tekstai.lt

Gintaras Bleizgys. Tų pėdkelnių, sklidinų moteriškumo (Giedrė Kazlauskaitė. HETERŲ DAINOS, 2008)

Giedrė Kazlauskaitė HETERŲ DAINOS
Giedrė Kazlauskaitė HETERŲ DAINOS
       Giedrė Kazlauskaitė. HETERŲ DAINOS. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

Įdomesnių knygų recenzijų už tas, kurias rašė Giedrė Kazlauskaitė, nesu skaitęs. Net iš š ji padarydavo polifoniją ir net polifonijos meistrams nepašykštėdavo drėbtelti š, bet tokio skaidraus, tokio psichotiško. Tai laikai buvo!

 

Paskui laikai pasikeitė. Dingo tos recenzijos. Dingo esė, kurios mane labai, oigi labai žavėjo. Paskui dar kažkas dingo, paskui ėjo metai ir viskas vyko taip, kaip Williamas Levy rašo eilėraštyje „Nuo vergijos prie nuobodulio“. Daug jis ten ką rašo, ir man viskas labai patinka, pacituosiu tik keletą vietų: „Mes lopėme / savo drabužių / skyles. / Dabar perkame / lopytus džinsus / madingose parduotuvėse“ arba „Mes bandėme / pamiršti tai / ko mus mokė / mokykloje. / Dabar demonstruojame / savo mokslinius laipsnius“, arba dar geriau: „Save išreikšdami / patirdavom malonumą. / Dabar laukiam / nurodymų iš aukščiau / ir vadinam save / profesionalais.“ Jeigu būčiau toks laisvas, koks W. Levy sako, kad jau nesu, nerašyčiau šito rašinio, o verčiau sutikęs G. Kazlauskaitę suspausčiau rankas aukščiau alkūnių taip, kad liktų mėlynės, ir papasakočiau, kas dingo, ir dar pažiūrėčiau į akis – ar verta sakyti. Bet, kaip žinoma, bijau likti nesuprastas ir, būdamas persmelktas kultūrinių ir kitokių ūrinių bendravimo standartų, sėdžiu štai ir rašau, ir š esu vertas.

 

Taigi pirmas klausimas, į kurį turėčiau atsakyti (ir į kurį atsakyti atsisakau), yra toks: G. Kazlauskaitės „Heterų dainas“ derėtų vertinti pagal G. Kazlauskaitės recenzijų lygį ar tiesiog kaip pirmąją poezijos knygą? Ai, bet tikrai, kodėl čia tas „vertinti“, „vertinti“. Juk galiu maltis kaip koks ir pusiau vertinti, pusiau nevertinti, pribėgti, nubėgti, pasakyti, patylėti, už alkūnių negriebti, rėkti, trypti, spiegti. Pasiutpolkė. Turiu priekaištų dėl knygos struktūros ir sudarymo, dėl to „Autorę pažįstame kaip LTV knygų apžvalgininkę“ (p. 79) ir dėl poezijos turiu priekaištų, bet turiu ir pagiriamųjų žodelių. Jeigu „Heterų dainos“ būtų ne G. Kazlauskaitės knyga, linksėčiau galva ir sakyčiau: „Liuks“, bet kadangi čia būtent G. Kazlauskaitės knyga, sakau: „Nepakankama“ (buvo tokia farmacijos bendrovė, kuri vadinosi „Liuks“, dabar ji bankrutuoja, o kita tokia farmacijos bendrovė, kurios pavadinimo nerašysiu nenorėdamas daryti reklamos ir kuri seniau atrodė nepakankama, dabar supirko pusę lietuviškų ir lenkiškų farmacijos bendrovių ir man špygą parodė). Kad nepakankama, nusprendžiau 2009 metų vasario 8 dieną maždaug 20 valandą 30 minučių, sėdėdamas Vilniaus mažajame teatre R. Tumino spektaklyje „Trys seserys“, intensyviai žiūrėdamas į juodaplaukę (kaip tikras perkūnas, tiksliau – perkūnė) vidurinę seserį (Mašą), kuri ot man kaip patiko. Ot aš ir galvojau tada. Ar ji man ot kaip personažė moteris patinka, ar ot kaip aktorė moteris patinka. Ir tada dar pagalvojau, kad ot tas menas tai vis tiek mane varo iš proto. Ir ot kaip patinka ir varo. Ir tada pagalvojau, kad ot G. Kazlauskaitės „Heterų dainos“ manęs iš proto nevaro, nors, turiu pripažinti, patinka. Kai kas patinka. Pavyzdžiui, eilėraštis „Mano Kirkė ir mano Kalipsė“ (p. 35) patinka. Man atrodo, kad šitame eilėraštyje yra tokio laisvumo, žaismės, tokių suplėšytų drabužių (čia W. Levy prisimenu), nebijojimo suklysti ar apsijuokti, kurio stinga daugelyje kitų knygos eilėraščių:


Kodėl man patinka paauglės nes jos gražios jos jaudina
mane nes gali užklykt per visą troleibusą kai mažiausiai
šito tikiesi net mano genialios draugės nuo to pavirsta
paršiukais donaldais be moteriško mikos mauzaitės
žavesio...

 

Man irgi patinka tokios (tik ne paauglės, o eilės), kurios „gali užklykt per visą troleibusą kai mažiausiai šito tikiesi“. Ir kas gi tada galėtų būti tas „troleibusas“, galvoju, kuriame eilės užklykia. Tas troleibusas galėtų būti mano makaulė, talpykla, tupykla. Tada vėl galvoju, ką reiškia mano parašytas žodis „tupykla“: galėtų būti tipo išvietė, galėtų būti koks barbarizmas nuo žodžio „tupik“ arba „tupoi“. Man patinka poezija, šalia kurios jaučiuosi „tupoi“. Štai, pasirodo, ką norėjau pasakyti. Per daug protingas jaučiuosi šalia heterų dainų, o protas man su menu nesiasocijuoja. Nežinau, ar redaktorius, ar pati autorė padarė sau meškos paslaugą „suprotindamas (-dama)“ knygą kaipo tokią. Sunku man pačiam paaiškinti, ką čia noriu pasakyti, tai pradėsiu nuo knygos anotacijos, esančios septyniasdešimt devintame puslapyje. Man iš tikrųjų labai knieti nuspėti, ar ją parašė knygos redaktorius Valentinas Sventickas, ar knygos autorė. Labai mat drasko širdį du sakiniai: 1) „Modernių verlibrų tėkmė kuria heterų, nepriklausomai gyvenančių moterų, meninį įvaizdį“; 2) „Ir šis įvaizdis, ir kūrybos autorefleksija turi šiek tiek ironiškų spalvų, tačiau kartu suvokiami kaip skirtis.“ Pirmą cituotą sakinį suprantu ir jis man nepatinka. Antrojo nesuprantu ir jis man taip pat nepatinka. Bet manau, kad abu sakiniai tam tikra prasme „recenzuoja“ G. Kazlauskaitės knygą. Recenzuoja, bet dar labiau manifestuoja, suteikia tokio „racionalaus“ (čia dėčiau šimtą kabučių) prado, kurio nė velnio nereikia, kuris labai pakenkia ir labai supaprastina, numuša „Heterų dainas“. Čia kažkoks majakovskiškas ar, geriau sakykim, pseudofeministinis (?) inkliuzas. Subanalinimas. Visai to nereikia. Nors papjauk, bet „modernių verlibrų tėkmė“ nesukuria man tų heterų, nepriklausomai gyvenančių moterų, meninio įvaizdžio, arba jeigu jau per tą įvaizdį G. Kazlauskaitės poezija mėgintų konkuruoti su „nepriklausomai gyvenančių moterų meniniu įvaizdžiu“ (pavardėmis neminėsiu ir pirštais nerodysiu, kad joms nepadaryčiau reklamos tarsi kokioms sėkmingoms farmacijos bendrovėms), tai ji neturi jokių šansų. Mano nuomone, nė vieno šanso ir apie tai neverta net kalbėti, nes ne tuo G. Kazlauskaitės poezija stipri ir įdomi (ji tikrai tokia yra). Taigi:

1) jeigu sakinio „Modernių verlibrų tėkmė kuria heterų, nepriklausomai gyvenančių moterų, meninį įvaizdį“ autorius yra knygos redaktorius ir G. Kazlauskaitė knygos struktūrą (kuri, reikia pripažinti, dera su šituo sakiniu) specialiai traukė prie tokio apibrėžimo, pasiduodama V. Sventicko autoritetui, tai iš meninio knygos įvertinimo atimčiau vieną balą;

2) jeigu knygos struktūra buvo tokia, kad V. Sventickui beliko tik užrašyti cituojamą sakinį, iš meninio knygos įvertinimo atimčiau du balus;

3) jeigu knygos struktūra buvo tokia, kad beliko tik užrašyti cituojamą sakinį, ir tą sakinį užrašė pati knygos autorė, tai iš meninio knygos įvertinimo atimčiau tris balus ir nutaisęs geležinį veidą dar pridurčiau, kad tada ne poeziją reikia rašyti, bet, pavyzdžiui, kokią nors „heteriškumo kvintesenciją“ ir ją atskirti nuo poezijos (čia šiek tiek padidinu).

 

Dėl antro cituoto sakinio: „Ir šis įvaizdis, ir kūrybos autorefleksija turi šiek tiek ironiškų spalvų, tačiau kartu suvokiami kaip skirtis“, kurio nesuprantu (bet septyniasdešimt septintuoju jutimu nukėminu – kaip dzūkai sako – jo galimą ryšį su „Heterų dainų“ poezija), esu visai skeptiškas. Manau, šiuo sakiniu ne visai vykusiai mėginamas imituoti profesorės Viktorijos Daujotytės kalbėjimas. Labai nemėgstu imitacijų ir manau, kad pati profesorė būtų čia viską aiškiai ir suprantamai įvardijusi. O velnias, užsivedžiau. Grįšiu verčiau prie eilėraščio „Mano Kirkė ir mano Kalipsė“. Šiame eilėraštyje yra viena eilutė, kuri man labai patinka. Ot ji varo mane iš proto, kaip ta R. Tumino Maša. „Bet juk gedulas tinka Elektrai autogedulas savianalizė“ – nemokėsiu aprašyti, ką jaučiu, bet ritmas ir prasmės žaismė čia yra tobuli, viskas kaip nukalta (jeigu netikit, pasibraižykit kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų schemutę) ir ta cezūra po „Elektrai“ viską perverčia aukštyn kojom: iki „Elektrai“ – A. Nyka-Niliūnas, o paskui kaip muša G. Kazlauskaitė, tai ir numuša. Va taip reikia rašyti – lįsti lauk iš visokių manifestų, mokslinestų, įtakestų (pavardyčiau čia daug pavardžių, net ir S. Gedos eilėraštyje „Abėcėlė mano vaikui“ (p. 65) neapeidamas) ir panašių dalykų (t. y. psichoterapeučių, kunigų, nepriklausomai gyvenančių moterų ir t. t.). Taip. Dar patinka eilėraštis „mano motina ir aš“ (p. 50). Ta motinos ir dukters seserystė patinka: duktė tampa brandi kaip motina, perima motinos, sakykim, gyvenimą, uždavinius, prasmę ar dar ką – kaip lietuvių tautosakoj, kaip daugelio tautų tautosakoj, bet visa išvardyta (arba, kaip aš vadinu, gyvenimo estafetės lazdelę) duktė iš motinos perima per „dūmų spalvos pėdkelnes [...] sklidinas moteriškumo“, čia jau G. Kazlauskaitė, o ne tautosaka, kaip ir ankstesniame eilėraštyje buvo G. Kazlauskaitė, o ne A. Nyka-Niliūnas. Manau, sėkmingiausios G. Kazlauskaitės eilėraščių vietos yra tos, kur ji perrašo kultūrą. Perrašo labai intymiai (plg. tas pėdkelnes arba septynerių metų seanso psichoterapeutišką šypseną be vienaprasmybių iš eilėraščio „Mano Kirkė ir mano Kalipsė“). Bet dar kiek stabtelsiu prie eilėraščio „mano motina ir aš“. Tiesiog noriu dalį jo pacituoti:


dūmų spalvos pėdkelnes
perka motina moteriškoje
boutique
kodėl aš, jos jaunesnioji sesuo
tokių nenešioju?

pėdkelnes ji švelniai maunasi sklidinas
moteriškumo, tik aš
nemokėčiau turėti kojų su pėdkelnėmis
man jas šuo sudraskė

viena iš mano mokinių (pasakė motina)
paklausė: kodėl jūsų duktė
niekada nenešioja sijonų?

ar ji graži (paklausė duktė – t. y. aš – besigydanti
nuo baltai pražydusių pienių
seseriškumo)

 

Gal nekomentuosiu cituotų eilučių. Nukrypsiu į lankas. Labai tolimas ir labai dideles. Kai parašiau šitą citatą, tai kilo tokia mintis: kažin ar tada, prieš kokius penkerius metus, kažkokia visa lemianti jėga (čia bijau sakyti, kad Dievas) jau žinojo, kad rašysiu šitą recenziją, tada, kai pirmą kartą sutikau G. Kazlauskaitę. Nežinojau, kas čia tokia. Tokia mergina atėjo su žaliai mėlynomis arba mėlynai žaliomis ar gal čia reiktų sakyti – elektrinėmis („gedulas tinka Elektrai“) pėdkelnėmis. Tokia spalva, kad sunku nupasakoti. Pagalvojau: „Joks normalus žmogus (moteris) tokios spalvos pėdkelnių neapsimautų.“ Nuo tada ir pradėjau skaityti G. Kazlauskaitės rašinius šypsodamasis ir galvodamas, kad labai daug kam šiame pasaulyje yra labai toli iki jos rašinių, taip kaip ir iki jos pėdkelnių (čia aš estetine prasme sakau apie tas pėdkelnes). Tai va. Ir lesbietiškumo nemažai heterų dainose, bet čia tarp kitko sakau. Tarp kitko arba dėl mankštos. Atsimenu, kai po pučo M. Gorbačiovas grįžo į Kremlių, o ten pilnoj žmonių salėj už stalo prie tribūnos sėdi B. Jelcinas ir šypsosi. M. Gorbačiovas tik mikt mikt, kažkaip tūpt tūpt, lyg sėdynei užnižus, nes jau kažkaip lyg ir ne jis šioje salėje svarbiausias pasijuto, o B. Jelcinas pasisveikina ir sako: tai aš čia šiaip, dėl mankštos (dlia razminki) pirmu potvarkiu uždraudžiu komunistų partiją. Kažkaip nuo to karto, kai pasakau, kad ką nors tik šiaip padariau, tai vis tą B. Jelciną prisimenu – taip kaip elektrines G. Kazlauskaitės pėdkelnes.


Mergaitės myli mergaites
provincijos gatvėse
jos bučiuojasi, pabėga iš procesijos
vėl bučiuojasi bažnyčios tarpdury.

Rytoj jos mirs
nuskaitytos ir nurašytos.

Rytoj aš mirsiu
nuo skaitymo ir rašymo.

(p. 29)
 

Rašinio apimties limitas sparčiai senka. O dar labai norėjau pakomentuoti katalikiškus motyvus, katalikišką pasaulėjautą, pasaulėvaizdį, kurių persunkta G. Kazlauskaitės poezija. Man patinka ta jos katalikybė. Čia irgi yra tų gražių kultūros perrašų. Na va, ir aš pradėjau kalbėti profesorės V. Daujotytės eilėraščių knygos pavadinimu. Todėl ir sakiau, kad septyniasdešimt septintuoju jutimu nukėminu, jog tas sakinys knygos anotacijoje, kurio nesuprantu, turi ryšį su knygos eilėraščiais. Bet grįžtu prie katalikiško pasaulėvaizdžio. Jo daug ir gražaus, savaip išgyvento ir perrašyto, randu eilėraščiuose: „Architektūrinis brėžinys“ (p. 12), „taip, aš esu su tais, kurie užkasė savo talentus...“ (p. 21), „ne nežinau kad žinau...“ (p. 26), „Kodėl profilaktiškai kartais reikia norėti sepuku“ (p. 39), „Ką vertingiausio turėjau, liko paraštėse...“ (p. 55) ir daug kur kitur. O užbaigsiu be komentarų (nes, tiesą sakant, nežinau, kaip ir komentuoti), katalikišku ir šiaip tai G. Kazlauskaitei nebūdingu eilėraščiu (bet noriu paerzinti). Taigi eilėraščio (p. 46) įžanga:


Štai jauni avinėliai, ak, kokie jie skaistūs!
Jie nežino, kad baltos kamžos ant juodų jų sutanų
atrodo it avies kailelis ant vilko, kai šis
brovėsi į medinį Nuf-Nufo namuką.

Ak, kaip jie domina mane, tiesą sakant!
Beveik tiek pat, kiek eilėraščių juvelyrika.
Kalinėju eilėžiedžius iš jų riebių pamokslinių žodžių
(kalinėju apynasrius jų pačių skaistenybei).

 
Šiaurės Atėnai
2009-02-28