tekstai.lt

Valdemaras Kukulas. Moteris – imperijos, bet kieno ta imperija? (Dalia Jazukevičiūtė. Imperijos moteris, 2006)


imperijos%20moteris.jpg      Dalia Jazukevičiūtė. Imperijos moteris: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2006.

     Vieną savo eilėraštį Dalia Jazukevičiūtė pradeda: „Man buvo duota vienu šimtmečiu / per mažai / kad tu būtum suspėjęs užbėgti / ir likti kartu / iki pat Paskutiniojo teismo“ (p. 16). Recenziją apie naująją D. Jazukevičiūtės eilėraščių knygą Imperijos moteris (Vilnius: Baltos lankos, 2006) būtų galima pradėti šitos citatos parafraze: poetei buvo duota pusšimčiu metų per mažai (arba priešingai – per daug), kad šiandien apie ją kalbėtume kaip apie išsipildžiusią klasikę lyrikę. Beje, ir kalbėtume, net nepaisydami pusės šimtmečio paklaidos į vieną ar kitą pusę, jei ne naujoji gyvenimo (o ne poetinės kūrybos) psichologijos konjunktūra: šiandieniniai „sėkmės karjeros“ ir „sėkmės gyvenimo“ programų nuteikti jauni žmonės negali, tiesiog nenori fiziologiškai generuoti nei kančios, nei skausmo, nei mirties sąvokų, antraip jiems tektų nuolat kreiptis į psichoterapeutus ir psichoneurologus: šiandieninis žmogus turi, privalo būti abejingas savajam, giliajam aš-sau, jam neturi rūpėti santykis su kitu ir kitokiu, ir būtent todėl šiandien poezija tokiam žmogui nebereikalinga. Ir būtent todėl lyrika kaip specifinis mąstymo būdas nebegali savęs priešpriešinti kasdieninių patyrimų paviršutiniškumui ir cinizmui.

     Moteriškoji dvidešimtojo amžiaus Vakarų lyrikos linija irgi buitiškėjo, empiriškėjo, bet vis dėlto niekada neprarado tragiškojo, dramatiškojo matmens. Lietuvių poezijos patyrimui tai itin svarbu, nes per Salomėjos Nėries, Janinos Degutytės linijas jis perėmė giliuosius, pačius juodžiausius „cvetajeviškuosius“, „achmatoviškuosius“ patyrimus. Dabar jaunos moters eilėraštis dažniausiai aprašinėja moteriškąją miestietės kasdienybę ir moteriškąsias jausenas urbanizuotoje, unifikuotoje visuomenėje. Ką tokiu atveju daryti D. Jazukevičiūtei, jei ji tegali kalbėti tik už mindomus, niekinamus, spardomus, kitaip tariant, už tuos, kurie yra šiandieninio gyvenimo išstumti „už ribos“, kurie gyvena „be odos“, o tokius veja net iš poliklinikų. Tiesa, yra kelias – sakyti, kad imiesi rusų klasikinės prozos kūrėjų misijos analizuoti ir liudyti totalinę visuomenės nesveikatą (A. Čechovas, F. Dostojevskis ir kt.), bet tada tau atsakys: o kodėl tu lendi į poeziją (nors geriausi D. Jazukevičiūtės eilėraščiai išties prilygsta geriausiems rusų prozos psichologiniams etiudams)?

     Kita vertus, tai gana spekuliatyvu, ir tas spekuliavutyvumas – keliakryptis: lyrizmas nėra vien poezijos prerogatyva. Lyrinė gali būti ir dailė, ir muzika, ir pagaliau proza. Tad kalbėtina apie tam tikrą lyrizmo spalvą, tam tikrą specifiką. O lyrinis išgyvenimas nesunkiai gali būti paliudytas ir novele. Neatsitiktinai daugelis naujųjų D. Jazukevičiūtės eilėraščių turi stiprų siužetinį branduolį: kažkas rengiasi nušokti nuo viešbučio balkono Paryžiuje, kažkas beprotnamyje lanko labai konkretų mylimą asmenį, o kažkas prie bohemiško laužo degina žuvusio draugo marškinius. Beje, neatsitiktinai, D. Jazukevičiūtė dabar rašo prozos, o ne poezijos knygą (nors jos sėkme labai abejoju).

     Akivaizdu: D. Jazukevičiūtė yra lyrikė iki kaulų smegenų, tik mūsų nelaimė ta, kad seniai pamiršome, kas yra tikroji, senoji lyrika, dažniausiai gyva liūdesiu, ilgesiu, skausmu, netektimi, žinoma, jei šias sąvokas dar suvokiame. Jau knygos viršelyje poetė deklaruoja prisiimanti „nuodėmes“ už visus jautriuosius ir tikisi panašių į ją skaitytojų palankumo. Daugelio gerbėjų ji ir nesitiki. Tie, kurie kankinasi dėl savo jautrumo, kurie yra prievarta uždaryti į vienatvės kiautą, viešumoje niekada nesirodys. Jie ir skaito ne tai, ką šiandien siūlo leidyklos. Ir D. Jazukevičiūtę skaitys tie, kurie andai skaitė J. Degutytę, kurie „nepražiūrėjo“ D. Paulauskaitės. Bet kalbant apie knygos Imperijos moteris situaciją, mano galva, nepraleistina ir viena labai svarbi literatūrinio mąstymo ir apmąstymų detalė: čia grįžtama paprastai ne į S. Nėrį kaip tokią, ką mėgsta pabrėžti šios knygos recenzentai. Grįžtama čia link S. Nėries. Ir grįžtama jau su visa septyniasdešimties, aštuoniasdešimties metų poetinio kalbėjimo patirtimi. Kryptis, jau seniai įvardyta P. Palijevskio: literatūra vystosi ne tik nuo Puškino, bet ir link Puškino. Lietuviškasis lyrizmas plaukia ne tik iš S. Nėries, bet ir link S. Nėries. D. Jazukevičiūtė nebesako, kaip andai sakė S. Nėris, kad Dievas jai atleis, nes ji daug mylėjo; tai buvo tik individualizuota Biblijos parafrazė. D. Jazukevičiūtė tą patį medituoja, jau keldama balsą prieš Dievą. Ji su Dievu dar linkusi leistis į derybas, bet pats Dievas? Ką jis gali atsakyti priešgyniaujančiajai?
 

Elgeisi lyg išpuikusi Liuciferio
žmona, o juk širdis
kaip trejų metų vaiko
. (P. 46)

     Gal todėl iš visų recenzentų ją suprato tik Viktorija Daujotytė ir Nida Gaidauskienė, o visos kitos kritikės (keista, moterys!) ją apšaukė isterike, neurotike ir net prostitute (čia jau rašė ne moteris). Ir nenuostabu: šiandieninė „sėkmės karta“ besąlygiškai atmeta ne tik Maironį, Vincą Mykolaitį-Putiną, bet ir S. Nėrį, net nesigilindama, kiek ten būta aistringos meilės, neviltingos ir vis dėlto lemtingos mirties, kiek – prostitucijos. Mirties prostitucijos, jei norite, nes kūrybos psichologijai tai savastingiau: vyrai poetai mirtimi dažnai taip pat naudojasi kaip prostitute. Poezija kasdienines, niekinamą konotaciją turinčias sąvokas sugeba paversti lemtingomis ir amžinomis. Ir D. Jazukevičiūtė eina šituo keliu. Ji yra dvidešimtojo amžiaus pabaigos modernizuota, aktualizuota S. Nėris, perėmusi dar ir Anos Achmatovos, Marinos Cvetajevos patirtį, ir būtent tai nuima nuo šios kūrybos visų populiariausių kaltinimų naštą.

     Būtent iš čia ir randasi didysis D. Jazukevičiūtės poezijos stebuklas: iš pačių bendriausių žodžių, pačių bendriausių sąvokų (meilė, mirtis, Dievas, poezija ir kt.) sugebamas nuausti savitas prasmių voratinklis. Primenantis S. Nėrį, A. Achmatovą, M. Cvetajevą ir neprimenantis nieko, išskyrus pačią D. Jazukevičiūtę. Ir tai kuriama ne iš naujų žodžių. Žodžių (bent jau galimų pavadinti savais) D. Jazukevičiūtė apskritai neturi. Viską ji sukuria iš įtampų, minties sūkurių ir iš nervo. Tai restoranų moteris, savo neapykantą restoranams liudijanti paveldėtu restoranišku elgesiu. Nemokanti gyventi, nesilaikanti gyvenimo taisyklių ir todėl įgyjanti teisę gyvenimo mokyti kitus. Gyvenimo – kitokio ir kitiems.

     Recenzentui nedera tai pripažinti, bet aš sakau: seniai neskaičiau tokios artimos, savos poezijos knygos. Tad juolab skaudesnis techninis šios knygos neparengimas: korektūros, punktuacijos klaidos, pagaliau net viršelis. Žydra vilties spalva čia tikrai ne vietoj. Nebent purvina, kokia ji, beje, žiūrint iš toliau, ir atrodo. Bet kalba ne apie tai.

     Kalbant apie D. Jazukevičiūtę, reikia kalbėti apie gyvenimą ir mirtį (vėl matau krūpčiojančius pragmatiškus jaunuosius kolegas). Ir tik. Tarp šių dviejų begalybių ir anapusybių tebudi tik Dievas. Bet smarkiai suklystume manydami, kad D. Jazukevičiūtės Dievas yra kanoninis katalikų Jėzus Kristus. D. Jazukevičiūtė yra klystanti ir klaidžiojanti poetė (gal kartais net per daug atgailaujanti), tad Dievas jai pirmiausia reikalingas kaip nuolat budinti sąžinė, kaip atskaitos taškas, leidžiantis matuoti šio gyvenimo kasdienybę ir nykadienybę. Ji nemeldžia gyvenimo iš Dievo, ji arba gyvenimą pasiima (dažnai ne kaip žmogus, o kaip – konkrečiai – moteris, kuriai daugiau leista ir atleista), arba dalijasi jį su Dievu.

     Pirmosios knygos eilutės skelbia: „Tavęs kasdieną, Dieve, vis daugiau, / Ir vis mažiau manęs“ (p. 7). Atrodytų, gyvybės ir mirties pusiausvyra. Kuo mažiau gyvenimo, tuo daugiau mirties, kuo ilgiau klaidžiojau šios žemės klystkeliais, tuo mažesnės kelio atkarpos man skirtos. Bet vėlgi: tame pačiame eilėraštyje prabylama jau ir iš anapus, ir visos senovės graikų, romėnų maksimos akimirksniu sugriaunamos: „Miegosiu ten, / Sapnuosiu savo kūną, / Sapnai mane nuneš į žemę / taip kaip dabar nuneša dangun. / Aš žemės neprakeiksiu niekados“ (p. 7). Ir štai šioje sandūroje – tarp šiapus ir anapus, tarp kasdienybės ir suvokiamų, prisiimtų etinių, moralinių kriterijų – veriasi šios lyrikos gelmė ir pasireiškia visa jos galia. Šiandien sunku įrodyti, kad metafizinis atvirumas pasauliui gali būti sukrečiantis, nes metafiziką vis dažniau keičia erotika, perversiniai patyrimai. D. Jazukevičiūtės poetinė metafizika mus grąžina į pirminę, autentiškąją meno metafiziką:

Galbūt išties turėsiu ropštis pragaran
iš pragaro
apsiavusi pigiais kartoniniais bateliais
pagarbiu veidu ir niūri
su kieta karsto pagalve po pažasčia
nors, Dieve, tu tikrai žinai
kad tau nenusidėjau
aš viską dariau kad iškęsčiau
nešokau nuo tiltų žemyn
neguliau ant gelžkelio bėgių
negėriau nuodų
visad manydama
jog dozė bus nepakankama
. (P. 8)
 

     Šitaip D. Jazukevičiūtės kūryboje visur: meilė keičia mirtį, o ši derasi su Dievu, Dievas visada atleidžia, bet užtat gerokai pakoreguoja tiesos ir gėrio sąvokas, o pastarosios staiga virsta apskritai kūrybos, poezijos apmąstymais. Fantasmagorija, kuri pakeliama tik labai intensyviam vidiniam, dvasiniam gyvenimui. Sumaištis, kuri priimtina tik tam, kas stovi ant mirties ar savižudybės slenksčio ir renkasi likusias vertybes, kurias dar verta su savimi pasiimti. Todėl ši kūryba ir abstrakti. Bet būtent ten, toje erdvėje, sprendžiasi visi didieji būties klausimai. Nesakau, kad žmogui duota juos spręsti ar išspręsti. Sakau tik tiek, kad palaima yra prie jų prisiliesti. O ypač, jei tų klausimų tikrumas yra patikrintas dar ir kito žmogaus patirtimi. Neabejoju, kad šitaip radosi antikinė moralinė maksima, filosofinis aforizmas. Tik D. Jazukevičiūtė (po J. Degutytės frazės „tarp saulės ir netekties“) galėjo pasakyti: „tarp kartuvių ir kanklių“ (p. 66). Kas tai, kokia poetinė figūra, kokiuose literatūros vadovėliuose aprašyta? Tai šiandieninio žmogaus likimo formulė.

     Teko girdėti nuomonių, kad Imperijos moteris (vis prisiversdamas rašau šį pavadinimą, nes tai, man regis, labiausiai nevykusi „knygos dalis“, pats neskoningiausias jos elementas) tęsia jos pirmąsias knygas: Atsisveikinimus (1989) ir Traukinį Nr. 183 (1992). Nieko panašaus. Ten buvo išsisakymas, o čia – sakymas. Ir sakymas toks, koks teįmanomas gamtoje – garsu, tyliu skundu ar net garsiu šauksmu. Todėl čia ir neverta ieškoti itin individualios poetikos, savito žodyno. Reikia kliautis intonacija ir paprastu išgyvenimo tikrumu, seniausiai dingusiu iš bet kokių svarstymų apie poeziją. Patirtis, tiesa, ir naujojoje knygoje ta pati, bet ankstesnėje kūryboje ji buvo valingai slopinama – ne tik poetės apsisprendimo, bet ir pačios poetinės formos. Ir tas anų eilėraščių ilgas, monotoniškas kalbėjimas, ilgo atodūsio sakinio intervalas gal pravers dabar, rašant prozą. Bet poezijai šiandien svarbesnis būtent Imperijos moters atvirumas ir nuogas nervas, toks netikėtai gaivus abejinguose, ironiškuose šiandieninės poezijos kontekstuose. Tiesa, skaitant šį rinkinį nederėtų pamiršti, kad pirmoji D. Jazukevičiūtės knyga prasidėjo eilutėmis: „Aš esu ištobulinta įtampa, / nervų degantis kamuolys“. O Traukinyje Nr. 183 galimi nesusipratimai su skaitytoju lyg ir lyginami: „tie eilėraščiai visai ne eilėraščiai o / nemokšiškai užrašytas gyvenimas“ (p.15).

     Dabar tas gyvenimas jau ne užrašytas, o išsakytas. Paliudytas. Ir vien dėl to jis yra vertingas gyvenimas.

 

     literatura.lt
     2007-05-08