„Pakelės šunytyje“ Cz. Miłozsas rašė: „Tikriausia neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo“. Du „Nemuno“ klausimai Giedrei KAZLAUSKAITEI:

 

I

 

Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtim, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, ,,nuodėmingiausių“ vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena ,,drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?

 

II

 

O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?

 

I

 

Rašymą neretai sieju su itin sudėtingomis didybės manijos apraiškomis. Pati savyje pastebiu periodiškus jos suintensyvėjimus, tada prirašau daug visko į laikraščius, sublimuoju libido, ir vėl viskas būna gerai. Pirmąją savo knygą parašiau būdama septyniolikos, mokykloje. Labai, matyt, norėjau būti rašytoja. Vėliau ją visai neatsakingai išleidau, ir dar kuo kvailesniu pavadinimu – tokį parinkau tyčia (paskui būdavo gėda jį kam nors pasakyti, nes pavadinimai knygoms, kaip ir vardai žmonėms, juk turi būti suteikiami rimtai). Dabar į tai žiūriu paprastai – pagimdo ir keturiolikmetės. Gal Cz. Miłozsas ir turėjo ko siekti – aš neturiu, todėl man neatrodo būtinas joks asmeninis pranašumas, panašumas, našumas. Negaliu įsisąmoninti jokio ,,kūrybinio progreso“ – man regis, tokio nebūna. Bijau vartoti tokias sąvokas kaip ,,talentas“ ar ,,intelektas“, esu už jas smarkiai mažesnė. Manau, kad tikra poezija (tokia, kokią rašė Eliotas, Milašius, Radauskas) turi kažkokį aukštesnį tikslą; tai ne vien egoistinė saviraiška ar pranešimas apie savo dvasinį gyvenimą. Ir ją rašyti gali tik meistrai, amžinieji rašto vienuoliai – Bulgakovo aprašytasis tipas. Niekada nepretenduočiau į jų vietas. Esu pameistrė, laikraščių tuštumos užpildytoja – kūrėjo didybės prislėgtam raštininkui tai pripažinti irgi reikia drąsos. Tikri rašytojai (pvz., Bronius Radzevičius, M. Cvetajeva ar O. Mandelštamas, net Salomėja Nėris) atiduoda rašymui visą save, jiems neberūpi niekas, beveik jokie išoriniai dalykai, jie dirba ligi pamišimo, ligi susinaikinimo, galima sakyti, visu kūnu. Tai, ką jie palieka, laikau tam tikromis pranašystėmis, kurios išsipildo tik gerokai vėliau, jiems patiems apie tai nieko nenutuokiant, jau iškeliavus į dausas. Nežinau, kiek jie būna drąsūs. Bailumas kartais gal irgi pasitarnauja teksto kokybei. Bent jau nuogumo baimė. Galiu patvirtinti tik tiek, kad rašytojo produkcija tikrai susijusi su jo biografija, gal nematomais saitais, o gal taip glaudžiai, kaip Vinco Mykolaičio-Putino atveju. Jūsų išvardytų ,,šių laikų“ simptomų nepastebiu, bet gal dėl to, kad esu labai nesociali, nemėgstu bendrauti su žmonėmis, ypač menininkais. Kai kuriuos pažįstu iš matymo. Mieliau komunikuoju su jų tekstais. Taip, tai tam tikros rūšies išsigimimas. Į ,,Suokalbį“ vaikštau tik darbo reikalais, ten visus visada rasi vienoj vietoj, o girtesnį gali priverst ir tekstą prisižadėt parašyt, kai labai reikia.

 

Nesitapatinu su jokia karta ir jokia bendruomene; rašantieji, mano manymu, pasižymi stulbinančiu nejautrumu ir abejingumu kitam, jie jo tiesiog nemato, dažnai yra žiaurūs savo šeimai ir draugams, jeigu jų iš viso turi. Matau čia šiokį tokį dėsningumą ir su siaubu vis dažniau atpažįstu šiuos požymius savyje; kaip tik dėl to gėdinuosi tos veiklos, nepažįstamiems žmonėms pateikiu visus įmanomus savo socialinius vaidmenis, tik ne pusiau įvykusią rašytojystę.

 

Jaunų ,,avangardistų“ nepažįstu apskritai, dauguma jų priklauso turbūt labiau vyriškai bendrijai, vargu ar laikančiai moteris savęs vertomis būtybėmis. Esu senamadiška, naiviai ir nuoširdžiai religinga, labai sėsli, tipiška provincialė. Mėgstu periferiją, grafomaniją, kičą, banalybes, kunigus, kūrybingas merginas, diletantus. Svetimomis literatūromis beveik nesidomiu, o jei kada ir pasidomiu, tai tik labai stichiškai, nesusidarydama jokio objektyvaus vaizdo. Tai blogai ir sunkiai pateisinama. Bet mano mėgstamieji menininkai irgi retai kada dairėsi, ką veikia kiti – jie viską darė patys, labai susitelkę, mažai domėdamiesi aplinka.

 

Nuolat jaučiu primygtinį artimųjų spaudimą nerašyti arba rašyti bent jau ką nors pelningo – ,,Hario Poterio“ klonus ar verslo planus. Gal savotiška kūrybinė drąsa yra nuolat juos mulkinti, sakyti, kad tai ir darau, o iš tikrųjų daryti dievai žino ką, slėpti publikacijas ir asmeninį gyvenimą, žaisti rašybos disidentę, išpažinti draudžiamą religiją, tiesiog elementariai tingėti ir nedirbti jokio visuomenei naudingo darbo. Bet, kita vertus, tai yra ir niekšystė. Jei tik sugebėčiau, būčiau kaimo mokytoja, auginčiau gėles ir daržoves, megzčiau kojines ir megztinius našlaičiams; tačiau abejoju savo praktinėmis galimybėmis šiose srityse. Rašyti paprasčiau ir lengviau.

 

Kas tas amatas ir autoritetai, apie kuriuos klausiate, neturiu supratimo. Klasikinė eilėdara? Kalbos kultūra? Servilistinės recenzijos? Kadais parašė kažkas gana grubiai apie Marcinkevičių, visi užsipuolė ir pasmerkė. Bet juk tame burnojime būta ir grūdo tiesos, tiesmuko jauno žmogaus svarstymų drąsos. Kai atsirado Castor&Pollux, vėlgi tai buvo interpretuojama kaip kažkoks neeilinio masto įžūlumas, nors po kiek laiko jis jau nebekėlė jokių emocijų ir nunyko. Čia ir visas meninis chuliganizmas? Tokie reiškiniai vienalaikiai, jie greitai išsenka. Man įdomiau skaityti laikraštį su šlakeliu ,,kultūrinio chamizmo“, negu be jo. O kai žmogus daug reiškiasi, turi sunkiai suvaldomos verbalinės energijos, jam neišvengiamai tenka nusišnekėti, iš to kartais ir atsiranda tas ,,chamizmas“ ar bent jau jo imitacijos. Nuovokus skaitytojas atsirinks, nenuovokus pats kaltas dėl savo ribotumo. 

 

II

 

Apie baimę irgi nelabai turiu ką pasakyti, nebent tai, kad jos suvaldymas – ne mūsų galioje. Galbūt tai nenorėjimas prarasti save, adekvatųjį regimos ir apčiuopiamos tikrovės suvokimą, išprotėti. Dar būna baisu, kad netyčia ko nors neapvogtum ar nesugalvotum tokios pačios eilutės. Tikiu, kad man jau daug kartų taip yra atsitikę, kad nesąmoningai nusirašiau nuo kitų, nenorėdama šito.

 

Ketvirtajame kurse buvau pradėjus rašyti kažkokį į stambesnę prozą panašų daiktą – jis turėjo siužetą, veikėjus, dar kažkokias rimtas konstrukcijas. Prisimenu tą laiką kaip grumtynes su demonais, tamsos ir blogio pasauliu. Rašiau dešimt mėnesių, pasiėmiau akademines atostogas, numečiau nemažai svorio, pakito mano asmenybė. Visi jausmai ir veiksmai buvo įtraukti į rašymą, visus charakterius patikrinau realybėje, kone šizofreniškai įsijausdama į jų vaidmenis, bet vieną dieną man kažkas nutiko, ir aš per kokias penkias minutes sunaikinau visą rankraštį – būdama visiškai blaivi, gal tik ištikta afekto. Žinot, ta jaunų mergaičių egzaltacija. Turbūt įsivaizdavau, kad atlieku kokį dvasinį abortą ar pan. Praėjo jau keleri metai, o vis dar mistifikuoju tą įvykį – negaliu parašyti jokio stambesnių gabaritų teksto, vien niekingus esė ir straipsnius laikraščiams, į kuriuos ir pati žiūriu su tam tikru atsainumu. Jaučiu baimę. Todėl kaip rašytoja tikriausiai jau esu mirusi.

 

Nemunas, 2007-04-13