Poetė, žurnalistė, rašytoja. Gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose 1950 m. Baigė Čikagos universitetą (University of Chcago), Pedagoginį lituanistikos institutą Čikagoje. Beveik dvidešimt metų dirbo Laisvės ir Laisvosios Europos radijo Lietuvių skyriuje Miunchene, Vokietijoje.

 

Keturių poezijos rinkinių ir autobiografinės knygos autorė, publikavo savo eilėraščius „Kultūros baruose”, „Literatūroje ir mene”, literatūros leidinyje „Rampike” (Kanada), rašo straipsnius periodinėje lietuvių ir užsienio spaudoje. Pirmoji eilėraščių knyga – „Jei tu paliesi mane“ (1972, Chicago). Vėlesnės eil. knygos: „Pas ką žiedas žydi“ (1983, Chicago), „Mnemosinės vėrinys“ (1996, Vilnius), „Veidrodis ir tuštuma“ (2002, Vilnius). 2000 m. Vilniuje išėjo jos autobiografinė prozos knyga „Cukraus kalnas,arba lietuvės cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse“. Eglė Juodvalkė – Lietuvos rašytojų sąjungos (nuo 1991 m.), tarptautinio rašytojų klubo PEN Lietuvos centro Vilniuje, Lietuvių rašytojų draugijos Čikagoje narė. Priklauso LST Korp! Neo-Lithuania ir Santaros-Šviesos organizacijai. Gyvena Čikagos priemiestyje su vyru rašytoju Henryku Skwarczynski.

 

„Nors augau dviejose visuomenėse ir kultūrose, šaknis įleidau vienoje, kurią lietuviškoje diasporoje Amerikoje sudarė storas iš tėvynės pasitraukusių inteligentų klodas. Tik Sovietų Sąjungai žlugus ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, galėjau pasisemti to, ko man lig tol trūko: bendravimo su gyvąja Lietuva ir jos žmonėmis, pasikeitimo idėjomis, mintimis, kūryba. Įtraukiau eglynų, ąžuolynų, beržynų ir Baltijos jūros oro, kuriuo dabar kvėpuoju abiejose Atlanto vandenyno pusėse.

 

Kūrybos procesas yra kaip spindinti mėnulio drignė šaltą žiemos naktį. Šviesos ratas matomas, bet nei jo išsklaidyti, nei paliesti negalim.”

 

(Eglė Juodvalkė)

 

– Kokia Jūsų nuomonė apie Lietuvos ir lietuvių kultūrą? Ar ji pakankamai gyvybinga, kad atsilaikytų prieš jos krantus ardančią kosmopolitinę kultūrą, apsemiančią vis daugiau pasaulio?

 

– Gera? Bloga? Vidutinė? Nežinau? Sukratykime atsakymus kaip loterijos bilietus siaurakakliame inde ir leiskime vaikui ištraukti vieną. Ar jis bus reikšmingas? Nors gyvenu JAV, neblogai pažįstu lietuvių literatūrą. Rengiau literatūrines laidas „Laisvosios Europos” radijo lietuviškajai programai ir tą patį darbą tęsiu Čikagos radijui „Margutis II”. Ką tai reiškia „kosmopolitinė kultūra”? Kodėl Lietuvių kalbos žodynas žodį „kosmopolitinis” laiko ypač neigiamu ir vienareikšmiu, o Anglų kalbos žodynas – teigiamu, trireikšmiu?

 

Vengrų rašytojas Sandor Marai kartą pasakė, kad knygų daug, bet skaityti daug ko nėra. Taip buvo antikinėje Graikijoje, Servanteso (Cervantes) Ispanijoje. Tai puikiai tinka ir dabartiniam istorijos momentui. Tą tiesą patiriame visur, net Miuncheno, Niujorko, Paryžiaus, Madrido oro uostų knygynuose. Neišsiskiria nė Lietuva. Kiekvienos šalies ir tautos kultūra yra iš gilės išaugęs ąžuolas – kamienas, šakos, lapai. Bet yra ir nematoma medžio dalis – šaknys. Jos išlaiko ąžuolą, maitina jį. Medžio lapai yra trumpalaikiai, sužaliuoja pavasarį ir nukrenta rudenį. Vieni rašytojai, kūrėjai yra kaip trumpadieniai lapai. Gerai lietuvių literatūrai nereikia gintis. Skaitydama daug lietuviškų knygų atpažįstu, kurios įsišaknijusios, kurios be šaknų. Mūsų ąžuolą maitina visa tai, kuo gyva Lietuvos žemė ir jos kūrėjai. Kol gyvenom knygų draudimo, tremties, okupacijos, ribojamo keliavimo laikais, sėmėmė maistą savo kultūrai iš praeities, iš savo istorijos.

 

Iš kur atsiranda tokie rašytojai kaip Vanda Juknaitė, Kazimieras Saja? Iš dabarties, nors ir kosmopolitinės, kultūros galėtume rinktis kas gera, kas mums naudinga. Turime kritikus, kurie ugdo skaitytojų skonį, inteligentams siūlosi du lygiagrečiai pasauliai: tas, kurio kultūra ir literatūra sudėtinga, turtinga, įsišaknijusi į tradiciją, ir tas, kurio menai, kaip tie krentantys lapai. Galų gale, nėra kosmpolitinės ar tradicijoje įsišaknijusios kultūros, yra tik geri ar blogi rašytojai, menininkai. Tvirtai įsišaknijęs ąžuolas atsilaiko prieš visas audras.

 

– Kas Jums šiandien atsispindi Jūsų vaikystės veidrodyje, ką ilgiausiai išsaugojote iš jos kaip savo gyvenimo esmę?

 

– Gimiau ir užaugau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vaikystės veidrodyje atsispindi Lietuva, mano tėvų atvežta ir man padovanota pirmąją gimimo akimirką. Pirmas žodis buvo „mama” – lietuviškai. Mamytė – žemaitė – augino mane lietuviškoje terpėje iki mokyklos ir saugojo nuo pašalinių įtakų. Man baigus universitetą, ji atskleidė paslaptį. „Ar niekad nesidomėjai, kodėl gerai kalbi, skaitai, rašai lietuviškai?” Šyptelėjo ir pasakė, kad iki man suėjo trylika metų, mama buvo uždraudusi miestelio viešajai bibliotekai leisti man namo parsinešti angliškų knygų. Galėjau sėdėti bibliotekoje ir skaityti, bet į namus – šiukštu. Man pasibaisėjus, mama nuramino, kad lankiau amerikietišką mokyklą, pamokos vyko anglų kalba, aplinka buvo amerikietiška – tai namuose kalbėjau, skaičiau ir rašiau lietuviškai. Vėliau, Olimpines žaidynes transliuojant per televiziją Čikagoje, kai Lietuvos krepšinio komanda laimėjo prieš amerikiečius, širdis daužėsi ir nykštį spaudžiau tik už savuosius.

 

Kai rytais mankštinuosi, su M. Mikutavičium skanduoju „Nesikankink dėl medalio/ Bet verta kovot ligi galo dėl savo garbės/ Pabandom iš naujo/ Nors mūsų tik trys milijonai/ Neliek savo kraujo dėl aukso/ Bet būsim legendom/ Kol nepraradom vilties...”

 

Kol laikom širdyje ąžuolo išmintį.

 

Kultūra, Draugo šeštadieninis priedas, 121 (25), 2008 m. birželio 21 d.