tekstai.lt

Eugenijus Striaukas. Erudicija dar neatstoja talento (Gabrielė Klimaitė. Liūdnas malonumas, 2005)


klimaite_liudnas_malonumas
klimaite_liudnas_malonumas
       Gabrielė Klimaitė. Liūdnas malonumas: novelės ir esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

 

       Ko mes tikimės iš literato debiuto? Kad pasaulį priblokš naujas Cortassaras, Marquezas, Fowlesas, Eco, Grassas? Tuščios viltys! Kita vertus, ir unikaliųjų garsiųjų praeities debiutantų laikai, regis, negrįžtamai nugrimzdo į užmarštį. Nes dabar ne taip svarbu debiutuoti literatūroje, kaip rinkoje. Ir joje debiutuoja pseudogiliamintiški „Alchemikai“, pseudoistoriją imituojantys „Kvepalai“, pseudomistikos poreikį tenkinantys „Žiedų valdovai“ ir „Hariai Poteriai“... Tik visa tai su tikrąja žmogaus būtimi turi labai mažai sąlyčio taškų. Liūdniausia, kad ir gyvenimiškas tiesas bandanti išgryninti literatūra tą būtį (vartojimo patogumui) bando sugrūsti į komiksą – a la Brigitos Džons memuarai.

       Bet gyvenimas toks nebūna. Tai pseudoliteratūra (arba pseudodokumentika) apie pseudogyvenimą. Todėl ir atrodo, kad visokie -izmai ir postpost-izmai – tai tik kritikų sugalvotas žaislas, kažkokie krapštikliai, kurie išrasti bandant šioje literatūrinėje masėje iškrapštyti tai, ko joje nėra ir niekada nebuvo.

       O joje nebuvo gyvo žmogaus. Vis dėlto turėtume pripažinti, kad net ir šiandienos globalizuotas, kompiuterizuotas, internetizuotas žmogus tebėra gyvas! Ir lygiai toks pat nenuspėjamas, kaip ir anksčiau. Ir tai, ko gero, būtų didžiausia naujiena mėginantiesiems įsprausti tą žmogų į madingų ar jau senokai iš mados išėjusių teorijų ir teorijėlių schemas, prifarširuoti jį žalėsių atspalvį baigiančio įgyti optimizmo. O pajėgumas perteikti tą gyvastingumo plazdėjimą tikriausiai ir būtų svarbiausia literatūros kūrėjų problema (arba – jei kam labiau patinka – iššūkis).

       Gabrielės Klimaitės literatūrines pretenzijas įspėti sunkoka: gyva ekspresyvi novelė „Filmas“ knygelės pradžioje ir nuo literatūriškumo apsunkęs „Pasaulio stebuklas“ jos pabaigoje; greta nuoširdžia maniera perteiktų bendravimo su įvairiataučiais bendraamžiais įspūdžių „Šunyje, Balkanuose ir nesibaigiančiose istorijose“, „Sugrįžusiuose drauguose“ – gana amorfiškos impresijos „Kapas ir aš“, „Esmė, arba tai, kas į ją panašu“. Apskritai problemiškas yra knygelės komponavimas iš tokių žanriniu požiūriu vis dėlto atskirtinų dalykų, kaip esė ir apsakymas.

       Formos požiūriu esė gal mažiau pjautųsi netgi su poezija – tai irgi tarsi refleksijos, išgyvenimo (tik šiuo atveju – intelektinio) srovenimas be ryškesnio pakrančių kontūro, bet su aiškia vaga. Meninės prozos reikalavimai formai labiau apibrėžti. Bet ir čia, žinoma, ribos gali nusitrinti. Šioje knygoje jos kai kur nusitrina – tik ne novelės, greičiau smalsiai fiksuojamų įspūdžių, kelionės reportažo link. Tarsi laikraščio priede „Gyvenimo būdas“ ar panašioje TV laidoje. Įspūdžių, bet ne minties srovenimas – gal žymę paliko ir žurnalistinis darbas Lietuvos radijuje (Gabrielė buvo laidos „Vienkartinė planeta“ rubrikos „Žalieji dienoraščiai“ vedėja).

       Tačiau iš karto galima pajusti, kad lengviausiai ir paprasčiausiai autorei sekasi rašyti apie dalykus, kurie jai artimi ir pažįstami. Kaip pažįstamas bei suprantamas ir šiuolaikinis jugend stilius, kurį jai lygiai taip pat pavyksta įtaigiai perteikti: kupinas nežaboto optimizmo ir gerokai paviršutiniškas, tačiau ne lengvapėdiškas; galintis išversti iš koto spontaniškumo ir racionalumo deriniu; skelbiantis atvirumą visiems bei viskam ir net nesirengiantis slėpti atviro egoizmo.

       Tiems įspūdžiams gyvumo teikia tarsi ir keruakiški nesibaigiančio kelio, kelionės į save motyvai (tranzuodamas skersai Ameriką, pasibaigus žaliesiems, Dinas Moriartis irgi buvo pasiryžęs parsiduoti pirmam pasitaikiusiajam – kaip makedonietis Igoris Kopenhagoje savo demonstratyviai garbinam keltų dievui: „Verčiau jis norėtų manęs, o ne pinigų, tas dievas. Man negaila savo sėdynės, jei tik jis „prie babkių“ („Šuo. Balkanai...“). Tačiau netrukus supranti, kad tai anaiptol ne kelionė į save, o tik „apsikeitimas geografijomis“ („Sugrįžę draugai“). Niekuo neįpareigojantis, nes niekas ir nesirengia prisiimti jokių įsipareigojimų – tik skambutis telefonu po dvejų metų ir: Igor, Macedonia, how are you, remember“. Tarp kitko.

       Tos kartos autorė Gabrielė tiesiai ir pareiškia, jog jai „...nereikia, kad draugai painiotųsi po kojų“. Draugyste vadinamą bendravimą jos laiko dimensijoje geriausiai apibūdina „Draugo public relation“ atmintinė: „Patirk ir papasakok“, „Nustebink ir pamalonink“, „Pavaišink pavaišintas“, „Neprašyk ir gauk“, „Neįkyrėk ir smaginkis“ („Sugrįžę draugai“). Tas noras unifikuotis su kitais savo atskirtyje gali piktinti, erzinti ar kelti kitokias emocijas, tačiau vis tiek įdomu – susipažinkite, new generation. Juolab kad tai išsakoma nepertemptu balsu, natūraliai, nesistengiant nieko šokiruoti – tiesiog kaip įprastos tiesos.

       Tačiau literatūra iš to dar negimsta. Ir nežinia, koks šuo ir kokiuose Balkanuose čia pakastas – gal tiesiog naujajai kartai ji ir nebeaktuali? O gal priežastis slypi toje „neturiu ko slėpti“ formoje, kažin ar teisingai painiojamoje su esė? Juk dar Montaigne‘is pagrindiniu šio žanro principu padarė neapibrėžtumą, dvejonę, taip ir ne – o čia nepajudinamas įsitikinimas savo, savo laiko, gyvenimo būdo teisumu.

       Bet literatūros tiesa neišsakoma tiesmukai, nes tiesmukai į ją niekada ir nepataikysi. Iš eilės beriant potyrius susiklosto tiktai kažkoks gyvenimo natiurmortas, bet ne gyvenimas; negyva akimirka, kurią tuoj prisivys sustingusio laiko rijikai langoljerai iš Steveno Kingo fantazijų. Tarsi taip ir neparašyto apsakymo herojaus monologas tuštumoje.

       Kaip esė stipriausi atrodo autorės kūrinėliai „Bėgančios akys“, „Gobelenas“, prie netikėtu rakursu pateikiamos socialinės studijos priartėjantis „Trolicus Vilnensis“. Ir, žinoma, „Liūdnas malonumas“, kurio pavadinimas buvo pasiskolintas visam rinkinukui. Tačiau net ir juose autorei, regis, ima kliudyti įsikalbėtas supratimas – kartos supratimas, jog „teisingiausia būti abiejose barikadų pusėse iš karto...“ Arba tarsi kokiu „krūmu“ viduryje kovos lauko („Gobelenas“).

       Todėl ir patys esė ima atrodyti kaip „patirtis, kad užfiksuotum faktą, o ne jį suprastum“ („Sugrįžę draugai“).

Nors tie faktai iš esmės patys banaliausi – jaunystės potyriai, akimirkos nuotaika, bendravimo įspūdžiai. Trūksta tik gilesnio jų supratimo, įprasminimo. Gal net įsiprasminimo. Ir klaidinga būtų manyti, kad autorė nesuvokia, kokia lemtinga žmogui galėtų tapti akimirka, kada jis išsilaisvina iš stereotipų – nesvarbu, įdiegtų kartos ar auklėjimo, pasirinktų kaip patogus apavas ar kaip „nebandykit manęs liesti“ poza. „Kai pats sau tampi staigmena, svetimas, nesutaikomas, stipresnis už save įprastą. (...) Ne geresnis, ne talentingas, bet keistas. Kai pradedi didžiuotis bent tuo, kad vieną akimirką tikrai buvai unikalus, nors ir antipatiškas pats sau“ („Liūdnas malonumas“).

       Bet tam reikia ryžto ir pastangų.

       Ryžtas ir pastangos... Tačiau net ir studijuojant Kantą jos ne visada atsiperka. Matyt, nemenkai prikankino autorę tas moralės filosofas iš Kionigsbergo, jeigu išnyra iš praeities net dviejuose tekstuose! Arba ji pati prisikankino: „Perskaitysiu Kantą dar kartą, gal prieš dešimt metų supratau kitaip, gal dabar pasikeičiau“ („Liūdnas malonumas“). Tačiau taip ir dera sėkmingai politikos mokslus krimtusiai ir nieko savo erudicija neketinančiai nuvilti intelektualiai merginai (1998-2002 m. – Tarptautinių santykių ir politikos institutas Vilniuje, nuo 2004 m. – tarnyba Lietuvos Respublikos ambasadoje Vašingtone). Ne veltui vienas iš buvusių Vokietijos prezidentų sveikino Kantui skirtą filosofų kongresą, pareikšdamas, jog negali nejausti ypatingos pagarbos tiems, kurie didįjį filosofą suprato!

       Štai jums ryžtas ir pastangos! Tik, matyt, pretenduojančiajam į rašytojus nepakanka net ir jų, reikia ir dar kažko. Ir tas kažkas gražiausiai atsiskleidžia jau minėtame apsakymėlyje „Filmas“, kuriame vyksmas teka tarsi pats gyvenimas ir sūkuriuodamas kuria įsimintinus pavidalus – veikėjų charakterius.

       Apskritai rašytojui reikia tiek daug, kad lengviau suskaičiuoti, ko nereikia. O nereikia – gal labiausiai – štampo, klišės, įsisąmoninto ar neįsisąmoninto sekimo. Kaip novelėse „Diena“ (patys paprasčiausi „gyvenimiškai“ psichologizuotos lietuviškos prozos pavyzdėliai – lūzerių ir autsaiderių genties mitologija) ar „Pasaulio stebuklas“ (net akis duria apsunkimas Fowleso „Kolekcionieriumi“ – toks trenktas entomologas mėgėjas, analogiški kompleksai dėl moterų, tiktai anglo romane herojus subtilesnis ir niekšiškesnis, todėl ir finalas jam palankesnis).

       Knyga galėjo būti labiau išlaikyta, susigulėjusi (tiktai kaip bus su tuo kartais deklaruojamu noru iš viso nebręsti?). Pasitikėjimas vien erudicija dar neatstoja talento ar netgi intelekto. Nors kartais ir ji padeda blykstelėti visai neįprastu sąmoju, kaip tekste „Esmė, arba tai, kas į ją panašu“: „Sakyti žmogui, kad jo turtinga dvasia, tai versti jį šikti lotoso žiedais...“

 

       Nemunas, 2005-12-13