tekstai.lt

Mykolas Vaitkus. Europietė žemaitė. Mirus Sofijai Čiurlionienei (1959) (3)

sofija_ciurlioniene
sofija_ciurlioniene
       Tai bus kiek chaotiška — betgi ar ir pačių "atsiminimų" idėjoj neglūdi kai kas chaotiška? — čia paminėsiu dar keturis naujus mūsų narius, nes nelaiku juos prisiminiau: dvi moteris ir du vyrus: Jievą Simonaitytę su Petre Orintaite ir P. Joniką su X (atsiprašau — niekaip negaliu jo pavardės prisiminti).

       Kas nėra girdėjęs Simonaitytės pavardės? Juk ji buvo laimėjusi valstybinę premiją už Aukštųjų Šimonis. Tai — Mažosios Lietuvos žemaitė nuo Minijos Dovilų (šalia mano Gargždų), didoka, liesoka, stambiais, ryškiais bruožais mergaitė, ramiai žvelgianti, pasitikimai kalbanti, nors ir ne per šneki. Bene nieko mums nepaskaitė. Tik diskusijose su aplombu dalyvavo. Manau, daugumas pažįsta ir Orintaitės pavardę, mūsų romanininkės bei novelistės, žvalios, apskritaveidės, rožiaspalvės suvalkietės, smulkiais bruožais, smailia nosyte, šviesiom akutėm, — dailios mergaitės, pasitikimai besilaikančios, pakankamai drąsiai ir gana noriai prabylančios, nekvailai argumentuojančios. Kiek atsimenu, ir ji nieko mums nepaskaitė.

       Dabar anie du vyrai, anuomet dar vyrukai, nes ar ką tik baigę kalbos studijas, ar esą jau netol galo. Kurio pavardę gerai atsimenu, tai Jonikas, aukštokas, šviesiaveidis bei šviesiaplaukis, kaip mano žemaičiai sakydavo —prijemnas jaunikaitis, mandagus, taktingas, nebailus, savo minčių už dantų neslapstąs ir sugebąs jas ginti. Pastebėjau anuomet, jog tai — pažangus kalbininkas, kurs dažnai pareikšdavo priešingų seniesiems puristams nuomonių. Anuomet man pasirodė ypač įdomi jo pažiūra, kad reikia priimti įsigalinčius kalbos faktus, nors jie aniems kalbininkams atrodytų ir svetimi bei   nepriimtini.

       Antrasis kalbos vyrukas, kurio pavardės nebeprisimenu, mažesnis už Joniką ir, rods, juodesnis, kukliai (bet žvaliai) kamputy sėdįs ir į viešumą nesi veržiąs, — irgi pažangus kalbos priekin stūmėjas. Kur jis dabar? Jei kas ištartų jo pavardę, tuoj pripažinčiau — tai jis, tai jis!. Visi tie keturi asmenys buvo maloniai laukiami mūsų būrelio nariai ir stropiai lankėsi šeštadieniuose.

       Dabar iš anų gėlynų — uogenojų srities persikraustykim, draug su savo mecenate Čiurlioniene į josios gūžtą Žemaičių gatvėj, į dailią, jaukią, modernią vilą, kurią jinai pasistatydino už gautąją už a. a. vyro paveikslus sumą ir, turbūt, pridėjo dar iš savo santaupų — kad pinigai nesutirptų, ir šis tas pasiliktų Čiurlionio dukteriai. . . Kaip išmintingai, p. Sofija pasielgė!..

 

       Čia noriu pristatyti mieliesiems skaitytojams tris naujas moteriškos lyties žvaigždes, kur sužibo mūsų posėdžių pasieniuose, Žemaičių gatvėj. Pirmoji — pirmojo dydžio žvaigždė Salomėja Nėris. Nors gerai nebeatsimenu, ar pirmasis jos pasirodymas neįvyko dar aname name, kur ir kitas didžiulis poetas Balys Sruoga viešpatavo, sklandumo dėlei įjungiu ir mieląją Nėrį į tą naująją grupę.

       Išimtinių aplinkybių dėka, ši šviesioji dainė 1932 metais turėjo pas mane apsilankyti — ir nuo tos dienos užsimezgė artima mudviejų bičiulystė. Žinoma, papasakojau jai apie mūsų šeštadienius beje, ir iš Putino ji turėjo būti girdėjus apie tuos mūsų pobūvius) ir pasiūliau jai prie mūsų prisidėti. Ji mielai sutiko. Tuokart pasikalbėjau su Čiurlioniene. Ir ši džiugiai pritarė. Tad vieną gražų šeštadienį toji žavinga mergaitė kukliai atsisėdo mūsų tarpe, droviai nuleidus gražiąsias akis ir truputį nuraudus. Visi nariai mielai sutiko tą nepaprastąją dausų viešnią (turbūt, ir visos moteriškosios). Ir ji pradėjo uoliai lankytis ir uoliai, betgi tylomis, klausytis ir mokytis. Tačiau sutiko kai ką mums ir paskaityti. Kiek atsimenu, pirma, ką ji mums paskaitė, buvo jos vertimas iš rusų kalbos; autorius — vienas iš senųjų rusų beletristų V. Korolenko, veikalas — vienas jo apsakymas, vardu "Makaro sapnas". Poetė perskaitė mums ir savo sukurtąją iš liaudies pasakų baladę "Eglę, Žalčių Karalienę". Iš ratelio narių, bent kelių, ji susilaukė entuziastiško pritarimo, o jokių pataisomų pastabų (nors ir būtų reikėję): mat, autorė — moteris ir dar tokia žavi; o vyrai šiais atvejais yra tikri riteriai. Tad ir aš, nors ne riteris, patylėjau ir tik privačiai padariau jai šiokių tokių pastabų, tik labai jau atsargiai. Apie tą brangiąją, nūn mirusiąją, poetę norėčiau daug daugiau parašyti. Bet gal tai padarysiu kitkur. O dabar pereisiu prie kitų moteriškųjų mūsų narių.

       Argi nebūtų nuostabu, jei M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės duktė nebūtų kokiu nors būdu susijusi su meno pasauliu? Tokia ir pasirodė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė. Tik ji nuėjo ne tėvo, o motinos keliu — pasidarė rašytoja, vaikų rašytoja, bent pradžiai. Tad argi nepriderėjo jai, kai pakankamai subrendo ir ėmė reikštis literatūroj, įeiti lygiateise nare į motinos vedamąjį literatūrinį salioną? Taip vieną dieną ji ir pasirodė besėdinti vienoj kėdėj, šalia kurios ten moteriškosios, taip kukliai-kukliai, su kaitriu šypsniu apskritame sveikame veiduke, nepanašiame į motinos, o ne labai ir į tėvo. Neatsimenu, ar iš viso ji ką mums skaitė. Gal kai manęs nebuvo. Gal "Šuniuką padaužą ir sumaniąją Aldutę".

       Kai mūsų demokratiniame rately pasirodė bolševikų dvasios pora demokratų, apie kuriuos truputį vėliau, vieną šeštadienį žiūriu — ogi kampe, tarp dviejų durų, sėdi moteris (man šeimininkės taip ir nepristatyta), nesena ir nebejauna, nedidelė ir nemaža, liesu, siauru, nevisai sveikai išblyškusiu veidu, plonomis, agniai sučiauptomis lūpomis, rimta, net truputį rūsčia povyza, kažkaip kovingai ar iššaukiamai bestojančia prieš išorinį pasaulį, aštriu kažkur įsmigusiu žvilgiu, tartum fanatiškai atsidavusi kokiam sau brangiam idealui... Pažvelgiau — ir, pabūgęs, nusigręžiau. Ir toliau vengiau žiūrėti.... Kažkas man pasakė, jog tai ar Borutos, ar Korsako-Radžvilo žmona. Pamaniau sau: ne dyvai! Turbūt, ir ji bolševike ....Kieno ji žmona, supratau, kai Liet. Enciklopedijoj radau straipsniuką apie Kostą Korsaką ir keletą eilučių apie jo žmoną Haliną Korsakienę-Nastopkaitę. Įdomu, kad naciams Lietuvą okupavus ir vyrui išdūmus į Maskvą - matušką, ji pasiliko savo tėvynėj. Gal ji ir nebuvo tokia jau bolševike.. Mūsų šeštadieniuose, man girdint, ji nieko nepaskaitė nei net nepasakė — taip ir ištylėjo, vis taip rimtai ir rūsčiai, aštriu žvilgiu kažkur į tolį įsižiūrėjusi, lyg viską aplinkui paniekusi.

       Dabar man lieka paminėti iš viso dar trys vyrai, nes daugiau pastovių lankytojų nebeprisimenu, bent šiuo tarpu. Pirmuoju eina prof. dr. L. Karsavinas, spalvočiausiasis, įdomiausiasis ir vertingiausiasis. Rusas, garsiosios balerinos Tamaros Karsavinos brolis, europinio garso mokslininkas, ypač pirmųjų krikščionybės amžių patristikos puikus žinovas, bet ir šiaip didelis kultūros istorijos specialistas, mūsų Vyt. D. universiteto kviečiamas, sutiko mesti Prancūziją ir darbuotis Lietuvoj. Mūsų šeštadieniuose jis žibėjo ne vien savo klasikiniu gražumu (veidas būtų labai tikęs vaizduoti Kristui, o ir panašus buvo į ne vieną esamąjį Kristaus paveikslą), bet ir dideliu savo moksliniu autoritetu, ir rimtais savo atsiliepimais, kai būdavo paliečiama kuri jo žinijos sritis. Lietuviškai jis buvo išmokęs beveik tobulai. Vieną kartą posėdy net ėmė kritikuoti patį Vincą Krėvę, kad kartais darąs neleistinų kalbos klaidų. Įdomusis profesorius net kurį laiką mums skaitė savo verčiamąjį filosofo Hėgelio įvadą į filosofiją. Kalbos atžvilgiu vertimas buvo geras. Kiek jam pasisekė tikslumo atžvilgis, tai buvo ne mūsų nosiai spręsti. Net daugelis neką ir tesupratome tas Hėgelio plonybes, sąmojingas, elegantiškas, nors gal daugelis ir labai stengėmės suprasti, ir nors Karsavinas skaitė labai aiškiai.

       Antrasis tebūna Kazys Boruta. Vieną šeštadienį jis atsirado mūsų būrely, man visai netikėtai, kaip iš kelmo išspirtas (žinoma, pačios Čiurlionienės). Buvo jis mano visai nepažįstamas, vien iš laikraščių bei jo veikalų žinomas. Kažkas man paaiškino: tai — Boruta. A-a! manau sau, tai tas bolševikas ar pusiaubolševikis. Paskiau sužinojau, jog nesąs partijos narys, nei dvasia bolševikas, o tik artimas komunizmui. Tad nedyvai, kad, iš vienos pusės, jį tupdė į kalėjimą mūsų tautininkų vyriausybė, o iš antros — bolševikai, antrąjį kartą užplūdę Lietuvą, jį išdulkino į tolias tolybes. Nesistebėsit juk, jei aš anuomet į tą Borutą žvilgčiojau vien vogtinai, skersomis ir trumpam, tartum į nežinomą pavojingą vabalą. Žvilgčiojau su tam tikra baime, bet ir pagarba. O jis tikrai besąs pagarbos vertas. Neįsirėžė jis man atmintin, kaip daugumas kitų, ir beatsimenu vien kažką stambų, kampuotą, gruboką, akiniuotą, stambiais veido bruožais, drąsia, kovinga povyza, drąsia, visai atvira, visai be atodairos į asmenis kalba: patiks —nepatiks, o aš ištvosiu tiesą! Ir tvojo!.. Ir kažkaip darės mums gaiviau, ir tartum šviesiau, ir lengviau kvėpuoti, kaip, keletui perkūnų trenkus, nusiblaivo dangus, ir pašviežėja oras. O mūsų ratelio oras buvo perdaug persunktas gerų manierų bei mandagumo: nebesusirasdavome ryžto atvirai papeikti, kas peiktina, o vien stengėmės surasti, kas girtina, net ir perdėdavome. O čia štai iškilo vyras, tikras vyras, ir prabilo, kaip vyrui pridera... Neilgai man teteko jį stebėti, nes užėjo pirmasis bolševikmetis.

       Na, dabar paskutinis iš mūsų kaimenės — ne savo vertybe, o vien kad atsitiktinai taip jį pavietojau, — Kostas Korsakas-Radžvilas, bolševikas, bet kažkodėl manęs nebauginęs, turbūt, dėl to, kad ne toks kirtukas ir lėtesnis, ir diplomatiškesnis. Vyrukas stambokas, sunkokais pečiais, didžiulę galvą priekin palenkęs, plaukai šepečiuku (revoliucionieriškai pasišiaušę), veidas švariai baltas, lūpos vilkolakiškai rožinės, o tos bene trumparegės akys, truputį per pilnos, rodos, lyg norėtų prie tavęs kište prisikišti ir šaldyte užšaldyti savo tyru šviesumu (negi pasakysi: baltumu). Diskusijose jis dalyvaudavo svoringai, autoritetingai, bet pakankamai taktingai, opesniuose klausimuose net diplomatiškai. Iš viso — nebaisus bolševikas ir tiek. Kaip jis veikė vėliau, rusams užplūdus, nebolševikų atžvilgiu, neteko girdėti. Gal irgi nebuvo fanatikas. Beje, mūsų posėdžiuose jis kiek ilgėliau reiškės kaip vertėjas — skaitė savo verstąjį iš latvių kalbos vieno latvių autoriaus romaną, gan nuobodų, bet neblogai verstą.

       Tuo ir baigiu mūsų šeštadienių dalyvių peržvalgą. Dabar vėl daugiau apie pačią šeimininkę.
Kodėl ji pasikvietė į savo salioną anuos kairiuosius? Juk ji pati toli ne komunistė, o vien humanistė demokratė, net katalikė, bent kol ją iš arčiau pažinojau, vadinas, kol išsiskyrėme 1944 m. vasarą. Gal jai buvo tekę iš mūsų bolševikų nugirsti, jog jau rusai rengias Lietuvą aneksuoti ir subolševikinti, kaip kad man vienas mūsų bolševikėlis buvo prasiplepėjęs, ir protingoji p. Sofija iš anksto pradėjo bolševikams meilintis?.... Ne. Jei ji būtų ką girdėjusi, būtų man papasakojusi. Čia buvo kitas dalykas: ji man yra tam tikra proga sakiusis, jog tautininkų viešpatavimo laikais nevienas mūsų bolševikėlis buvo patekęs į slaptosios mūsų policijos rankas ir nutūpęs cypėje; tad jų bičiuliai, žinodami, jog ponia Čiurlionienė turi didelės įtakos ponui prezidentui Smetonai ir kitiems mūsų pasaulėlio galiūnams, o jos širdelė labai gailestinga, net tokiems palaidūnams sūnums, kaip mūsų bolševikai, —- tad jie ją meldė užtarti aukštybėse jų kankinius; ji tai padarė — ir sėkmingai; ir ne vieną kartą; už tat mūsų bolševikai buvo jai labai dėkingi, ką jai ir nuoširdžiai reiškė, dargi stengės būti draugiški; o jinai, žinodama ne vieną iš jų esant gabų kūrėją ir norėdama net savo salione būti visapusiška, pasikvietė ir vieną antrą jų žmogų.

       Ne vien Talmantas su Neveravičium ir Korsakas su Nėrim bei Karsavinu užpildydavo mūsų posėdžius, o ir pati šeimininkė nemaža mums paskaitydavo ne tik savo verčiamojo Moljero, o ir savo pačios kūrybos. Ką ji mums paskaitė lig 1940 birželio katastrofos, nevis-ką ryškiai beprisimenu; kai kas beblėsta atminty, kaip gęstąs siluetas. Štai "Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių" (1932). Ką beprisimenu — ar tai iš gyvo autorės žodžio, ar iš rašto, ar iš abiejų? Vai, tie 27-ri metai!... Tiek tebeprisimenu, jog tas kūrinys padarė man tikros poezijos įspūdį. Jis pasiliks mūsų vaikų literatūroj ir jai gėdos nedarys. Štai "Pasiutusi veidmainystė" (Vilos Puošmena). Autorė mums tą draminį kūrinį paskaitė. Kaip Čiurlionienei įprasta, esama čia vaidmenų ryškiais bruožais, būdingų gyvenimo gabalų, kandžios satyros... Štai vėl pasinešusi į simbolizmą, lyg viduramžinė misterija ar tragedija, "Riteris budėtojas". Kažkodėl tą pjesę geriau atsimenu. Gal kad toks žanras mano širdžiai artimesnis. O gal ir dėl to, kad posėdy drįsau kiek pakritikuoti autorę — ir įvyko pirmasis ir iš viso vienintelis mudviejų susirėmimas. Pjesėj figūruoja toks trimitas; jis yra tenykštei tautai brangus ir šventas simbolis; jo suaidėjimas gali sukelti tautoj didžiausią entuziazmą ir ryžtą pasiaukoti; bet skaitytojui ar žiūrovui jis pasilieka vien sausas šešėlis; būtų reikėję kaip nors įlieti į tą šešėlį kraujo, gyvybės, ugnies, kad jis ir žiūrovą sujaudintų; o šiaip —nesuprantu, kodėl tie ten žmonės taip jaudinąs.... Čia p. Sofija sausai man atkirto: "O aš nesuprantu, ko tamsta nesupranti!" — ir daugiau nieko. Žinoma, aš patylėjau.... Bet, einant namon su Putinu, jis man sako: — Gerai, kad ryžais padaryti savo pastabą: iš tikrųjų, tas simbolis mūsų negali jaudinti —ir visa pjesė tuo pasipjauna.

       Bene paskutinis veikalas, kurį S. Čiurlionienė prieš karą mums paskaitė, buvo jos gal geriausiasis kūrinys — apysaka "Šventmarė". Išklausėme, turbūt, visi su dideliu pasigėrėjimu ir išreiškėme autorei karštą ačiū. Mat, veikalas besąs daugeliu atžvilgių puikus: kalba gyva, žodinga; stilius išlaikytas ir gerai pritaikytas asmenims bei situacijoms; turinys vertingas; yra net intriga, įdomiai išvesta. Salys entuziastiškai pareiškė patarsiąs savo studentams tą veikalą atsidėjus skaityti ir iš jo mokytis kalbos. Aš nuoširdžiai sutikau. Aš manau, jog ta apysaka bus pripažinta klasikine mūsų literatūroj ir mokyklose mokiniai turės iš jos daug ko mokytis.

       Kai perbėgu mintim tų mūsų šeštadienių istoriją — kai prisimenu tuos brangius dalyvius, kai pasvarstau ten atliktuosius darbus, kaskart labiau įsitikinu, jog tas S. Čiurlionienės "salionas" yra išvaręs ryškią vagą mūsų kultūriniame, ypač literatūriniame gyvenime. Tad nenuostabu, jog jau ir anuomet jis buvo teigiamai įvertinamas. S. Čiurlionienė mums vieną kart pranešė, jog ne švietimo ministerija esanti rimtai susidomėjusi ir augs tai vertinanti mūsų darbą, taip jog kiekvieną knygą, kuri praeina per mūsų malūną, ministerija lygiai   pripažįstanti   esant   tinkamą   mokykloms, kaip ir knygas, kur praeina per knygų leidimo komisijos cenzūrą.

 

       Kaip matome, tuo prieškariniu laikotarpiu S. Čiurlionienė stropiai darbavos literatūros laukuose. Bet ji atrasdavo dar laiko bei jėgų veikti socialinėje bei pedagoginėje srity. Kas nežino, kad ji buvo ilgesnį laiką skaučių dvasinė vadovė? Jinai Lietuvoj įkūrė tarptautinės Mergaičių Bičiulių draugijos skyrių ir jam veikliai vadovavo. Stovėjau toli nuo tų jos veiklos sričių ir apie jas su p. Sofija nekalbėjau — tad plačiau apie jas ir nepasakoju. Kadangi gerai pažinau S. Čiurlionienę, galiu spėti su apytikrumu ją ten darbavusis išmintingai, sklandžiai, naudingai.

       Nuostabu: Čiurlionienei teko net Ženevos Tautų Sąjungoj figūruoti! Mat, mūsų vyriausybė ją paskyrė keletui metų mūsų delegacijos nare, ir ji ten važinėjo ir tyliai darbavos šalia triukšmingojo Augustino (nagi — Voldemaro). Man teko iš jos girdėti, ar privačiam pasikalbėjime, ar šeštadienių posėdy, apie tą nuostabųjį Voldemarą, kaip jis drąsiai,  stipriais argumentais, puikia prancūzų kalba (o jei reikia, tai ir bet kuria kita svarbiąja Europos kalba) grumiąsis su pasaulio galiūnais, kur Lietuvai nepalankūs, ir taip sėkmingai, jog suvarąs juos į ožio ragą, nors jie, žinoma, nenusileidžią, stengiasi jį pašiepti, demonstratyviai jį paniekti, nusigręždami visai į šalį ar su kits kitu plepėdami, kai Voldemaras kalba. Čiurlionienė tiesiog stebėjos to žmogaus gabumais, išsimokslinimu, sumanumu, drąsa, ištverme.

       Vienais metais teko ir jai viešai stoti ginti Lietuvos viename tarptautiniame forume — Vengrijos Budapešte. Buvo ten kažkuris tarptautinis kongresas kažkurios plačios organizacijos (gal tos pat Mergaičių globos). Kaip Lietuvos atstovė, nuvyko ten ir Sofija Čiurlionienė. Dalyvavo ir lenkų delegacija, kuriai vadovavo Varšuvos bene universiteto profesorė Kodisowa (turbūt, Kodienė) su visu keliasdešimt kitų lenkų štabu. Netrukus iškilęs ir lenkų — lietuvių santykių klausimas. Ponia Kodisowa ir kitos lenkės visu lenkišku smarkumu smerkė lietuvius. S. Čiurlionienei nebuvo galima tylomis tai praleisti, ir ji stojo ginti mūsų pozicijų, viena prieš visą pulką. Ir ką gi? Jos įrodymai, iškalba, jos simpatingumas taip paveikė susirinkimą, jog beveik visos kitų tautų atstovės jai entuziastiškai pritarė karštais plojimais.

       Taip mums ramiai bedirbant savo kultūrinį darbelį, iš hitlerinio ūko išaugo rūstūs debesys, ir atūžė audra — antrasis pasaulinis karas, beregint parbloškė išdidžiąją Lenkų mocarstvą, metė mums neva laisvą Vilnių, o vienkart įsriegė rusų stovyklas. Poetas Petras Babickas paleido į apyvartą, savo satyriniu būdu, lakų posakį (o kokį teisingą!): Vilnius mūsų, o mes rusų! Suprasdami padėtį, ir mes, šešta-dienininkai, kartojome eiliuotą mintį, šypsodami, nes kažkaip sunku buvo tikėti jos grasmės realumu.

       Betgi įvyko! 1940 metų birželio vidurys. Mūsų vyriausybei nė neperspėjus rimtai tautą, kas jai tikrai gresia, štai saulėtą popietę žaibais pasklido Kaune ir visoj Lietuvoj baisus gandas: apie šeštą valandą užplūs mūsų šalelę bolševikai! Užplūdo. Įvyko, ką tik retame košmariniame sapne teko kai kam matyti. Betgi tikrovė pasirodė besanti blogesnė net ir už košmarą.

       Žinoma, nutrūko ir mūsų šeštadieniai. Ką ten žmogus galvosi apie kokius ten šeštadienius, kai opiai rūpi, kaip čia galvą gyvą išnešioti! Nekalbant apie tokias smulkmenas, kur pastogę rasti, kur galvą priglausti, kur ir ką pavalgyti. Ypač kunigui buvo sunku. Bijojai pas kurį pažįstamą užeiti, kad jam nepakenktum. Tiesa, būta tokių drąsių bičiulių, kurie net kvietė mane juos lankyti. Viena tokių buvo Saliute Nėris: ji paskambino man iš savo namuko Pakaunėj, kad juos aplankyčiau. Žinoma, atsisakiau: — Gal jums pakenktų... Ir ponia Sofija buvo tokia drąsuolė: kažkaip surado būdą mane per telefoną prisišaukti (o buvo nelengva — juk man teko keletą kartų butą keisti, bolševikų ar šiaip bėdos verčiamam) ir, geroji, prašo lankytis. Čia tai kažkodėl sutikau: gal kad buvo jau perdaug nejauku pasidarę gyventi. Nuėjau, radau ją rimtą, susirūpinusią, bet palyginti ramią: ji man sakės, kad jai betarpiškas pavojus negresiąs, kadangi jinai savo laiku vienam kitam būsimam bolševikų tūzui padėjusi atgauti laisvę iš kalėjimo. Pasakė ji man ir vieną labai svarbų dalyką: jai tekę girdėti, jog bolševikai pasiryžę ištremti iš Lietuvos į Sibirą keliolika tūkstančių nebolševikų inteligentų. Susirūpinau, bet kažkaip nenorėjau tikėti, kad net bolševikai būtų tokie neteisingi: jau šiaip baisiai nuskriaudę Lietuvą bei lietuvius, dar taip skaudžiai pabaustų nuskriaustuosius. Aš maniau, kad, jei jau trems, tai gal lenkus. Ponia Sofija nesistengė mane pertikinti.

       Gera man buvo pas tą nuoširdų asmenį, tą išmintingą motinišką bičiulę. Bet nebeatsimenu, begu pas ją besilankiau per pirmąjį bolševikmetį, vis dėl tos pat priežasties: neužtraukti ant jos galvos pavojaus, kad ji besibičiuliaujanti su "liaudies priešu". Bet štai atėjo 1941 metų birželio 22 diena, kada į bolševikus trenkė perkūnas, ir jie, kaip pikti vabalai, išbėgiojo visomis kryptimis, vedančiomis į Maskvą. Laisviau atsikvėpėme, išvengę pražūties.

       Kuo greičiausiai susisiekėme vėl su S. Čiurlioniene. Buvo be galo gaivu susitikti. Švytėjo p. Sofijai gražiosios akys, ji palaimingai šypsojo, kad štai tėvynė nusikratė vienu slogučiu. Bet ji baimingai susirūpinusi klausė, kas bus toliau. Ji nepasitikėjo vokiečiais, net aiškiai nekentė jų grobuonškos politikos, bijojo, kad sunkusis nacio batas vėl skaudžiai prispaus vargšę tėvynę. Ji iš viso nemėgo vokiečių, netgi jų kultūros; kiek man teko suprasti, ji net ir nesistengė geriau suprasti tą kultūrą. Rodos, net vokiečių kalba nebuvo jos stiprybė. Bent per tuos ilgus šeštadienių metus, kai kieno nors buvo skaitomi kokie vertimai, kur būtų reikėję atsižiūrėti ir į vokišką, p. Sofija niekuomet nepasirinko sekti vokišką vertimą.

       Veikiai vėl susitarėme atgaivinti šeštadienius. Ir štai ėmėme vėl susirinkti pas mieląją šeimininkę visi buvę dalyviai, kur nebuvome iškūrė i brolių maskolių rojų ar bent nesusitepę rankų bolševikų kompanijoj; nebedalyvavo ir kai kurie bolševikų ištremtieji, kaip štai Urbšienė;  nebegalėjo dalyvauti,  kurie  apsigyveno Vilniuje. Bet likučiai (ir tai pakankamai gausūs) mielai rinkomės ir kaip seniau darbavomės, pasiguosdami, kad dar bent gyvi ir galime darbą dirbti. Tais nacių okupacijos metais S. Čiurlionienė sukūrė įdomų bei įspūdingą dramos kūrinį iš vakarykštės praeities, kurį mums perskaitė ir kurį maloniai aprobavome su maža kritine pastaba, kad autorė gal per nuolaidžiai pažiūrėjus į seno profesoriaus oportunisto bei konformisto veiklą. Kūrinys liko įteiktas valstybės teatrui; bet karo įvykiai sutrukdė jį parodyti visuomenei.

       Ir tuo laiku, ir jau pirmiau, Čiurlionienė nešiojos dvasioj sumanymą parašyti didesnį romaną iš tautos atgimimo laikų — 19-20 amžių sąvartoj. Jau ilgokai ji rinko medžiagą tam veikalui, studijuodama anuometinę istoriją ir apklausinėdama gyvuosius jos liudytojus. Klausinėjo ir mane. Romano vardas turėjo būti bene 'Žemė bunda'. Deja, dėl sunkių gyvenimo Įvykių bei susilpnėjusios sveikatos to sumanymo nebeištesėjo.

       Štai vėl ėmė dundėti Lietuvos pakraščiuose armotos. Vėl gūdžiai sugrumzdė bolševikų bangos, vėl grasydamos užplūsti mūsų tėvynę. Iškilo bugštus klausimas: ar pasilikti bolševikų tvane, ar bėgti nuo jų, kur galva neša? Ponia Sofija, jau toli nebejauna ir ne per stiprios sveikatos (ypač kartkartėmis nusiskųsdavo širdim), liūdnai šypsodama, reikšdavo norą baigti savo dienas tėvynėje. Aš, opiai skaudama širdim, vis dar svyravau, betgi linkau į Vakarus, nes čia pasilikti būtų buvusi tikra pražūtis, o ten — dar buvo matyti šokių tokių prošvaisčių. Galų gale, po ilgų svyravimų, mes, Kauno kun. seminarijos personalas, nusistatė-me pamažu slinkti Vakarų link, atsižiūrint į tai, kokia bus frontų padėtis. Nutarėme palikti mylimąjį Kauną 1945. VII. 16, sekmadienį.

 

       Nuostabu, išvakarėse ar kiek anksčiau p. Sofija dar surado kažkaip progą susisiekti su manim telefonu. Ji klausia: Na, ką? ar vyksti atostogų? — Žinoma, supratau, ką tos atostogos turi reikšti, ir pasakiau: — vykstu, turiu jau ir šiokį tokį leidimą. — Tad jinai palinkėjo man kloties, o pati nemananti j ieškoti tokių atostogų .... Pasakė tai tokiu nuvargusiu balsu.... Ir baigėva trumputį pasikalbėjimą, šiltai pasakiusiu viens antram sudiev... Tai, kaip vėliau pasirodė, buvo paskutinis mano pasikalbėjimas su p. Sofija šiame pasauly....

       Pasibaigė ir antroji pasaulinė audra. Pasibaigė tokia katastrofa, kokios maža kas pirmiau tikėjos. Mes čia pasilikome ilgam-ilgam, gal ir visam, tremtiniai, našlaičiai, iš šaknų išrauti. Pasiliko jie ten ilgam-ilgam piktos jėgos, senobinio priešo, pavergti, kaliniai, bebalsiai, bejėgiai, kankiniai...

 

       O, kaip būčiau norėjęs iš savo tremtinio liūdnos, bet laisvos dalios susisiekti su ponia Sofija bent laiškais..- Bet bijojau, ar nepakenksiu jai. Jei ji to nebijo, tegu pabando mano adresą susirasti ir man parašyti. Tiesa, nebuvo tai taip lengva... O gal jai atrodė, jog aš turįs pirmas parašyti... Taip ir nesusisiekėme daugiau. Ir beliko man apie ją laikraščiuose sekti, kur ir ką ir kaip. Ir vien džiaugiaus tuo, ką susekiau. Daugumas kitų rašytojų žemai linkčiojos Stalino stabui ir giedojo himnus jam bei jo žvėriniam bolševizmui. S. Čiurlionienė tylėjo, o jei kur būtinai turėjo atsiliepti, išreikšdavo savo mintis taip, jog nei bolševikai prikibs, nei jų priešai mes neturėsim ko prikibti. Ji buvo prigimta diplomatė: mokėjo palaikyti liežuvį už dantų, bet mokėjo ir prabilti taip, jog nei pridėsi, nei atimsi. Pagaliau turėjo savo šventų, tvirtų, nekaitaliojamų įsitikinimų, kuriuos reikiant būtų gynusi, kaip mylinti motina gina brangų kūdikį, netgi labiau. O ir nugarkaulį turėjo nelankstų toji Europietė — žemaitė!

       Kiek ji iškentėjo, karo audrai prieš galą Lietuvą siaubiant ir naujos okupacijos suirutei įsigalint; kiek teko pakelti moralinių kančių, naujajam jungui tėvynę skaudžiai prislėgus: galime tai suprasti bei įsivaizduoti. Bet senoji patriotė bei rašytoja-mokytoja nepalūžo: išlaikė savo įsitikinimų vėliavą į bolševikų purvą nenuleidus ir tuo rodydama pavyzdį bei stiprindama savo vargstančius brolius. Ir visą laiką darbuodamasi, nors sunkios aplinkybės, senatvė ir nesveikata žemėn slėgė: surankiojo bei perredagavo ir išleisdino savo kūrinius, kuriuos bolševikai galėjo praleisti; sueiliavo visą virtinę savo pamėgtųjų nuo jaunystės tautaratinių temų ir įdėjo į pirmąjį savo raštų tomą: tai — poemos — pasakos; jomis jinai norėjusi perduoti jaunimui "savo krašto praeities dvasią"; 1946 m. parašė operai libretą "Vaivą"; ir vis, ir vis nešiojosi aną savo romano 'Žemė bunda" idėją, važinėjo po Žemaitiją, rinkdamasi tam  veikalui  medžiagos  —  žemaičių  tarmės briliantų, puikiosios gamtos vaizdų, žmonių tipų, krašto praeities intuicijų.

       Deja, nebesuskubo brangioji rašytoja savo plačių užsimojimų įvykdyti: patylomis prisiartino ir netikėta, ir tikėta mirtis ir pasiėmė tą gražiąją dvasią į amžinybę. Tai įvyko 1958 m. gruodžio 1 dieną.

       Įdomų, tiesiog legendišką, faktą apie Sofijos Čiurlionienės paskutinę valandą paduoda B. Babrauskas "Drauge" 59. 1. 10 ir p. Sruogienė "Moteries" pirmajam numery 59. kovo mėn. Matyti, gauta iš artimo Čiurlionienei asmens iš Lietuvos:

 

       Mirties rytmetį S. Čiurlionienė atsibudusi papasakojo savo artimiesiems tą naktį savo regėtąjį nuostabų sapną: jinai išgirdusi nepaprastai gražią muziką; atsikėlusi ir pravėrusi langą; dangus giedras; jame matyti tik vienas baltas debesėlis; ant jo besėdįs Mikalojus Čiurlionis ir begrojąs, ir sakąs jai: — Palauk, kai baigsiu groti, tave pasiimsiu! — Tai papasakojusi, p. Sofija pastebėjo savo dukterį persigandus ir ėmė ją raminti: — Dabar žinau pasveiksianti: jis atėjo manęs nuraminti. — Po kokio pusvalandžio ji skaniai pavalgiusi pusryčius — tik aiktelėjusi, vieną akimirką siaubas pasirodęs žvilgsny — ir ji numirusi. Įdomu: mūsų brangioji rašytoja esanti palaidota valdžios lėšomis naujosiose Petrašiūnų kapinėse, ant būsimosios "Kauno jūros" kranto.

 

       Beje, anas sapnas. Sapnas tėra sapnas; betgi tas nuostabus supuolimas — sapnas ir mirtis... Kad S. Čiurlionienė, net prieš pat mirdama, pasapnavo seniai-seniai mirusįjį savo vyrą, tai ar nebus įrodymas, kaip giliai buvo įsirašęs jos pasąmony didžiojo Čiurlionio vaizdas, o ir kaip dažnai išplaukdavo net į sąmonės paviršių, į aktualią atmintį.... Ar taip pat tas vaizdas giliai buvo įsirašęs Sofijos širdy?.... Žmogiškasis smalsumas būtų vertęs mane paklausinėti p. Sofiją tąja kryptim. Bet drovėjaus: jinai nebuvo lengvai prieinama, jei kas intymiai jos asmenį lietė, ir apskritai nemėgo apie save ką pasakoti... Vieną kartą mūsų valst. teatras, bene Čiurlionio 20 metų mirties sukaktuvėse, suruošė jam pagerbti koncertą. Tai galėjo būti 1931 m. Žinoma, koncerte buvo ir S. Čiurlionienė. Ji sėdėjo parterio pirmojoj eilėj. Man teko vieta kiek užpakaly, gerokai nuo p. Sofijos į šalį. Bet iš tos vietos galėjau patogiai stebėti jos subtilų, įdvasintą veidą su gausiu plaukų kuokštu viršum grakščios galvos. Orkestras grojo Čiurlionio simfoninį vaizdą "Mišką", o paskui nebeatmenu kuris pianistas skambino keletą čiurlioninių smulkmenėlių. Aname simfoniniame vaizde yra tokia ilgesinga pasakiškai svajinga melodija. Stebėjau Čiurlionienės veidą, ypač tos melodijos metu. Jos veidas, rodės, sutapo visai su ta melodija —pasidarė irgi svajingai ilgesingas, bet ne sopulingai, tik šviesaus liūdesio peršviestas... Ką mąstai, p. Sofija? ką jauti?.... Taip, turbūt, tavo atsiminimai apie didįjį menininką nėra sopulingi (bent dabar, po tiek daug metų); atrodo, tu jį šviesiai mini, liūdesio apgaubta: jis tau brangus visuomet, o mielas — mielas bent nūnai... Ir suprantu, kodėl už kito nebetekėjai: argi būtum galėjus rasti kitą vyrą, lygų Čiurlioniui? Argi būtų pritikę tau Čiurlionienės pavardę pakeisti į kokią kitą?

       "Aidai" savo 5 š.m. numery įdėjo Čiurlionienės atvaizdą, kur ji dar gana jauna ir švyti kaip saulė. "Moters" š. m. pirmas numeris apteikė mums gal paskutinįjį Čiurlionienės šioj žemėj atvaizdą: čia ji jau visai sena, bet ir senatvėje išlaikiusi savo įdvasintą nepaprastą grožį: tokia rimta motinėlė, tokia gera, tokiu giliu žvilgiu, nors ir pavargusiu, ir taip atlaidžiai, viską išmanančiai šypso. Kaip čia pritinka pakartoti jos elegijėlę iš 'Pirmojo Baro', kurią su pasigėrėjimu paduoda p. Sruogienė "Moters"  1 numery:

 

       Ar žinai tu, sakalėli,

       Kodėl tavo plunksnos baltos?

       Ar žinai tu, margs žalteli,

       Kodėl tavo akys šaltos?

       Ar žinai tu, rūtytėle,

       Ko taip rasos suspindėjo?

       Ar žinai tu, mergužėle,

       Ko širdis tau sudrebėjo?

       Ar žinai tu, valandėle,

       Kiek mirčių savy nešioji?

       Ar žinai tu, žals kapeli,

       Kiek akių savip vilioji?

       Taip, kapeli, tu Ją visuomet viliojai ir galų gale prisiviliojai. Bet Jos nuveiktieji dideli darbą liks gyvi mūsų kultūros lobyne.

 

       Aidai, 1959 m. gegužė-rugsėjis