tekstai.lt

Vytautas Kubilius. Modernizmo pradmenys. Kleopas Jurgelionis (1996)

kleopas_jurgelionis
kleopas_jurgelionis
       KLEOPAS JURGELIONIS (slap. Kalėdų Kaukė, 1886-1963), išgarsėjęs 1905 m. revoliucijos mitingų oratorius, LSDP veikėjas ir politinis kalinys (1907 m. V. Kapsukas organizavo jo pabėgimą iš Vilkaviškio kalėjimo), Krokuvos universiteto filologas (čia parašė K. Būgos ilginą studiją „Panemunėlio tarmės fonetika)“, atvykęs 1909 m. į JAV ėmėsi redaguoti mėnesinį žurnalą „Laisvoji mintis“, kuriame skelbė senųjų estetinių normų reviziją ir įrodinėjo, kad tik su „naujaisiais poetais, kurie pradėjo vien savo sielos virpėjimų daboti, tik ir užgimusi lietuvių poezija“, kalbanti „ne skelbėjo, ne ragintojo, ne agitatoriaus, ne pranašo ir ne mintytojo, bet vien dailininko“ vardu. Naujus meninio mąstymo principus stengėsi įtvirtinti versdamas į lietuvių kalbą R.Tagorės, R. Kiplingo, R. Bridgeso eilėraščius, V. Šekspyro dramą „Makbetas“. Jo išleist;; eilėraščių knygą Glūdi liūdi (1916) vienu balsu išgyrė V. Kapsukas ir B. Sruoga („Tokios stiprios originalios poezijos man iki šiol lietuvių kalba neteko skaityti“. – rašė V. Kapsukas).

 

       Buvusio revoliucijos tribūno eilėraščiai, paskelbti 1913 m. „Vaivorykštės“ žurnale, aktyviai formavo naują poetinės konstrukcijos normą, kurią jis pats nusakė tokiais žodžiais: „Ypač gražios ir gyvos tos eilės, kur poetas kalba nuo savęs ir apie save“. Meniškai vertingi, jo supratimu, gali būti tik tie kūriniai, kurie gimsta „jausmo pilnybės valandose“.

 

       Jei A. Lastui poetinis žodis buvo visų pirma metafora, tai Jurgelioniui poetinis žodis – apnuogintas emocinis impulsas, pilnas nevaržomos vidinės energijos. Jo eilėraštyje kiekviena eilute – atskiras mostas, užbaigta vidinio įvykio atkarpa. Ji tvirtai įrėžiama ir griežtai nukertama. Tada prasideda kita eilutė, ir ji taip pat guldoma kaip atskiras vienetas. Tarp tų eilučių – tylos pauzė, kuri atskiria ir išryškina kiekvieną prasminį vienetą. Šitą tylos plotą mintis privalo peršokti staigiu šuoliu. Visa strofa tampa ištisiniu šuoliavimu – nebelieka ramios slinkties ir nuoseklumo. įprasto klasikiniame eilėraštyje, įsivyrauja dinaminiai sprūdžiai ir paradoksalios jungtys, būdingos naujųjų laikų poetikai.

 

       kai mergelės grėbė šieną.

       Aš stovėjau pajūryj.

       Puiki jūra, puikios mergos. –

       Neramu širdyj.

       

       Jurgelionis bene pirmasis pavartojo lietuviško eilėraščio strofoje ryškų intonacinį lūžj, skaldantį ją j dvi puses. Pirmosios dvi eilutės lėtai kyla aukštyn, kol pasiekia intonacijos viršūnę, tada ilga pauzė, ir kitos eilutės ima leistis žemyn vis greičiau ir greičiau, kol pabaiga, sudaryta iš perpus mažesnio pėdų skaičiaus, uždaro visą stofą aštriu kirčiu. Tokia strofa jau yra išgaubta ir įtempta kaip lankas, kurį sudaro dvi aukštyn ir žemyn judančios intonacinės paralelės.

 

       Pūtė vėjas pietvakaris.

       Ūžė jūra vis smarkiau.

       Vėjo sučiuptas grėbėjas

       Prie savęs šaukiau.

       

       Jurgelionis užčiuopė naujus poetinės dinamikos dėsnius: perėjimams iš eilutės j eilutę nereikalinga priežastinė logika – pakanka emocinio šuolio ar asociacijos; strofa – vientisas intonacinis periodas, pilnas grakščių siūbavimų ir gilių pauzių, bet judantis itin veržliai; pakartojimai yra ne įtikinėjimo argumentai, o emocinio apsvaigimo muzika, kur stiprėjantis pasikartojančių žodžių skambesys užtrenkia nepilną žodžių rimavimą.

 

       Išsidriekę kasos, kasos

       Taip plevena pavėjui,

       Šypso šypso lūpos, lupos.

       Meilė skraido apsukui.

       

       Z. Gėlė dėstė savo vidines būsenas gamtos vaizdais, nustumdamas psichologinę istoriją daugiau j potekstę, o Jurgelionis palieka eilėraštyje tik gryną jausminį įspūdį. Nebėra jokių įvadinių aplinkos rėmų (kur ir kada vyksta kas), išorinio įvykio pėdsakų, logiško komentavimo. Poetinis vaizdas jau nieko neatspindi, neaprašinėja, nepasakoja, o tik išreiškia; jis konstruojamas iš emocinių sušukimų, kurie labai tiesiogiai, be jokios laiko distancijos, atveria tebevykstanti psichologinį procesą. „Ilgas rankų paspaudimas, / Pirmas meilės pajautimas! / Ir sapnų sapnų naktis!...“ Jausminis įspūdis, iškeltas į eilėraščio centrą, Jurgelioniui buvo pati aukščiausia žmogiškosios būties viršūnė, kurios negalima nei skaldyti į dalis, nei vertinti kokiais nors šalutiniais kriterijais, lai vienintelis žmogaus išsivadavimas iš kasdienybės rėmų, todėl jausmines situacijas jo eilėraštyje lydi jūra ir vėjas – laisvės paralelės.

 

       Jurgelionis siekė realizuoti savo kūryboje „organiškos formos“ sampratą: kiekvienas vidinis išgyvenimas susiranda tik jam būdingą, vienkartinę, niekad nesikartojančią formą. Lyrikoje negali būti jokių pastovių konstravimo taisyklių, nes tai prieštarautų vidinio pasaulio kintamumui, kurį turi išreikšti lyrika; jos kūrėjui „regimieji daiktai tėra medžiaga jo ūpams išsireikšti“.

 

       Ši samprata netrukus tapo atramos tašku visai B. Sruogos lyrikai, kuri perėmė emocinių sušukimų poetiką ir punktyrinę perėjimų liniją („Tykus irklo palietimas. / Vėjo mirštančio dvelkimas, / Kažkoks laimės nujautimas“).

 

       Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. V.: Alma litera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.