Kajokas, Donaldas. Karvedys pavargo nugalėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

      „Mirti reikia rudenį... Nuojauta kušta, kad su šia ištara baigiasi vienas mano poetinės kūrybos tarpsnis. Kas toliau?/ karveli karveli / tyli karvelis / o tu karvele? mū, / atsako toji / Taigi“, – šiais žodžiais 2000-aisiais metais Donaldas Kajokas palydėjo į viešumą šeštąjį (jei neskaičiuosime rinktinės) savo eilėraščių rinkinį.

      Septintasis („Karvedys pavargo nugalėti“) yra nelyginant tas apokalipsės angelas, kuriam ant gerklės klūpo šeši ankstesnieji (eil. „apsiaustis“, p. 76). Tie šeši klūpantys – visas gyvenimas (septintajame pratęsiami anksčiau parašyti tekstai, įsiterpiama į juos). Ant gerklės – juk nepasakyta, kad graudu. Tik kad pabaiga dar vis nesibaigia. (Taip kadaise Kajoko avis įsipainiojo į žūtį: žuvis žuvo ir žuvo. Su dvigubu Kristaus ženklu.) Kai ant gerklės, tai akimirką vieno kito eilėraščio melodija užlinksta iki tylos ir prasisverbia pro tokį siaurutį plyšį – kaip pro G. Grajausko kregždės kauliuką:

      pasaulis tas kuriam nė nebuvau
      tik ant kepurės krašto pasėdėjau
      nukoręs kojas vandenin, vorai rudieji
      ant mano kaklo blykčiojo, žalsviau

      nei ajerynai nėščios moterys giedojo
      tiktai iš čia jas dar išgirst gali
      kaip skardžiai gieda
      o kaip tykiai
      kad ruduo jau
      nelyg iš ten iš kur ruduo toli

      „tolimas“, p. 75

      NUOTOLIS. Distancija yra meninio teksto privilegija. Tik žiūrėdamas iš toli išvysi: pakrūmėj akim velėnos / šiaudas guli ten, verlenas („paskyrimas“, p. 79). Bet taip regėti pratintasi jau keliolika metų. Apie atpūstą šiaudą audros dangaus fone: toks dievo žmogelis, / pamiršęs sutemt (iš „Žuvusios avies“, 1991, p. 40). Ir apie save, dar trapesnį: paptels, sakau / koksai šapelytis ant peties / ir sulūši (p. 19).

      Atstumą galima kurti ir kitaip. Pavyzdžiui, parašai eilėraštį apie nebaigtą ir neįmanomą pabaigti eilėraštį. Mat melo detektoriai jo nepraleidžia kaip tiesos falsifikato. Kukliai pademontruoji asketišką laikyseną kalbos gundymų akistatoje (viso rinkinio epigrafas: „Neįmanoma būti doram nekaltai“) ir sykiu neatsispiri pagundai inkrustuoti tą neišsipildžiusį grožį: paukštis / jaučiantis / aukščio / baimę („būtų gražus eilėraštis“, p. 34).

      Žingsnis atgal būdingas estetui. Kad pamaldžiai gėrėdamasis išvystų, kaip rožės vokų plyšys atsiveria Dievo žvilgsniui. Diptichas „Sekminių ryto rožės“ (p. 88–89) – gracingas gestas neužkliudant banalybės. Brėkšmoje kaip per raudoną stiklą regimi „angeliškiausio vaiskumo / beveik nekruvini" žiedai. Sekminių rytą – ne rožinis, o rožės. Skaitiniai iš gamtos – Brėkšmos ir Karalių – knygos. Net laukiant septintojo trimito garso, septyniskart septintą saulėtekį išgyvenama malonė. Kajokas sutaria su Ekleziastu dėl žmogaus ir žolės lygybės: kanoninę „Ave Maria“ pabaigą „nunc et in hora mortis nostrae“ jis perrašo „dabar ir rožės miego valandą“ (p. 15). Kas užtariamųjų sąraše? Ogi mažiausios smiltelės būties mozaikoje ir artimųjų metonimijos, kultūros klasikos nuotrupos ir mylimiausių savo kūrinių motyvai. Dėl rožės miego. Neįveliant į šį reikalą nei romantikų, nei Rytų filosofijų, reikia tiesiog pacituoti: kaži ko vis / nerandantį septintąjį nuomario / rudenį (...) , – prisiminiau save tokį (p. 19). Siela miršta iš rudens į rudenį (p. 57). Arba mirdama sapnuoja. Kaip Zhuangzi: kad jis – drugelis, o šis – kad jis Zhuangzi. Kaip žmogelis sapnuoja, kad jis dievas, kuris užsnūdęs išvydo save esant žmogelį („Kvailučių lopšinė“, skambėjusi „Žuvusioj avy“).

      Sveikas nuotolis moko kalbėti su šypsena ne vien apie linksmus dalykus. Užtenka pažvelgt į paties Kajoko mimikos raukšleles – išsyk aišku, jog tai „tolumų“ žmogus. O ir pats jis neslepia mėgstąs šypsotis. Gražiausias nusišypsojimas – iš tėvo ir dukters nesusikalbėjimo („Skrynelė Kotrinoms gaudyti“, p. 38). Čia susiglaudžia S. Gedos skrynelė dvasioms pagauti su stebuklinės pasakos kodu bei intonacija, kuria vis dar sekama lyg vaikui. Tik šįsyk vieno kitame rebusas užsisklendžia į uždarą ratą: skrynelės raktas – vilnonių siūlų kamuoly, kuris yra užrakintoje skrynelėje. Gal tas „Kotrinoms“ reikštų ir apskritai moteris, o nuo moters iki dvasios jau išties netoli. Vienas knygos eilėraštis taip ir vadinasi – „moteris o gal apie sielą“ (p. 26). Tik kartą rinkiny pasigirsta aitresnė ironija (43 p.) ar net vyptelima sarkastiškai („politika“, p. 60), bet pastaroji grimasa netinka Kajokui.

      Distancija yra stebėtojo privilegija („lietus ir moteris“, p. 42). Eilėraštyje „davė ir dribtelėjo“ (p. 17) eksponuojamos kelių žvilgsnių kryptys: girtas žmogelis, gulėdamas ant menčių pusnyje, mato debesis kaip ižą („– žiūrėk, / toj lyty dega žvakė!“), susirūpinusi moteris, žvelgdama žemyn į jį, sako „nematau“, o pro paupio kavinės langą juodu stebi eilėraščio „esu“, tiesiog medituojantis buvimą („šitaip norėčiau gyventi man likusį / laiką, šitaip, pakuždom“). Ketvirtajam stebėtojui, kuris skaito tekstą, aiškėja dar viena detalė: šių scenų suplakimas į strofą be jokių grafinių perskyrimų rodo, koks sąlygiškas atstumas skiria figūras. Kitame tekste žvilgsnius išdėliodamas ratu ir užsklęsdamas, Kajokas išgauna sąmyšingo delsimo, apstulbimo (stovi, staliukas – pripustytame kieme), situacijos paradoksalumo efektą:

      sniego pusnys kieme ir staliukas

      prie jo stovi moteris

      moteris žiūri į sniegeną, sniegena
      žiūri į apsnigtą kinrožių krūmą,
      krūmas žiūri į pinčerį, pinčeris į mane

      aš žiūriu į tą moterį
      į jos krūpsinčią nugarą, keistas
      gimtadienis

      p. 31

      Laikas laiduoja įstabiausią nuotolį. Tačiau jį įveikti gali tik atmintis. Atmintis yra kaip atspindys, intensyvesnis, tirštesnis tikrovės atkartojimas. Eilėraštis „hiperrealybė“ turi paantraštę „atminties graviūra“:

      Beržynas. Ežeras. Pirtis.
      Dvi bitės. Mėgdžioja Vivaldį.
      Raudona valtis. Atspindys.
      Ryškesnis užu valtį.

      p. 84

      Kuo didesnis laiko nuotolis, tuo geriau įskaitomi mamos rankų siuviniai (p. 72; „Dykinėjimuose“ parabole buvo tapęs Vandens Nešėjas). Vejamasi patirtį vienos kartos intervalu. Kryžiuoto dygsnio faktūra yra tiesiog įsirėžusi tinklainėje („lietaus ir saulės siuvinys“, p. 66).

      Atsiminta tikrovė įdomiai transformuota eilėraštyje „kalytė“. Taip atrodo todėl, kad lygia greta dar vienas perrašymas – Nojaus istorijos, kuri tarsi antrina gyvenimo tekstą apie patirtą rūšių pratęsimo (tiksliau, dauginimosi) paslaptį. Visiška profanum versija. Tekste Nojus – praporščikas, autogenu virinantis skardinę valtį. Gyvūnų subūrimo reversas – dviejų vaikiščių (pasakojama daugiskaitos pirmuoju asmeniu – mes) tuo metu prie išvietės mėsinėjama kalytė. Išgąsdinti šuns akių galingų krioklių, jie mėgina slėptis išvietės kuluaruose. Inferno sferai čia atstovauja vaikiščių atsidūrimas tiesiog po moters, atėjusios gamtinių reikalų, genitalijomis. Tuo metu Nojus baigia virinti valtį, ir, užuot ėmus lyti, pradeda snigti. Eilėraščio pavadinimas „kalytė“ turi du semantinius lygmenis. Atmintis čia yra prievartaujama padarymo logikos. Tai ėjimas jau kitu ruožu, jei prisimintume ankstesnį Kajoko moto („Dabar jau žinau: ne pertvarkyt, o atkartoti (...) Tik atkartoti – / tą pat sekundę, ne kitą“; ir toliau: „Užmarštis kaip vėlyvoji / poezija: kuo ryškiau išpuoši, tuo nykiau atrodo“ – iš rinkinio „Drabužėliais baltais“, p. 72, 73). Tačiau anos programos tęsinį visai nesunkiai rastume ir šiame rinkinyje (pvz., p. 78, 70 ir kt.). Elegiška atsigrįžimo nuotaika švyti eilėraštis „: namai?“ (p. 86) – tiek dėl atspirties nuo seno savo teksto, tiek dėl būtojo laiko dominantės.

      Būtasis laikas kyla į pavadinimą. Užtektų palyginti pastarųjų dviejų D.Kajoko poezijos rinkinių antraštes, kuriose, beje, veiksmažodžiai įsigali (iki tol būta tik dalyvinių formų): „Mirti reikia rudenį“(2000) ir „Karvedys pavargo nugalėti“ (2005). Nuo beasmenio, pasyvaus „reikia“ modalumo judama link įsisąmonintos baigtinės būtojo laiko formos „pavargo“. Šie veiksmažodžiai koreliuoja su bendratimis, kurios, nesant žodžių junglumo, atrodytų pačių tolimiausių reikšmių. Gyvenimo tarpsnių bendratis išmokus kaip visuotinį dėsnį, įmanoma išvysti, jog „ruduo // kitoks // kaip atsisveikinimas / su / mirtimi“ („kitoks ruduo, arba bendraties paslaptingumas“, dedikuota V. Daujotytei, p. 67).

      NUOVARGIS. Rinkinio pavadinimas kartojasi antrosios dalies antraštėje ir yra jos leitmotyvas (p. 53, 56. 81). Holivudo filmų scenarijų kontekste pareiškimas „Karvedys pavargo nugalėti“ skambėtų itin antiherojiškai:

      ar mums verta keliauti toliau?
      pailsai? mirtinai pailsau
      būgnai trata tyliau ir tyliau
      tartum sau

      pėstija kelio dulkėse guli
      jaunas vadas kovos vežime
      iš akių panašus į mėnulį
      o iš nuovargio – į mane

      p. 53

      Mėnulio diskas su tamsiom akių daubom – ir mirtinas nuovargis. Vargu ar solidaus metražo filmo juostelė su visais įmanomais garso ir vibracijų efektais perteiktų tai, ką keletas šių eilučių. Tačiau neabejotina, jog mūsų laiptinėje, bute ar net veidrodyje šmėžuoja toks karys – ne visada išvystamas: „randais suaugę žmonės / kažkokie // ir mūs narsa nepastebėti šito“ (p. 59). Ramiai, regis, be sielvarto, pavieniuose tekstuose pasakojama apie senstančią savo moterį, marazmiškas kasdienos situacijas (p. 13, 26) ar šiaip pensininkų pokalbį telefonu (p. 24), bet gyvenimas yra toks, ir lengviau, kai šypteli į ūsą: „kalnų ereliai virto kalakutais / gazelės karvėm nutampytais tešmenim“ (p. 32). Lenkiant šalikelėje senyvą porą, kuri atrodo graži iš toli, įsižiūrima: „dvi vienišystės iš arčiau“. Tiksliau – įsiklausoma: „prasilenkiant moters / balsas – / durpsvas / rugsėjo / dilgių / velvetas, dievaži“ (p. 27). Mėginama perduoti, išsaugoti tą balsą: vaizdiniais ir fonetika – žemo tembro balsiais (u), ilgais priebalsių kliuviniais (urpsv, rugs). Tik paskutinis žodis velvetas tarsi išreiškia švelnumą, kažkokį vidinį aristokratiškumą, orumą ir tamsą.

      NUOKALNĖN žingsniuojama NUOLANKIAI. Kajoko poezijos knygų struktūros būdingas bruožas – iškeliamas į priekį pagrindinis eilėraštis. Šiuosyk tai „Kleboniškio sonetas“. Sonetas ne metriškai, bet strofiškai ir pagal nuotaiką. Archetipinė situacija – žmogus yra pusiaukelėje tarp kalvos viršūnės ir šlaito papėdės. Į viršų kyla moteris su paaugliu, o besileidžiantysis nuokalne horizonto regi vis mažiau. Yra dvi atmintys. Kultūrinė (ankstyvojo Kurosavos filmo) plečia akiratį, papildoma jausena nuspalvina erdvę („spragsinti“, „kibirkščiuojanti dobiliena“). Šeimos, savos giminės atmintis (šienaujančio vyriškio judesiuose atpažįstamas a.a. tėvas) byloja apie mirtį, netektį (pati dalgio užuomina), kurios susijusios su judėjimu žemyn (neatsitiktinai papėdėje regėti tėvą primenanti figūra). Kitu tekstu teigiama: tai net ne kelionė. Tai statika su savaiminio dubimo vektoriumi:

      ramiai taip ramiai

      „taip tik
      motinos
      siuvinio
      angelas
      duobę
      tau
      kastų“


      dienos gilėja

      p. 72

      Poetas randa tinkamą žodį krypčiai nusakyti – pamirčiui (p. 64). Taip apatiškai pasiduoda šitai tėkmei, nyra į mirtį beveik nugrimzdamas užmarštin Lozorius: „(...) blėstant minčiai drobulėn įplyšiu“ („Lozorius“, p. 58). Tekstūra ilgaamžiškesnė už kūną. Ši mažoji drama – didelei auditorijai, kuri susirinks po vieną. Laike.

      RUDUO, GRUODO LINK. Pavadinimai akcentuoja vėlumo momentą. Daugiau nei pusę rinkinio sudarantis pirmasis skyrius vadinasi „pašnekesiai, vėlyvieji“. Kai kuriuose jų daugiau tylos, seniokiškos, išsekus kalbai, suvokiant, jog asociatyvi sąmonė pakiša klonuotą adresantą („o prieičiau, tarkim, / ir neturėtume apie ką šnekėti“ – „Kleboniškio sonetas“, p. 7). Sėkmingu atveju tyla būna su sangrąžos prabanga.

      (...) Kaimyne
      Dieve, matomės itin retai, todėl
      nenusibostam, nespėjame
      nusišnekėti – pasibūnam
      pasisėdim
      pasinesiklausinėjam

      p. 10

      R.M. Rilke’s pasaulėjautos tąsa.

      Ruduo yra tarsi D. Kajoko kūrybos teminė konstanta. Tačiau ir ji linkusi kitėti, tamsėti ligi žiemos pakraščio. Kalba aiškiai rodo, kokios spalvos yra ruduo. Tapatindamiesi su rudeniu, pasąmoningai tą vėlyvumo nuorodą esame linkę apeiti. Štai per radiją skamba mamos, jau mirusios, jaunystės dainõs atkarpėlė – jos gimimo dieną. Atmintis nevalingai švelnina kaštonų lapų spalvą dainoje (žalsvai ir raudonai, kai reikia sakyti rausvai ir geltonai). Vis dėlto „Patikslinimas“ (tokia eilėraščio pavadinimo antroji dalis) ir staigiausias atminties manevras yra pabaigoje: „mirė dabartinio mano amžiaus“ (p. 52). Šiuo režimu imtuvas dirba jau senokai („mano mirties data / ši – o gal ta – kita...“ – (prisimenant „Mamos mirties metines – tryliktąsias" iš „Žuvusios avies“, p. 34):

      aš mirsiu rudenį bus pusė keturių
      dar neišaušus ramų spalio rytą
      kažkas sustos prie lango uždaryto
      mėnulis? karieta? - - - - - - neįžiūriu
      matau tiktai kad rudenį kad tykiai
      ir kad aš perskaičiau tai savo knygoj
      artėjant aušrai pusę keturių

      p. 40

      Kajoko tekstai kalbasi tarpusavyje. Vaizdas už lango (mėnulis, karieta) – iš jau cituoto teksto apie nuovargį (mėnulio akiduobės, kovos vežimas). Pusę keturių. Šis laikas bus pakartotas puikiame ketureilyje „apie būtį“ („mintis? gražiausia – išlenkta kaip burė / jūs klausiat apie viltį? šįryt neturiu / o ta kurią turiu pati būties neturi / ak apie būtį klausiat?.. pusė keturių“, p. 80). Tikslus laikas nepretenduoja į pranašystę. Tiesiog yra graži priverstinio budėjimo, šalčiausio meto (prieš aušrą), nemigos metonimija. Tai lakiausios, mažiausiai kūniškos minties laikas, kažkuo artimas skaistyklos būviui: „Pirmutinė mintis / nubundant: norėčiau išskaistinti sielą, (...) toji mergina kuri mėgsta / mano poeziją po vidurinės ketina / eit vienuolynan“ („trečia nakties“, p. 69).

      Skyrius „pašnekesiai, vėlyvieji“ baigiamas septyniais paskirais eilėraščiais, turinčiais bendrą – šalčio (šerkšno, sniego, ledo) – semą. „Vilnius, arba vandens forma“ savo pavadinimu veria sociokultūrinę perspektyvą. Nuo Cz. Miłoszo ir T. Venclovos epistolinių tekstų apie Vilnių, kaip dvasinio gyvenimo formą, iki šimtmečio senumo George’s Simmelio analogiškos miesto interpretacijos. Dvasios ir vandens sąsaja krikščionių praktikoje aiški nuo krikšto Jordano upėje. O štai vandens forma – ledas. Taurės pavidalu. Eilėraštis dedikuojamas A.A. Jonynui, „Krioklio po ledu“ autoriui. Šiuo eilėraščiu Kajokas galantiškai pakelia pirštinaitę žodžio estetikos dvikovoje.

      Iš septyneto išsiskiria vien sniegą medituojantis eilėraštis „adresas“. Jo atspirtis – V. Daunio ištara: „...eilučių, paprastų kaip sniegas...“ Pratinamas žvilgsnis prie žiemos. Bet sniegas dar nėra adresas. Jis pamatomas „iškišus švieskvailę galvą pro langą/ iš koh 6, 9“ (p. 47). O užėję pagal adresą, sužinotume štai tokį kontekstą: „Geriau yra tai, ką akys mato, nei minčių klajojimas. Bet ir tai yra tuštybė ir gaudymas vėjo“. Meditacijos seką padėtų suprasti vienas Kajoko „Dykinėjimų“ esė „Apie ribas“ fragmentas („Lietaus migla Lu kalne“, p. 191).

      Žaismingas, lyg ir tinkantis vaikiškam albumui, bet galbūt per sniego vaizdinį sukantis „penktojo metų laiko“ link yra eilėraštis „sninga Ugnei“. Pavadinimas sudaro šalčio ir karščio, sąstingio ir vaikystės binarinę jungtį. Fonetiškai taip pat išreiškiamas veidrodinis atspindys: ng – gn. Ir „snaigės atsispindi / viena nuo kitos / viena nuo kitos viena / pamiršo“ (p. 35). Eilučių simetrija sutriko. Kažkurio atspindžio porininko nebeliko. Sniego? Ugnės?

      Rinkinio paskutiniojo eilėraščio „pasakoriška“ pradžia: „tokią gilią tokią šaltą žiemą...“ Dar S. Nėries suaktualinta situacija. Bet Kajoko vaizdas jau stebina netikėtumu: ilgesniu pamiškės keliu traukė vaikas. Jam „ne garas virto iš burnos / bet žirafos laigančios ražienom / salos ir fregatos burių nėriniuos“ (p. 96). Kvėpsnis (garas) gali būti perskaitytas kaip dvasia. Speigas (kokiom tik nori prasmėm, metafizine – irgi) yra pasakiškų transformacijų kaltininkas. Bet šį tekstą reikia perskaityti visą, ne dalimis išdarinėtą, kad finalinėje eilutėje išgirstume, kokiam taške mus palieka autorius.

      Visas baigiamasis III skyrius (be pavadinimo), kurį sudaro vos trys eilėraščiai, yra apie perėjimą į kitą būvį. Paradoksaliausią („sala“, Villon’o motyvas, p. 95):

      „...tikiu tave šerkšne tikiu
      tave zyle tikiu tave
      Viešpatie bet myliu
      labiau nei tikiu...“ – Lozoriau,
      kas tai, nejaugi mirtis?
      – Ne, tai Kalėdos.

      p. 48

      Tikėti tenka tą, ko jau neberegi (šiuo atveju – šerkšną, zylę). „Vietoj mirties randasi gimimas (Kalėdos): „(...) nes meilė galbūt ir yra mirtis / kurios galbūt ir nėra („Mk 16,1“, p. 36).

      * * *

     
„Septintasis angelas / yra visiškai kitoks“, – perbėgusi Zbigniewo Herberto citatą vieno eilėraščio epigrafe ir tekstą po juo („Septintasis angelas“, p. 68), kažkodėl akim paglostau puikų knygos apdarą (su J. Stauskaitės iliustracijomis, apipavidalintą R. Oranto). Kas sieja aną tekstą su viršelio piešiniu? Gal tik grubus paviršius. Ant vieno – spontaniškas, tarkim, mašalo ar gyvulio agonijos škicas; po kitu (simuliuojančiu magiškąjį realizmą) – laukimas. O visur, kur tik nutūpsi, – dieviškos slėpynės. Ūkesys. Gal iš čia tie UO? Palieku rinkinį atverstą ties aštuonioliktu puslapiu.

      Literatūra ir menas
      2005 09 21