tekstai.lt

Goda Lučiūnienė. Krūmas vidur kovos lauko (Gabrielė Klimaitė. Liūdnas malonumas, 2005)


klimaite_liudnas_malonumas
klimaite_liudnas_malonumas
       Gabrielė Klimaitė. Liūdnas malonumas: novelės ir esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

 

       „Teisingiausia būti abiejose barikadų pusėse iš karto arba stovėti vidury kovos lauko, stebėt susišaudymą ir pamažu virsti krūmu, vėjui nešiojant tavo „Taip" ir „Ne", kraut žiedus, sproginėt pumpurais ir nykti, maloniai apgaudinėjant save mintimis, kad kartais visai netyčia gali tapti objektyviu atskaitos tašku šitoj jūrų jūroj" („Gobelenas"). Šit kaip kovingai ir imliai nusiteikusi šių metų PK serijos autorė Gabrielė Klimaitė novelių ir esė rinkinyje „Liūdnas malonumas" (autorės, veikėjų ir pasakotojų pozicija šioje knygoje dažnai analogiška). Galbūt smulkiosios prozos žanras atgauna jėgas ir statusą: bent jau PK serijoje tai kelinta knyga pamečiui, o ir šiaip – apsakymų, apysakų rinkiniai leidžiami gan lengvai ir dėl „greito vartojimo" pobūdžio, tinkamo šiuolaikiniam skaitytojui, ir tai geriau negu nieko... Esė Klimaitės rinkinyje, spėju, sudaro daugumą (o spėju dėl to, kad knygoje tai nenurodyta) – dar populiaresnis pastarųjų metų žanras, bent jau kiekybės požiūriu.

       Filosofinės, moralinės pozicijos paieška, tapatybės įsisąmoninimo problema driekiasi per visą „Liūdną malonumą". Tačiau tai nėra kažin koks „jaunatviškai" egzaltuotas, egocentriškas kūrinys. Priešingai, pajaustas ir objektyvizuotas gyvenimo pulsas – ne tokia jau būdinga jaunimo literatūrai atskirus kūrinius jungianti gija. Nors, tiesą sakant, tos pozicijos paieškos ir neradimas yra žaviausia – nuoširdi, žodį po žodžio, veiksmą po veiksmo vejanti – teksto pozicija. Tai klausinėjanti ir atsakanti, retoriška ir dialogiška, nedeklaratyvi proza. Be to, autorei būdingas mąstymo ir požiūrio dualizmas vienija atskiras noveles bei esė. Dualistinės prigimties ir tematika (draugystė, bastymasis po svetimą kraštą ir pan.) – autorė azartiškai trokšta išsiaiškinti, nepritarti, suprasti. Klimaitės tekstai yra labiau konceptualūs nei lyriniai – visai „nemoteriški" (juk kai kurie linkę taip brėžti ribas). Reflektuojamos originalios idėjos, koncentruojančios požiūrį į šio meto realijas, reiškinius, pavyzdžiui, į žmogų: „Mizantropas su filantropu seniai suartėjo ir pagimdė trečiąjį – „logotropą", neutralų mielą mokslininką, nei mylintį, nei nekenčiantį žmogų, tačiau juos išmanantį (ar besistengiantį) ir aistringai tiriantį" („Sugrįžę draugai"). Tekstas daugiasluoksnis – siekiama filosofinio fono ir smulkių detalių dermės (ir dažniausiai pasiekiama). Su jaunatviška nuostaba kruopščiai ištraukiamos realybės detalės, profesionaliai kuriami mizantropiškos nuotaikos dialogai ir atpažįstamos situacijos – akistata su senatve, bukumu, bejėgiškumu, abejingumu, liga. Subjektyvūs pastebėjimai ir pastangos įvertinti objektyviai – detalės srūva sąmonės srautais: šunys su liemenėmis, dirglūs nuolatos persėdinėjantys seniokai troleibuse, kriauklių trupinimas kulnais, žvairas kiras vandenyje...

       Jaučiamas ironiškas požiūris į romantinės tradicijos metaforas: „Tik nereikia kalbėti apie akis kaip sielos langus. Kas matė sisiojančio katino akis, nustoja jas laikyti prasmę perteikiančiais langais" („Bėgančios akys"). Subtiliai šmaikštaus stiliaus tekstai kartais perrėžiami sarkastiškomis pastabomis: „Sakyti žmogui, kad jo turtinga dvasia, tai versti jį šikti lotoso žiedais". Be to, šalia stilistinės ironijos ir kritinio požiūrio į reiškinius esama ir nevienpusiškos saviironijos, savikritikos: „Sakyčiau, per miestą teka purvina laiko upė, bet tai lyriška nesąmonė – miestas yra vienas kąsnis" („Milijon alych mord"). Knyga ne tik idėjiškai „tvirta", bet ir stilius pakankamai vientisas bei originalus, kad tekstai nebūtų kompensuojamai priskiriami prie populiariosios literatūros (kaip galėtume, ne blogąja prasme, Ugnės Barauskaitės ar Justinos Stučinskaitės prozą pavadinti), – žodžių žaismas, išmoningi palyginimai kuria – ne fiksuoja – brandų menišką literatūrinį pasaulį: „(...) viena akis nei ši šio, nei iš to ims bėgti lyg pamišusi senė per turgų, palikdama šviesų taką paskui save, griaudama kitas akis ir negalėdama sustoti, kol neužtepsi jos laku, muilu" („Bėgančios akys").

       Justiną Stučinskaitę iš tekstų atpažįstame kaip Kauno autorę, Ugnę Barauskaitę – kaip Vilniaus, tuo tarpu Klimaitė (beje, panašiai kaip Aleksandra Fomina) neatpažįstama konkrečioje erdvėje ar laike, ji lyg eseistinę mozaiką dėlioja tekstą iš patirties ir fantazijos nuotrupų, urbanistinių (!) elementų. Žaismingai panaudojami ir tarsi jonvabaliai pakelėse žybsintys kultūriniai ženklai, kurie jaunam skaitytojui savi ar bent galėtų tapti akstinu pažinti tai, apie ką rašo Klimaitė, geriau: The Cure, Jamiroquai, Zemfira, Nick Cave (be galo natūraliai įkomponuoti angliški dainų tekstai), Mačiūnas, galų gale Nyčė, Kantas ar Tarkovskis.

       Menas ir literatūra gyvi skirtybėmis: koncentruotos išminties, vietom gaivališkiems Klimaitės tekstams dar (jau?) kiek trūksta jaunatviškos pilnakraujytės, kaip ji pati sako: „Mes vienas kito liudininkai, o ne broliai kančioje" („Sugrįžę draugai"). Kita vertus, Klimaitės meninės realybės, neįmantrių siužetinių vingių, atsargių intelektinių žaidimų, situacinis literatūrinis „mazgas" galiausiai išsiriša taip paradoksaliai, kad (valio!) skaitytojas gali ir nustėrt... Jos kūrinėliai ne tik stilistiškai mieli, įdomūs, bet turi ir tą užtaisą, kuris priverčia skaitant kūrinį nuoširdžiai nustebti, nudžiugti. Tai galėčiau pavadinti novelistine nuostaba, Klimaitės žodžiais šnekant, „liūdnais malonumais" (šios srities profesionalas – Saulius Tomas Kondrotas su savo katarsiškai stebuklingomis novelių kulminacijoms). Klimaitės tekstuose – ne tuščia intriga, o protingas diskursas, ne įmantrūs stilistiniai manevrai, o... skaitymo malonumas...

 

       Literatūra ir menas, 2005-11-28