tekstai.lt

Paulius Norvila: „Didžiausia jauno poeto yda ir nuodėmė – rašymas“ (interviu, 2006)

 

norvila_septyni
norvila_septyni
Neseniai leidykla „Tyto alba“ išleido Vytauto Didžiojo universiteto trečiakursio Pauliaus Norvilos eilėraščių knygą „Septyni metų laikai“, sulaukusią leidėjų, kritikų ir skaitytojų puikaus įvertinimo. Vos prieš ketverius metus ėmęs rašyti eilėraščius, šiuo metu P.Norvila vadinamas vienu talentingiausių jaunųjų poetų. Tomas Venclova, kalbėdamas apie Pauliaus eiles, konstatavo: „Talentas neginčijamas. Dėl kai kurių eilučių tiesiog aiktelėdavau“. Juozas Erlickas taip pat nepašykštėjo komplimentų: „Man čia viskas gražu. Seniai tokių esu ir skaitęs“. Kas šis vaikinas, sugebėjęs sužavėti gyvuosius klasikus? Iš tiesų tai iš bendraamžių beveik neišsiskiriantis, nelabai kalbus, bet maloniai besišypsantis vaikinas, save vadinantis tiesiog geru žmogumi.

 

Laisvalaikiu Paulius mėgsta sportuoti, retsykiais paskaito knygas, tačiau didesniąją laiko dalį praleidžia universitete, krimsdamas ekonomikos mokslus. Jaunasis poetas nemėgsta pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą. VDU ekonomikos studentas nebuvo labai kalbus, nelinkęs atvirauti vaikinas buvo kaip reta lakoniškas. Nuoširdžiai šypsodamasis jis vis dėlto sutiko atsakyti į keletą klausimų.

 

Kaip tavo kūryba pateko į „Tyto alba“ leidyklą?

 

Tik du kartus kažkam siunčiau savo kūrybą. Ir po antro karto jau nebūčiau siuntęs niekada. Čia visiškai netyčia įvyko, nes aš net nesiunčiau eilėraščių į leidyklą. Tik nusiunčiau pasiūlymą išleisti mano eilėraščius. Ir man pasakė: neleis, be to, poezijos neleidžia, tad beveik jokių šansų nebus. Tačiau paprašė, jog atsiųsčiau paskaityti, nes būtų įdomu.

 

Ką tau reiškia tavo eilėraščių knygos išleidimas?

 

Kūrybine prasme, galėsiu nubraukti viską, kas buvo prieš tai. Aš rašau tik ketverius metus. Ir tai faktiškai yra pasirengimas olimpiadai. Aš gaunu galimybę atstovauti olimpiadoje asmeniškai. Nebūtina grįžti su medaliais, man garbė vien atstovauti. Aišku, medalis būtų malonu, ir kuo tauresnės spalvos (juokiasi).

 

Kaip galėtum pakomentuoti knygos pavadinimą „Septyni metų laikai“?

 

Tai sietina su septyniais metų laikais. Visą laiką pirmadienis būna vienoks, antradienis kitoks.

 

Ar metų laikus įsivaizduoji kaip savaitės dienas?

 

Čia tiesiog toks meninis sprendimas. Penktadieniais mes visąlaik dažniausiai darome būtent tuos dalykus, kuriuos darom penktadienį. Juk neini penktadienį į pirmadienio paskaitas.

 

Ar tavo eilėraščiai kam nors skirti, ir kam?

 

Taip, skirti konkrečiam žmogui. Kai rašai, taigi vis tiek kam nors skiri, apie ką nors galvoji.

 

Kas tau gyvenime yra svarbiausia?

 

Man svarbiausia – būti geram.

 

Išleidus knygą, bet kuriuo atveju, bus žmonių, kuriems tavo kūryba nepatiks. Ar esi tam pasirengęs?

 

Galiu pasakyti vieną dalyką – dėl kritikos aš nesijaudinu, nes kritikai nesugebės surasti tiek minusų, kiek jų aš pats matau. Aišku, jie bandys sugalvoti tuos minusus, bet vis tiek nepralenks.

 

Internete sulaukei komentaro, kad puikiai apie tavo knygą atsiliepę garsūs žmonės neva bando taip „prastumti“ jauną autorių. Ką tu pats apie tai manai?

 

Tai truputį kilstelėja knygos lygį, bet čia yra leidyklos prerogatyva. Šituo klausimu neturiu nuomonės. Bus ten tos citatos ar nebus, kam rūpi?

 

Kas yra tavo įkvėpimo šaltinis?

 

Jeigu aš galėčiau jį apibūdinti, tai pasidarytų per daug paprasta. Tai yra kažkas neįvardijama, ateinantis iš pasąmonės.

 

Kokios tavo didžiausios ydos, kurių galbūt norėtum atsikratyti?

 

Aš rašau. Tai – nuodėmė.

 

* * *

Nepaprasti vaikino eilėraščiai žavi savo brandumu. Kiekviena meniška siela juose ras kažką artima. Belieka poetui palinkėti parašyti dar ne vieną eilėraštį, kuris suvirpintų jautriausias sielos stygas.

 

Štai vienas ketureilis iš P.Norvilos knygos „Septyni metų laikai“:

 

būk prakeiktas, karaliau, už naktį,

kada baigėsi tūkstantis pasakų,

bet lieku amžinai tau skolingas,

už tą vieną, kuri vis dar tęsiasi.

 

Kalbėjosi Vilis NORMANAS

 

„XXI amžius“, 2006 m.