tekstai.lt

Aurelija Rabačiauskaitė. Kleopas Jurgelionis (1971)
kleopas_jurgelionis
kleopas_jurgelionis
       Yra žmonių, kurie savo spontanišką talentą išbarsto mar­gose gyvenimo paraštėse ar apdovanoja jo kibirkštimis ki­tus, pakliuvusius į jo aplinką. Prie tokių poetų, matyt, pri­klauso Kleopas Jurgelionis (vėliau ryškesnio talento K. Bin­kis). K. Jurgelionio kūrybinis kelias nelygus, su staigiais posūkiais ir nukrypimais, nelabai kam žinomas ir supranta­mas. Jis anksti pasitraukė iš gyvojo lietuvių literatūros pro­ceso, ir mūsų laikų skaitytojui dažnai yra girdėtas tik keis­tas, šiek tiek paslaptingas poeto slapyvardis — Kalėdų Kau­kė, o prieš 55 metus išleistas vienintelis poezijos rinkinėlis „Glūdi-liūdi" seniai jau tapo bibliografine retenybe.

       Kleopas Jurgelionis gimė 1886 m. sausio 1 d. Virbališkių viensėdy, Kupiškio valsčiuje (dabar. Kupiškio rajone). Jo vaikystė buvo šviesi ir nerūpestinga. Kleopas ypač mylėjo savo motiną ir senelį, motinos tėvą, labai nagingą, kaimynų gerbiamą bitininką. Būdamas toli nuo savo krašto, K. Jurge­lionis vėliau rašė: „Visa Lietuva mano atminty sutelpa mano senelio namuose. Nedaug jos mačiau suaugęs.“(1) Poeto tėvas buvo valsčiaus raštininkas, šeima gyveno pasiturinčiai. Ta­čiau nerami Jono Jurgelionio prigimtis vertė jį nuolat kilo­tis iš vietos į vietą, ir Kleopas lankė net 3 pradines mokyk­las: Aknystos (miestelis Žemgalėje, Latvijoje — iki 1921 m. buvo Lietuvos teritorijoje), Panemunėlio ir Rokiškio.

 

       1896 m. tėvas su šeima išsikėlė į Peterburgą, kaip poetas rašo, „lai­mės ieškoti“. Čia vertėsi įvairiais darbais: buvo raštininku, notaro padėjėju ir kt.  Peterburge pradeda  ryškėti jaunojo Kleopo sugebėjimai ir talentas. 1903 m. jis pabaigia progim­naziją, tais pat metais pasirodo kaip puikus aktorius, sukū­ręs A. Vaičaičio verstą Puškino šykštaus riterio paveikslą Peterburgo lietuvių saviveiklos scenoje.(2) Po metų „Lietuvių laikraštyje“ jis išspausdino A. Mickevičiaus eilėraščio „Aud­ra" vertimą — manoma, kad tai pirmasis K. Jurgelionio de­biutas spaudoje. Artimiausias poeto draugas yra tos pačios saviveiklos sufleris, garsaus kalbininko K. Jauniaus sekreto­rius K. Būga, kurio organizuojamose kalbinėse diskusijose uoliai dalyvauja ir K. Jurgelionis, pasiryžęs tapti filologu, ne blogesniu už K. Būgą. Jam nesmagu, kad K. Būga nuolat taiso jo tarmybes.  1905—1907 m. poetui, kaip revoliucijos oratoriui, ypač ploja Peterburgo gimnazistės. Vėliau jis per­sikelia į Lietuvą, suartėja su V. Kapsuku, rašo revoliucines eiles  ir  daugelyje   vietų   (Vilniuje,   Šiauliuose ir kt.) sako griausmingas kalbas prieš carizmą. Vilniuje jis lankosi „Jokūbinėje“,  mažame konspiraciniame namuke  prie  Neries (3). „Jokūbinėje”, rašė vėliau K. Jurgelionis, „galima buvo matyti tokius senus socialistus, kaip Domaševičių ar Sirutavičių, arba tokius valdžios trokštančius, kaip S. Kairys, arba tokius idealistus,  kaip V.  Kapsukas  arba  aš pats.”(4)  O  tuo  metu K. Jurgelionis jau buvo Lietuvos socialdemokratų partijos narys, jo partinis slapyvardis buvo Ilgasis (pažymint aukštą poeto ūgį).

 

       Revoliucinės K. Jurgelionio veiklos epilogas — Vilkaviškio tardymo kalėjimas. 1907 m. „Skarde” buvo rašo­ma: „K. Jurgelioniui, kuris sėdi Vilkaviškio kalėjime,  nuo pat suėmimo dienos (2 vasario) nebuvo duodami „kormovi” (9 kap. į dieną), kurie yra paskirti duoti visiems kaliniams. Ne­duodavo jam „kormovų” buk dėl to, kad jis turi savo pini­gų. 18 vasario K. Jurgelionis apreiškė, kad jis badaus, kol jam nebus duoti pinigai už visas sėdėjimo dienas. 19 vasario „kormovi” jam buvo duoti, tik ne už visas dienas, bet nuo 16 vasario. K. Jurgelionis metė badavęs.”(5) Neilgai  trukus V.   Kapsukas organizavo pabėgimą iš kalėjimo.(6). Vėliau K. Jurgelionis siunčiamas į Vilnių. Iš Vilniaus vyksta į Pe­terburgą, o paskui į Prancūziją, pas seserį Eleną Jankauskie­nę. Tuo metu K. Jurgelionis lietuvių pažangiajai visuomenei jau buvo gana plačiai žinomas kaip poetas revoliucionierius. Kalėjimas jį išvargino, bet kartu ir papuošė romantiška au­reole. Poezijos  rinkinio  „Glūdi-liūdi” (1916 m.) eilėraštyje „Kalėjime”, rašytame Vilkaviškio kalėjime  (1907 m.), atsi­spindi revoliucinis patosas ir tvirtas kovinis ryžtas:

 

       Krūtinės mūs pilnos ugnies,

       Pilni mes didaus įniršimo...

       Mes norim, mes trokštam veikimo,—

       Nežinom kitos mes minties...

 

       Panašios nuotaikos yra ir kitas „Glūdi-liūdi” eilėraštis — „Draugo Jono Zacharevičiaus atminimui”.

 

       1907 m. poetas iš Paryžiaus vyksta į Škotiją redaguoti Škotijos lietuvių socialistų laikraščio ,,Rankpelnio”.(7) Aišku, kontrastas tarp Paryžiaus ir mažo Škotijos miestelio Belshilo buvo labai didelis. Tačiau čia K. Jurgelionis bene labiausiai buvo vertinamas ir gerbiamas, nors kai kurie darbininkai, gal būt, deramai jo ir nesuprato. „Rankpelnį” K. Jurgelio­nis pats įsteigė, redagavo ir spausdino. Visus savo bendra­darbius ir bendraminčius jis buvo tiesiog pakerėjęs iškalba, erudicija. Tačiau kartais K. Jurgelionis gana paviršutiniškai tvarkydavo „Rankpelnio” ir socialdemokratų organizacijos reikalus, ir vėliau tame pačiame „Rankpelnyje” buvo išdės­tytos jo klaidos ir apgailestaujama, kad „Dr. K. J., matyda­mas sąjungos narius mažiau suprantančius už save, nepamo­kino juos, bet palaikė už girioje gyvenančius žmones, todėl nesistengė nuolat daromas klaidas atitaisyt.”(8)

 

       1908 m. K. Jurgelionis įstoja į Krokuvos universitetą stu­dijuoti filologijos. Matyt, bendravimas su K. Jaunium ir K. Būga nepraėjo veltui, nes K. Jurgelionis greitai atkreipė į save garsaus lenkų filologo J. Rozvadovskio dėmesį. Sis pasiūlo K. Jurgelioniui aprašyti savo tarmės fonetiką. Ji buvo parašyta lenkiškai, o vėliau išversta į lietuvių kalbą ir išleista 1911 m. Si knygutė, pavadinta „Panemunėlio tar­mės fonetika”, tiesiog sužavėjo K. Būgą.(9) K. Būga linki jau­nam lingvistui ir toliau dirbti ta pačia linkme, pakliūti į gero lingvisto nagus. Vėliau J. Rozvadovskis siūlo K. Jurgelioniui parašyti lietuvių kalbos gramatiką, o kai K. Jaunius atsisakė priimti lietuvių kalbos katedros vedėjo Krokuvos universi­tete vietą, į šią vietą numatomas K. Jurgelionis, žinoma, kai baigsiąs mokslus. Bet pragyvenimo sąlygos Krokuvoje labai sunkios. Amerikos lietuvių stipendija, kurią K. Jurgelioniui išrūpino J. Šliūpas, nedidelė, ir poetas sunkiai tepajėgia iš­maitinti šeimą — žmoną ir sūnų. Todėl siekti mokslininko karjeros jis nesiryžta, nors apie tai ir svajoja. Jo Peterbur­go laikų draugas K. Vairas-Račkauskas buvo jau neblogai įsikūręs Amerikoje, jis paskolina K. Jurgelioniui ,,šipkartei” pinigų, ir poetas, laikinai palikęs šeimą Krokuvoje, 1909 m. išvyksta į JAV.(10)

 

       Amerikoje K. Jurgelionis iš karto patenka J. Šliūpo globon,   spausdina   jo   redaguojamą   „Laisvąją   mintį”.(11)   Tame žurnale yra ir paties K. Jurgelionio kritikos darbų literatū­ros ir meno klausimais. 1910-1916 m. laikotarpis — pats derlingiausias poeto gy­venime. Šiuo metu jis verčia, rašo eiles, darbuojasi kalbo­tyros ir tautosakos baruose.

 

       Atvykęs į Ameriką, K. Jurgelionis intensyviai mokėsi anglų kalbos. To mokslo rezultatas buvo V. Šekspyro „Mak­beto” vertimas, kuris išėjo 1915 m. Čikagoje. Šį darbą tei­giamai įvertino V. Kapsukas, ir, matyt, jam pritarus, 1919 m. Tarybų Lietuvos Liaudies Švietimo komisariatas ketino kny­gą išleisti Lietuvoje. Mūsų vertimo istorijoje ji traktuojama kaip „reikšmingiausias V. Šekspyro vertimas į lietuvių kal­bą iki 1917 m”.(12) Be to, K. Jurgelionis pažymėtinas kaip pir­masis R. Tagorės vertėjas ir jo kūrybos propaguotojas lietuvių kalba. K. Jurgelionio išversti R. Tagorės kūriniai „gana skambūs, poetiški, jų kalba palyginti taisyklinga”.(13) „Darži­ninko”, „Gitandžalio” vertimų ištraukos buvo išspausdintos K. Jurgelionio poezijos rinkinyje „Glūdi-liūdi”. Šioje kny­goje randame iš indų literatūros „Nalą ir Damajantę” („Mahabharatos” dalį), „Priamo maldavimą” iš Iliados 14 giesmės, H. V. Longfelou, R. Kiplingo, R. Bridžiso, A. Mickevičiaus ir kitų poetų kūrinių vertimus. K. Jurgelionis ir vertėjas lie­ka maksimalistas: jam svarbu garsūs vardai ir garsūs kūri­niai, jis apima plačius akiračius, vengdamas gilintis tik į vieno kurio nors užsienio poeto kūrybą. Ano meto sąlygomis, kada vyravo kaltiniai kitų poetų darbai, aiškiai matomas K. Jurgelionio vertimų pranašumas. Versdamas jis turėjo aiškų tikslą, vadovavosi „V. Kudirkos literatūrine tradicija: versti gerus veikalus, jų nedarkant”.(14)

 

       Eilėraščių rinkinys „Glūdi-liūdi” buvo palankiai sutiktas V. Kapsuko ir B. Sruogos. Nors tai nedidelė knygelė ir vie­nintelis K. Jurgelionio poezijos rinkinėlis, išėjęs jam esant gyvam, ji pelnė jam poeto vardą ir šlovę. B. Sruoga pava­dino K. Jurgelionį ,,poetu iš pašaukimo ir prigimimo”. Ta­čiau jis, anot B. Sruogos, neturėjo Amerikoje „dainų kam­pelio”,(15) nes teko laikraštininko dalia.

 

       1911 m. pasirodo 4 K. Jurgelionio knygutės: jau mūsų minėta „Panemunėlio tarmės fonetika”, „Deklamatorius”, „Deklamatoriaus” įžanga atskira knygele „Deklamacija ir sceniškoji mimika” ir „Kun. A. Vienožinskis ir jo dainos” (pirmiau spausdinta „Laisvojoje mintyje”). Pirmosios 3 išėjo Čikagoje, o ketvirtoji Skrantone. „Deklamatorius” ir „Mįs­lių knyga” — tai apibendrinamojo pobūdžio K. Jurgelionio darbai, kuriuose jis tarsi įkūnija gerais pavyzdžiais kritikoje skelbtas mintis. Poetas „Deklamatoriuje” parodo gerą skonį, orientaciją lietuvių literatūroje ir nemažą kuklumą: knyge­lėje tik vienas jo eilėraščio  „Uola” fragmentas,  nors joje yra daug menkesnių eilių, negu K. Jurgelionio. „Mįslių knygoje” yra surinkta daugiau kaip 1000 mįslių, nuro­dyti jų šaltiniai, jos lyginamos su rusų, lenkų, vokiečių ir kitų tautų mįslėmis. Knygoje atliktas nemažas tiriamasis darbas, jos autorius pelnytai pateko į lietuvių tautosakos istoriją.(16) Knygoje gausu paties K. Jurgelionio originalių pastabų — už šį darbą jis tikėjosi gauti filosofijos daktaro laipsnį. Deja, ne tik negavo to laipsnio, bet knyga buvo gana smarkiai Amerikos cenzūros iškopiūruota, išmestos „nemandagios arba nemorališkos” A. Šleicherio rinkinio mįslės.

 

       Kitas to laikotarpio K. Jurgelionio nepasisekimas buvo lietuvių enciklopedijos projekto žlugimas. 1910 m. A. Ol­šauskas, „Lietuvos” laikraščio leidėjas, sumanė kartu su K. Jurgelioniu (jis buvo paskirtas enciklopedijos vyriausiu redaktoriumi) leisti 3 tomų lietuvišką enciklopediją — „ne pelnas, vien troškimas atlikti naudingą tėvynei darbą skati­na mus imtis enciklopedijos leidimo”, — rašė A. Olšauskas.(17) Viso darbo organizatorius K. Jurgelionis pradėjo platų susi­rašinėjimą, kviesdamas bendradarbius. Apie pora metų buvo tariamasi ir ginčijamasi. Nors užmanymas sužlugo ne dėl K. Jurgelionio, bet dėl Olšausko kaltės (jis išsigando di­delių išlaidų ir viską likdvidavo), bet K. Jurgelionis nepa­rodė reikiamo lankstumo, įsigilinimo. Teisingai jį kritikavo ir K. Būga (18) dėl enciklopedijos pobūdžio (K. Būga norėjo „lituanologinės” (lituanikos) enciklopedijos) ir J. Basanavičius (19) dėl per didelio pasitikėjimo savim ir plepumo.

 

       Tos dvi palyginti nedidelės nesėkmės buvo tarsi įžanga į tolimesnių nesusipratimų, bankrotų ir nusivylimų srautą, kuris užplūdo poetą Amerikoje. 1919 m. baigęs De Paulio universiteto Čikagoje Juridinį skyrių, jis tapo žemės ir mai­nų pirkimo tarpininku ir skyrybų bylų advokatu. Savaime suprantama, kad pagarsėjęs oratorius K. Jurgelionis tikėjosi didelio pasisekimo teisme. Tačiau R. Mizara rašo: „Pora kartų buvau nuvykęs Čikagoje į teismo salę, kai K. Jurge­lionis dalyvavo bylose kaip gynėjas, advokatas. Įdomu buvo jį stebėti. Augalotas, didelis, dailus vyras, intelektualas, ro­dosi, turėjo daryti didžiulę įtaką teisėjui, bet nedarė. Kliudė tas mūsų lietuviškas akcentas, kuriuo jis niekaip nepajėgė nusikratyti, ir gana.”(20) Advokato profesijos K. Jurgelionis nemėgo, teigdamas, kad tai apgavikų profesija, ir eidavo dirbti teisman tik didžiausio reikalo spiriamas, dirbo advo­katu su didelėmis pertraukomis.

 

       Amerikoje K. Jurgelioniui teko daug ko patirti ir daug kuo nusivilti. Jis buvo įvairių taupymo ir skolinimo bendrovių direktorium, namų pirkimo agentu, arklių lenktynių mėgėju ir teoretiku, net kiaulių fer­mos steigėju (apie tai pasakojo S. Tomarienė). Dažniausiai K. Jurgelionio bizniai greit sužlugdavo, o poeto bankrotas džiugino jo priešininkus, ypač klerikalus, kurie nesigailėda­vo jam užgaulių charakteristikų. K. Jurgelionis nesijautė vienišas, jis turėjo nemaža gerbėjų, nes buvo aktyvus laikrašti­ninkas (21) visuomenininkas: steigė kursus, skaitė paskaitas, da­lyvavo įvairiose draugijose, sakė įvairiausiom progom iškil­mingas kalbas. Labiausiai poetą traukė saviveiklos teatras. Ano meto „Naujienos” mirgėte mirga padėkos žodžiais K. Jurgelioniui, kaip režisieriui ir aktoriui.(22)

 

       Labiausiai pa­sisekę pastatymai — 1932 m. „Birutė”, 1933 m. — „Raga­nius” — pusiau draminiai, pusiau operetinio pobūdžio veika­lėliai, o taip pat K. Jurgelioniu parašyta komedija „Kompa­nija”. Komedija, kuri parodijavo „Naujienų” redagavimą, spausdinimą ir leidimą, visiems nepaprastai patiko. Pačiam K. Jurgelioniui tai buvo tarsi gyvenimas dviem planais. Rea­liame, biznieriškame, jis patirdavo pralaimėjimą po pralaimė­jimo, o aukštesniame, meniniame, jo dvasia tarsi atsigaudavo, jis pasisemdavo jėgų ir ištvermės. Saviveiklai K. Jurgelionis aukojo visą savo laisvalaikį, savo poetinius sugebėjimus ir, žinoma, pinigus. Scenos menas padėjo K. Jurgelioniui pabėgti nuo savo negandų, įsigyventi į kitų likimus, atsiplėšti nuo tikrovės. „Visuomet siekti ko nors gražesnio ir tobulesnio, siekti išraiškos dailės kūryboje, reiškia pripildyti savo ir kitų gyvenimą prakilniais malonumais. Daugybėje sceniško meno šakų mūsų jaunimas ras tą, ko jam trūksta pasitenkinimui gy­venimu.”(23) Jeigu laikraštininkas K. Jurgelionis yra kandus, pašaipus, mėgstąs iš pagrindų sukritikuoti kito nuomonę, tai, atsidūręs saviveiklininkų būry, jis malonus, švelnus, kuklus ir niekad nesigiriąs savo pranašumu.

 

       1930 m. K. Jurgelionis pateikia radijo vaidinimą „Makalų šeimyna”. Šie škicai — buitiniai vaizdeliai, per radiją vaidi­nami nuo 1930 m. iki 1940 m. su pertraukomis, buvo be galo populiarūs lietuvių tarpe. 1935 m. K. Jurgelionis keletą tų „dramatiškų epizodų” atspausdino. Vaizdai gana pavir­šutiniški, be gilesnių meninių aspiracijų, juose atsispindi nuobodi, nekultūringa lietuvių emigrantų buitis, moralinė krizė, išsižadėjimas lietuviškos kalbos ir kultūros ir nepri­tapimas prie amerikietiškos. „Makalai” yra K. Jurgelionio literatūrinės ir sceninės kūrybos sintezė: jis pats juos parašė, pats ir vaidino, nevengdamas didaktinio akcento, moraliza­vimo.

 

       K. Jurgelionis 1938-1941 metais buvo SLA (24) — Susivie­nijimo  Lietuvių  Amerikoje  organo   „Tėvynė” redaktorium. Įstojęs į tą susivienijimą 1934 m., jisai užsiangažavo kaip itin uolus organizacijos narys, vertas rimto pasitikėjimo ir posto. Išrinktas redaktorium, K. Jurgelionis parodo daug energijos, pats „Tėvynėje” rašo įvairiausiais klausimais, skel­bia tautosaką, prisiminimus, stengdamasis laikraščiui suteik­ti „naujų idėjų ir iniciatyvos”. Neramių politinių įvykių ku­pini metai, pasaulio pasidalinimas į progresyvų ir reakcingą lagerį, fašistinis siaubas keistai veikia poetą. Susižavėjęs tuo metu populiaraus indų tautos vado M. Gandžio gyvenimu ir idėjomis, K. Jurgelionis perpina jo mokslą krikščionybės tie­somis ir pradeda skelbti saviauklos, atsižadėjimo ir tobulėji­mo programą: reikalauti iš SLA narių tikro broliškumo, pa­siaukojimo ir kilnumo.

 

       Visos K. Jurgelionio reformos, kurias jis raštiškai pasiūlė SLA organizacijai, buvo atmestos. Reikalaudamas reformų, K. Jurgelionis parodė didelį principingumą, nesitaikstymą su įtakingais žmonėmis ir SLA vadais, užtai jis tapo pašalintas iš redaktorių. Jis duoda apeliacinį skundą, tikėdamasis, kad SLA Seimas jį išteisins. Seimas patvirtino Švietimo komisijos sprendimą, ir Jurgelionis visiškai pralaimėjo.

 

       Paskutiniuosius du dešimtmečius poetas gyveno apleistas ir vienišas. Jis sirguliuoja, verčia savo pamėgtą Omarą Chajamą ir pradeda intensyviau rašyti eilėraščius. Užplūsta pri­siminimai — tai tie malonūs vaizdai ir situacijos, kada jis buvo visų mėgstamas ir gerbiamas, o svarbiausia — klauso­mas. Ausyse skamba sujaudintų moterų padėkos žodžiai, ir poetas prisimena jas visas, pradedant nuo ištikimos auklės Kunigundos, baigiant savo pagalbininkėmis, sekretorėmis ir tomis grožio karalienėmis, kurias jis, būdamas vyriausias žiuri narys, pats savo ranka vainikuodavo. Jos vienos jį te­suprato, ir dabar K. Jurgelionis nori joms padėkoti poetiniu žodžiu. Taip gimsta mieliausias jam „Vainikų ir madrigalų” ciklas, kuris mirga moterų vardais, komplimentais, neįpras­tais mūsų poezijai palyginimais ir teiginiais. Meilės lyrika tuose vainikuose tuštoka, be vidinių išgyvenimų, tai daugiau meilės nuotaikų ir meilės reikalingumo konstatavimas. Mote­rys šio laikotarpio jo poezijoj tarsi virsta ypatingu šviesos simboliu ir džiaugsmo simfonija, kurios motyvas jam skamba ausyse (eil. „Melodija simfonijoj”).

 

       1959-1960 m. poetas vėl atkunta. Nors savo metu ir buvo sakęs, kad socializmas galimas tik Rusijoj, o netinkamas Lie­tuvai, (25) šiuo metu jisai džiaugiasi, galėdamas bendrauti su savo broliu Antanu, gyvenančiu Tarybų Lietuvoj, su kadaise garsia Amerikoj aktore Une Babickaite, su senu draugu K. Vairu-Račkausku.(26) Jisai skelbia Amerikos ir Lietuvos lie­tuvių kultūrinį bendravimą, gimsta viltis išvysti išspausdintą savo poezijos rinktinę Tarybų Lietuvoje.

 

       Ir šiam paskutiniam poeto norui nebuvo lemta įvykti — jis mirė 1963 m. gruodžio 24 Riversaide, Kalifornijoje. Pa­laidotas (jo paties prašymu) Čikagos lietuvių kapinėse, ku­rių albume įrašytos jo eilės ir kurių puošimo iškilmėse dau­gelį metų jis sakydavo graudžias kalbas.

 

       K. Jurgelionis iš prigimties buvo poetas. Daugelis jo veik­los sričių buvo inspiruotos jo poetiško dvasinio nerimo, ro­mantiško noro išreikšti save ryškiais mostais ir žygiais. Gal būt, tas jį paskatino įsijungti į revoliucinę veiklą 1905-1907 m. Si veikla, kad ir gana įspūdinga ir dramatiška, buvo epizodinis reiškinys jo biografijoje, įkvėptas V. Kapsuko pa­vyzdžio. K. Jurgelionis nebuvo nuoseklus revoliucionierius, socialinių pertvarkymų teorijoms jis buvo tolimas, niekad ir nesistengęs suvokti marksizmo pagrindų. Jau 1911 m. jis atvirai skelbia, kad nepriklauso jokiai partijai. Savo paviršu­tiniška „nepriklausomybe” jis darėsi vis labiau priklausomas nuo savo darbdavių ir globėjų, nuo aplinkybių, nuo naivaus susižavėjimo savo pasakyto žodžio galia, kuri galinti pa­veikti ir pertvarkyti kapitalistinę visuomenę. Pasidavęs de­šiniųjų socialistų įtakai, poetas skelbiasi esąs individua­listas. Visas K. Jurgelionio žurnalistinės veiklos puslapis ne­liudija jo naudai; priimdami jo kūrybinės minties talentingą pasireiškimą, jo žurnalistinę veiklą vertiname kritiškai, aiš­kiai suvokdami jos politinį ribotumą. Neturėdamas pažan­gios pasaulėžiūros, K. Jurgelionis buvo beginklis jį supan­čioje biznio atmosferoje ir tai, žinoma, neleido pilnai sukles­tėti jo poetiniam talentui.

 

       Eilėraščių rinkinio „Glūdi-liūdi” pratarmėje K. Jurgelio­nis kalba kaip reformatorius, atėjęs atnaujinti lietuvių poe­zijos — tiek motyvų, tiek ir išraiškos prasme. Jo „Prakalba” išdidi, skamba kaip koks manifestas. Kaip ir visi „naujų ke­lių ieškotojai”,  jis hiperkritiškai nusiteikęs savo pirmtakų atžvilgiu ir jaučiasi žinąs tikrosios poezijos paslaptį:   „Tai daugiausia vis bandymai užčiuopti idealios motyvo ir formos harmonijos.”

 

       B. Sruoga yra baręs poetą už netikslų termino „motyvas” vartojimą, bet atrodo, kad motyvas K. Jurgelioniu leksikoje reiškia temą, problemą, prasminį eilėraščio turinį. Šituo at­žvilgiu panagrinėję jo lyriką, matome, kad K. Jurgelioniu no­rima įveikti tematinį sustabarėjimą, ieškoti įvairumo, nau­jumo, nes „neišsemiamas yra skaičius motyvų”. Ir iš tikro, jo poezija yra labai įvairi: poetinio kelio pradžioje sukūręs aiškaus visuomeninio skambesio eilėraščių, išsakančių savo artimumą revoliuciniam judėjimui, vėliau ima tirti imanen­tinį individo dvasinį gyvenimą, jo nuotaikų virpėjimus ir to­kiu būdu gali operuoti, perfrazuojant paties poeto žodžius, motyvų gausumu.

 

       Nors K. Jurgelionio poezija nuotaikinga, žaisminga ir įvairi, dažnai joje pasigendame sintezės prado, gilesnio api­bendrinimo, vienos problematinės ašies, anot B. Sruogos, „kuriamosios valios pastovumo”.(27)

 

       Tiesa, tiek ankstyvesnėje, tiek ir vėlyvesnėje jo lyrikoje galime užčiuopti dvi savotiškai besikartojančias temas, ku­rios probėgšmais naujai paliečia emigracijos, atsiskyrimo ir žmogaus pasimetimo besikartojančiame įvykių kaleidoskope nuotaikas. Dažnai toks žmogus bejėgiškai stovi prieš ateities nežinią, prarasdamas vieną krantą, jis nieko nesitiki kitame.

 

       Tokie eilėraščiai iš „Glūdi-liūdi” rinkinio, kaip „Persiskyri­mas”, „Nerimasties valanda” ir ypač „Išeivijoj”, giliai at­skleidžia žmogaus nerimo, praradimo jausmą, yra labai įsi­menantys ir psichologiškai įtaigūs.

 

       Charakteringa, kad, šviesdamas kitus, siekdamas reformų Amerikos lietuvių veikloj, K. Jurgelionis savo poezijoje ne­tiki didžiaisiais žmonijos reformatoriais, jų įtaka visuomeni­niam progresui, nes „amžiai stovi”, o tik „žmonės eina” ir „tik liežuvis tiki nematytais neregėtais padarais-stabais, teo­rijom, fantasmagorijom, melais ir rietenom ir savo plaiškalais” (eil. „Sapnas amžių neblandoj”). Šitas poeto skepticiz­mas, kaip ir ankstyvesnis žmogiško bejėgiškumo išsakymas, tik konstatuojamas. Labai taikliai apibūdina K. Jurgelionio kūrybą V. Mickevičius-Kapsukas: „tai yra klaidžiojančios, nerimstančios ir savo idealo nerandančios inteligento sielos poezija”.(28)

 

       Mėgindamas iškelti muzikaliąją poezijos reikšmę, K. Jur­gelionis itin pabrėžia organiškos formos sampratą, kur kiek­vienas išgyvenimas susiranda tik jam būdingą, vienkartinę, niekad nepasikartojančią formą; jis naiviai ir nepagrįstai mano, jog senesnės, „maironiškos” mokyklos poetams toks formos organiškumas buvęs neprieinamas. Objektyviai žiū­rint, ši „organiškos formos” idėja reiškė, žinoma, ne iš esmės aukštesnį turinio ir formos ryšį poezijos kūrinyje, o pastan­gas praturtinti poetiką, intonaciją.

 

       K. Jurgelionio ieškojimai visų pirma vyksta eilėdaros (rit­mikos, strofikos) plotmėje: eilėdara organizuojama tradicinės silabotonikos principais, nekeičiant tradicinės išbaigto saki­nio struktūros ir tuo pačiu — intonacijos. Tai tokie eilėraš­čiai, kaip „Draugo Jono Zacharevičiaus atminimui”, kuris parašytas mūsų poezijoj iki tol bene nesutinkamais penkių eilučių posmais, arba „Gyvenimo takais”, kur naujai skam­ba mišrusis metras (amfibrachis — daktilis), o eil. „Mieste” eilutės išdėstytos „laipteliais”, siekiant ryškinti ne tiek metrą, kiek prasminius intonacinius vienetus. Cia priklausytų ir ter­cinomis parašytas eilėraštis „Dvi esybi”, kur griežta rimavi­mo sistema derinasi su ilgais, logiškais, išbaigtais sakiniais. Įvairindamas strofiką, K. Jurgelionis nueina iki žaidimo gry­na forma („Trioletas”).

 

       Daug vaisingesnis kelias, kuriame pasiekiama tikrų lai­mėjimų, yra tas, kai randamas naujos jausenos, poetinio iš­gyvenimo tipas, diktuojąs ne tiktai naujovišką strofiką ir metriką, bet naują frazės ir viso eilėraščio sandarą. Tai impre­sionistinis kintamų, nepastovių nuotaikų fiksavimas, atsisa­kant loginio frazės išbaigtumo ir laimint tuo didelį intona­cijos lankstumą, gyvumą, betarpiškumą. Šios rūšies eilėraš­čiuose dažna yra folkloro stilizacija, kurią tokiu pat būdu labai gausiai vėliau vartojo B. Sruoga.

 

       Baltoji lelijėlė, baltieji lapeliai,

       Žalieji pašaknėliai, žaliasis kotelis...

       Pažiūrint valandėlę — širdyj smagumėlis,

       Pažiūrint valandėlę — saldusis dyglelis...

 

       Tik greitas valandėlės, oi, greitas bėgimas!..

       Reg, mielą valandėlę tuoj kitos atlydi,

       Ir nėr jau smagumėlio, saldžiųjų dyglelių,

       Vis viena lelijėlė, vis viena kas žydi...

 

       (Eil. „Nepastovumas”)

 

       Kultivuojamas muzikinis eilėraščio pradas, operuojama neapibrėžtomis žodžių prasmėmis, nutylėjimais, šūksniais, perteikiančiais intensyvaus svaigulio arba lakią nuojautų praeinamybę. Čia priskirtini geriausi rinkinio eilėraščiai „At­mintis”, „Jūra ir mergos”, ,,Ko?” Visi tie eilėraščiai parašyti 1911 m. ir atrodo tarsi būtų beveik po penkmečio, o kartais ir po dešimtmečio sukurtų Putino, B. Sruogos, K. Binkio ar J. Tysliavos eilėraščių pranašystė. Eiliavimo lengvumas, skambumas, žaismingas muzikalumas čia puikiai derinasi su natūralaus, gyvo ir laisvo poetikos išgyvenimo grakštumu.

 

       Salia minėtų impresijų — meninės rinkinio viršūnės — esama ir tipingų romantinių motyvų. Čia ir aukštybėse spin­dinti tvirta, nepajudinama uola, kurios nepaliečia nei žmo­nių sąmyšiai, nei stichijų šėlimas („Uola”), ir fantastinių dvasių vizijos, ir paslaptingų tolumų bei gelmių ilgesys. Tiems kūriniams poetas ieško laisvesnės kompozicinės for­mos, kurią kartais signalizuoja net antraštės — „Fragmen­tas”, „Melodijos”.

 

       Vėliau, po pirmojo pasaulinio karo, parašytieji eilėraščiai netenka glaudesnio ryšio su lietuvių lyrikos procesu. Ieškant jiems literatūrinio konteksto, galima būtų juos sieti su J. Tysliava, su ankstyvuoju F. Kirša — tiek neoromantiniu, tiek „estetizuotu” žodynu, tiek ir pabrėžtinu eufoninių prie­monių pamėgimu.

 

       Šiuo metu K. Jurgelionio poezijoj vyrauja erotiniai mo­tyvai. Kartais jie pasirodo neoromantiniu drabužiu, su rū­mais ir karalaitėmis („Klejonės”, čia priskirtina ir tautosakiš­kai stilizuotoji drama „Užslopintas geismas”), bet dažniausiai tai eilėraščiai pilni lengvo juslingumo ir žaismingo erotizmo. Juose labai išryškinta garsinė eilėraščio plotmė („Daratėlei”, „Daratutei”, „Rondo”, „Aliteracijos Julei”, „Šokėja”). Fone­tinis momentas — aliteracijos — žymų vaidmenį vaidina ir visai kitokio pobūdžio eilėraščiuose, cikle „Sapnas amžių neblandoj”, kur sąskambiai kartais padeda sugretinti skir­tingos prasminės ir stilistinės plotmės dalykus — šventus ir žemus, „nuodėmingus”, reiškiant modernios kapitalistinės ci­vilizacijos absurdiškumo jausmą, kuriant svetimą „sveikam protui” chaotiškumo, iracionalumo stichiją.

 

       Ir šiuo kūrybos laikotarpiu K. Jurgelionis daug dėmesio skiria eilėdarai — šalia tradicinių ketureilių rasime čia griež­tai organizuotą trioletą ir verlibrą. Tokį pat įvairumą paste­bėsime poetikos žodyne: šalia neoromantinio estetizavimo — prozaizmai, tinką kapitalistinio miesto vaizdui. Kartais estetizavimas įgauna miesčioniškumo atspalvį, nesiderina su ei­lėraščio stilistika ir sukelia beveik humoristinį efektą (vi­sos tos „blauzdelės”, „kulšys”, frivoliškos „kojytėmis švyt­ruoji” — erotiniuose eilėraščiuose ir Omaro Chajamo ver­time).

 

       K. Jurgelionis įdomus, bet nelygiavertis poetas. Nors jis literatūroje reiškėsi beveik keturis dešimtmečius,  jo  gyvas sąlytis su mūsų poezijos raida gana trumpas: gal koks penk­metis. Skausmingai išgyvenęs porevoliucinės reakcijos me­tus, prirašęs eilėraščių kalėjimo tematika, jis gana greitai nurimo, asmeninių išgyvenimų sferoje atrasdamas sau kar­tais giedro ir lengvo, kartais melancholiško ir ilgesingo ly­rizmo pasaulį, ieškodamas jam šviežios ir patrauklios išraiš­kos. Jo kūryba buvo sudėtinė dalis tos literatūrinės aplin­kos, be kurios negali atsiskleisti ir didieji talentai.

 

       ***

 

       (1) Kl. Jurgelionis. „Mano senelis buvo bitininkas ir mudu buvom bičiuliai”. — „Tėvynė”  (Niujorkas),  1939, kovo  17, p. 3.

       (2)  Plačiau žr. B.  Sruoga.  Lietuvių teatras Peterburge. K., 1930.

       (3) Nors V. Kapsuko „Raštų” t. 4, p. 96 yra „Jokūbinės” namo nuotrauka, bet neaišku, ar tai buvo tas pats namas, kuriame lankėsi K. Jurgelionis, nes minėto tomo komentaruose (p. 392) nurodoma, kad „Jokūbine” galėjęs vadintis ne vienas namas, o visas nedidelis Jokūbo skersgatvio rajonas.

       (4) 1959 m. birželio 18 d. K. Jurgelionio laiškas K. Vairui-Račkauskui.

       (5) „Skardas”, 1907, vasario 27(12), p. 140. Skyrelis „Įvairios žinios”.

       (6) V. Kapsukas. Raštai. T. 4. V., 1962, p. 165—166.

       (7) „Rankpelnis” — socialistinis, nuo 1920 m. komunistinis Škoti­jos lietuvių laikraštis, ėjęs 1907—1923 m. Belshile.

       (8)  „L. S. D. D. Sąjungos D. B, Suvažiavimas”.— „Rankpelnis”,

       1908, spalio 1, p. 3.

       (9)  Žr. K .  Būga.  Rinktiniai raštai. T. 3, V., 1961, p. 926.

       (10) K. Vairas-Račkauskas. Kunigas maištininkas, V., 1967, p. 227.

       (11) „Laisvoji mintis” (1910—1915)—mėnesinis iliustruotas mokslo ir literatūros žurnalas, įsteigtas, redaguojamas ir administruojamas J. Šliūpo Skrantone. Perkėlus į Čikagą 1915 m., redaktorium buvo Z. Vitkauskas. Pavaduotojai: K. Jurgelionis ir K. Vairas-Račkauskas.

       (12) D.  J u d e 1 e v i č i u s.   Gyvasis   Šekspyras.   V.,   1964,   p.   175.

       (13) J. Petronis.  „Rabindranatas Tagorė ir Lietuva”.  Kn.: Lie­tuvių literatūriniai ryšiai ir sąveikos. V., 1969, p. 286.

       (14) K. Jurgelionis.  „Prakalba”. Kn.:  V. Šekspyras. Makbe­tas. Čikaga.

       1915, p. [V].

       (15)  „K. Jurgelionis (Kalėdų Kaukė). Glūdi-liūdi Ir kitos lyrikos ei­lės”. [Rec.].— Skaitymai, kn. 21, K., 1923, p. 75. Parašas: B. Sirakuzinas.

       (16) Lietuvių tautosakos apybraiža. V., 1965, p. 83 ir kt.

       (17) Laiškas J. M. P. Domijonaičiui. VUB Rankraščių skyrius E 46,

       (18) K.  Būga. Rinktiniai raštai. T. 3. V., 1961, p. 928.

       (19) J.    Basanavičius.   Rinktiniai raštai. V., 1970, p. 840.

       (20) R. Mizara.  „Žodis kitas apie Kl.  Jurgelionį.”  —  „Laisvė”, (Niujorkas), 1964, vasario 21, p. 4.

       (21) 1919—1923 m. jis dirbo dešiniųjų socialistų laikraščio „Naujie­nos” administratorium Čikagoje. A. Ambrose savo knygoje „Čikagos lietuvių istorija” (Čikaga, 1967 m.) mini bene 10 laikraščių, su kuriais buvo susijęs K. Jurgelionis. Dažniausiai buvo trumpalaikiu jų redak­torium.

       (22) 1930 metais „Naujienose” Nemunas rašė: „Jeigu būčiau poetas su tokiu talentu, kaip kad Kl. Jurgelionis, tai savo dainas kasdie svie­tui ir dievui dainuočiau”,— tą pasakė Karolis Vairas-Račkauskas. Pats Račkauskas irgi tais laikais buvo poetas, bet Jurgelionį visa galva už save aukščiau laikė. Jis žinojo, ką sakė. Sykį Br. Vargšas matė Jurge­lionį lošiant monologą iš Puškino „Raitelio” ir pasakė: „Nors aš to žmogaus nemyliu už jo nepastovumą, bet duokite man jo gabumus loš­ti.” Vargšas buvo visgi dramaturgas, nusimanė, ką sakė. Vienas Čika­gos daktaras man sakė: „Bepig kad aš turėčiau Jurgelioniu akis, visos merginos ir moterys prie manęs, kaip musės prie medaus, kibtų.”— Nemunas. „Mano Spaktyva”.— „Naujienos”, 1930, balandžio 28, p. 3.

       (23) „Naujienos”, 1934, vasario 28, p. 6.

       (24) SLA — Susivienijimas Lietuvių Amerikoje — liberalinė JAV lie­tuvių savišalpos organizacija, veikianti nuo 1886 m.

       (25) Žr. R. Mizara. „Žodis kitas apie K. Jurgelionį”.— „Laisvė”,

       1964, vasario 18, p. [4],

       (26) Šia proga dėkoju poeto broliui A. Jurgelioniui, V. Rač­kauskienei ir L. Brogai, leidusiems pasinaudoti K. Jurgelionio laiškais. A. R.

       (27) Skaitymai, kn. 21, K., A923, p. 78

       (28) V. Kapsukas.  Raštai. T. 6. V., 1963, p. 490.

 

       Kleopas Jurgelionis. Glūdi liūdi. Poezijos rinktinė. Įžanginis žodis. V.: Vaga, 1971.