tekstai.lt

Giedrė Kazlauskaitė: „Aš pati turbūt rašiau paauglėms suaugusiose moteryse...“ (interviu, 2009)

 

Kazlauskaite_Giedre
Kazlauskaite_Giedre
Su jauniausios kartos prozininke, eseiste, ir praėjusių metų pabaigoje knyga "Heterų dainos" debiutavusia poete Giedre Kazlauskaite kalbasi Aurelija Stankutė.

– Pati esi ir kūrėja (rašytoja, poetė), ir literatūros kritikė. Ar šios dvi literatūrinės rolės Tavyje neprieštarauja? Jei prieštarauja, tai kuri Tau tarsi kaukė, o kuri – savastis?

Turiu ir daugiau kaukių, bet dar nesu išsirinkusi pomirtinės. Mėgstu jomis manipuliuoti. Prieštaravimų nejaučiu. Esu susikūrus "rašytojos" vaidmenį, nes studijų metais bandžiau verstis menkaverčiu rašymu, daugiausiai publicistika. O ir šiaip man patiko tas vaidmuo, kaip ir transformacija į "kritikę". Tačiau jeigu norėčiau iš tikrųjų būti rašytoja, turėčiau gyventi visai kitaip. Išvažiuoti iš čia į šiltesnį klimatą romanų kalbų areale, kasdien kvėpuoti jūra, pamiršti smulkias pareigas; atsiriboti nuo buities, politikos, interneto, asmeninių santykių, absoliučiai visko. Tai būtų reikalinga tol, kol rašyčiau. Gal tai ir būtų savastis, bet neturiu tam drąsos, todėl pasiduodu tėkmei, kuri nežinia kur nuneš.

– Šiuolaikiniuose lietuvių poečių ir rašytojų tekstuose akivaizdžios moters identiteto paieškos. Ar, Tavo nuomone, egzistuoja moteriškasis rašymas? Jei taip, tai kas tai?

Tie klausimai man buvo aktualūs tik ankstyvoje jaunystėje; tada bandžiau siūlyti redakcijoms savo eilėraščius vyrišku pseudonimu, tačiau niekas to nesuprato, nepublikavo, mokė mane, kad nereikėtų to daryti. Dabar mano lytinis brendimas daugmaž baigtas, jei ir vyksta identiteto paieškos, tai visai kitose srityse. Feminizmo nemėgstu, apskritai esu alergiška ideologijoms, doktrinoms, organizacijoms. Kiekvienas rašantysis turbūt yra ir biologinė būtybė, todėl pirmosios knygos veikiausiai ženklina ir lytinę savivoką. Nežinau, ar tokia sąvoka kaip "moterų literatūra" turėtų egzistuoti. Turbūt tik tuose kraštuose, kur moterys savanoriškai suvokia save kaip antrarūšius Dievo tvarinius arba dar tik pradeda reflektuoti savo lytiškumą.

– Paskaičiusi Tavo ką tik išleistą poezijos knygą "Heterų dainos", kurioje galima aptikti mokykliškumo  temą, man toptelėjo mintis, kad paaugliams prozos kiek nori, bet va poezijos visai nėra. Kodėl, Tavo nuomone, nėra tokio dalyko kaip poezija paaugliams?

 

Paaugliai turi skaityti suaugusiųjų poeziją: kaip tik tai juos brandina. Nemanau, kad reikia tokio žanro leidybinės pasiūlos, nebent tai būtų išskirtinai originali pačių paauglių poezija. Tokią mano mokykliniais metais spausdindavo žurnalas "Moksleivis". Jame pirmąkart perskaičiau Agnės Žagrakalytės, tuomet dar tik aštuntokės, tekstus. Tai buvo kažkas labai šviežio, stulbinančio kalbos gaivumu, visai nepanašaus į dienoraštiškus mano pačios rašymus. Profesionaliam rašytojui visuomet labai rizikinga ką nors rašyti tikslinei auditorijai, ypač tokiai ribotai, kaip paaugliai. Skeptiškai vertinu tokius bandymus, nebent jie labai organiški ir leidyklų neužsakyti. Aš pati turbūt rašiau paauglėms suaugusiose moteryse, bet keli eilėraščiai yra išskirtinai biologinei paauglei.

– Skaitytojai, imsiantys į rankas Tavo knygą, tikriausiai bandys įminti knygos pavadinimo reikšmes. Ar nors kiek jiems pasufleruosi?

Juk jis labai paprastas. Užrašiau tai, ką heteros man padainavo. Ne aš pati save susikūriau, o visko išmokau iš tų moterų, kurios negyveno taip, kaip per amžius buvo iš jų tikimasi. Nesu talentinga, sugebu tik imituoti arba vogti.

– "Heterų dainų" pirmosios dalies subjektė – drąsi paauglė grafomanė, rašymo manijos apsėstoji. Ar infantilumas, Tavo manymu, yra ta skaidrioji būsena, nuo kurios prasideda kūryba?

Nežinau, turbūt ne. Daug aplink infantilų, bet nebūtinai jie labai kūrybingi. Be to, man sekasi daug ką apgauti su tuo infantilumu. Bet tai atskiras vaidmuo.

– O kaip apskritai yra su grafomanija, ar ją galima vadinti kūryba?


Stengiuosi nebevartoti to žodžio, bet tuo laikotarpiu, kai rašiau elėraščius, neapsiplunksnavusiems literatams vienas didžiausių įžeidimų atrodė būti pavadintiems grafomanais. Savanoriškai prisiėmus tą vaidmenį, tapo lengviau; tai lyg transparantas, skelbiantis, jog nedalyvauju jokioje konkurencijoje, nes baisiai jos nekenčiu. Solveiga Daugirdaitė ,,Metuose“ neseniai yra paneigusi grafomanijos termino logiką: jo nederėtų vartoti profesionaliai kalbant apie literatūrą. Tuo žodžiu šiandien piktnaudžiaujama: internete net S. Parulskis anonimų piktdžiugiškai vadinamas grafomanu, ir tai man kelia pasibjaurėjimą, taip pat ir bejėgystę. Žmogus, turintis teksto jausmą, labai aiškiai atskiria, kas yra literatūra, o kas ne. Tačiau iš nieko negali atimti teisės į savirealizaciją.

– Beveik neabejoju, jog tie, kurie klausinėjo ir klausinės apie Tavo knygą, visada nerimastingai bandys formuoti kuo smailesnį, aštriabriaunį klausimą apie mergaičių paauglių meilę, plėtojamą Tavo tekstuose. Man pačios atviravimas šia tema primena vaikystėje darytų gėlių ir akmenukų paveikslėlių, uždengiamų stiklu ir užkasamų žemėje, dar vadintų "sekretais", atkasimu. Nežinau, ar Tau teko tokius daryti. Šiaip ar taip, kaip Tu pati aiškintum savo subjekčių erotiškuosius ieškojimus?


Labai gražiai suformuluotas klausimas, ačiū. Jeigu egzistuoja pats reiškinys, matyt, nieko nuostabaus, jei egzistuoja ir rašymas apie jį. Išsamiau aiškinti nenorėčiau, iš šono rašytojų interpretacijos apie savo knygas beveik visada atrodo juokingai. Beje, man regis, jog eilėraščiais kalbu visai ne apie erotines patirtis, o apie savo dvasinį gyvenimą. Tačiau perskaityti galima visaip, ir skirtingi perskaitymai savotiškai šildo.

– Tavo knyga atrodo turinti griežtą dvidalę struktūrą, joje keturiasdešimt eilėraščių, viskas sustyguota, sutvarkyta. O vis dėlto, ar pati esi patenkinta  tuo poezijos kūnu? Ar yra kas nors, ką dabar darytum kiek kitaip?


Visiškai ne, eilėraščiai sumesti bet kaip, nemokėjau jų "styguoti". Paskutinę minutę, kai jau buvo padarytas maketas, vienus keičiau kitais; jie tikrai ne savo vietose, bet man tai nebesvarbu. Nenorėčiau prie jų grįžti, jie to neverti; tai jau užbaigtas etapas, šiuo metu jau esu kitur. Nemėgstu mito apie Orfėją, kuris mėgo gręžiotis.

– Viename interviu esi prasitarusi, jog viliesi, kad "Heterų dainos" yra Tavo paskutinė knyga ir kad šio pažado nesilaikymas tebūtų tavo tylus literatūrinis gestas, neturintis jokių ambicijų. Ar šitaip sakydama nesijauti kiek paflirtavusi su skaitytojais? Ar išties įmanomas rašymas be ambicijų?

Su skaitytojais visada flirtuoju, ką bepasakyčiau – tuo nuolat esu kaltinama. Iš tikrųjų man nerūpi jiems patikti, nerūpi net būti jų skaitomai. Galbūt tai yra tik mano poza ar protesto forma (dabar man sunku jas atskirti) – rašytojai visais laikais buvo niekinami kaip veltėdžiai. Net ir šiandien šalia rašymo jiems siūloma... atsidaryti bandelių kepyklėles arba užsiimti grioviakasyba. Nežinau, su kuo tai palyginti. Įsivaizduokite žmogų, pavyzdžiui, gydytoją, kuriam būtų siūloma labdaringai atlikti savo tiesioginį darbą, o šalia to pragyvenimui pasieškoti papildomų uždarbių. Tokiomis sąlygomis eksponuojamos  rašančiųjų ambicijos man kelia moralinį šleikštulį. Tokio pažeminimo akivaizdoje rašytojas daugių daugiausia gali išlikti orus ir prieš nieką nesilankstyti. Nieko neprašyti išmaldos – nei leidyklų, nei savosios profsąjungos, nei Kultūros ministerijos. Nesusisaistyti su jokia konjunktūra, pasilikti tyloje ir vienatvėje. Apsimesti, kad kepi bandeles, pasitraukti į vidinį gyvenimą.

Nors iš tikrųjų rašyti negaliu dėl visai kitų, asmeninių priežasčių, ir šiuo klausimu  nemeluoju. Verčiau jau neparašyti jokios knygos, negu parašyti dar vieną prastą.

Ačiū už atsakymus.

 

paaugliams.skaitymometai.lt, 2009 m.