tekstai.lt

Inga Urbonavičiūtė. Nusigyvenusio arkangelo balsas (Kornelijus Platelis. Palimpsestai, 2004)

b_128_217_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_platelis_palimpsestai.jpg      Kornelijus Platelis. Palimpsestai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. 116 p.

        Naujosios Kornelijaus Platelio knygos pavadinimas, regis, ne atrakina, o užrakina tekstą, paslepia jį ir kviečia skaitytoją pasmalsauti: "Palimpsestai - kas tai?" Graikų kalboje palimpsēstos reiškia "naujai nuskustas". Šiuo žodžiu antikoje buvo vadinamas nuskustas arba nuplautas pergamentas, ant kurio rašomi nauji tekstai. Taigi pro palimpsesto tekstą persišviečia kitas [Kito] tekstas, jo nuotrupos, citatos. Tarsi prabylama į skaitytoją Levo Karsavino žodžiais: "Malonus skaitytojau, į tave kreipiuosi aš. [...] Tu maža ką rasi čia mano - ir norėtųsi, kad nieko mano čia nebūtų, - bet užtai tu perskaitysi daug pasiskolinto iš išmintingiausiųjų ir dievobaimingiausiųjų [...], tau tikriausiai arba išvis nežinomų, arba žinomų tik iš nuogirdų". "Palimpsestai" yra laukas be griežtai apibrėžtų ribų tarp savo, šiuo atveju Platelio, ir svetimo žodžio. Kaip pavyzdį galima pateikti eilėraštį "Egėjo vynas":


Jie buvo jauni,
apsvaiginti aistros ir pergalės,
pamiršo pakeisti burę.
Čia Baltijos jūra, prie jos gyvenantys žmonės
kalba skirtingom kalbom, bet jų papročiai panašūs.
Simpoziumuos vynas Viduržemio,
vynas Egėjo. Jis šoka į vandenis
nuo iškyšulio uolos. O mums teks pradėti blaivų
gyvenimą kasdienybėje.

 

        Antikos mitas pasakoja apie Atėnų karalių Egėją, išleidusį sūnų į Kretą su duokle Minotaurui. Egėjas susitaria su sūnumi - jei šis užmuš pabaisą, grįždamas namo laivas iškels baltas bures. Bet Tesėjas pamiršta pažadą. Pamatęs nuo kranto juodaburį laivą ir manydamas, kad sūnus žuvęs, karalius šoka į jūrą ir nusiskandina. Eilėraštis atkartoja šį mitą, bet atkartoja kitaip - įsiterpiant lyrinio "aš" balsui gimsta naujas tekstas, sulyginantis antikinio ir dabartinio, prie Baltijos jūros gyvenančio, žmogaus patirtis, keldamas bendražmogišką kaltės ir atsakomybės problemą.

        Taigi Platelio eilėraščių rinkinys yra praeities citatų, pateiktų be kabučių, laukas, kuriamas skaitant ir perprasminant tai, kas jau parašyta. "Palimpsestuose" nuorodos į kitus tekstus išryškinamos ir akcentuojamos per tikrinius vardus (eilėraščių pavadinimai - "Kronas", "Kalipsei", "Pseudoorfėjas"), antonomazijas (tikrinis vardas pakeičiamas bendriniu žodžiu). Pvz., eilėraštyje "Paukštukas" pasakojama apie gražiąją Helenę:

Išsirito ji iš kiaušinio, kurį sudėjo
Leda, po to. Juodaplaukė, ilgu kaklu, pirmieji
Nerangūs judesiai jau liudijo būsimą
Grakštumą, skvarbiom paukščio akim ir lūpom,
Iš lėto nokinusiom visų vaizduočių saldybę.
[...]
Vėliau piemuo, su kuriuo vaikystėje žaisdavo, ją

vadindavo Paukštuku..

        Kitus tekstus nurodo ir perifrazės (tikrinis vardas pakeičiamas perkeltinės reikšmės aprašymu), eilėraštyje "Niekas" šis tropas tampa aliuzija į Odisėjo mitą:

Ne visi mano poelgiai etiški,
Pritinkantys kultūringam žmogui.
Akį kam nors išdurti kuolu tikriausiai nedera
tam, kurio švarko kišenėj fantazija,
o atlape - rožė.

Keliauti avino papilvėje pro siaurą angą
netinka žmogui su smokingu,
Vakarų kultūros adeptui,
Mėgstančiam gerą vyną ir sūrį..

 

        Per tikrinius vardus, antonomazijas ir perifrazes sąmoningai pabrėžiamas tekstų intertekstualumas. Platelio poezijos pagrindas - literatūros ir kultūros vaizduotė, kurioje vienas žodis per asociacijas prisitraukia kitą žodį, o eilėraščio prasmė atsiranda kaip tarptekstinio dialogo rezultatas:

Mes žinom iš mitologijos,
kad Korė jau keletas tūkstantmečių
žiemodama požemiuos nepastoja
ir nepagimdo nieko.
Taip, auga žolė, žiedais
migdolmedžiai ją pasitinka grįžtančią,
bet jokio asmens, herojaus. Savitikslė
meilė mirties karalijoj.
[...]
Tu išeini iš tamsaus labirinto, mergiščia,
Į menamos saulės užlietas vaizduotės pievas,
Šoki kalvų šlaituose, skini gėles slėniuose
Ir lauki gyvatės dantų
Į švelnią pėdą įsikertant.

         Korė graikiškai reiškia "mergaitė", tai vienas iš deivės Persefonės, požemių karalystės valdovo žmonos, vardų. Korė, derlingumo deivės dukra ir mirties valdovo mylimoji, derina dvi priešingas - gyvenimo ir mirties - temas. Eilėraštis skleidžiasi kaip šių linijų, kurias pratęsia Orfėjo ir Euridikės mitas (jį nurodo antroji pateikto fragmento dalis), plėtotė: Persefonės ir Hado aistra nevaisinga, ji neduoda naujo herojaus, apie kurį būtų rašomi mitai, taigi ji neduoda naujo žodžio. Bet meilė kaip bendražmogiška būsena sulygina skirtingas patirtis, leidžia prisitraukti Orfėjo istorijos žodį ir gimti naujam tekstui - eilėraščiui "Korė".

        Antikinės nuorodos išryškina ne tik graikų mitologijos, bet ir filosofijos lauką - "Palimpsestus" galima skaityti Plotino filosofijos kontekste. Plotinas sukūrė grožio doktriną, teigiančią, kad svarbiausias egzistavimo principas - kontempliacija, kitaip tariant, atidus įsižiūrėjimas į ką nors, išsineriant iš savęs ir tampant tuo, į ką įsižiūri. Visos penkios Platelio rinkinio dalys pradedamos epigrafais, akcentuojančiais aplinkos stebėjimą, savotišką būseną prieš meditaciją: "Plaukia ir plaukia / su sniego debesimis / pro šalį dienos", "Pražydo kietis / darže, kol galvojau / apie poeziją". O pati meditacija, susiliejimas ir susitapatinimas su kitu, vyksta kaip meilės ir kartu teksto kūrimo aktas: 


Vis daugiau žodžių vainikų nupinu pirštais,
Ir lūpom, ir liežuviu, užrašau ant odos
Spontaniškai, mokyklas
Suvirškinęs ir pamiršęs.
Niekas neperkels jų ant popieriaus veido,
Balto kaip aš, neperduos ateičiai
Būtybės pavidalu. Akys spindi aistra,
Šypsenos virpčioja lūpose,
Sielos it pinavijos linguoja vėjy.
Eilėraščiai sudega skruostuose.

 

        Plotino filosofijoje kontempliacija leidžia įsižiūrėti į dievo prote vykstantį tobulų formų gyvenimą. Formų tobulumas pasireiškia tuo, kad čia nėra skirtumo tarp kopijos ir originalo. Tikrovė yra ne kas kita, kaip tobulas provaizdis dievo prote, gimstantis įsižiūrint. "Palimpsestuose" per kontempliaciją gimsta tekstas, o poetas prilyginamas kūrėjui: "Menas - tai imitacija, kopija veiksmo dievų". Dievo sąmonėje egzistuojančias skirtingas formas eilėraščiuose atitinka įvairūs balsai, nurodantys kitus tekstus ir nepretenduojantys nei į kopijos, nei į originalo vietą (tiek Platelio, tiek Kito žodis dialoge dalyvauja vienodomis teisėmis). Čia galima prisiminti Roland'o Barthes'o teksto sampratą: kiekvienas tekstas yra intertekstas, rašomas skaitant ir perprasminant (sąmoningai arba ne) tai, kas jau parašyta. Taigi, pateikiant aiškias nuorodas į Kito "žodžius", skaitytojui rodomas teksto kūrimo mechanizmas. Intertekstualumas būdingas visai poeto kūrybai, tačiau "Palimpsestai" yra knyga, kurioje pirmą kartą tai formuluojama kaip kūrybos programa.

        Knygoje ryškiausios aliuzijos į antikos tekstus. Tačiau šalia dialoge dalyvauja ir kitokio pobūdžio tekstai, kreipiantys skaitytojo dėmesį budizmo ("Paukščių kalba"), krikščionybės ("Paskambino draugas ir pakvietė gaudyti starkių"), XX a. intelektualiosios poezijos ("Primavera"), baltų mitologijos ("Ąžuolų giraitė") ir kitų kontekstų link. Čia reiktų paminėti, kad kiekviename eilėraštyje aiškiai jaučiami vieno laiko ir vienos erdvės rėmai, primenantys klasicizmo kanoną.

        Intelektuali ir stipri poezija, kurioje tokie eilėraščiai kaip "Pascha" - apie partkomą ir Staliną - tiesiog bado akis. Bet "paschų" tekste nedaug, tad galima tarti pagiriamąjį žodį poetui. Tiesa, šiek tiek baiminantis, kad "Palimpsestai" taip ir liks gulėti lentynoj tarp knygų, tarp kitų ženklų, žodžių, sudžiūvusių žiedų ir laiškelių. O skaitytojas tegalės ištarti: Platelis galėtų būti nusigyvenęs arkangelas, bet balsas - kieno?

        Šiaurės Atėnai
        2005 07 23