karalius (p.41). Kartais ji gali užklupti netikėtai („Ir parko medis viršum jų nudžiūsta/ Akimirksniu“, - „Suolas“, p.47).

      Apie mirtį kalbamasi, apie ją pagalvojama ilgintis neatėjusio draugo (p.32) ir konstatuojama, kad ja baigiasi kūniškas žmogaus gyvenimas: „Antroji meilė, trečioji mei-/ lė ir t.t., kol pasigirsta grumstų į kars-/ to dangtį bildesys“ (p.46).

      Tačiau galiausiai autorius paniekina mirtį, pasitelkdamas būdingą sarkazmą, tekste „Negyvėlis“. Jau pats pavadinimas (vietoj galimo veliono ar bent lavono) liudija niekinamą požiūrį: „Negyvėlis ant lovos guli šlapias“. Panieka virsta įtūžiu:

      Kvepėjo saldžiai jis, nūn sklinda
      pirsmas.
      Negyvėli, negyvėli, į žemę
      Greičiau varyk, nes ašaros mus semia.
      Procesija į kapines žingsniuoja...

      Tačiau rinkinyje, kurio pavadinimui pasitelktas Jano vardas, kalbėti vien apie mirtį būtų nedora beigi nelogiška. Juolab kad Janas, be kita ko, yra ir pradžios (žmogaus gyvenimo - taip pat) dievas. Jis - pirmykštis chaosas, iš kurio atsirado kosmoso tvarka.

      Ir šit paaiškėja, jog mirusi būtybė ne išnyksta, o lieka (pirmiausia, žinoma, prisiminimuose), patiria tam tikrą virsmą, persikūnijimą. Gyvuoja ne vien prisiminimuose, bet ir knygose, gamtoje. Taip eilėraštyje atsitinka Dilanui Tomui (p.18), „kaimynui“, gyvenančiam bibliotekoje, tapusiam „anglimi, rūda ir vėju“ (beje, panašias žodžių trijules poetas dažnokai pasitelkia, ką nors pabrėždamas, išryškindamas), vadinasi, jis yra, jis apčiuopiamas ar pajuntamas ir net naudojamas. Galop konstatuojama: „Tai nedažnam pavyksta: peržengt mirtį“.

      Taigi mirtis nėra pabaiga, ji yra durys, prižiūrimos Dviveidžio, arba, kitais žodžiais, „mirtis yra išsilaisvinimas“ („Vandeninė žiurkė“, p.48).


      KŪRYBA, KAIP PRISIKĖLIMAS


      Kaip išsiblaivyti gali tik girtas, prisikelti gali tik miręs žmogus. Arba žmogus, pamynęs ir nužudęs savyje žmogų, atsideda kūrybai. Žmogų? Na, taip. „Žmogus dirbtinis - visada žmogus,/ Net jeigu būtų su medine koja“ - eil. „Dirbtinis žmogus“, p.107. Šis žmogus tobulas, nes jam „net velniai pretenzijų neturi“. Jame yra „visko: kraujo, mėšlo, kaulų/ Aukštų idėjų, subtilios minties/ Ir šis bei tas dar iš teatro kiaulių“. Ką jau čia bepridėsi... Kaip tik tokį žmogų reikia sunaikinti savyje.

      Terpė, būtina susinaikinimui, kurį, švelniai tariant, dar galima pavadinti sugrįžimu prie žmonijos ištakų - Gamtos, ir galop įkvėpimui, kaip kūrybos katalizatoriui, yra bohema su nuodėmėmis, didybe beigi grožiu. Bohemos žmones poetas švelniai vadina balionėliais: „Esam oro balionėliai (...) Pripūtė mus linksmos mūzos“ - „Balionėliai“, p.9. Vadinasi, visa yra žaidimas; gyvenimas, kūryba ir mirtis, pasak šio teksto, vienodai juokingi. Ne mažiau nuotaikingai skatinama kurti („Pirmyn, gardemarinai pakelių“ - „Maniakai“, p.72), primenant mūzų ištikimybę.

      Neatsiejami bohemos atributai - kava ir degtinė. Jie vartojami dažnai ir dideliais kiekiais. Po to eina muštynės, degradacija, atsiduriama gatvėje ar net šiukšlyne. Ir pagaliau suvokiama, jog apsivalymas=išsilaisvinimas=susinaikinimas jau įvyko:

      Mano žodžiai išsibarstė, išsinarstė,
      išsivarstė
      Tartum batraiščiai iš batų, basas
      per rasas brendu.
      Šį pasaulį aš mylėjau gražų, bet paskui
      pragėriau.
      Kiek ambicijų turėjau, tiek dabar turiu
      randų.
      (p.43)

      „Ir štai pirmoji sėkmė - į krantą išlupamas kilograminis rubajatas“ - „Pralauža“, p.121. Toliau nusiraminama ir žengiama į gražų ateities pasaulį. Taigi imama kurti, o kūrinys suteikia estetinį pasitenkinimą kūrėjui, nes yra tobulesnis už kūną: „ant jos nugaros/ Pliaže jis parašė eilėraštį ir grožėjosi žodžiais/ Tobulesniais negu moters kūnas“ - eil. „Moteris - knyga“, p.57. Tačiau kūrybos procesą autorius vėlgi pašiepia, teigdamas, jog ant naktipuodžio rašyti geriau („Orfėjas ir Euridikė“, p.76), brėžia analogiją tarp kūrėjo ir kūriko (p.96).

      Trumpam grįždamas prie rinkinio struktūros, noriu pažymėti, jog pirmojo skyriaus eilėraščiai vertingi kaip tekstai, o antrojo eilės gali būti ne mažiau svarbios kaip paraštės, t.y. kontekstas, atskleidžiantis poeto kasdienį plunksnos „kedenimą“, rutiną, pastabas, jausenas, pagaliau aplinkybes, kuriomis gimsta stebuklai, lietuviškai dar vadinami eilėraščiais. Juolab kad visa knyga, sprendžiant iš datų po tekstais, parašyta per 2001-ųjų rugpjūtį ir rugsėjį. Beje, šių dviejų mėnesių paralelėje taip pat galima įžvelgti mirties ir gyvenimo priešpriešą bei (kūrybinę) kaitą: (rug)pjūtį keičia (rugsėjis - p.39. Taigi poeto žvilgsnis nuo išorinio pasaulio krypsta į vidinį, ir metraštis, fiksuojantis miesto gyvenimą, kultūros madas ir bohemos gyvenimo faktus, pamažu virsta asmenišku dienoraščiu.


      PABAIGA


      Baigdamas norėčiau atskirai aptarti kelis, mano nuomone, įdomiausius eilėraščius, kuriuose labiausiai koncentruojasi ir ryškiausiai atsiskleidžia aptarti motyvai.

      Pirmiausia - artimi savo tematika (čia įžvelgtinos nuorodos į psichiatrinę ligoninę) eilėraštis „Gedimino kariai“ (p.19) ir ciklas „Bugso mirtis“ (p.34), kuris kupinas nekrologo nuotaikos ir kurio (anti)herojumi pasirenkamas triušis Bugsas.

      Eilėraštyje „Švyturio sargas“ (p.125) kalbant apie žmogaus dvilypumą ryškinama labiausiai žinoma Jano ypatybė - jo dviveidiškumas: „Stropiai vedu savo budėjimo žurnalus - vieną ir kitą./ Vienas pokalbiui su valdžia, kitas su Dievu“. Galima ginčytis, kuriame žurnale žmogus meluoja, o kuriame yra nuoširdus, tačiau drįsčiau teigti, jog veidas, žvelgiantis į praeitį, - atgręžtas valdžios pusėn, o ateities veidas žvelgia Dievop.

      „Šiukšlyne“ (p.126) pasakojama, kaip paprastai žmogus nusirita „į apačias“, ima kaulyti pinigų, galop jam siūloma vykti į Taitį, kur „kūnai nuogi ir laisvi dainuoja ir šoka“. Bet ir čia pat, šiukšlyne, atsiranda kuo džiaugtis: „randi moteriškę,/ Geriausia be kūdikio, su ja galima muštis ir gerti,/ Ir yra ji be galo graži tau mėlynanosė.// Svarbiausia draugystė, o skurdas išlieka savaime,/ Jei ne materijoj, tai dvasioj jis leidžia daigus“.

      Kol kas - tiek. Gana. Ačiū už dėmesį.

      Literatūra ir menas
      2003 05 16