tekstai.lt

Valentinas Sventickas. Jeigu poezija yra liga, tai – atkrytis (A. A. Jonynas. Lapkričio atkrytis, 2003)


lapkricio%20atkrytis.jpg        Jonynas A. A. LAPRIČIO ATKRYTIS. - V.: Tyto alba, 2003.

        Naujų eilėraščių rinkinį Antanas A.Jonynas išleido po ilgokos pertraukos. Griežto žvilgsnio bibliografas sakytų, kad tai penktas jo rinkinys, einantis po 1987 m. pasirodžiusios knygos "Tiltas ir kiti eilėraščiai", ir įterptų žinią, kad 1995 m. išėjo ironiškų eilėraščių knygelė "Toks pasaulis". Bet reikia pridėti tai, ką ne visi pamatė: A.A.Jonyno rinktinėse "Nakties traukinys" (1991) ir "Krioklys po ledu" (1997), be keturiuose rinkiniuose spausdintų kūrinių, buvo nemažai ir naujų eilėraščių. Dar jų skaitėme lietuvių ir anglų kalbomis išėjusioje knygoje "Laiko inkliuzai" (2002). Pernai taip pat pasirodė jo poezijos vokiškai. Čia reikia priminti ir didžiausią bei vertingiausią pastarojo laiko A.A.Jonyno kūrinį - naują Goethe`s "Fausto" vertimą.


        Ir vis dėlto - į rinktines įterpti nauji eilėraščiai tartum paskęsta, ir skaitytojai, kurie nesivargina tikrinti, kas knygoje nauja, o kas sena, nelabai aiškiai įsivaizduoja, koks tas poetas yra dabar. Skaitytojai tik prisimena, kad A.A.Jonynas yra vienas talentingiausių mūsų lyrikų, ir nori žinoti, ką ir kaip jis rašo šiandien. Dabar žinos. Šiuo požiūriu "Lapkričio atkrytis" yra laukta knyga.


        Nesakau, kad tai labai aukštos temperatūros lyrika. Tai tartum iš naujo atbundančio talento balsas (stabtelėjimo būta). Ir vis dėlto - žiūrint bent penkerių metų akipločiu - viena stipriausių lietuvių poezijos knygų. Ypač išsiskirianti atokumu nuo "aktualiųjų" šiandieninės poezijos permainų ir įnirtingų pastangų "atsinaujinti". Tą patį galima pasakyti apie jo kūrybos santykį su socialine dabartimi. A.A.Jonynas tiesiog toliau eina savo ypatinguoju keliu, kisdamas savaime, o ne dėl to, kad taip reikia arba kad kitimai tartum užsakyti. Labai skirtingos vertės eiliavimų sraute (dabar jis platus) ši knyga išsiskiria ir profesionalumu. Tai nelengvai nusakomas įspūdis, - kai formos, žodžiai, vaizdai poetui paklusnūs, kai poezija teka ir skamba. Na, tarkim: "po tiltu po tiltu mirabo / tykiai sena tykiai celanas teka" (p. 24); "raštas neaiškus neaišku kam laiškas / aišku kad brėkšta. už lango suteška / vėjas užlanksto debesio kraštą" (p. 46).


        Aiškiai matomos dvi permainos.


        Pirma. Pelnytai pripažinto meilės lyriko naujajame rinkinyje beveik nebeliko meilės eilėraščių. Galvoti apie šią situaciją galėtume žvelgdami į drastikos ir dramatizmo prisodrintą vaizdą:

        meilė? tik nuorūkos plaukia
        tik ant kalno viršūnės pritvirtinta saulė
        spindulių žalčiukais ritas žemyn
        (p. 22)


        Antra. Rudens būsenos, vyravusios ligšiolinėje kūryboje (pats žodis ruduo ankstesniuose keturiuose jo rinkiniuose ištartas 52 kartus), pasislinko į žiemą. Šitai rodo ne tik knygos bei jos skyrių antraštės, ne tik šalčio leksikos gausa (žiema, speigas, sniegas, ledinis vėjas, ledinis šuo ir pan.), bet ir bendras būsenų, nuotaikų bei vaizdų koloritas. Nebūtina manyti, kad šaltis visad konotuojamas neigiamai, jis gali žadėti nepaiką gyvenimą:

        Pabėgt iš apsupties kvailų dienų -
        šaligatvį nupoliruoja speigas
        užšąla laikrody betikslis laikas
        ir kol žiūriu į jį akis įsmeigęs
        jis netiksėdamas ištirpsta tarp delnų
        vadinasi šiek tiek dar gyvenu

        (p. 14)


        Bet žiema naujuose eilėraščiuose dažnai sugyvena su mirtimi (tai vienas vyraujančių rinkinio motyvų). Mirtis, kapai, duobkasiai (daug šių žodžių knygoje) - esam įpratę manyti - tikrai nieko gera (paprastai neigiama konotacija). Tačiau nuolatiniai A.A.Jonyno skaitytojai jau žino, kad jam yra kitaip. Būdinga citata iš ankstesnės knygos: "aš viską šitoj žemėje turėjau / tad nieko mirdamas nepraradau". Dabar iš naujosios: "mirtis naujų valdų neužkariauja / o senose kas kartą viskas nauja" (p. 30). Kaip vienintelę tikrą vertybę A.A.Jonyno poezija pripažįsta tik laikinąjį žmogaus gyvenimą. Patį gyvenimą - meilės akimirksnius, nerimą, aistras, nuotaikas, kasdieną, gamtos regėjimus. Prasmės, kriterijų klausimai beveik nekeliami, - tai pernelyg trapu, susaistyta laiko ir prietarų.


        Šios būsenos ir nuostatos artina mus prie "Lapkričio atkryčio" prasminio centro. Tebus čia paberta eilučių iš įvairių kūrinių paeiliui:

        1. ir nesvarbu kad išdavė draugai

        2. neveikia vaistinė neveikia ir nereikia

        3. skaičiuoja moteris traukinius
        kurių jai seniai nebereikia

        4. aš neturiu jėgų tikėti
        aš neturiu jėgų tačiau tikiu

        5. Gal ir gerai kad nebesuprantu
        nesusigaudau nei troškimuose
        nei noruos

        6. nebūna taip kad likčiau aš teisus

        7. - mus supa tai ko mums visai
        nereikia
        - nereikia... tai ramiai miegoki
        vaike

        8. o šiaip aš gyvenu beveik gerai.
        užmiršk tai

        9. žiema be galimybės pasirinkti.
        bus kaip bus
        vien galimybė susitaikyti su tuo
        [beje, tai eilėraščio pabaiga - p. 35.]

        10. O rezignuoju ne iš baimės
        pralaimėti
        bet nematau ir pralaimėjimo
        prasmės

        11. diena praeis ir nieko nepaliks
        diena išeis palikus praviras duris

        12. ramu lyg sirgčiau amžinu maru
        nėra namų ir viskas nemaru

        13. ir iš tikrųjų argi verta aimanuoti
        kad šio pasaulio pavidalas
        praeina


        Taigi A.A.Jonyno poezijai dabar svarbiausia - ramiai sutikti su pasauliu, su gamta, su objektyviais ilgaamžiais dėsniais, griežtais ir neatšaukiamais. Tai tiesiog priešinga, tarkim, romantikų nuolatiniam maištui, prieštaravimui lemčiai, "mirties nugalėjimo" troškimui ir įsiamžinimo viltims. Jam nerūpi sakyti, kas, jo nuomone, yra tiesa ("tiesa? kokią tiesą geidi sužinoti"), geriausiu atveju jis sako "galbūt tai teisinga". Jam visa reliatyvu: "sakai nėra net to kas jau yra? / - sakau kad to kas jau yra nebūna" (p. 19). Jo poezija yra gražiausia, kai vaizdai, žodžiai, melodija, potyrių meninės nuotrupos pasako tai, kas racionalia kalba nepasakoma. Čia ir slypi grynosios lyrikos galia, tai jos vienintelės lemtinga korta. Sunku būtų pasakyti, "apie ką" yra eilėraštis "Pokalbis", - jis ir klausimas, ir atsakymas, menas. Proto galia šis poetas apskritai abejoja. Eilėraštis, kurį suvokčiau kaip programišką (ne tik dėl "išvados", bet ir dėl to, kad ji plaukia iš būdingiausių A.A.Jonyno žodžių - naktis, šermukšniai - ir jam charakteringų meninių sprendimų erdvės):

        Naktis nubrėš dar vieną brūkšnį
        kuris man peržengti užgintas
        švytės oranžiniai šermukšniai
        po florescuojančiais žibintais

        galų gale siaurom gatvelėm
        naktis išves mane iš proto
        kuris ne toks jau visagalis
        kaip atrodo

        (p. 65)


        Kai pasakai "programiškas", tai gali atrodyti, kad poetas atsisėdo ir specialiai parašė tokį. Ne. Tiesiog taip sakome, matydami vaizdą, kurį sąmonė sieja su poeto kūrybos esme. Tarkim, vieno geriausių eilėraščių "Apeisiu ežerą..." pabaiga:

        aš kaip kregždė skraidau
        molis mano burnoj


        Šios recenzijos autorius prieš 14 metų yra parašęs nemažą studiją apie A.A.Jonyno poeziją (išspausdinta knygoje "Keturi portretai", 1991). Ką koreguoja naujas rinkinys - dabar čia mėginta pasakyti. Teziškai pridurčiau, kad šiandieninis Jonynas yra santūresnis (tarkim, beveik neliko bravūriškos kaukės, mažiau ironizavimo) ir kiek nuobodesnis, kad išnyko (kartu su priežastimi) opoziciško nerimo gaidos, kad "Fausto" vertimas jį yra natūraliai paveikęs (maitinanti, netiesioginė įtaka). Iš naujesnių poetinių būsenų dar minėčiau nuovargio, apsiausties vaizdus. Būdingosios A.A.Jonyno lyrikos situacijos (vienatvė, melancholija), jo pamėgti įvaizdžiai ir žodžiai (naktis, vėjas, mėnuo, lietus, vakaras, paukštis, vanduo ir kt.) išlieka. Naujajame rinkinyje savaip nuostabu matyti debiutinės knygos netyčinių parafrazių. Jūratė Baranova "Šiaurės Atėnuose" (2003.V.17) pamatuotai pabrėžė ryškėjantį laiko motyvą.

        Gerai parinkta knygos antraštė. Lapkričio atkrytis - kartu ištarti šie du žodžiai skamba panašiai. Juokais - padės išmokti taisyklingai kirčiuoti ćtkrytis. Kad įsimintume, dabar užrašykim: lApkričio Atkrytis. Po dviejų A belieka parašyti - Jonynas.

        Literatūra ir menas, 2009 08 29