Jazukevičiūtė, Dalia. ANARCHISTĖS IŠ­PAŽINTIS. – V.: Tyto alba, 2007.

       Jazukevičiūtė, Dalia. JUODAS KVADRATAS. – V.: Tyto alba, 2007. 


       Lietuvoje romanas gyvena aukso amžių. Gaudomi menkiausi pažadai, daromos intrigos iš užuomazgų, net akivaizdžiai komercinės leidyklos leidžia lietuviškus romanus tikėdamosi vienokio ar kitokio pelno, t. y. skaitytojų. Lietuviškasis romanas tapo paklausia preke, nors išties gerų romanų reikia ieškoti su žiburiu. Viešąją nuomonę vis labiau formuoja viešųjų ryšių agentūros, o ne senieji gerieji kritikai. Kadaise rašytojas imdavosi romano po daugelio metų „praktikos“ –­ apsakymų, novelių etc., šiandien nuo romano pradeda net moksleiviai. „Neparašiusi romano nebūsi gera šokėjėlė“, – galima pasakyti, perfrazuojant seną dainą ir lietuviškuosius realybės šou. Ir nieko čia bloga – tiesiog romanas tampa mūsų brendimo indikatoriumi.


       Bet šįkart man rūpi toks brendimo atvejis, kai poetas imasi romano. Kažkas nutiko poezijai šioje karalystėje, nes vis dažniau poetai griebiasi prozos. Nemanau, kad viską galima paaiškinti rinkos sąvokomis. Išties poezija tampa periferinė, poezijos knygos nesulaukia didesnių tiražų ar rimtesnio žiniasklaidos dėmesio. Bet esama dar kai ko, kas poetą stumia į prozos lankas. Enrique Vila-Matas, ispanų rašytojas, yra pasiūlęs gan radikalų, bet kartu ir intriguojantį paaiškinimą. Anot šio ispano, daugybė jaunų rašytojų, „pradėdami savo kūrybinę veiklą, jeigu turi gerą vaizduotę, geba sukurti savo poetinius pasaulius, daugiausia įkvėptus skaitymo, bet vėliau, kai jų vaizduotė silpsta, susitaiko su realybe, pasiduoda kasdienybės prozai, ir jiems ima atrodyti, kad išduoda savo jaunystės principus. Kai kurie, protingesni ir atkaklesni, nenori lengvai pasiduoti ir išsaugo tikėjimą poezija dar daugelį metų, bet nežino, kad nors ir ką darytų, poezija seniai juos apleido. Niekas neišvengia tokio griaunamojo poezijos gyvenimo dėsnio. Niekas. Arba veikiau jo išvengia dauguma žmonijos, visi tie realybės tironijos apdaužyti ir sulaužyti žmonės, kurie turėjo abejotiną laimę niekada neskirti prozos nuo poezijos“. Skamba įtikinamai, nors vargu ar daug lietuvių poetų pripažintų savo pralaimėjimą. Dažnesnis argumentas – noriu išbandyti ir kitus žanrus.


       Pastaraisiais metais Lietuvoje vis daugiau poetų peršoka prie romano. Ne visi jų išsižada poezijos, bet pirmąjį išdavystės žingsnį vis dėlto žengia. Vieniems romanas ir lieka vienkartinis meilės nuotykis, jie taip ir nepatiria „abejotinos laimės neskirti prozos nuo poezijos“. Kiti užsispiria ir toliau skverbiasi į prozos brūzgynus. Dažnas nešasi senuosius poezijos įrankius, todėl gimsta įvairiausių keistenybių. Vienos jų praturtina prozišką prozos žemę, kitos lieka kentauriškais tekstais, kuriems kritikai neretai taiko atlaidų vertinimą: „Poeto romanas.“ Poetui tarsi galima daugiau, t. y. mažiau, nelygu iš kurios pusės žiūrėsi.


       Dalios Jazukevičiūtės atvejis yra kaip tik tas, kada gerai žinoma poetė stačia galva nėrė į prozą. Per vienerius metus pasirodė net du jos romanai. Nedrįsčiau to šuolio aiškinti poetine krize, nes būtent paskutinis jos poezijos rinkinys sulaukė bene daugiausia dėmesio. Atsakymo į šį klausimą būtų galima ieškoti jos pirmajame romane „Anarchistės išpažintis“, kuris neabejotinai yra autobiografinis. D. Jazukevičiūtei romanas – tai dar vienas iššūkis, kurį ji išprovokuoja ir priima kaip visus kitus, t. y. beveik nedvejodama. „Juk tapau poete, kai niekas manimi netikėjo. Tapau žurnaliste, ir tai net mane pačią apstulbino. O dabar imsiu ir tapsiu romaniste.“ Aišku, kad ir koks autobiografiškas būtų kūrinys, negalima tiesmukai tapatinti autorės ir personažo, tebūnie kalbančio pirmuoju asmeniu. Ir vis dėlto šis autorės romanas tam pernelyg nesipriešina.


       Netgi priešingai – jis parašytas taip, kad būtų sunku nubrėžti takoskyrą tarp autorės ir romano protagonistės. Šiame romane dar itin stipri Dalios, kaip poetės, laikysena – kalbėti apie save ir savo gyvenimą be užuolankų, nesidangstyti kaukėmis, atvirauti nebijant viešosios nuomonės, nebijant būti ne taip suprasta. Tą savo poetinę ir kartu gyvenimišką laikyseną autorė tiesiai įvardija: „Aš visą gyvenimą tik tą ir dariau, kad bandžiau apsinuoginti. Kalbėdama, rašydama, mylėdama.“ Literatūroje apsinuoginimas nėra pageidaujamas, nes rizikuojama kalbėti dienoraščio, žurnalistinio tyrimo, geriausiu atveju esė lygiu. „Anarchistės išpažintis“ išties gana pavojingai svyruoja ties „išpažinties“ riba ir vis dėlto sugeba išsaugoti romano etiketę, „brendą“. Su brandos pažadais.


       Nepraėjus nė pusmečiui pasirodė ir antrasis D. Jazukevičiūtės romanas. Pirmasis romanas sulaukė nemažai dėmesio, tad reikia tikėtis, kad ir antrasis, „Juodas kvadratas“, nebus apeitas. Juolab kad skaitytojui jis nebus netikėtas, nes ir pati Dalia šiuo romanu nemeta iššūkio sau. Viena vertus, būtų galima sakyti, kad „Juodas kvadratas“ yra brandesnis, jame nuosekliau plėtojamas siužetas, išpažintiniai elementai rečiau paliekami patys sau, situacijos ir psichologinės būsenos narpliojamos su didesniu dėmesiu ir kantrybe. Tai jau „pilnametražis“ romanas, nesvarbu, kokiai romano pakraipai būtų priskirtas.


       Bet gretinant abu Dalios romanus, nepalieka įspūdis, kad jie abu – vienos knygos versijos. Savaime tai nėra blogai, nes, anot kai kurių poetų, geras kūrėjas visad rašo vieną eilėraštį. Galbūt čia ir išryškėja D. Jazukevičiūtės poetiškoji praeitis. Grįžti prie to, kas tau svarbiausia. Nebijoti pasikartoti. Nes gyvenimas yra vienas. Abiejų romanų siužetas struktūriškai daugmaž identiškas, aprašomas herojės gyvenimas nuo jaunystės iki dabarties. Kelios meilės istorijos, viena jų lemtinga. Ir antrajame romane protagonistės psichologinis portretas pernelyg nenutolsta nuo pirmojo, iš esmės liudydamas autobiografinį vaizdijimą. Tiesa, „Juodame kvadrate“ herojė tampa dailininke, čia matomas autorės bandymas nutolti nuo išpažintinio pasakojimo. Nors man pats tapsmas nepasirodė įtikinamas – pernelyg holivudinis virsmas iš mėgėjos į tarptautinio masto dailininkę. Kita vertus, tai atitinka pačios D. Jazukevičiūtės logiką – siekti išreikšti save bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis. Jau pirmame romano puslapyje ji pareiškia Stellos lūpomis: „Mano supratimas apie gyvenimą buvo toks: gyvenimas –­ tai kažkokia užduotis, kurią reikia pulti ir didvyriškai, pasiaukojamai, žinoma, nė kiek nedvejojant, išspręsti.“ Beveik įtikėjau, kad ėmusis dailės, ji sugebėtų nutapyti ne tik juodąjį Malevičiaus kvadratą, bet ir Saukos pragarą.

Abiejų romanų branduolys, aplinkui kurį skrieja gyvenimo istorija – Didžioji meilė. Didžioji ir vienintelė, ji ištinka heroję netikėtai, trumpam, palikdama ilgesį ir gilią traumą visam gyvenimui. Todėl kitos romanuose gimstančios ir mirštančios meilės nėra vertos Meilės vardo, visos jos – tik mažiau ar daugiau sėkmingi bandymai pabėgti nuo vienatvės. Beveik nekyla abejonių, kad Biurgeris iš „Anarchistės išpažinties“ yra tas pats Justas iš „Juodo kvadrato“. Skaitant pirmąjį romaną, Biurgeris pasirodė kiek mistifikuota pirmosios meilės personifikacija, tačiau antrajame romane autorė skiria daugiau dėmesio šiam personažui, tuo tarsi patvirtindama jo „realumą“. Išties antrasis romanas tarsi papildo pirmąjį. Įdomu, koks bus trečiasis?


       Labai norint, D. Jazukevičiūtės romanus būtų galima priskirti vienai ar kitai krypčiai. Sakykim, žurnalistiniam romanui. Nes iš tiesų siekiama aprašyti gyvenimą. Pati kalba ar rašymas čia netampa problema, nesistengiama galvoti apie rašymo procesą. Tačiau pats aprašymo objektas ima diktuoti kalbos pobūdį –­ atvirą, tiesmuką, nervingą, trūkčiojantį. Antrasis romanas šiuo požiūriu yra labiau „sušukuotas“, nuosaikesnis.


       Būtų galima jos romanus priskirti prie moterų romano, nors tai būtų pernelyg banalu. Juk akivaizdu, kad tai –­ moters parašyti romanai. Bylojantys apie sudėtingą moters pasaulį, gal net sudėtingesnį negu daugelio vyrų. Bent jau sudėtingesnį negu daugelio lietuvių vyrų romanuose aprašytą vyro gyvenimą. Pačios autorės žodžiais, kūryba jai yra sielos dokumentika, o siela, kaip žinoma, neturėtų būti saistoma lyties atributais. Ta siela jautri, aistringa, nepripažįstanti sentimentų, žengianti nuopuolių ratais, krintanti ir vis prisikelianti. Kokios lyties turėtų būti tokia siela? Dauguma vyrų sakytų – tai „vyriška, pernelyg vyriška“. Todėl jos romanus gal reikėtų priskirti vyrų romanui, tačiau tokio, deja, literatūrologai dar neįteisino.


       Bet galima ir neužsiimti dėliojimais į lentynėles. Į literatūrą įsiveržė dar viena prozininkė, kurios kūryba aštriais kampais žeis ir skaitytojus, ir kritikus, nesileisdama taip lengvai prijaukinama ar paguldoma į lentyną.


       Romano pabaigoje autorė rašo: „Už mano juodo kvadrato slypi meilė. Iš pradžių, įsivaizduok, nutapiau labai gražų paveikslą. Pačią meilę nutapiau. Rojų. O paskui viską užtepiau juodai.“ Bet tokie dalykai įmanomi gal tik dailėje. Literatūroje nėra tokios juodos spalvos, pro kurią meilė neprasimuštų. Bent jau D. Jazukevičiutės „Juodame kvadrate“.

       Literatūra ir menas
       2008 03 28