tekstai.lt

Aleksandra Fomina. Muilo opera (Dalia Jazukevičiūtė. Juodas kvadratas, 2007)


 

b_102_148_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_juodas_kvadratas.jpg     Dalia Jazukevičiūtė. Juodas kvadratas. Romanas. V.: Tyto alba, 2007.

     Skaičiau naujausią žurnalistės romaną, ir jis man atrodė toks matytas, kad net pasidarė nepatogu. Žinia, žurnalistai itin mėgsta viską dramatizuoti, tačiau nemažai jaunų prozininkų kažkodėl įsitikinę, jog turi būti gražu iki ašarų, graudu iki klyksmo, kupina slaptų pras­mių, kad aistros kunkuliuotų ne prasčiau nei meksikiečių serialuose. Matyt, tokia jų dvasingumo samprata, o atrodyti nedvasingai, žinia, yra didelė gėda.

     Tik ne šio romano veikėjai, kuri, beje, kaip du vandens lašai panaši į neseniai „gimusią“ Kateriną N. iš „Anarchistės išpažinties“. Jos tarsi vienos veikėjos klonai –­ panašiai mąsto, panašiai drastiškai blaškosi, neapsisprendžia dėl meilužių skaičiaus ir garsiai samprotaudamos apie rusų kultūrą maukia degtinę. O svarbiausia – baisiai didžiuojasi savimi: „Ir štai aš jau čia. Jūsų užkariauti“ (p. 7), „Aš – jėga“ (p. 8), „Aš juk... Aš juk nuostabaus grožio moteris“ (p. 16). Ši atkakli vyrų medžiotoja pigiose užeigose atrodo tarsi linksma „bufetava“, puolanti į pirmo pasitaikiusio vyro glėbį, o paskui verkšlenanti, kad „meilės nėra“. Keista, kodėl veiksmas vyksta Lietuvoje – autorė taip akivaizdžiai žavisi viskuo, kas rusiška, jog net intonacijos nelietuviškos: kalba sudarkyta, tarsi blogas tarybinių laikų vertimas iš užsienio kalbos. Ir nors Stella laiko save poete, nepateikia nė vienos savo kūrybos eilutės, o staiga tapusi tapytoja apie meną šneka tik banalybes: negelbsti net gausiai minimos jos dievinamų stabų pavardės. Niekas jos, vargšės, nesupranta, likimas ją blaško pirmyn atgal – apie tai pasakojama isteriškai, reikliu kaprizingos princesės tonu: „bufetava“ nelinkusi srėbti košės, kurią pati užvirė.

     Kiti knygos veikėjai tėra blankūs ir pilki šios „ryškios asmenybės“ šešėliai: net pasakodama apie kitus, ji kiekvieną sakinį pradeda žodžiu „aš“, „man“, „mano“... Jie bėgioja aplink ją lyg vaikučiai aplink kalėdinę eglutę, o ji žarstosi genialiomis mintimis, kažką lemena apie moterų prigimtį, demonstruoja pavyzdingą krikščionių tikėjimą ir net keliones aprašo taip, tarsi pačios užsienio šalys atėjo į ją pažiūrėti. Jos buitis visada „susitvarko“, visada laiku „atsitiktinai“ ateina pagalba, nepažįstami vyrai į ją kreipiasi „Stilingoji“ (p. 203), o man net nesinori skaityti, kuo baigsis tos melodramos – vis tiek aišku, kas nugalės „žiaurų likimą“. Užvertusi knygą ilgai girdėjau ausyse spengiant nuo valdingo, visada pakelto pasakotojos kalbėjimo tono. Tas nesutrukdė pagalvoti apie tai, kad būtent dėl tokių veikėjų, kaip ši isterikė, kritikai nenuilsdami peikte peikia mūsų moterų literatūrą, o šventai jais tikintys skaitytojai piktinasi, kad „jos visos tokios“...

     Literatūra ir menas
     2008 05 05