tekstai.lt

Donaldas Kajokas. Gyvenimas – laimingas sapnas (2007)


b_120_173_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_kajokasd.jpg      Gruodžio 5 dieną Maironio literatūros muziejuje Kauno miesto visuomenei buvo suteikta nuostabi galimybė susitikti su Nacionalinės premijos laureatu, poetu, kuriam už vienintelį eilėraštį apie Karalių, anot matematikos profesoriaus, būtų galima suteikti Nobelio premiją, Donaldu Kajoku, kuris parašė pirmąjį romaną „Kazašas“. Susitikime dalyvavo Maironio muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, literatūrologas dr. Aleksandras Krasnovas, romano ištraukas skaitė Kauno mažojo teatro aktorius Ramūnas Šimukauskas.

 

 


      Štai ką kalbėjo ir pasakojo Donaldas Kajokas.


      Pirmasis poeto romanas. Ar tai ženklas, kad su poezija jau atsisveikinate, ar tik trumpam išsiskiriate?


      Yra tokia tiesa - iki 50-ies metų rašyti eilėraščius, po 50-ies poezija neberašoma, bet +10 dar galima. Pajutau, kad metams bėgant poeziją rašyti darosi vis sunkiau. Netgi daug sunkiau nei prozą. Kol išgrynini mintį, kol paverti ją žodžiu. Žinoma, tie krūviai dar pakeliami, bet ne taip jau lengvai.


      Seniai turėjau troškimą parašyti romaną. Romanas buvo sumąstytas taip, kad jį pasakotų nežinia kas, gal Marija Magdalietė. Pirmajame skyriuje ji atklysta ir prabyla:„Taip, Rabi, aš gerai atsimenu tą žmogų“. Beje, tuo vardu romanas ir baigiamas <...> „Tavo plaukus, Rabi“. Rašyti romaną buvo įdomu. Dabar save norėtųsi vadinti prozininku.


      Kompiuteryje įvedus žodį „Kazašas‘“ sulauki komentaro – Ar Jūs turėjote omenyje Kazaną? O rašytojas dėl to problemų turėjo?


      Ne, aš pats problemų neturėjau.


      Jūsų romaną literatūros kritikai išskiria iš šiandienos kūrinių kaip intelektualų romaną. Ir teigia, jog jis skiriamas intelektualiam skaitytojui. Tačiau „Kazašą“ skaitė moteris, laukdama eilės pas gydytoją. Paprastai tokiose vietose skaitoma populiarioji, o ne intelektualioji literatūra.


      Rašydamas romaną negalvojau, kas jį skaitys. Ir neturėjau tokio tikslo, kad jis skiriamas būtent intelektualui. Ne. Jį gali skaityti visi. Tie, kurie savo dvasine patirtimi perėję prasminius laukus ir jų vis dar ieško. Tie, kurie suvokia prasmes ir ženklus, bet gali skaityti, ir tie, kurie nežino prasmių, aliuzijų, bet skaitydami romaną gali sužinoti, kad ir taip galima pašėlti. Kai kam „Kazašas“ beprotybės istorija, tačiau aš su tuo nesutinku.


      Romano pradžioje yra trys epigrafai: Ezra Pound‘o, Carlo Gustavo Jungo ir Broniaus Radzevičiaus. Ar tai trys kodai, kuriuos reikia įminti, kad galėtumei įžengti į romaną. Teigiama, jog, atvertęs pirmąjį „Kazašo“ puslapį, skaitytojas patenka į tamsą, bet skaitant toliau šviesos vis daugėja.


      Trys epigrafai nurodo tris angas, kuriomis galima išeiti į realybę, kuri gali būti ir sapnuose. Tikrovė – trimatis pasaulis. Man svarbu buvo realybė, o ne tikrovė.


      „Metuose“ neseniai perskaičiau JAV mitologo įdomų rašinį apie šizofreniją. Pasak jo, šizofrenija – vidinė kelionė. Tuomet ir pamąsčiau, koks įvadas „Kazašui“. Šis tekstas padeda suvokti „Kazašą“. Tame straipsnyje suradau atsakymą  į klausimą, kodėl pasirinkau būtent šiuos epigrafus. Ten autorius kalba apie vidinį pasaulį, į kurį įeiname per mitą, panašiai kaip psichiatras gydo ligonį. Schema vienoda – išėjimas, nugrimzdimas ir vėl išėjimas. Tačiau psichinis ligonis į vidinį pasaulį įeina per nugrimzdimus, tai vienas iš būdų, tačiau į vidinį pasaulį galima įeiti ir per viršukalnes: per sapnus, per maldą, per meditacijas ir taip pat per nuopuolius - narkotikus, alkoholį. Į vidinę erdvę anksčiau ar vėliau pateksime visi. Tie, kurie užsirašinėja dvasinę praktiką, jie pasineria kaip narai ir išplaukia, o ligos palaužti ar narkotikų prisiriję - paskęsta. Taigi angų yra daug.


      E. Pound‘as rašė apie meditacines būsenas. Izidorius taip pat eina savęs link per aukščiausius išgyvenimus – sapnus.


      „Kazaše“ daug vietos skiriama sapnams.


      Gyvenimas – laimingas sapnas. Aš pats sistemingai ilgą laiką užsirašinėjau sapnus, ir daug kas į kūrinį įėjo giliu pavidalu, gal šiek tiek yra ir netikslumų, tačiau aiškiai skiriu fantaziją nuo vaizduotės. Fantazija paprastai būna atsitiktinė, be logikos. Pavyzdžiui, ant etažerės prikabinėtos žirafų galvos, sraigės, sukergimas tarpusavyje nederančių daiktų, o vaizduotė jau visai kas kita. Tai jau vizijos, sapnai, regėjimai. Kai jie ateina, svarbiausia kuo tiksliau juos aprašyti. Sapnai turi tikslią matematinę logiką.


      Vaizduotėje išeinama už trimatės erdvės. Kaip Tarkovskio filme „Stalkeris“, kai klausiama: ką simbolizuoja šunys? – Nežinau, - atsakė režisierius, tiesiog jie turi būti. O ką simbolizuoja kiekvieno vaizduotė, suprantama skirtingai. Ir būtent čia svarbi matematinė logika.   


      Vadinasi, romanas ne apie beprotybę.


      Tai romanas ne apie beprotybę, o gal šiek tiek... Nors ne, tai apie aukščiausias dvasines praktikas. Knygoje mažai kas sufantazuota. Girdėjau sakant, kad romanas „Kazašas“ yra apie žmogaus vienišumą, bet apie vienišumą aš tikrai nenorėjau rašyti. Galbūt apie vienumą, vienatvę. Tai būsena, kuri neturi jokios neigiamos konotacijos. Aš ir pats patiriu vienatvę ir puikiai sutariu su ja, neįsivaizduoju kaip galėtų būti kitaip. Apie vienišumą tikrai nenorėjau rašyti.


      O kaip su žmogaus tapatybe?


      Šis klausimas lieka atviras, nes intelektualiai atsakyti neįmanoma. Gal tik nuo Freudo imta sisteminti sapnus, juos užrašinėti, moksliškai tirti, o menas visada analizavo tą žmogui nuolat kylantį klausimą: kas aš? Ir ieškodami atsakymo, dauguma skverbiasi į literatūros kūrinius. Tokius kaip Homero.


      Romane kalbama apie tapybos genijų Vano Fo. Jo nutapyta valtelė netgi tampa kodu. Ar tai aliuzija, kad tapyba pranašesnė už kitas menų rūšis?


      Jokiais būdais. Tapyba tikrai ne aukštesnė už literatūrą. Tiesiog romane veikia vienas genijus, kuris yra tapytojas, ir taip jis turi pirmenybę prieš kitus veikėjus, esančius romane. Aš teikiu visiems menams lygybę.


      Ar skaitytojas ir autorius vienodai suvokė romano prasmes ir reikšmes?


      Aš parašiau taip, kaip suvokiau pasaulį – ką supratau, tą užrašiau. Šis tas ir pats turi užsirašyti, ko gal nesuvoki iki galo. Protas taip leidžia elgtis, bet kiekvienos smulkios dalelytes gali ir nesuprasti. Parašęs romaną ir jį perskaitęs, pats pamačiau daugybė prasmių. Galiu rasti tris ar keturias romano interpretacijas. Beje, apie interpretacijas. Mano, kaip rašytojo, būtų didžiausias noras, kad interpretatoriai nemaišytų faktų. Teko girdėti, jog romane yra Šekspyro ketureilis. Ne, jo ten nėra. Šekspyras suvaidintas, o ketureilis yra Kajoko. 


      Romano veikėjas Padri - tarsi Izidoriaus reinkarnacijos variantas?


      Nesu tikras, nežinau, kiek gyvenimų yra – vienas, du, o gal ir trys. Mano protas to nesuvokia.

Romaną galima skaityti ir suprasti keliais būdais. Į mintis ateina kitų patirtis ir, rodos, tu jau jas žinai. Taip pat yra galybė terminų, kuriais apibūdini vieną ar kitą patirtį, bet priimi tik tuos, kurioje plotmėje gyveni.


      Ar parašęs romaną „Kazašas“ supratote prasmę: kas aš esu?


      Po 2005 m. eilėraščio rinkinio „Karvedys pavargo nugalėti“ bandžiau išsiaiškini taip ir nesuvokiamą iki galo klausimą: kas aš? Nežinau. Sąmonės lygmeniu apie save, rodos, viską žinai, bet kai atsiranda žodžių konstrukcijos, tuomet pats žiūri, kad daug ko nesupranti.


      Romane yra veikėjas vardu Kajokolakis. Kas tai?


      Tai mano antrininkas. Šitą žodį „Nemuno“ redakcijoje man mestelėjo kolegė D. Zelčiūtė. Jis man taip patiko, todėl negalėjau jo neįdėti į tekstą.


      Vieni teigia, jog romanas vyriškas, kiti, kad jis labai moteriškas. Daug pozityvaus moteriškumo.


      Romano kalba, pačios gražiausios visų laikų moters lūpų kalba. Ji neturėjo romane dominuoti, bet vis išnirdavo, išnirdavo.


      Ar Jums tikrai tokia artima Marija Magdalietė?


      Taip, tikrai taip.


      Ne visiems skaičiusiems romaną suprantama pabaiga.


      Dėl pabaigos. Pabaiga nėra aiškinimas. Ten dar kartą sumaišomos kortos ir vėl paliekama aiškintis. Tačiau pabaigos nenorėčiau išbraukti, nors pasiūlymų buvo.


      Ar tai gyvenimo romanas, ar tai taps procesu?


      Esu dvynys. Viena pusė jau atsiskaitė, o kita dar ne. Nežinau, kodėl parašiau, kažkas liepė, kažkas ne. Brendo 10 metų galvoje, o užrašiau per kelias vasaras. Proza rašyti labai įdomu. Ten visai kitos žodinės, leksinės, semantinės konstrukcijos, kiti dėsniai.


      Kaip pradinukui įdomu.


      Užrašė Audronė Lapenienė


      Bernardinai.lt
      2007 12 10