Poezija kartais vaikšto keistais ir painiais keliais, sudėtingais laiko labirintais. Tokia yra lietuvių poezija, kuriai nuolat tekdavo ieškoti savo krašto žmogaus, įveikti svetimas žemes, valstybių sienas ir muitines, įvairiausias cenzūras ir persekiotojų paspęstus spąstus. O ir savam krašte dažnai tekdavo brautis pro gana sudėtingą ir klastingą kliūčių ruožą. Štai dar vis tęsiasi jos grįžimas iš archyvų, išsaugotų rankraščių, kitų kraštų. Pasivadinę „Klajūnu“ grįžta galbūt paskutiniai Antano Jasmanto eiliuoti tekstai, kurių perskaitymo šifrai jau yra Lietuvoje.
Lietuvių poezijos piligrimystė yra jos išskirtinis prasmės ir reikšmės matmuo. Štai, pritaikant paties poeto žodžius, jo kūrybai teko būti „niekad ne namolei“. Mūsų poetų eilėraščiai neretai keliaudavo kitu vardu ir pavarde, kartais bevardžiai, kaip partizanų ir tremtinių daina, kaip laisvės žadintojai ir užtarėjai, vilkintys paprastą valstiečio sermėgą. Negerais laikais tuo paprastu drabužiu vilkėdavo mokyčiausi ir rafinuočiausi kūrėjai, žmonių kalboje ieškodami atspirties. Štai ir A. Jasmantas, kuris išmanė filosofijos kalbą, eilėraščiuose prabyla paprastais liaudies dainos ir gerai atpažįstamos mūsų poezijos žodžiais.
Tačiau šiandien ši poezijos keliautojos misija jau lyg ir nejaučiama, gal ir užbaigta. Tas tarpas tarp poeto ir jo knygos tapo laisvas, jis beveik nieko nereiškia, niekas į jį neįsiterpia, nebent tik leidybos kaštai. Didelę lietuvių literatūros istorijos dalį sudaro būtent tie tarpai, atstumai nuo kūrėjo iki savo krašto žmogaus.
Dabar poezija tarsi pradeda reikšti vien save: kas ji yra ir kaip yra. Negaliu tiksliai pasakyti, kaip šiandien skaitys šią A. Jasmanto poeziją tasai, kuris pirmą kartą ją paims į rankas jau kaip grynus literatūrinius tekstus.
Tas pats eilėraštis dabar ir prieš 20–30 metų gali būti perskaitytas kaip du labai skirtingi kūriniai, nes skaitomi visai kituose laiko kontekstuose. Šitaip galvoju apie A. Jasmanto kūrybą, jo „Gruodą“, paslapčia gautą iš rankų į rankas gal daugiau nei prieš trisdešimt metų, ir tą patį „Gruodą“, perskaitomą dabar jau visai kitoje Lietuvoje. Pats jo perskaitymas tada buvo sąmoksliškai paslaptingas ir stiprus, įsispaudė atmintyje kaip klasika kažkur tarp J. Baltrušaičio ir Putino ir taip išliko su buvusio laiko ženklu.
Taip perskaityti eilėraščiai lieka gyvi, priauga prie lūpų, šakojasi, leidžia ūglius. Ta gyvybė yra svarbi poeto kūrybos savastis, nes ji tampa ir kitų savastimi. Eilėraščiai, kaip gyvų organizmų ląstelės, turi savotišką genetinę atmintį, įsimena savo buvimo vietą, laiką ir įvairius poveikius, kur ir kada buvo rašyti, kieno ir kaip skaityti, kaip jie pasiekė skaitančiuosius, kas ir kada tau įdavė juos į rankas. Taip reiškiasi per kraštus ir laikus vaikomos poezijos fenomenas, kai ji ima kalbėti už tuos, kurie tuo metu negali kalbėti, yra nutildyti. Ji yra balsas, o ne vien literatūrinis tekstas, kaip dabar tapo įprasta vadinti literatūros kūrinius. Skaitomas ne vien tekstas, bet užpildomi tie mano minėti tarpai, atsiradę tarp laikų ir erdvių, tarp poeto ir jo žmonių, tarp kalbos ir tylėjimo, tarp laisvės ir priespaudos, tarp netikšos ir Dievo, o čia – tarp filosofo ir poeto.
Šis trečiasis A. Jasmanto poezijos rinkinys „Klajūnas“ pritraukia tai, kas buvo anksčiau paskelbta ir perskaityta. Pagaliau jis įrėmina poeto kūrybinį kelią: jo pradžią (pirmasis rinkinio eilėraštis „Pasaka“ pažymėtas 1942 m. data) ir pabaigą (paskutiniai eilėraščiai simboliškais pavadinimais „Nekropolis“ ir „Paklydėlis“ čia skelbiami su 1985 m. data). Šie du tekstai, tiksliau, ankstyviausieji ir vėlyviausieji eilėraščiai apgaubia kitus du rinkinius: „Gruodas“ (1965) ir „Ir niekad ne namolei“ (1980).
Rašiusieji apie A. Jasmanto poeziją pasigesdavo kūrybos pradžios, jos ištakų, kurios tikriausiai ir liks mįslingos kaip ir poeto pavardė: niekam nežinomas autorius iš karto dar Vokietijoje DP stovyklų spaudoj pasirodė su tokia brandžia, poetikos požiūriu rafinuota poezija! Prisipažinsiu, jog tąsyk skaitydamas „Gruodą“ net neįtariau, kad čia yra tas pats autorius, kurio veikalai – „Didysis inkvizitorius“ ir „Jobo drama“ man jau buvo žinoma iš kažkur gautų sunkiai įskaitomų atspaudų.
Autorystė vis dėlto yra svarbus dalykas, todėl ir ieškoma jos pradžios ir pabaigos. Panašiai tampa mįslinga knyga, kurios pradžia ir pabaiga išplėšta. Minėtas ankstyvasis eilėraštis „Pasaka“ vargu ar gali būti kūrybos pradžia. Negirdėtas dalykas, kad su pirmaisiais eiliuotais bandymais būtų tvirtai įžengiama į literatūrą, iš karto atsiduriant jos viršūnėje, juo labiau, kad visa A. Jasmanto poezija, kaip dabar aiškėja iš šio rinkinio „Klajūnas“, yra nuostabiai vientisa nuo pirmo iki paskutinio eilėraščio. Ne aš vienas tai sakau. Rafinuota išraiška, žodžio žaismė, ritmo pajauta neatsiranda iš karto. Čia yra panašiai kaip groti.
Todėl tikroji kūrybos pradžia, matyt, yra kažkur giliai paslėpta poeto biografijoje, jo filosofijoje, kuri pasižymėjo literatūrinėmis projekcijomis (F. Dostojevskis, R. M. Rilkė, A. Mickevičius). Tačiau ieškoti tiesioginių poezijos ir filosofijos sąsajų būtų gana rizikinga. Apčiuopiamos tolimos krikščioniško egzistencializmo sąšaukos, dievoieškos tema gana skirtingose srityse: filosofinėse bei literatūrinėse įžvalgose (filosofija) ir etnizuoto lietuviškojo Dievo vaizdinyje (poezija).
Iš čia ir randasi mįslinga, dviguba – Antano Maceinos ir Antano Jasmanto – asmenybė: filosofas ir poetas atsiskiria. Poetas tarsi sako, kad jo eilėraščius reikia skaityti kaip parašytus kito asmens – A. Jasmanto, kad jie turėtų būti interpretuojami lietuvių poezijos, jos tradicijų kontekste. Čia tinka pacituoti tai, ką T. Venclova yra parašęs apie rinkinius „Gruodas“ ir „Ir niekad ne namolei“: „Maceina–Jasmantas neperžengia linijos, anapus kurios filosofija virsta prastu menu, o poezija – prastu metafizinių ar etinių teiginių perpasakojimu. Jis aiškiai junta ne tik tų dviejų sričių giminystę, bet ir jų priešybę. O tai rodo, jog abiejose srityse jis yra saviškis“.
Retai atsitinka, kad dvi greta viena kitos plėtotos kūrybos sritys įgytų skirtingus, tačiau lygiaverčius kokybės ženklus, kaip yra šiuo atveju. Neretai mėgina kurti ir mokslo, racionalaus mąstymo žmonės, bet tai dažniausiai tebūna savotiškas atokvėpio užsiėmimas, proto ir emocijų žaismė ar mankšta. Poeto įžengimą į lietuvių literatūrą būtų galima apibendrinti šiais Putino žodžiais, pasakytais 1965 m. perskaičius „Gruodą“: „Antano Jasmanto „Gruodas“ vertas užimti lietuvių literatūroje vietą tarp įspūdingiausių, turiningiausių mūsų poezijos rinkinių. Klasikinė forma čia siejasi su modernaus žmogaus išgyvenimais bei įvaizdžiais“.
Dabar prieš mūsų akis atverstas trečiasis poeto rinkinys „Klajūnas“. Ar jis ką nors nauja mums pasako? Ir taip, ir – ne. Šis rinkinys, kaip jau sakiau, šiek tiek į abi puses praplės A. Jasmanto kūrybos lauką, temų ratą, tačiau šių eilėraščių perskaitymo raktas vis dėlto yra kituose dviejuose minimuose rinkiniuose. Turint mintyse „Klajūną“, galima jam pritaikyti tai, ką „Lietuvių egzodo literatūroje“ jau yra rašęs Kazys Bradūnas, o būtent, kad poetas „sukuria jaudinančiai virpančią eilėraščio nuotaiką, gilias atsidūsėjimo pauzes, pokalbio kreipinius, eilučių ilgėjimus bei jų nulaužimus, baigminius akcentus“.
Tai sakytina net ir apie pirmąjį, anksčiausia data pažymėtą eilėraštį „Pasaka“, jo garsinę, nemenkų eiliavimo įgūdžių reikalaujančią instrumentuotę, gerai „girdimus“ vidinius ritmus:
Man sakė:
Viršūnėje vėjo šiurenamos smilgos,
Kaip aukso plaštakė,
Kaitros ir žiedų pasiilgus,
Nuo seno
Siūbuojanti laimė gyveno.
Čia galima būtų cituoti kitą tais pačiais metais parašytą nuostabiai lengvos instrumentuotės eilėraštį „Valsas“, kurio ritmika puikiai imituoja šokio taktą. Taigi galbūt žaidimas, bet poezijoje jis neretai tampa jos emocinio poveikio savastimi.
Dėl panašių poetikos savybių, instrumentuotės A. Jasmanto eilėraščius galima priskirti praėjusio amžiaus pirmos pusės klasiškai išgryninto, dabar jau chrestomatinio eilėraščio tipui, deja, dėl laiko trukdžių šiek tiek pavėlavusiam, tačiau grįžusiam ir prisigretinusiam prie tokių lietuviško eiliavimo šedevrų, kaip Putino „Rūpintojėlis“ ir „Margi sakalai“, J. Baltrušaičio „Ramunėlė“, B. Sruogos „Supasi supasi“, J. Aisčio „Peizažas“. Į tokių eilėraščių antologiją būtų galima įdėti ir kelis A. Jasmanto eilėraščius. Net manyčiau, kad poetas savaip užbaigia šią instrumentuoto, foniškai išlavinto eilėraščio istoriją, lyg ir išsemia savų poetų klasikinių kalbos išraiškų galimybes. Praėjusio amžiaus pabaigoj tokio eilėraščio jau nėra, pradėjus laužyti kalbos stuburą, ieškoti labiau amžiaus sumaištį atitinkančių išraiškos būdų.
Dar noriu pacituoti trumpą eilėraštį „Paklydėlis“. Jis rašytas jau poeto gyvenimo galulaikyje – 1985 metais. Jis patvirtina mintį apie tai, kad A. Jasmanto kūryba yra labai vientisa. Tiek šiame, tiek kituose eilėraščiuose tarsi susitinka kelio pradžia ir pabaiga, susišaukia žodžiai, viena kitą papildančios temos, intonacijos, instrumentuotė.
Langinės šiąnakt taip neramios!
Lyg dykumų benamiuos,
Išdegintuose plotuos
Paklydėlis namų ieškotųs.
Paklysti – mūs dalia. Ieškoti?
Tai troškulys be šalto lašo.
Ant smėlio vėjas rašo, rašo
Ir, vėl užpustęs, pradeda raudoti.
Šis eilėraštis labai skaidrus, rodos, lengvas, bet kartu ir tragiškas, jo prasmės našta labai sunki. Tose aštuoniose eilutėse sutelkta išeivio, benamio, išklydėlio į laiko dykumas drama, būdinga mums, istorijoje ieškojusiems namų, užuovėjos. Ant smėlio rašantis ir raudantis vėjas gražiai susišaukia su žinomu Šventraščio motyvu, o lietuvių etninėje kultūroje su raudančiu Dievu – mediniu pakelių rūpintojėliu. Čia ir kitur A. Jasmanto klajūno, išklydėlio, paklydėlio kely dažnai pasigirsta sakralinės ištarmės, kaip jos skambėdavo medinėse Lietuvos kaimo bažnyčiose, lyg šalia visada būtų Nematomasis.
Taigi poetas iki pabaigos išlaikė klasikinio eilėraščio tempą, jo grynumą, dar vis rašė taip, kaip Lietuvoje jau niekas neberašė. Tokia poeto ištikimybė yra savaip gražus dalykas, tarsi atsiduri kažkokiame gražiame praėjusio amžiaus sode su eilėraščių knyga rankoje, kada dar lėtai ir mąsliai buvo skaitoma poezija, išrašoma laiškuose ir mokykliniuose sąsiuviniuose. Šis ir kiti du A. Jasmanto poezijos rinkiniai dar priklauso lietuvių poezijos jaunystei, nes dvidešimto amžiaus pradžia ir jos vidurys Lietuvoje dar buvo jaunas.
Dabar toks pastovumas ir poetinė ištikimybė didžiai peikiama, nuolat reikalaujama atsinaujinimo, pripratus keisti daiktus, gyvenamąją vietą, o poezijoj praradus savotišką emocinį ir intelektualinį drovumą.
Rinkinys „Klajūnas“ yra trečioji pažintis su poetu A. Jasmantu. Ši knyga patvirtina kitų dviejų tikrumą ir prasmingumą.
2001 06 18