tekstai.lt

Viktorija Šeina. „…dar nulaikančios nuovargį valandos“ (A. A. Jonynas. Lapkričio atkrytis, 2003)


lapkricio%20atkrytis.jpg       Jonynas A. A. LAPKRIČIO ATKRYTIS. - V.: Tyto alba, 2003.

       Naujas Antano A. Jonyno eilėraščių rinkinys pratęsia ankstesnėje poeto kūryboje išplėtotą savitą poetinę tradiciją – lyriškumo, lengvos ironijos, grakščios, melancholija dvelkiančios melodikos dermę. Eilėraštyje „Laikas baigės sezono uždarymas...“ esanti ligos nuobodžio tema yra susijus su Vėlinių melancholija, apleistumo ir vienišumo pajautomis. Rinkinio pavadinimas suvoktinas kaip lapkričio vardu žymimos ligos atkrytis: tai rudens, kaip dvasinio laiko konstatavimas (tai nurodo ne tik rinkinio, bet ir jo skyrių pavadinimai: „Įžanga į žiemą“, „Atsišvytėjimas nuo rudens“), kaip atsisveikinimas su praeinamybe, artėjanti nebūtis, dvasinis nuovargis, vienatvės liūdesys. Visa tai A. A. Jonyno poezijos skaitytojams jau gerai pažįstama iš ankstesnių rinkinių, tačiau naujoje knygoje melancholija suintensyvėja iki dominuojančios, visa apimančios nuotaikos.

       Gamtos ciklas, ir ypač ruduo, yra svarbi tiek šio rinkinio, tiek visos poeto kūrybos dominantė. Itin meniškos, savitos metaforos kuria įtaigų šio rinkinio tekstų gamtovaizdį, kuris pasirodo eilėraščio įžangoje kaip meistriški ne tiek gamtos, kiek dvasios panoramą atskleidžiantys vaizdiniai: „Numetęs savo kruvinus lapus / ruduo dar demonstruoja nuogą kūną“ („Žaibuojantis ruduo“), „Braškėdama nuo šalčio pasipurtys / žiemos diena lyg koks mechaninis gremėzdas / pasidalindama vienatvės turtais / ir dar vienišesniais vaikystės miestais“ („Pagėla“).

       Jau įprasta apsimestinai atsaini kalbančiojo laikysena, rami, melancholiška ritminė slinktis kuria vienišumo, nuobodulio atmosferą, o rinkinyje simptomiškai pasikartojantis nereikalingumo ir betiksliškumo motyvas nurodo į skausmingai išgyvenamą praeinamybę. Tarsi nebūtin paskui rudenį slenkantys eilėraščiai kyla iš nebereikalingo laiko. Taip realizuojamos, poeto žodžiais tariant, „lapus jau numetusios bet dar nulaikančios nuovargį valandos“. Mirties tema punktyru pasikartoja daugelyje rinkinio tekstų. Viename jų „Pokalbyje“ fiksuojama stipriai juntama nebūties baimė: „ ir nebijai mirties? turbūt bijau / ne tiek mirties bet to kad nebebūsiu“. Vienas įdomesnių yra giliąją simbolinę struktūrą paviršiniu farsu maskuojantis eilėraštis „Šulinys“. Vulgariai tragikomiška situacija – duobkasys nuskęsta šuliny – slepia mirties beiliuziškumo dramą. Šulinys, pagal senovės pasaulio sampratą buvęs anga į požeminį pasaulį, neatlieka šios savo funkcijos – tad nuskendęs duobkasys lieka plūduriuoti vandens paviršiuj. Kartu matyti A. A. Jonyno pamėgtas estetizavimas:

Kur vakaro miglos plaukus
virš upės vingio išdraiko
skaičiuoja moteris traukinius
kurių jai seniai nebereikia
aprauda duobkasio sielą
numirėlio kūnas išplautas
žvaigždė kaip baugštus padarėlis
nubėga per alavo skliautą

gyvenimas pilnas tikrovės
kaip kibiras šiekštų ir srutų
iš šulinio žvelgia Charonas
klastingomis sukčiaus akutėm
nuo dugno obolą pakėlęs
numoja piktai: „pailsau“
ir apmaudu duobkasio siela
pravirksta iš gailesčio sau


       A. A. Jonyno eilėraščiuose galėtume įžvelgti Henriko Radausko poetikai artimą intensyvų iracionalių, somnambuliškų personažų estetizavimą („Juodos katės“), ekspresyviai šmaikštų, kaštonų, vyšnių, magnolijų bei alyvų žydėjimu kartais pratrūkstantį gamtos sprogimą („Žydėjimas vyšnios“).

       Rinkinyje gausu pasaulinės kultūros ženklų (Arčibaldas, kinų poetas Du Fu), kurie tekste transformuojami į dvasinės patirties išsakymą. Kelionė į garsųjį Sirijos dykumos miestą–oazę Tadmorą („Pakeliui į Tadmorą“) virsta bėgimu į iliuzinį „meilės pažadus žarstantį miražą“ nuo persekiojančių skausmingų prisiminimų: „vilkau minčių klastingą naštą / kaltes ir kančią ir bijojau atsigręžti / ir savo kruvinom akim pažvelgti / į nusiaubtą prisiminimų kraštą“. Kelionės motyvą ir Egipto vergijos temą plėtoja eilėraščių ciklas „Vergo skundas“. Tačiau savitą rinkinio atmosferą kuria didžiausios reikšmės šiame rinkinyje įgyjantis vokiečių kultūros klodas. Kultūrinė Vokietijos erdvė pasirodo kaip viduramžių miestų architektūros pavidalai („kaligrafiškai įrašytas fachverkas“), kaip vietinio gamtovaizdžio detalės (Pietų Vokietijos regionui būdingos „vynuogynų tvarkingos linijos“), interjero detalės („bydermejerio šviestuvai“). Vokiečių kultūros nepažįstančiam skaitytojui egzotiškai skambą pavadinimai – Tyfurtas, Dornburgas, Zalė, Jena – yra vieno poetui itin artimo kūrėjo, Johanno Wolfgango von Goethe's, buvimo paženklintos vietos. Tarkim, Tyfurtas (Tiefurt) yra pilis greta Veimaro, tad galime spėti, kas esąs tas „poetas žilas senis“, su kuriuo tapatinasi eilėraščio subjektas („– galbūt ir taip tačiau geriau įsižiūrėjus / portretas tavo ir jame juk tu“). O štai viena iš garsiojo Dornburgo pilių trejeto vadinama Goethe's pilimi (Goetheschloß), todėl galime ant Zalės kranto augančią erškėtrožę bei čia pat minimą rožyną sieti su garsiąja Röslein: „Kur Zalė neša vandenis nuo Jenos / erškėtrožė užmigus mėnesienos / šlaituos kur jauno ginkmedžio kamienas / dygus tas miegas – pasišiaušę / odos pūkeliai žiedlapių švelnumo“ („Dornburgas“).

       Sunku būtų įsivaizduoti A. A. Jonyno poeziją be meilės eilėraščių. Viename gražiausių tekstų „Sodyba“ iš puikių metaforų sukomponuotas gamtovaizdis („Virš staktos apdulkėjusioje pynėj / vaikystės lopinėliai aksominiai / iš nuovargio putojantys jurginai //tai apsiaustis. Ištrūkęs poltergeistas / rugpjūčio miglą suplaka kaip vaistus / ir supila į šulinius apleistus“) pereina į mylimosios kūno topografiją ir neaiškus drumstas nerimas sukelia skaudžių prisiminimų konvulsijas, kurių, tarsi netyčia prasitartų, čia pat paaugliškai susigėstama („o šiaip aš gyvenu gerai, užmiršk tai“). Paskutinė teksto eilutė, kurią sąlygiškai galėtume pavadinti „eilute išdavike“, yra būdinga A. A. Jonyno meilės lyrikai. Poetas puikiai stilizuoja sentimentaliąsias romansinio tipo eilėraščių intonacijas, tačiau visada išlaiko tam tikrą distanciją, kuri leidžia mums kalbėti apie poetinį žaidimą. Tačiau iš jo nustatytų taisyklių išsprūsta minėtosios „eilutės išdavikės“. Jos tarsi pro trumpam nusmukusią poeto kaukę netyčiomis prasiveržęs išsiskyrimo skausmo, gėlos prasitarimas: „ir lietuje atsibučiuojame ne mes / jau sotūs vienas kito išdavysčių / dar krūpteli rodyklės be prasmės / ir tik baisu kad vėl neatsigrįžčiau“ („Dar liko paskutinė padala...“).

       Kadaise Valentinas Sventickas kruopščiai suregistravo dar iki 1990-ųjų A. A. Jonyno knygose esančius daiktavardžius, sudarė tarsi asmeninį dažninį poeto žodyną. Dominuojantys jo poezijos įvaizdžiai naktis, vėjas, mėnuo, lietus, vakaras – išliko ir naujame rinkiny. Taigi likęs ištikimas savo tradiciniam vaizdų blokui, poetas lieka įstabiai pastovus, bet ne sustabarėjęs. Ir nors šermukšniai yra tapę kone vizitine jo poezijos kortele, tačiau naujame rinkiny jie sušvinta netikėtai ryškiai: „švytės oranžiniai šermukšniai / po fluorescuojančiais žibintais“ („Naktis nubrėš dar vieną brūkšnį...“). Vienas svarbesnių šio rinkinio poetikos aspektų intensyvesnė spalvų paletė. Neatsitiktinai tekste pasirodo Henris Matisse'as, jo ištobulinta intensyvių spalvų traktuotė svarbi A. A. Jonyno tekstų naujovė. Eilėraščiuose ypač ryškios, švarios, šešėlių netemdomos spalvos, kurios tikrovės vaizdą transformuoja į dekoratyvų ornamentą. Toks, pabrėžtinai estetizuotas, vaizdo komponavimo principas primintų H. Radauską: „Beveik Matisse'as: žydinčios gebenės / vešliai sodriu putoja gašlumu“ („Tyfurto melodijos“); „Oranžinio saulėlydžio liežuvis / nulaižo mėlynas žvakes“ („Eiguva“). Tačiau greta išlieka ankstesnėse knygose dominavusi pilkuma, šio rinkinio tekstuose atsikartojanti alavo dangaus vaizdu.

       Kai kurie eilėraščiai į knygą patekę tarsi atsitiktinai. Toks, pavyzdžiui, esąs holokausto temai skirtasis „Raugerškis“: nors kraujo simbolika grįsta vaizdinija – raugerškio uogų raudonumo šlaitas – yra vykusi, tačiau pats tekstas nėra tiek gyvybingas kaip kiti rinkinio eilėraščiai. Vieningą rinkinio nuotaiką, kompozicinį jo bendrumą suardo dialogo principu komponuojamas eilėraštis „Pokalbis“ (du eilėraščiai tokiu pavadinimu), taip pat aforistine stilistika parašytas „Pamirštas kvapas“ (beje, tiek „svetimo“ balso intarpus, tiek Rytų poetine tradicija paremtus trumpuosius aforistinius eilėraščius A. A. Jonynas išbandė anksčiau). Esama ne itin nusisekusio bandymo papokštaut Marcelijui Martinaičiui skirtas eilėraštis „Karvė“.

       Dažnai pasirodanti poeto pamėgta soneto forma traktuojama laisvai, todėl nesuvaržo teksto. Šiame rinkinyje gal kiek ryškiau nei ankstesnėje poezijoje pastebimi poetinės sintakės simetriją ardantys perkėlimai (enjambement), tačiau nuosekliai išlaikytas metras bei rimų sistema kuria melodingą, sąskambių dermės valdomą poetinę kalbą: „ir nesvarbu kad išdavė draugai / nes tik draugams išduoti duota / į vakaro skrynelę darganotą / barbena byrantys vasario pinigai“ („Pagėla“). Keli rinkinio eilėraščiai pavadinti ištisiniu sakiniu, išplėtota savarankiška metafora, kuri viena pati gali funkcionuoti kaip poetinis tekstas („Nebepasikalbėsi su tais kurie išėjo pamąstyt apie gyvenimą“, „Lapus jau numetusios bet dar nulaikančios nuovargį valandos“).

       Džiugu, kad aštuntojo dešimtmečio pabaigoje debiutavęs poetas nepradėjo beviltiškai kartotis. Iš esmės tęsdamas tą poetinę tradiciją, kuri išryškėjo debiutiniame rinkinyje, A. A. Jonynas atsisako jo poezijoje neprigijusių aštrių, disonuojančių vaizdų, ekologinės, socialinės, dvasinės katastrofos pajautų diktuojamų temų. Atsisakyta eksperimentinių bandymų, savitikslio žaidimo, o išplėtota tai, kas atrodė esą stipriausia ir savičiausia: melancholinė melodikos slinktis, meistriškų metaforų sukurti dvasios gamtovaizdžiai. Greta buvusių, iš ankstesnių knygų atėjusių vienišumo bei liūdesio atsiranda dvasinis nuovargis kaip vyraujanti rinkinio jausena. Nebūties link slenkančio laiko beprasmybėj belieka vienintelė prasminga veikla, eilėraščiuose ryškėjanti kaip esminė poeto pastanga:

ir vis iš naujo komponuoji būtį
beveik beprasmiais žodžių deriniais

Metai, 2003 gruodis