tekstai.lt

Jūratė Baranova. Poetinės meditacijos laiko tema (Antanas A. Jonynas. Lapkričio atkrytis, 2003)


 

lapkricio%20atkrytis.jpg        Jonynas A. A. LAPRIČIO ATKRYTIS. - V.: Tyto alba, 2003.

        Dėl visiškai nesuvokiamų priežasčių kai kurie žmonės tampa poetais. Tai dovana, kurios jie nėra net kaip nors nusipelnę. Tačiau tai, kas duota, visada galima ir prarasti. Kas blogiau – ar niekada nepradėti, ar pradėjus liautis rašyti? Kai prieš daugelį metų Antanas A. Jonynas suvokė, kad prarado gebėjimą kurti, privačiame pokalbyje su draugais, pamenu, sakė: „Išdžiūvo rašalas, kuriuo Viešpats manimi rašė“. Praėjo laikas, ir ta Viešpaties skirta rašalinė vėl prisipildė. Išėjo nauja Jonyno eilėraščių knyga „Lapkričio atkrytis“. Kodėl grįžta kitados išdavęs talentas? Moralistas sakytų – tai atlygis už kantrybę: už dviejų Goethės „Fausto“ tomų vertimą, už savęs nugalėjimą, už prisikėlimą. Iš tiesų to galutinio atsakymo niekas taip ir nežino.

        Knygos pristatyme skaitome: „Naujausi poeto, vertėjo Antano A. Jonyno (g. 1953) eilėraščiai pasižymi išmintimi, santūriu dramatizmu, filosofine savivoka, iš kasdienio vaizdo išaugusia metafora“. Metaforas palieku literatūros kritikams. Mano dėmesį patraukė būtent autoriaus filosofinė savivoka. Apie ką medituoja ilgai tylėjęs poetas? Apie daug ką. Ir apie laiką. „Vis sukasi sunkyn srovėj besvorėje / sudilę seno laiko apkaustai“. Laikas, pasirodo, nėra vien tik astronominė fizikinė kategorija. Nėra taip pat ir apriorinė intelekto forma, suteikianti tvarką suvokiant juslinį pasaulio chaosą, kaip pasakytų Immanuelis Kantas. Jis turi labai apčiuopiamų ontologinių savybių. Jis gali būti ir „senas“, ir toks, kurio „niekad nebebus“ („kaip senas laikrodis krumpliaračiais bedančiais / aš rodau laiką kurio niekad nebebus“). Neatrodo, kad laikas būtų laisvai pasirinktas viltį teikiantis poeto apmąstymų objektas. Jis primestas, jo negali išvengti: pats tampi jį nurodančiu instrumentu. Tik suvokdamas, kad pakliuvai į laiko apsisukimų spąstus, apie save gali ištarti „senas“. Gal ši ištara ir liudija, kad „atėjo laikas“. Anksčiau jo nebuvo: jauni gyvena ne „laiku“, o „dabartimi“. Čia peršasi nuoroda į Albert’ą Camus, aprašiusį, kaip mus neša laikas: kiekvieną dieną per gyvenimą, be ypatingo spindesio. Tačiau ateina laikas, kai pasikeičiama vaidmenimis: jį reikia nešti. Kai suvokiame, kad priklausome nuo laiko, mus apima siaubas, sako Camus. Suprantame, kad laikas yra didžiausias mūsų priešas.

        Jonynas nėra siaubo simboliką įtaigaujantis autorius. Meditacijos apie mirtį melancholiškos, bet ramios. „Ir nebijai mirties?“ – klausia balsas iš aukščiau eilėraštyje „Pokalbis“. „Turbūt bijau“, – atsakoma. Ir čia pat patikslinama: „ne tiek mirties bet to kad nebebūsiu“. Būti yra geriau negu nebūti. Tačiau ir nebūties galimybė apmąstoma be neurotiškos įtampos – oriai: „ir iš tikrųjų argi verta aimanuoti / kad šio pasaulio pavidalas praeina“. Poeto lyrinis herojus puikiai suvokia laiko priešiškumą. Laikas neišvedąs į laisvę. Jis uždaro pasaulį – jis suskaičiuotas: „Palėpėje, kur šiandien gyvenu / iki gegužio suskaičiuotos dienos“. Kita vertus, jis neįsiprasmina. Jis praslenka taip, lyg jo ir nebūtų buvę. Jis praslenka neprisilietęs („diena praeis galais pirščiukų kaip vagis / diena praeis ir nieko nepaliks“). Visiškai neaišku, kam apskritai žmogui duotas laikas. Kam jį skaičiuoti, kam sekti šią skaičiuotę? („tuoj radijas traškėdamas praneš / nereikalingą tačiau tikslų laiką“). Kita vertus, būtų gerai įgyti galią laiką sustabdyti – sustabdyti atgaline data ties tuo momentu, po kurio jis užlūžta („sulaikyti tavęs negaliu / sustabdyti rodyklę dar galim / prie vienos iš pirmų padalų / begalinėje neapykantos skalėj“). Laikas gali būti ir nereikalingas, ir, atvirkščiai, lemtingas. Tačiau kas gali turėti galią sustabdyti laiką? Nebent cezaris – jis gali uždrausti („kai cezaris uždraudė laiką / nustojo vytusios gėlės“). Ne tik cezaris galingesnis už laiką. Galingesnis erdvės pasaulis: „pavargęs miestas užkoduoja lemtį / ir sudėlioja išdavystės chromosomas“. Tačiau lyriniam herojui belieka tik „nejaukiai“ laukti: „nejaukiai laukiu laiko / kai prasivers stiklinės durys / naktis nušluostys stalo dulkes / ir to kas parašyta nebeliks“.

        Tačiau Jonyno eilėraščių lyrinis herojus neina Marcelio Prousto pramintu keliu. Jis neieško „prarastojo laiko“, nepaskęsta prisiminimuose kaip dabartyje. Laikas jam yra metafizinis iššūkis, kurį reikia suvokti. Net istoriosofiškai: „savaitė truko savaitę / ir baigės išsyk po savaitės / imperija tūkstantį metų / byrėjo pro laikrodžio angą“. Laikas parodo realybės – tikrosios tikrovės – ribas: „dar liko paskutinė padala / viena minutė iki netikros tikrovės“.

        Lyrinio herojaus laikas nėra fenomenologinis: jis nenuplaukia kartu su jo sąmonės srautu. Jis tarsi atsiduria priešais. Jis iš viso išnyksta – jo nėra. Tai, kas egzistavo, taip pat nerealu kaip ir tai, kas dar neegzistuoja. Bet ir esamasis laikas toks pat nerealus kaip būtasis ar būsimasis. „Kadangi / esamasis laikas realiai / yra mums nesamasis laikas / ir galime tik spėt jog taip ir vykę“ – lyrinis herojus dedukuoja išvadą, tarsi retorinį klausimą: „kuo tariamoji reali tikrovė / realesnė / už tariamą virtualią realybę“. Šis klausimas turi seną filosofinę tradiciją. Ir René Descartes’as, ir Kantas, ir Arthuras Schopenhaueris kėlė klausimą: kaip atskirti sapną nuo tikrovės, fantazijas nuo realių objektų? Kantas siūlo kriterijų: atskirti gyvenimą nuo sapno – šiuo atveju nuo virtualiosios realybės – pagal vaizdinių rišlumą. Schopenhaueris, priešingai, nemano, kad apskritai galima rišliai suvokti realybę: „Gyvenimas ir sapnai yra tos pačios knygos lapai“; gyvenimą labai sunku atskirti nuo virtualiosios realybės. Jonyno lyriniam herojui tai nėra labai sunku. Jis atskiria: reali tikrovė, priešingai nei sapnas, iškastruoja protą reginiais. Sapnas – vilties vieta. Prabudus „ir šmėstelėjusi viltis tarytum driežas / pasislepia brūzgynuos užmirštuos“. Tačiau lyrinis herojus nesugrįžta į sapną kaip į viltį. Jis medituoja laikrody užšalusį betikslį laiką. Ir laikas atsitraukia – tarsi magiškosios poeto žvilgsnio galios neatlaikęs: „ir kol žiūriu į jį akis įsmeigęs/ jis netiksėdamas ištirpsta tarp delnų“. Poetas tą akimirką laimi kovą su laiku. Užbaigdamas eilėraštį gali pasakyti: „vadinasi šiek tiek dar gyvenu“.

        Šiaurės Atėnai
        2003 05 19