tekstai.lt

Goda Volbikaitė. Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę prisimenant (2006)

kymantaite_ciurlioniene
kymantaite_ciurlioniene
       Paminėti 120-ųjų Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės gimimo metinių kovo 15 d. susirinko tiek šios įvairialypio talento asmenybės gerbėjų, kad Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė ėmė nuogąstauti, jog lūš lubų perdangos: sausakimša buvo ne tik didžioji svetainė, kurioje vyko renginys, bet ir šalia esantys kambariai. Vakarą vedė literatūrologė Eugenija Vaitkevičiūtė, dalyvavo gausus būrys aktorių, muzikų, literatūros mokslininkų, šeimos narių.

       Aktorių skaitoma S. Čiurlionienės-Kymantaitės kūryba atskleidė rašytojos sugebėjimą kurti įvairiausius grožinės literatūros žanrus. Du vaizdelius iš ankstyvosios kūrybos („Atsibudau netikėtai“ ir „Draugas“) recitavo Rūta Staliliūnaitė. Liucija Zorūbaitė išraiškingai perskaitė žemaitišką rašytojos tekstą – bene garsiausią apysaką Šventmarė, kurioje mažos mergaitės Barbutės akimis pasakojami smagūs vaikystės nutikimai. Žemaitiško humoro „perliukais“ sužavėjo Doloresos Kazragytės ir Egidijaus Stanciko skaitytas dialogas iš romano Žemaitiška poema.

       E. Vaitkevičiūtė priminė S. Čiurlionienės-Kymantaitės biografijos faktus. Ji buvo ne tik prozininkė, poetė, dramaturgė, bet ir vertėja, publicistė, kritikė, pedagogė, skaučių vadė, moterų judėjimo skatintoja, kalbos tobulintoja. Šios moters reikšmė lietuvių kultūrai kol kas nėra tinkamai įvertinta dėl kelių priežasčių: viena vertus, visuomeniniame gyvenime ji aktyviausiai veikė tarybinei valdžiai „nepatogiu“ tarpukario laikotarpiu, kita vertus, jos pavardė labiau siejama su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio asmeniu.

       S. Kymantaitė gimė 1886 m. kovo 13 d. Joniškyje, augo Kuliuose, vėliau mokėsi Peterburgo, Rygos gimnazijose, studijavo Krokuvos universitete. Jos charakteriui turėjo įtakos vokiškas rygietiškas auklėjimas: amžininkai Sofiją prisimena kaip aristokratiškai šaltoką, išdidžią, mažakalbę, bet kartu išoriškai patrauklią, išmintingą. Pirmoji S. Kymantaitės publikacija pasirodė 1905 m. Lietuvių laikraštyje, o nuo 1907 m. ji tapo viena ryškiausių Vilties redakcijos literatų. Tais pačiais metais jaunoji rašytoja susipažino su  M. K. Čiurlioniu, ir prasidėjo trumpas didelės meilės ir permainingos laimės laikotarpis.

       Svarbus bendras poros darbas buvo 1910 m. išleista kritikos knyga Lietuvoje, skelbianti naują požiūrį į lietuvišką meną. Nepriklausomybės laikotarpiu pasirodė S. Čiurlionienės-Kymantaitės pjesės, apsakymai, poemos, romanas, straipsniai spaudoje. Ji dėstė lietuvių kalbą Kauno universitete, organizavo garsiuosius kalbos šeštadienius, iš kurių vėliau išaugo žurnalas Gimtoji kalba. Nenuleido rankų ir sovietmečiu: išliko patriotė, šelpė tremtinius, siekė perduoti jaunimui tautos praeities dvasią. Negalėdama kritikuoti atvirai,  ėmėsi rašyti satyrą.

       Poetė Aldona Elena Puišytė išsamiau aptarė M. K. Čiurlioniui dedikuotą poemą „Giria žalioji“. S. Čiurlionienė-Kymantaitė yra sakiusi, kad visas penkias giesmes parašė „žaibiškai“, prieš akis regėdama kartu praleistą vasarą ir girdėdama muziką. Anot A. E. Puišytės, ši poema – daugiaprasmis kūrinys, joje susipina žmonių ir tautos likimai. Čia galime rasti sąsajų su indoeuropietiška mitologija (gyvybės medžio, paparčio motyvai, gėrio ir blogio priešprieša), įžiūrėti okupuotos Lietuvos realybę (poema rašyta Stalino valdymo laikotarpiu). Poetė prisipažino, kad, skaitant šį kūrinį, ją sukrėtė dvasinis S. Čiurlionienės-Kymantaitės artumas M. K. Čiurlionio tapybai ir muzikai.

       Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūrologai Donata Linčiuvienė ir Ramutis Karmalavičius pranešė, kad šiais metais turi pasirodyti penktasis S. Čiurlionienės-Kymantaitės Raštų tomas, kuriame bus spausdinami jos laiškai. Prisiminimais apie močiutę pasidalijo Čiurlionių anūkė skulptorė Dalia Palukaitienė. Renginio metu išsakytas mintis papildė Sonatos Bielionytės ir Čiurlionių proanūkio Roko Zubovo fortepijonu skambinti kūriniai.

 

       literatura.lt, 2006 13 24