Donaldas Kajokas. Kazašas. Romanas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

      Žanrinės migracijos ypatumai

      Pastaruosius porą metų lietuvių prozoje galime stebėti gana įdomų reiškinį, kurį pavadintume „žanrine migracija“: poetai, metę rimą, ritmą, trumpus kūrinius, slenka prozos linkui. Gintaras Grajauskas išleidžia romaną „Erezija“, Tomas Arūnas Rudokas, pagrečiui su eilių knygomis, kartkartėmis vis „iššaudavęs“ nedidelio kalibro proza, sustabarėjusiai visuomenei taip pat bando mesti iššūkį romanu ar bent jo pavadinimu „Pornomūza“. Šiais laikais manyti, kad kūrėjas sėdės kritikų jam skirtoj lentynoj ir nebandys perlipti savo cecho sienos, būtų paprasčiausiai naivu. Beje, teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad migracija nėra vienakryptė: vis dažniau prozininkai, metę gimtąsias novelių lysveles ar neapartus romanų laukus, vyksta ravėti poetinių daržų – Mykolas Sluckis, Laura Sintija Černiauskaitė ir dar keletas publikuoja eilėraščius kultūrinėje spaudoje, dalyvauja poetiniuose renginiuose.

      O štai dar vienas poetas pernai išleido pirmąjį savo romaną. Tai – Donaldas Kajokas ir jo „Kazašas“. Kol kas iš kritikų apie šį romaną neteko girdėti nieko bloga. Tad vien jau tai nuteikia optimistiškai. Parymokime kiek ties šiuo kūriniu.

      Norėdami geriau įsižiūrėti į romaną, turbūt bendrais bruožais turėtume pasidairyti į poeto Donaldo Kajoko „žanrinius nuklydimus“ – kitaip tariant, apžvelgti jo kūrybinį kontekstą, kad neatrodytų, jog romanas gimė „iš niekur“. Juk prozai reikalingas tam tikras pasiruošimas.

      Poetas debiutavęs 1980 metais eilėraščių knygele „Žeme kaip viršūnėmis“, jau po dešimtmečio (1990 m.) išleidžia pirmąjį esė rinkinį „Komentarai“, tad nuo tada galime fiksuoti slinkties pradžią prozos link. Pagrečiui leisdamas poezijos knygas, D. Kajokas 1999-aisiais išleidžia antrąją esė knygą „Dykinėjimai“. Vadinasi, pirmoji nebuvo atsitiktinė. Abiem joms būdingas stiprus intelektualinis, filosofinis klodas. Trečiasis esė rinkinys „Lietaus migla Lu kalne“ (2003 m.) kai kuriais savo kūriniais jau primena nuostabius poetinės prozos pasažus, į šią knygą įtrauktas ir savotiškas D. Kajoko Lietuvai „padovanotas“ žanras – noveletės (trumpoji proza). Skaitant tą knygą netgi buvo kilusi mintis, o kodėl poetas nepadarė iš jos dviejų leidinių: vienas – esė, o kitas – poetinė proza.

      Tad matome, kad per septyniolika metų (iki 2007-ųjų, kai išleistas „Kazašas“) jau pasaulį išvydo trejetas jei ne dar ne visiškai dailiosios prozos, tai bent ir ne poezijos knygų. Pakankamai ilgai ir atsakingai rengtasi, artėta prie romano. 

      D. Kajokas mūsų akademinėje kritikoje kol kas figūruoja kaip poetas. Tikėtina, kad jis artimiausius dvidešimt metų ir nekeis etiketės (žinant moksle egzistuojančių nuostatų greitį ir pagreitį). Kita vertus, nėra ko stebėtis – poezijos rinkinių D. Kajoko bibliografijoje vis dar gerokai daugiau. O štai po kurio laiko bus labai įdomu pažvelgti, ar galime apie Kajoką prozininką pasakyti tą patį, ką apie Kajoką poetą sako mokslininkė Rita Tūtlytė knygoje „Naujausioji lietuvių literatūra /1988-2002/“: „Kajokas fiksuoja dabartį, esamybę, šiapusybę. Būtis skleidžiasi dabar, šią akimirką. Dabarties pilnatvė yra Kajoko pasaulėjautos centras.“ (p. 124)

      Pats autorius apie poezijos ir prozos santykį savo kūryboje atsakinėja ne itin išsamiai, išsisukinėdamas, bet šį tą suprasti galima (pacituosiu klausimą ir atsakymą iš interviu, įdėto į literatūrologės Audingos Peluritytės knygą „Senieji mitai, naujieji pasakojimai“): „Tomas Andriukonis: Koks Jūsų kūryboje poezijos ir prozos santykis? Atvirai kalbant, man Kajokas poetas priimtinesnis nei Kajokas prozininkas.

      Donaldas Kajokas. Man irgi. (Auditorija juokiasi.) Čia gan sudėtingas, o tam tikrą amžių pasiekus net ir skausmingas klausimas. Visada sakiau, kad geriausia poezija parašoma iki tam tikro amžiaus. Vėliau išimtys būna labai retos.  (...) O proza (...) rašoma poetiniu principu, kitaip turbūt ir nemoku.“ (p. 219)

      Literatūrologė Eugenija Vaitkevičiūtė romaną „Literatūros ir meno“ savaitraštyje pavadino „postmodernu, kuriam pritaikyta antiestetinė stislistika“ ir įžvelgė bendrų tendencijų su kitomis, pernai išėjusiomis Petro Venslovo bei Laimono Inio prozos knygomis: „Įdomu, kad subjektyvios ir objektyvios laiko tėkmės santykis, laiko ir žmogaus laike suvokimas, paralelių tikrovių sankirtos šiandien tampa aktualios ne vienam kūrėjui.“

      Romano specialistas Algis Kalėda LLTI vykusio metinio knygų aptarimo metu pabrėžė, kad „D. Kajoko romane „Kazašas“ sukuriama kelių lygių naracinė struktūra, mintanti emocingumo stilizacijomis ir gausiomis (kartais perdėtai) intertekstinėmis refleksijomis, paslaptingomis siurrealistinėmis užuominomis ir žadamais racionaliais nušvitimais. Ilga galerija įvairiausių stilizuotų kaukių, hipostazių ir atspindžių ne integruoja, o mozaikiškai išbarsto, išskaido asmenybinį branduolį, tarsi iliustruoja individo egzistencijos entropiją, pasklidumą.“

      Kritikė Neringa Mikalauskienė, recenzuodama romaną, žavisi autoriaus kalba: „nereikėtų tikėtis, kad „Kazaše“ bus pateikti atsakymai bent į dalį kilusių klausimų. Todėl visiems, kurie skaitys šį romaną savo malonumui, patarčiau nesiblaškyti nei filosofijos, nei psichoanalizės labirintuose, o tiesiog gėrėtis tobula D. Kajoko magiškojo realizmo žodžio estetika, − pavyzdžiui, suledėjusiais Marijos Magdalietės plaukais, kurie vos paliesti lūžta „kaip trapūs rausvi varvekliukai“, ar plynę užklojusia mėnesiena, prikritusia „žvilgančių jos garbanų adatėlių“, ar vaizduotės paveiksle išsprogusiu ryškiai geltonu raugerškio žiedu, – pasikliaunant nuojauta, kad teksto realybėje „po akimirkos įvyks tai, ko dar nė vieno šioje žemėje gimusiojo akys neregėjo“.

      Na, o pasak poetės Violetos Šoblinskaitės, cituojamos ant ketvirtojo „Kazašo“ viršelio, „D. Kajokas – prigimtinis humanistas, tad jo romane, net pačiuose drastiškiausiose puslapiuose, nerasime nei nemotyvuoto skaitytojo šiurpinimo, ko nestinga šiuolaikinėje literatūroje, nei paniekos herojaus gyvenimo būdui.“ 

      Tad turime įvairiaspalvę puokštę pasisakymų, iš kurių aišku, kad romanas su mažais A. Kalėdos priekaištais yra (pa)skaitomas ir (pa)vykęs. Tačiau kai kurios užuominos iš tų pačios citatų (postmodernas, paralelių tikrovių sankirtos, galerija įvairiausių stilizuotų kaukių, filosofijos ir psichoanalizės labirintai) mums teigia vieną ir tą patį dalyką – vienu kartu šį romaną aprėpti sudėtinga, nes jo sąranga – itin paini. Nekelsime sau užduoties ją išpainioti, jei to kol kas nedaro ir A. Kalėda. Pabandysime bent iš dalies atsakyti į klausimą – o kodėl D. Kajokas savo romanui parinko tokią karnavalinę, painią schemą? Pateikiame tris trumpus atsakymus.

      Pagrindinis romano veikėjas – Izidorius Šalva, buvęs verslininkas, po onkologinės operacijos, keičia gyvenimo būdą, susidomi menu, tapo ir... sapnuoja, regi vizijas. Taip pasakotume draugui, bandydami atsakyti, apie ką romanas. Tačiau nebūtume visiškai teisūs, taip suprimityvindami siužetą iki socrealistinio lygmens. Būtent sapno, arba vizijų, momentas ir yra svarbiausias visame romane. Tai liudytų ir romano priešlapyje įrašyti epigrafai – visi trys susiję su sapnais. Pavyzdžiui, pirmasis – Ezros Poundo: „...atsakymas: nei mirtis, nei gyvenimas.“ (p. 5) Pagrindinis veikėjas autoriaus sumanymu taip sąžiningai klaidžioja tarp sapno ir realybės, kad net labai atidus skaitytojas praranda nuovoką – sapnuoja dabar pagrindinis herojus ar gyvena. Painiavą didina ir begalybė aliuzijų į mitines, religines, filosofines duotybes. Romanas pradedamas viena pasakojimo linija: „Taip, Rabi, aš gerai atsimenu tą žmogų.“ (p. 7) Kitas sakinys: „...Vieną Kūčių pavakarę, tai buvo, regis, 1999-aisiais…” (p. 7), gana greitai ji persijungia į Izidoriaus Šalvos regimą ir atpasakojamą pasaulį: „...Krūptelėjęs nubudo fotelyje. Į pavakarę, matyt, buvo prisnūdęs.“ (p. 8). Tame pačiame puslapyje jau atrandame ir pasakojimą iš „mes“ perspektyvos: „O dabar duokime valią vaizduotei (...)“ (p. 8) Taigi du puslapiai – trys lenktynininko reakcija persijunginėjančios pasakojimo pavaros. Ir taip visą romaną.

      Nenuostabu, kad niekas nesiima išpainioti šio kamuolio. Tačiau, kaip minėjome, ir nereikia. Tokia kaleidoskopinė pasakojimo linijų kaita pasiteisina būtent dėl kūrinyje viską lemiančios sapno logikos – kaip žinoma, sapne dar ne tiek painiavos pasitaiko. Tačiau kam autoriui versti pagrindinį herojų iš sapno į gyvenimą ir atgal, ir taip toliau? Čia derėtų atkreipti dėmesį į tai, ko siekia Izidorius Šalva. Jis tiek realiame, tiek sapno pasaulyje yra praradęs save. Banalu taip sakyti, bet jis praradęs save kaip prasminį vienetą – tarsi ištrintas iš pasaulio. Ir visa ta savęs paties stoka verčia klaidžioti nei gyvą, nei mirusį (o koks dar gali būti, jei nesuvoki, kas esi?) Izidorių Šalvą po fantasmagorišką, kaleidoskopinį pasaulį – ieškant savojo tapatumo. Kol jo nėra, pagrindinis personažas apie save tegirdi keisčiausius gandus, kurių negali nei patvirtinti, nei paneigti – jį medžioja kažkoks Kazašas. Kas tas Kazašas, paaiškinama tik romanui artėjant į pabaigą. Taigi – autorius, siekdamas pabrėžti tapatumo problematiką, kitaip tariant chaosą, pasirenka judrią fabulą, fragmentiško, trūkčiojančio pasakojimo liniją.

      Tapatybės paieškos sapnų erdvėje ir laike autoriui yra patogus būdas žaisti kalba. Vis dėlto jaučiama, kad romaną rašo poetas. Kūrinyje kalbinis lygmuo labai svarbus – ir jo, sakykim, poetiškumas nori nenori priverčia žavėtis. Pavyzdžiui turime „paveldą“ ir iš D. Kajoko eseistikoje matytų prozos ir poezijos derinimo elementų: „Tai gana trumpas laiko tarpsnis, dvidešimt minučių, gal nė tiek, tačiau Izidorius, jau įpratęs vienišiauti, to virsmo pradžioje visada garsiai ištardavo:

      koks mėlynas vakaro sniegas
      koks sniegas vakaro mėlynas
      jauties nei priekin užbėgęs
      nei į save pasivėlinęs“

      (p. 9)

      Apskritai dėmesys kalbos pojūčiui šiuolaikinėje grožinėje literatūroje, į ją su leidyklų ištrimituotais „puikiais“ debiutais persikeliant visos Lietuvos buhalterėms (Andrė Eivaitė „Naktis prekybos centre“), medikėms (Genovaitė Bončkutė „Laukiniai prisiminimai“), popdainininkams (Stano „Kiek kainuoja ilgesys“, Rūta Lukoševičiūtė „Akibrokštas“), pastaruoju metu triuškinamai pralaimi trafaretinei kalbai. Todėl, manytume, žiupsnis poetinės klausos nūdienos prozoje nepakenks. Žinoma, norėtųsi, kad kas nors nuginčytų šias mintis, paneigdamas „profesinį“ skirstymą. Pavyzdžiui, pasakytų, jog Kajokas kadaise baigė Kūno kultūros institutą Kaune. Tektų atsakyti, kad galbūt... galbūt.

      O nuo moralinių pasigodojimų grįžtant prie Kajoko kalbinio žaismo, verta užsiminti, kad netgi romano mitinis Kazašas, kėlęs tokią grėsmę Šalvai, išsišifruoja paprastai ir aiškiai:   „− Kas aš?! Kas aš?.. Kas aš... kas-aš... ka-sss-aš, kassz-aš, ka-zzz-aš, ka-zaš, kazaš... Kazaš! Kazaš!!!“ (p. 201) Taip tarsi patvirtindamas, kad pagrindinė romano (o ir šių laikų) problematika yra skilęs asmuo – prarasta tapatybė.

      Čia šiek tiek norėtųsi užsiminti apie literatūrologo A. Kalėdos cituotus nuogąstavimus, kur jis mini pernelyg gausias „intertekstines refleksijas“. Panašią nuomonę kažkuriame Rašytojų klubo vakare išsakė ir literatūros tyrinėtoja Jūratė Sprindytė.

      Nerasime skyriaus (o jie nedidukai sava apimtimi), kur nėra intelektinių užuominų, besidriekiančių į Rytų (tolimųjų - Vanas Fo, jo mokinys Linis, Imperatorius etc., artimųjų – Rabi, Marija Magdalietė etc.) ar Vakarų (Inkvizitorius, šv. Pranciškus etc.) kultūras, asmeninių intertekstų (Kajokolakis, Rojus Ruduo). Visa tai gerokai apsunkina skaitymą. Kita vertus, kas sakė, kad šį romaną reikia skaityti iš karto?

      Žinoma, buhalterinės ir medicininės popliteratūros „mylėtojai“ bus atsijoti – užtat liks tie – ištvermingieji.

      ---

      Taigi. Romanas  parašytas. Ir kas toliau? Manytume, nieko ypatinga. Skaitymo metai tęsiasi. Skaitymo metai kada nors baigsis. O D. Kajoko „Kazašas“ ras savo skaitytoją ir be reklamos. Jau rado. Lauksim naujų... romanų? Esė? Eilėraščių? Žodžiu, lauksim, kad ir kas ten būtų.

      Bernardinai.lt
      2008 07 02