tekstai.lt

Vilis Normanas. Meilės ir mirties kvadratas (Dalia Jazukevičiūtė. Juodas kvadratas, 2007)


b_110_160_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_juodas_kvadratas.jpg     Dalia Jazukevičiūtė. Juodas kvadratas. Romanas. V.: Tyto alba, 2007.

     Amžinoji anarchistė ir merdinčios lietuvių literatūros gelbėtoja Dalia Jazukevičiūtė nudžiugino savo gerbėjus ir papiktino negerbėjus, parašydama dar vieną, antrąjį savo romaną „Juodas kvadratas“. Šį kartą – apie meilę. Ir vėl apie meilę? Šiame, labai pažangiame amžiuje, simuliuojančiame laimės iliuziją, meilė tapo pačia paklausiausia preke: apsidairykite – kas slepiasi už reklamos, kurioje siūloma bet kokia namų apyvokos prekė, kas slepiasi už visų mums siūlomų pramogų ir t.t.? Meilė – aplink nėra nieko daugiau, tik meilė! Visos dainos, filmai, reklamos ir .t.t. Jos tiek daug, kad atrodo, dar kartą pavartotas šis žodis privers viaukčioti ir gal net vemti. Kiek galima apie tą patį?

     Ir štai – dar vienas romanas apie meilę. Kur šiuolaikinių romanistų ir romanisčių originalumas? – paklausite. Ir visai teisingai padarysite, bet klausimą siųskite ne jiems – siųskite Aukščiausiajam, ir pasiteiraukite Jo: „kodėl mes, žmonės, negalime gyventi be meilės?“

     Labai geras klausimas. Apseikime šį kartą be antgamtinių jėgų pagalbos ir pasitelkę D. Jazukevičiūtės antrąjį romaną, su jo pagrindine veikėja Stella, pabandykime atsakyti.

     Taigi, Stella – jauna mergaitė iš provincijos, atvyksta į sovietinės Lietuvos sostinę – Vilnių. Niūrų, bet didelį miestą, kuriame ji, atseit, turi studijuoti universitete, kaip ir visi, norintys ištrūkti iš kaimo. Fonetika ir sintaksė, marksizmas ir leninizmas – aiškiai ne šiai merginai. Tokie dalykai skirti vaizduotės neturinčioms kvailėms, vėliau, deja, dažniausiai tampančioms dėstytojomis.

     Stella – žvaigždžių vaikas, ir kaip visi to paties likimo vaikai, ieško tikro gyvenimo – ne taisyklingo rato, kurį kaip asilai suka paprasti žmogeliai, bet...? – atspėjote – juodo kvadrato.

     Ir randa. Vienas vienintelis – Justas. Vienas vienintelis meilės mėnuo. Viena vienintelė laimė. Trumpa, lyg krintančios kometos mirksnis, ir gili, kaip nesibaigianti bedugnės tuštuma.

     Meilė čia aprašoma taip tikroviškai, kad pranoksta pačią tikrovę. Bet tai ne sentimentų ir romantikos, o svaigulio, veik beprotybės akimirkos. Aštriausių ir stipriausių jausmų triumfas, nušluojantis visas abejones ir priešginas šalin – ten, kur yra meilė, nėra nieko daugiau. Ten, kur nėra meilės...? Naujas klausimas Stellai, taip staigiai pakilusiai į žvaigždes, kad nespėjus nė atsitokėti, gyvenimo realybė ima draskyti ir plėšyti, - tai chirurgo peiliu, tai nemylimo vyro rankomis; tai atplėšdama vieną vienintelį kūdikį... Kraujas. Skausmas. Kančia. Neviltis. Košmarai ir vienintelis troškimas – kuo greičiau numirti.

     Jau baugu? Jau norėtųsi priekaištauti knygos autorei, kad sudrumstė ramų ir patogų telenovelių scenaristų išgalvotą meilės iliuziją? Tai tik maža dalis skausmo, kuris neranda sau žodžių, kuris blaškosi ir klykia – begarsiu vaitojimu.

     Gana literatūroje meilės klišių! Gana tų sterilių ir paviršutiniškų nesąmonių apie Joną ir Jonytę. D. Jazukevičiūtė nutraukia lietuvių literatūros virkštelę nuo motiniško ir infantilaus meilės vaizdavimo mene. Meilė neatsiejama nuo kančios, - drįsčiau teigti, kad meilė dažniausiai ir gimsta iš kančios (kaip diena po nakties).

     Pasaulio ambivalentiškumas, kuriam eilinis lietuvis toks pats abejingas, kaip ir adekvačiam tikrovės suvokimui, atveria save – imkite ir valgyti jį visi, ištroškę meilės arba nutroškę nuo jos.

     Stella nenutrokšta – tiesa, bando nusigerti - nusižudyti, bet nepavyksta, - ją gelbsti kūryba ir Menas. Menas pačia plačiausia prasme. Menas ne tik tapyti, gyventi, mylėti, bet ir svarbiausia – menas būti savimi. Savimi ir niekuo kitu. Jokių sociumo primestų pseudokaukių. Jokių pataikavimų ir panašių „prisitaikymo“ simuliacijų.

     O tada, kai ši mergina, lyg pasakoje virtusi moterimi, atsiskiria nuo pasaulio ir užsidaro savo trobelėje, įvyksta tikras stebuklas – pagaliau ji tampa laiminga! Akivaizdu, kad eiliniam skaitytojui, sužalotam psichologinio šlamšto skaitinių, tokia mintis atrodys absurdiška. Taip ir turi būti – ką pasėjot, tą ir pjausit. Bet Stella supranta, kad nėra normalu prisitaikyti prie iš principo nenormalios visuomenės.

     Tada, kai liaudiškai tariant, ji pasiunčia visus NATO, įvyksta dar vienas stebuklas – ji tampa populiari. Visiems jos prireikia. Visi žavisi jos darbais ir nori jos – visom prasmėm. Kokia likimo ironija!

     Kūryba išgano Stellos sielą. Menas nugali chaltūrą ir puikus knygos apie meilę moralas būtų toks: mylėk save, nes niekas daugiau tavęs taip karštai ir stipriai nemylės. Geras, nors šiek tiek senas moralas.

     Bet atsargiai, gerieji žmonės, jau užsimanę pasismaginti skaitydami šią knygą! Čia jums ne žurnalinis „afrodiziakas“ prieš miegą, įkaitinantis jūsų skurdžias fantazijas. Kodėl? – išsižioję piktai paklausite. Ir Stella, kartu su bepročiu Friedrichu Nietzsche, jums atsakys: „Menas pavojingas todėl, kad jis yra didesnis už gyvenimą“.

     Įspėjimas silpnų nervų ir jautrios psichikos žmonėms: gydytojų patarimu „Juodą kvadratą“ rekomenduojama skaityti ne didesnėmis nei dešimties puslapių dozėmis per dieną. Perdozavus arba pajutus priklausomybę, būtina kreiptis į gydytoją ar vaistininką. O geriausia – jo išvis neskaityti, reguliariai tuštintis, daug dirbti, nieko nemylėti, bet mylėtis, džiaugtis gyvenimu ir kuo daugiau šypsotis, dalinti visiems laimę ir gerumą ir t.t. Kitaip sakant, nekankinti savęs iššūkiais, kurių nesugebėsite priimti. Menas pavojingas todėl, kad parodo ribas, kurių niekada nedrįsite peržengti. Peržengę „Juodą kvadratą“, jau negrįšite tokie, kokie buvote. Tai pats didžiausias bet kokio meno kūrinio privalumas ir trūkumas: meilės ir mirties kvadratas yra pats gyvenimas, kuriame galime rinktis - kaip kam patogiau ir nepatogiau - meilę arba mirtį.

     Jeigu tu kada nors manei, kad pamilai kitą žmogų, bet tau neskaudėjo sielos, tu klysti. Tu niekada nemylėjai.

     2008 01 27