Skaitykite straipsnio pradžią

    Kokia buvo Jūsų vaikystė? Didžiąja dalimi ji, ko gero, prabėgo prie knygų, namų erdvėje, ne kieme, gatvėje. Taip bent galima spręsti iš ankstyvų pirmųjų Jūsų kūrybinių darbų. Ar nebuvo problemų su bendraamžiais, kuriuos, be abejo, daug kuo buvote pranokęs? O gal gelbėjo tai, kad mokėtės mokykloje, kurioje daugumą sudarė inteligentų vaikai?

    Mano vaikystę daug kas klaidingai vaizduojasi. Mėgau knygas, bet visai nemažai laiko praleisdavau ir kiemuose, ir gatvėje. Turėjau “gatvės” bičiulių, įsiveldavau ir į muštynes, ir į visokius berniokiškus nuotykius. Žinoma, dėl savo kilmės ir namų aplinkos buvau naivesnis už kitus, be to, negabus sportui. Tai man gerokai apkartindavo gyvenimą, taip pat ir mokykloje. Nesakyčiau, kad daugumą ten sudarė inteligentų vaikai, buvo visokių. Kai kurie manęs nemėgo “dėl politikos” – buvau, šiaip ar taip, sovietinio rašytojo atžala, be to, pradžioje karštas, “tikintis” pionierius ir komjaunuolis (nors žalos, tikiuosi, niekam nepadariau). Bet ilgainiui patekau į klasę, kurioje vyravo gana brandūs, supratingi moksleiviai. Tarp jų buvo Virgilijus Noreika, vaikystėje mano artimas draugas. Ten jaučiausi puikiai, su kai kuriais bendraklasiais bičiuliaujuosi ir dabar. Jaunystėje labai stengiausi įveikti savo “nesportiškumą” ir, ko gero, sėkmingai. Nedaug kas žino, kad esu baidare perplaukęs Nemuną nuo versmių ligi žiočių, laipiojęs po Kaukazą (ligi 4000 metrų aukščio) ir taip toliau.

    Kaip pirmuosius literatūrinius bandymus sutiko tėvas? Ką reiškė jo vertinimas, patarimai?

    Mano ankstyvuosius eilėraščius tėvas vertino, ir jo geras žodis man nemažai reiškė. Apie tai galima pasiskaityti jo dienoraštyje. Bet jis niekada nė piršto nepajudino vardan mano literatūrinės (ar kitokios) karjeros. Ir teisingai darė.

    Dažnai girdėti insinuacijų, kad tėvas “ištraukdavo mane iš bėdos”, kai mano pažiūros ir veiksmai pradėjo užkliūti sovietų valdžiai. Esu visiškai tikras, kad nebuvo ir to. Kad pats jo vardas ir padėtis mane šiek tiek dengė, tai kas kita. Bet tai vyko natūraliai, be specialių jo pastangų. Žinau, jog visi tie įvykiai jam nebuvo malonūs, juo labiau, kad įvairūs intrigantai bandydavo panaudoti manąją “dekadento” ir “liaudies priešo” reputaciją prieš jį. Tai turbūt patrumpino jo gyvenimą ir ligi šiol apsunkina mano sąžinę.

    Literatūrinė ateitis Jums, regis, buvo tarsi užprogramuota: namuose iš arti girdėtas ir matytas ne vienas klasikas, retas kuris bendraamžis turėjo galimybę naudotis panašia biblioteka. Ar senelis, tėvas buvo atviri su Jumis, kai užeidavo kalba apie emigracijoje ar tremtyje atsidūrusius kūrėjus? O Jūs ar atviraudavote su namiškiais, kai universiteto laikais gaudavote Vakaruose spausdintas ar ranka perrašytas knygas?

    Dar vaikystėje iš arti mačiau Balį Sruogą, Putiną, Sofiją Čiurlionienę, Henriką Radauską, K.Borutą, Salomėją Nėrį, Petrą Cvirką. Ir ne tik juos. Kai dėl emigrantų ir tremtinių, tėvas buvo su manim gana atviras. Turint omeny to laiko papročius, netgi stebėtinai atviras. Daugelio jų veikalus – Aisčio, Bernardo Brazdžionio, Antano Miškinio, Krėvės, Jurgio Baltrušaičio, Vydūno, Jurgio Savickio, Igno Šeiniaus, Antano Vaičiulaičio – galėjau perskaityti jo bibliotekoje. Neretai tėvas apie juos ir pakalbėdavo. Kai kuriuos nelabai vertino (Aistį, Inčiūrą), bet gražiuoju atsiliepdavo apie H.Radauską, A.Miškinį, su pietetu – apie Krėvę, o B.Brazdžioniui pripažino “didelę sugestyvią jėgą”. Buvo skaitęs ir žemininkus, tačiau jie liko jam tolimi. Kada pradėjau gauti iš draugų lietuviškos ir rusiškos draudžiamos literatūros, anaiptol ne visada slėpiau tai nuo tėvo, nors grynai politines knygas jis man draudė. Ilgainiui ir čia atsirado modus vivendi – atsinešęs iš įvairių “specfondų”, pavyzdžiui, savojo seno pažįstamo Bronio Railos straipsnius, Petronėlės Orintaitės atsiminimus apie S.Nėrį, net Jurgio Gliaudos knygą apie 1940 metus “Agonija”, tėvas man nekliudydavo visa tai perskaityti. Tarp mudviejų buvo nerašytas “džentelmeniškas susitarimas”, kad apie tai nekalbėsiu už šeimos ribų, nors turiu prisipažinti, kad tą susitarimą kartais kiek pažeisdavau.

    Kažkada esate pastebėjęs, jog galite gyventi tik mieste. Ar tai reiškia ir tai, kad Jus ir kaip žmogų, ir kaip menininką visiškai nežavi, netraukia gamta? O gal svetima ir poezija, kurioje vyrauja gamtiniai motyvai?

    Anaiptol. Esu parašęs nemažai eilėraščių, kurių centrinė tema yra gamta. Suminėsiu pirmus pasitaikiusius: “Tarytum debesy…”, “Viršum pusiasalio…”, “Dvilypė nuotrauka”, “Pasienio giesmė”, “Sankirta”. Manau, kad gamtą neblogai pažįstu ir, beje, ne tik lietuvišką. Tačiau man ji nėra paguodos, nusiraminimo, atsinaujinimo ir taip toliau šaltinis, kaip tradiciškai nusiteikusiems poetams. Labiau pastebiu gamtos svetimumą ir net priešiškumą žmogui.

    Turbūt nė vienas lietuvių rašytojas nebuvo toks artimas su rusų rašytojais disidentais, patyręs tokį ryškų rusų opozicinės literatūros poveikį, kaip Jūs. Kas šitame kontekste buvo svarbiausia? Kas liko svarbu?

 

    Esu kalbėjęsis su Borisu Pasternaku, pažinojau Anną Achmatovą, apie kurią neseniai parašiau ir atsiminimus. Gyvendamas Maskvoje ir Petrapilyje, bendravau su dešimtimis rusų pogrindžio ar pusiau pogrindžio autorių, paskui ne vieną jų sutikdavau ir emigracijoje. Tai buvo itin reikšminga patirtis. Manau, kad rašytojui žalinga likti siauroje vietinėje aplinkoje, nesidomėti kitomis literatūrinėmis tradicijomis: verta ir net būtina kada ne kada pažvelgti į savąją tradiciją iš šalies. Būna svetimų atradimų, kuriuos naudinga perkelti į savąją dirvą, taip pat ir svetimų (ir savų) tendencijų, su kuriomis dera ginčytis, konfrontuoti.

    Kitas pasakys, kad priderėjo domėtis ne rusų, o Vakarų literatūra, juoba okupacijos laikais. Kas be ko, domėjausi ir ja – verčiau Tomą Eliotą, Dylaną Thomas'ą, Saint-John Perse'ą, Reinerį Mariją Rilkę ir daugybę kitų. Bet Vakarų (netgi, tarkime, Lenkijos) poveikis tada buvo grynai abstraktus, nes tie kraštai buvo neprieinami: vienintelė rimta svetima literatūrinė terpė, su kuria galėjai užmegzti realų ryšį, buvo rusiškoji. Nieko blogo čia nematau, kadangi rusų kultūra – anaiptol ne tas pat, kas rusų imperija. Dažniausiai ji net priešiška rusų imperijai. Rusų poetai mokė rezistencijos labiau negu lietuvių poetai. Ne vienas mano bendraamžis Lietuvoje mielai skaitė Borisą Pasternaką, Osipą Mandelštamą ar Mariją Cvetajevą, bet taip jau susidėjo, kad turbūt tik aš konkrečiai ir artimai bendravau su rusų literatais rezistentais, bandydamas skiepyti Lietuvoje kai kuriuos jų elgsenos modelius.

    Jonas Mikelinskas gan aštriai kritikuoja Jus už tai, kad neįžiūrėjote Lietuvoje rusifikacijos, už “brandžios europinės kosmopolitinės orientacijos” siūlymą mūsų valstybei, už filosofo Juozo Girniaus, teigusio, jog “tautos esmė yra pirmesnė už egzistenciją”, kritiką ir panašius dalykus. Ar J.Mikelinskas nė kiek neteisus?

    Nemanau, kad J.Mikelinskas teisus. Taip pat nemanau, kad aš jį ir jo šalininkus kada nors įtikinsiu.

    Štai, pavyzdžiui, ginčas dėl rusifikacijos (kiti ginčai su tuo siejasi). Lietuvių inteligentijos, – o gal dar labiau – emigrantų, - įsitikinimu – aksioma, kad Lietuvoje per visą sovietinį laikmetį vyko atkakli ir žiauri rusifikacija. Kad vyko lietuvių genocidas, tai yra lietuvių kaip tautos (o ne, sakysime, kai kurių lietuvių tautos sluoksnių) naikinimas. Bandymai kvestionuoti tas aksiomas ar bent “neįprastu kampu” į jas pasižiūrėti vadinami tautine išdavyste ir nusikaltimu. Turbūt ne vienas norėtų tokius bandymus iš viso uždrausti.

    Bet pažvelkime į reikalą realistiškai. Jei būtų vykusi rimta rusifikacija, Lietuvoje nebūtų buvę lietuviškų mokyklų ar būtų buvusios kelios, šalia šimtų ar tūkstančių rusiškų. Juo labiau nebūtų buvę lietuviško universiteto. Nebūtų lietuviškų laikraščių ir knygų. Ar būtų leidžiama pora laikraštėlių, keliolika knygų per metus, visa kita Lietuvos spauda būtų rusiška. Juo labiau nebūtų lietuviško radijo ir televizijos. Veiktų tik rusiški teatrai, apie jokius “Mindaugus” nebūtų nė kalbos. Na nebent saviveikloje, klojimuose… Kaip tik tokia padėtis buvo Mažojoje Lietuvoje kaizerių laikais arba Vilnijoje 1920-1939 metais. Todėl ten ir galima kalbėti apie germanizaciją bei polonizaciją. Kada ne kada (Stalino valdymo pabaigoje, o gal ir po vadinamosios Taškento konferencijos) buvo juntamas valdžios noras šitokią realią rusifikaciją pradėti. Bet tikrovėje ji niekada neįsivyravo – ligi pat Lietuvos išsilaisvinimo.

    Jei vyksta realus nutautinimas, daugybė žmonių pradeda kalbėti kita kalba, užmiršta savąją, pradeda jaustis (bei patys save vadinti) kitos tautos nariais. Taip Mažojoje Lietuvoje per palyginti trumpą laiką dauguma suvokietėjo, o Vilnijoje – sulenkėjo. Ar daug matėte lietuvių, kurie per sovietinį laikotarpį surusėjo? Tokių buvo tarp gyvenančių Sibire, Maskvoje, Karaliaučiuje ir kitur. Bet ne pačioje Lietuvoje.

    Į tai man buvo atsakyta: “Mes didvyriškai priešinomės rusifikacijai, juo labiau, kad buvome daug aukštesnės už rusus kultūros”. Dėl tos “aukštesnės kultūros” galima pasiginčyti: lietuviai, deja, neturėjo nei Levo Tolstojaus, nei Vladimiro Solovjovo, nei, sakysime, Konstantino Stanislavskio. Bene vienintelis mūsų kultūrininkas, pasiekęs maždaug tokį kaip jie lygmenį, buvo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Nebent lietuviai buvo labiau civilizuoti, ir tai, ko gero, ne visada. O dėl didvyriško priešinimosi – šiaip ar taip, esu tikras: jei sovietai būtų smarkiai paspaudę, užkirtę lietuviams visas karjeros galimybes ir panašiai (o tai padaryti nebuvo sunku), dešimtys, net šimtai tūkstančių lietuvių būtų surusėję. Tiesiog nebuvo to smarkaus spaudimo. Jo būta Baltarusijoje ir Ukrainoje. Ten rusifikuoti vietos gyventojus, beje, galėjo lengviau dėl kalbų panašumo. Tikriausiai būta ir kitose sovietinėse respublikose. Taip pat ir Lietuvoje nuolat egzistavo pavojus, kad smarkus spaudimas atsiras. Bet jo praktiškai nesulaukėme. Nepriklausomybėn lietuvių tauta įžengė esmėje nesumažėjusi ir lietuvių kalbos neužmiršusi.

    Mano nuomone, rimtos rusifikacijos Lietuvoje nebuvo, ir kalbos apie ją dvelkia demagogija. Rusų kalbos privalomas dėstymas mokyklose ar palyginti nedidelio kiekio imigrantų atsiuntimas – dar ne rimta rusifikacija, o tik jos pradmenys. Toliau tų pradmenų nebuvo nueita. Kokios to priežastys – kitas ir gana painus klausimas. Latvijoje ir Estijoje buvo kiek kitaip, nors ir ten vietinės kalbos nebuvo naikinamos – tiesiog atvyko kur kas daugiau imigrantų. Tačiau kas tikrai rūpėjo okupantams, tai sovietizacija, kurią jie puikiausiai vykdė panaudodami lietuvių kalbą, - mokyklas ir universitetą, laikraščius ir knygas, teatrą ir televiziją. Sovietizuojant buvo klastingai palikta šiek tiek vietos ir lietuviškam patriotizmui, netgi tam tikram tautiniam pasipūtimui. tIesa, to patriotizmo valdžia pagaliau nesukontroliavo, bet tik tada, kai sistema pradėjo visiškai irti. O homo sovieticus ji gana sėkmingai sutvėrė. Beje, vienas iš ryškiausių skiriamųjų homo sovieticus bruožų yra polinkis izoliuotis ir kosmopolitizmo baimė. Kovoti su kosmopolitais, kas be ko, mokė dar Josifas Visarionovičius Stalinas. Įdomu, bet esmėje nenuostabu, kad Lietuvoje atsirado tiek jo ištikimų mokinių.

    Kokia kalba su artimaisiais bendraujate namuose? Kiek iš viso kalbų mokate?

    Su motina bendrauju lietuviškai, nors ji moka rusų, lenkų, prancūzų kalbas. Kartais kokį sakinį ištariame ir tomis kalbomis. Su žmona bendrauju rusiškai: ji kalba angliškai, vokiškai ir šiek tiek lenkiškai, bet Lietuvoje niekada nėra gyvenusi ir tuo tarpu moka tik lietuvių kalbos pradmenis. Su dukra Maryte bendrauju lietuviškai, angliškai ir rusiškai – ji visas tris kalbas moka beveik vienodai. Pats laisvai kalbu, be lietuvių kalbos, rusiškai, lenkiškai, pastaraisiais dešimtmečiais ir angliškai. Skaitau prancūziškai, iš bėdos itališkai ir ispaniškai. Pabuvęs Italijoje ar Ispanijoje savaitę kitą, pradedu susišnekėti, nors ir prastai. Iš didelės bėdos galiu paskaityti bei pabendrauti vokiškai. Daugmaž moku lotynų kalbą ir šiek tiek nusimanau apie senąją graikų.

    Kartais juokais sakau: pažįstu tik vieną surusėjusį lietuvį – save patį, ir galbūt esu įrodymas, jog surusėjimas nebūtinai išeina į bloga. Rusų kalba dėl biografinių aplinkybių man yra virtusi “antrąja gimtąja”, kaip sovietai oficialiai reikalaudavo. Maždaug tą patį galiu pasakyti ir apie lenkų kalbą. Bet lietuvių kalba man lieka pirmoji ir svarbiausioji. Ilgai gyvenęs ir tebegyvendamas kitų kalbų aplinkoje, lietuviškai kalbu turbūt geriau negu vaikystėje, ir turiu vilties, kad esu lietuvių kultūrai ir Lietuvos laisvės reikalui šį tą padaręs – gal ne mažiau už kai kuriuos “antikosmopolitus” bei rusofobus. Visiškai nesuprantu populiaraus argumento, kad kitų kalbų vartojimas būtinai gresia lietuvių kalbos ir iš viso tautinio identiteto praradimu. Tai – argumentas, derantis nebent analfabetų visuomenei, o mes analfabetai jau senokai nebesame.

    Turbūt panašiai kaip aš kalbų mokėjo dauguma senosios mūsų inteligentijos - Jono Basanavičiaus ir Antano Smetonos karta. Tiksliau, visi jie laisvai kalbėjo lenkiškai ir rusiškai (neretai ir šeimoje), o anglų kalbą jiems atstojo vokiečių. Manyčiau, kad lietuviai turėtų sekti islandų pavyzdžiu: praktiškai kiekvienas islandas moka anglų, labai dažnai dar vokiečių bei prancūzų kalbas, ir tas “kvadrilingvizmas” anaiptol nežlugdo gražios ir archaiškos islandų kalbos. Pas mus tuo tarpu bijoma net bilingvizmo, nors tokia baimė gali pasmerkti Lietuvą tik gėdingam atsilikimui. Taip pat esu tikras, kad nemaža dalis lietuvių visada turėtų mokėti kaimynų – rusų, lenkų, beje, ir latvių bei baltarusių kalbas.

    Žinau, kad buvote ganėtinai artimas su Algirdu Julium Greimu, “Varpams” labai artimu žmogumi. Regis, Jus suartino semiotika? O kas dar? Kokie atsiminimai susiję su šiuo įdomiu žmogumi ir kūrėju?

    Apie A.J.Greimą sužinojau kaip tik iš “Varpų”, kurie buvo tėvo bibliotekoje. Man, kaip ir mano bičiuliams, padarė įspūdį jo rašyta vienos tuometinės poetės knygos recenzija, kuri baigėsi maždaug šitaip: “Viešpatie, jei Tu esi ir jei Tu šiais laikais dar ką nors gali, neleisk paukšteliui čiulbėti, nes kam gi paukštelis be reikalo aušins savo snapelį. Neleisk, Viešpatie!”.

    Greimą gerai pažinojo ir apie jį papasakodavo O.Lukauskaitė. Pažinojo ir Aleksys Churginas, su kuriuo irgi šiek tiek bendravau. Mano tėvą sykį pasiekė trumpas prancūziškas, kažkokiai enciklopedijai skirtas Greimo straipsnis apie lietuvių literatūrą. Maždaug tuo pačiu metu Greimas Aleksandrijoje susitiko su pora mūsų sovietinių rašytojų, plaukusių turistiniu laivu: juose įžiūrėjo “autentišką lietuvišką kartą” ir apie tai parašė emigrantų spaudoje. Tą iškarpą irgi mačiau ant tėvo stalo. Taigi jo vardas dažnai pasigirsdavo kažkur netoliese. Kada Greimas pradėjo garsėti kaip semiotikas, kaip tik važinėdavau į Tartu pas Jurijų Lotmaną, kur Greimo darbai buvo linksniuojami. Lotmanas parodė man ir “Struktūrinę semantiką”, sakėsi laikąs ją prie lovos ir skaitąs po skyrių kiekvieną vakarą. Bene ten pat, Tartu viešbutyje, tą knygą perskaičiau. Reikia pasakyti, ne be vargo. Laikai jau buvo gana liberalūs, taigi “Struktūrinę semantiką” recenzavau “Gimtajame krašte”. Pradėjome koresponduoti, apsikeisti semiotine bei lingvistine literatūra. Atvykęs į Vilnių, Greimas, kiek atsimenu, mane pats susirado. Pakvietė į konferenciją Urbino mieste. Labai norėjau ten patekti, bet, aišku, tai pasirodė neįmanoma. Urbino, Raffaelo Santi gimtinę, aplankiau tik emigravęs.

    Išverčiau vieną Greimo straipsnį filosofiniam žurnalui “Problemos”. Rankraštį siunčiau į Paryžių – autorius vertimą kiek pataisė, bet liko patenkintas. O turiu prisipažinti, kad to straipsnio praktiškai nesupratau ir dabar nelabai suprantu: kiekvienas sakinys išnarpliojamas, bendroji prasmė – ne…

    Kai atsiradau Vakaruose, Greimas buvo vienas iš pirmųjų žmonių, su kuriais susitikau Paryžiuje. Vieną naktį praleidau jo viloje prie vyno butelio. Jis siūlė man įstoti į savo vadovaujamą aspirantūrą ir iš viso orientuotis į semiotiko darbą Prancūzijoje. Bet jutau, kad tam, pirma, per prastai moku prancūzų kalbą; antra, greimiškoji semiotika – labai abstrakti, lingvistiškai filosofinė – mano būdui ir mentalitetui buvo gana svetima. Mėgau lotmaniškąją semiotiką, o ji yra visai kitokia. Taigi po savaitės išvykau į Ameriką, kurioje apsistojau ilgam.

    Po to Greimo neteko matyti, nors laiškais kartkartėmis apsikeisdavome. Yale su bičiuliu lingvistu Aleksandru Lehrmanu parašiau ir išspausdinau straipsnį “Algirdo J.Greimo mitologinių studijų klausimu”, jis buvo kritiškas. Tos studijos man vis dėlto atrodė įdomios ir, beje, daug prieinamesnės už Greimo teorinius darbus. Kiek žinau, jis tada smarkiai užpyko, nors gyvenimo gale man lyg ir atleido. Taigi artimesni santykiai emigracijoje tarp mudviejų neužsimezgė. Kaltas, žinoma, aš.

    Išeivija dėjo daug pastangų, kad Lietuva vėl būtų nepriklausoma, o kai tai atsitiko, deja, daugeliu atvejų nuvylė Lietuvą.Koks Jūsų požiūris į tuos subtilius dalykus?

    Išeivija per penkiasdešimt metų degradavo – galybė jos politinių organizacijų ir akcijų neteko realios reikšmės. Nenuostabu, nes daug rimtesnių veikėjų išmirė, kiti paseno. Be to, išeivija ir toliau puoselėjo 1918-1940 metų ideologiją ir tradicijas, netgi laikė tai savo šventa pareiga. Tatai darėsi anachroniška, nes pasaulis nestovėjo vietoje. Pagaliau išeivijoje gan aktyviai reiškėsi, netgi tebesireiškia kraštutinės dešiniosios srovės, kurios ir anksčiau Lietuvai jokios naudos neatnešė. Bet man atrodo, kad viena srovė išvengė anachronizmų ir išsilaisvinusiai Lietuvai pravertė: tai Santara-Šviesa, davusi tėvynei prezidentą Valdą Adamkų ir nemažai kitų valstybės bei kultūros žmonių.

    Su kuo iš išeivijoje gyvenančių rašytojų buvote ar esate labiausiai suartėjęs?

    Atvykęs į Ameriką, netrukus susipažinau su dauguma emigracijos rašytojų. Nė su vienu iš jų nesu pykęsis. Kiek žinau, Henrikas Nagys gyvenimo gale manęs nemėgo, bet jis tada pradėjo nemėgti ir Greimo, ir Vytauto Kavolio, ir net kai kurių savo draugų žemininkų. Artimiau esu bendravęs su Algirdu Landsbergiu, susitikdavome PEN klube. Alfonsą Nyką-Niliūną mačiau tik du kartus, bet pastaruoju metu šiek tiek susirašinėjame, ir tą korespondenciją laikau svarbiu savo gyvenimo įvykiu.

    Dvidešimt penkeri metai svetur – didelis laiko tarpas. Žinoma, šiek tiek neįprasta klausti, kas būtų, jeigu būtų… O vis dėlto: jei nebūtų pavykę ištrūkti iš sovietinės Lietuvos, kuo, kaip manote, būtų paženklintas Jūsų gyvenimas?

    Jei nebūtų pavykę ištrūkti iš sovietinės Lietuvos, turbūt būčiau buvęs areštuotas kaip dauguma Helsinkio grupės narių. Bent jau nebūčiau vengęs rizikingų veiksmų. Kalėjimas man tada atrodė (esmėje ir dabar atrodo) geresnė išeitis už “normalią” sovietinę vegetaciją. Negaliu spręsti, ar nebūčiau palūžęs teisme ir lageryje. Mane gerai pažįstantys žmonės tvirtina, kad nebūčiau, bet aš tuo kartais abejoju. Manau, jei būčiau likęs gyvas, dabartinėje Lietuvoje egzistuočiau visuomenės paraštėje. Bet tokie “alternatyvūs praeities scenarijai” visada beprasmiai: kas atsitiko, tas atsitiko.

    Koks Jūsų požiūris į likimą?

    Žmogus nepasirenka laikų, kuriuose gimsta, kaip ir gimimo vietos, bet likimą tuose laikuose gali pasirinkti pats.

    “Savo likimą kūriau pagal Brodskį”, - gan stipriai pasakyta, bet be platesnio komentaro tie žodžiai ne kažką tereiškia.

    Ieškoti sau pavyzdžių yra natūralus dalykas. J.Brodskio elgsena sutvirtino mano nuostatą neiti į kompromisus su valdžia, neieškoti sovietinių leidyklų ir redakcijų malonės, iš viso neskirti daug dėmesio tam, ar tave spausdina, ar ne, juo labiau nesijaudinti dėl kokių nors užsipuldinėjimų. Jeigu tai, ką rašai, ko nors verta, užsipuldinėjimai neturi reikšmės, o sovietiniai honorarai, juo labiau premijos yra veikiau gėdingas daiktas. Vėliau Brodskio pavyzdys mane mokė ir to, kaip laikytis emigracijoje ir joje nepražūti. Nieko kito Jūsų pacituotuose žodžiuose ieškoti nedera. Beje, Brodskis emigruoti nenorėjo, o aš norėjau. Dažnai girdžiu ir skaitau, kad “tokiems, kaip Tomas Venclova, emigruoti nebuvo reikalo – jie ir Lietuvoje gerai gyveno”. Stebiuosi žmonėmis, kurie nemoka suprasti, kad galima pakenčiamai gyventi materialiai, bet neištverti priplėkusios, melagingos, vergiškos aplinkos.

    Ar daug Jūsų gyvenime būta laimingo atsitiktinumo? Ar patekimas į Amerikos didžiuosius žurnalus ir laikraščius taip pat priklauso panašioms aplinkybėms?

    Manau, kad gana daug. Su “didžiąja spauda” buvo taip: The New Republic užsakė J.Brodskiui straipsnį apie M.Cvetajevą, o jis, neturėdamas laiko, pareiškė: “Užsakykite Tomui Venclovai, jis irgi neblogai parašys”. Po to straipsnio virtau dažnu The New Republic autoriumi. Kitą kartą Brodskis mane nusivedė į tokį New Yorko literatų klubą: perskaičiau paskaitėlę “Žaidimas su cenzoriumi”. Ten buvusi Susan Sontag pareiškė, kad paskaitėlė tinka The New York Review of Books, atidavė laikraščiui tekstą, ir jis buvo išspausdintas. Tiesa, su tuo įtakingiausiu Amerikoje laikraščiu nuolatiniai santykiai neišsilukšteno. Jo redakcija paskui užsakė man straipsnį apie Czeslavą Miloszą, bet atmetė. Išspausdinau jį kitur. Tačiau didžiuojuosi, kad The New York Review of Books išspausdino tris mano eilėraščius – lietuvių poetui tai, rodos, niekad nebuvo pasitaikę, nors toks Nyka-Niliūnas visai atitiktų jo standartus.

    Ar tėvynės trauka per ketvirtį amžiaus išliko tokia pat kaip anksčiau? O gal nostalgija jau visai pasitraukė?

    Nostalgijos Vakaruose iš pradžių visiškai nejaučiau – naujasis gyvenimas buvo toks aktyvus ir įdomus, jog apie tai net nesusimąstydavau. Beje, nostalgija turbūt stipresnė tada, kai yra pasirinkimas – grįžti ar ne; man tada buvo visiškai aišku, kad tėvynės ir artimųjų niekada nepamatysiu, nes maniau, kad sovietų valdžios dar ilgas amžius. Bet nostalgiškos nuotaikos vis dėlto prasimušdavo eilėse, kartais gal ir kasdienybėje. Ta prasme pavojingiausias buvo turbūt laikotarpis, kai sovietų valdžia pradėjo griūti. 1988 metais surizikavau su amerikiečių turistų grupe aplankyti Maskvą ir Petrapilį. Į Vilnių nevažiavau, ir turbūt teisingai padariau, bet motina ir pora draugų sugebėjo su manim pasimatyti Rusijoje. Štai tada nostalgija buvo stipri. Ir būtų šimtą kartų sustiprėjusi, jei išsilaisvinimo procesas būtų įstrigęs. Dabar, kada galiu panorėjęs sėsti į lėktuvą ir po pusės paros atsirasti Vilniuje, apie nostalgiją nėra ko šnekėti.

    Ar grįžęs Vilniun apsistojate buvusiuose tėvų namuose? Turbūt nelengva susitaikyti su mintim, kad namuose, kur būta tiek daug nuostabaus, šeimininkauja svetimi? Kokia iš čia patirtų istorijų pati įdomiausia?

    Atvykdamas Vilniun apsistoju pas motiną – man tai ir yra tėvų namai. Ten išliko didžioji tėvo bibliotekos dalis ir daug senųjų baldų. Ankstesniame mūsų bute yra įstaiga – Etninės kultūros centras, taip pat išsaugotas tėvo kabinetas, taigi nesakyčiau, kad ten “šeimininkauja svetimi”. Kiek kitaip yra su senelio namais Aukštojoje Fredoje, kur praleidau ankstyvąją vaikystę. Dar prieš emigraciją jie buvo parduoti kitai šeimai. Apie tai esu parašęs eiles “Reginys iš alėjos”.

    Istorijų visuose tuose namuose buvo tiek daug, kad vienos kurios nesugebėčiau pasirinkti.

    Populiarūs Lietuvoje anekdotai apie suvalkiečius. Radijo žurnalistas Valentinas Strazdelis yra pasakojęs, jog, pabuvojęs Jūsų namuose, buvęs ne tik sujaudintas Antano Venclovos inteligencijos, aukštos kultūros, bet ir jo… suvalkietiškumo: buvęs pavaišintas tik miniatiūrine taurele gėrimo. Žinoma, dėl šito pavyzdžio galima ginčytis, kad čia suvalkietiškumu ir nekvepia, kad tai visai kiti dalykai. Ar Jūs esate pastebėjęs ir tokių tėvo savybių? O Jūs pats… ne suvalkietis?

    Lietuviai, kaip ir rusai, linkę gerti stiklinėmis, paskui apsikabinę verkti, dainuoti, keikti valdžią ir muštis. Dauguma vakariečių geria miniatiūrinėmis taurelėmis, iš dalies dėl to geriau už lietuvius ar rusus gyvena. Manau, čia reikalas ne tas, kad tėvas buvo suvalkietis (atseit, kaip apie suvalkiečius galvojama, nevaišingas šykštuolis), o tas, kad laikėsi vakarietiškų gėrimo papročių.

    Aš pats suvalkietis nesu. Gimiau Klaipėdoje, o mano motina kilusi iš žemaičių. Nesijaučiu susijęs su kuriuo nors tradiciniu regionu, nebent su Vilniumi. Ar esu šykštus, ar vaišingas, tegu sprendžia kiti. Bent jau žmona mane visada kaltina išlaidumu. Kai dėl gėrimo, esu turbūt arčiau lietuviškai rusiško, o ne vakarietiško, ašigalio. Jaunystėje gėriau kaip visi mano kartos inteligentai – kitaip sakant, daug; dabar kur kas mažiau.

    Kaip artimai bendraujate su Cvirkomis? Kokiu prisimenate rašytoją, kaip vertinate jo kūrybą? Kiek tiesos žmonėse sklandančiuose tvirtinimuose, kad Petras Cvirka buvęs sovietinės valdžios nurodymu nunuodytas?

    Marija Cvirkienė yra mano mylima teta, o Andrius Cvirka ir Elena Cvirkaitė-Pivoriūnienė – mylimi pusbrolis ir pusseserė. Juo labiau, kad su Andriumi augome kartu, o Elenutę, kurią vadinau Kvaksyte, esu supęs lopšyje.

    P.Cvirka buvo ir liks vienas geriausių lietuvių prozininkų. Tai ne tik mano, bet ir, sakysime, A.Nykos-Niliūno nuomonė. Jo politiniai veiksmai, - kurių priežastys, beje, nevienareikšmės, - neturi praktiškai nieko bendro su jo aukštu menininko statusu. Socrealizmo sugadinti yra vos keli nedideli jo rašiniai; visa kita – geros “prabos” literatūra.

    Kada Cvirka mirė, man buvo devyneri metai. Prisimenu jį kaip “dėdę Petrą”, labai gyvą, šiltą ir sąmojingą žmogų, be ko kito, jis išmokė mane plaukti. Tvirtinimai apie jo nunuodijimą, manau, neturi jokio pagrindo. Panašiai kartais kalbama ir apie S.Nėrį, bet visa tai tėra naivūs gandai. Iš sovietų, žinoma, visko galima tikėtis, tačiau Cvirkos ar Nėries nužudymas jiems nebūtų davęs jokios naudos. Kas kita – Maksimas Gorkis: jis, atrodo, tikrai buvo nužudytas, nes palaikė ryšius su Stalino priešininkais partijos viršūnėse, ko nei Cvirka, nei Nėris nedarė. Bet žinau, kad gerokai po Cvirkos mirties buvo bandymų sukurti lietuviškąjį “gydytojų bylos” variantą. Prie jo mirties patalo buvo žydas daktaras Preisas, o 1953 metų pradžioje Stalinas paskelbė, kad žydai daktarai yra nuodytojai, taigi ir Lietuvoje KGB pradėjo tokių ieškoti. Cvirkos atvejis saugumui, gal ir kai kuriems Lietuvos komunistų vadams čia atrodė parankiausias. Bet Stalinui mirus byla sužlugo, ir daktaras Preisas, turbūt ir kiti, ačiū Dievui, išvengė arešto.

    Didelė asmenybė buvo Jūsų senelis Merkelis Račkauskas. Ką iš jo tariatės paveldėjęs, kuo jis Jums brangiausias?

    Apie M.Račkauską įvairiomis progomis jau esu kalbėjęs ir rašęs. Man buvo artimas jo humoro jausmas ir vidinė nepriklausomybė, nors šiaip jis buvo sunkoko charakterio žmogus.

    Gan neigiamai dabar atsiliepiama apie sovietinius literatūros klasikus. Jūsų tėvas dažniausiai aplenkiamas. Gal toji apsauga kažkuria prasme esate Jūs? O kaip vis dėlto savo tėvą rašytoją vertinate Jūs pats?

    Kita vertus, tokioje knygoje kaip “Grūto parko lyrika” nepamirštas ir Jūsų tėvas. Jei teko ją matyti, kaip vertinate tą knygą?

    Ar esu “apsauga” tėvui, ne man spręsti. Įtariu, kad kartais būna atvirkščiai: manęs nemėgstantys žmonės atakuoja tėvą, kad mane įskaudintų.

    “Grūto parko lyrika”, manding, pravarti kaip dokumentas ir perspėjimas jaunajai kartai, kad nepasiduotų įvairių ideologijų vilionėms. Man neatrodo, kad ten iš tėvo specialiai išsityčiota. Tiesiog perspausdinti devyni puslapiai jo “režiminių” eilių, tuo tarpu, sakysime, S.Nėries – vienuolika puslapių, Albino Žukausko – dešimt, Vytauto Bložės – dešimt… Tokių eilių anuomet prirašė beveik visi, įskaitant Joną Juškaitį ir Sigitą Gedą. Pastarasis į “Grūto parko lyriką” kažkodėl nepateko. Ankstyvoje jaunystėje, dar būdamas “tikintis” komjaunuolis, rašiau jų ir aš, tik, laimė, nespausdinau.

    Manau, keliolika (gal ir daugiau) tėvo eilėraščių, keli jo apsakymai lietuvių literatūroje liks. Ne apie kiekvieną A.Venclovos nekentėją tai galėtum pasakyti. Turbūt liks ir knyga “Pavasario upė”, man rodos, ji geresnė, pavyzdžiui, už Ievos Simonaitytės atsiminimus.

    Kaip manote, ką lietuvių literatūrai davė ir ką iš jos atėmė socialistinis realizmas?

    Pastaruoju metu Vakaruose esama tendencijos traktuoti socialistinį realizmą kaip ir kiekvieną kitą istorinį stilių (baroką, klasicizmą ir taip toliau), - atseit, be neigiamo nusistatymo. Mano kolegė Yale slavistikos katedroje Katerina Clark įžiūri socrealizme daug įdomių grynai literatūrinių bruožų. Aš vis dėlto manau, kad socrealizmas iš literatūros daug atėmė, ją labai suprimityvino. Bet esti to periodo (ir tos krypties) veikalų, kurie vis dėlto lieka literatūra. Lietuvoje būčiau linkęs prie jų priskirti, pavyzdžiui, šį tą Juozo Baltušio. A.Nyka-Niliūnas sakė, kad šalis, kurioje Baltušis laikomas žymiu rašytoju, neverta laisvės, bet gal jis čia ne visai teisus.

    Kažkur esate sakęs, jog parašėte porą eilėraščių, turėdamas, aišku, omenyje aukščiausią “prabą”. Kokie tai eilėraščiai? Kada ir kokiom aplinkybėm jie gimė?

    Nadežda Mandelštam man kadaise pasakė, jog poetui užtenka parašyti trisdešimt gerų eilėraščių, kad jis nesijaustų praleidęs gyvenimą veltui. Tada tiek tikrai neturėjau. Ar turiu dabar – nežinau. Bet dėl kelių eilėraščių esu daugmaž tikras: tai, pavyzdžiui, “Sutema pasitiko šalčiu”, “Pašnekesys žiemą”, “Desantininkas”, “In memoriam Henkus Hapenčkus”, “Emigrantė”, “Sankirta”, gal ir “Dangaus mandatas”. Dėl aplinkybių, kuriomis jie atsirado, - ką gi, kiekvieną kartą tos aplinkybės skirtingos, ir apie tai reikėtų ilgai pasakoti. Kartais šį tą paaiškinu komentaruose, - sakysime, “Henkaus Hapenčkaus” siužetą. Tą siužetą man dar Lietuvoje pasiūlė Pranas Morkus; praėjo bent dvidešimt metų, kol jo idėją panaudojau.

    Suintrigavo žodžiai: “Artimiausi yra prastesnieji eilėraščiai, nes apie juos dažniau galvoji”. Ar juos galima suprasti maždaug taip, kaip galvojama apie gimusį ne visai sveiką vaiką?

    Dažniau galvoji apie silpnesnius eilėraščius todėl, kad neprarandi vilties juos pataisyti.

    Pats esate prisipažinęs, kad Jūsų eilėraščiai sunkūs. Gan įspūdinga plačiai pasklidusi istorija apie A.J.Greimo recenziją “Metmenyse”. Ar būta ir daugiau panašių vertinimų, sunkiai suvokiamų kitiems?

    Greimo recenziją “Metmenyse” beveik visi Lietuvoje suprato atvirkščiai negu Greimas norėjo. Matyt, dėl to, kad daugelis perskaitė tik jos provokuojantį pavadinimą. Kitas straipsnis, kurio tikriausiai niekas nesuprato, gal nė neperskaitė, - Kęstučio Nastopkos studija apie eilėraštį “Ruduo Kopenhagoje”. Mat joje bandyta griežtai taikyti struktūralistines procedūras, o tai ne kiekvienam įkandamas daiktas.

    “Kuo artesnė žvaigždė, tuo juodesnė bevardė gaida”, - tai gan simpatiška, su gražia potekste viena iš naujesnių Jūsų eilėraščių eilučių. Kaip ji atsirado? Kaip apskritai atsiranda Jūsų eilėraščiai?

    Toje eilutėje kalbama apie mirties artėjimą. Eilutė parašyta Seinuose, kur vienu tarpu buvau prasčiau pasijutęs ir dėl to galvojau apie savo nebejauną amžių. Visame eilėraštyje vaizduojamas Seinijos peizažas; “bevardė gaida” – tai magnetofono muzika naktį, iš čia ir “diskas”, kuris eilėraščio gale virsta galaktikos disku. Sintaksiškai ir ritmiškai eilutė truputį nusižiūrėta iš J.Brodskio.

    Ką Jums kaip rašytojui davė literatūros vertėjo darbas? Kokių netikėtumų pačiam sau būta? Kokiais išverstais kūriniais ir šiandien tebesate patenkintas? Gal kažkas yra turėjęs įtakos ir Paties naujų eilėraščių atsiradimui?

    Vertėjo darbas yra tam tikra treniruotė, bet sutikčiau su A.Achmatova, kuri sakė: jei gali rašyti pats, vertimų reikia vengti. Lietuvoje sovietmečiu vertimus spausdinti buvo lengviau negu savo rašinius, taigi tada jais nemažai užsiėmiau. Laikiau juos netgi pareiga – modernizmo klasikų tada beveik niekas kitas nevertė, o jų lietuviškus variantus padaryti reikėjo. Turėjau susidaręs griežtą vertimo principų kodeksą, maždaug pagal B.Pasternaką ir P.Lozinskį. Dabar beveik nebeverčiu.

    Esu patenkintas, pavyzdžiui, T.S.Elioto “Bevaisės žemės”, Ch.Baudelaire'o “Kelionės”, G.Cavacchio eilėraščių, dar labiau – C.K.Norwido “Bemui atminti…” vertimais. Bet daugumos savo vertimų seniai nesu peržiūrinėjęs; jei peržiūrėčiau, gal ir pasibaisėčiau.

    Dabartinis vertimo lygmuo Lietuvoje mane pykina, nes dauguma vertėjų visiškai nebesirūpina formaliais eilėraščio elementais: jei suranda rimą, surimuoja, o jei nesuranda, palieka tą vietą nerimuotą, ir taip toliau. Tai paprasčiausio tingėjimo ir neatsakingumo požymiai. Galima spausdinti pažodinius vertimus, kaip kartais daro V.Bložė, nors ir tai reiškia, kad palengvini sau darbą. Bet jeigu jau pradėjai rimuoti ir laikytis metro, tai griežtai laikykis, kitaip išeina jovalas.

    Kas yra vertę Jūsų paties eilėraščius? Kam, Jūsų manymu, tai pavyko padaryti geriausiai?

    Apie daugelį vertimų, pavyzdžiui, į švedų ar vengrų kalbas, nieko negaliu pasakyti, nes tų kalbų nemoku. Sunkoka suvokti ir angliškų vertimų kokybę – man stinga angliškosios poetikos pojūčio.

    Stanislawo Baranczako vertimai į lenkų kalbą atrodo puikūs ir dažnai geresni už originalus. Visai nusisekę, kiek galiu spręsti, Vladimiro Gandelsmano ir kitų rusiški vertimai. Cz.Miloszo ir J.Brodskio atlikti vertimai – atskiras reikalas. Jie turbūt ne prastesni už jų originalius eilėraščius, bet tai ne mano nuopelnas – taip yra su visais jų verstais poetais.

    Kada esate patyręs daugiausia pasitenkinimo kaip literatūros tyrinėtojas?

    Už kitas man artimesnės dvi studijos apie M.Cvetajevą: pirmoji, apie jos eilėraštį “Uždanga”, ginčytina, bet originali ir turbūt gana smagiai parašyta, ji patiko visiems, kas ją skaitė; antroji, liečianti dvi Prahoje rašytas poemas, atskleidžia jų prasminį sluoksnį, kuris anksčiau nebuvo pastebėtas. Iš studijų, turinčių ryšio su lituanistika, labiau nusisekęs straipsnis “Viačeslavas Ivanovas – Kristijono Donelaičio vertėjas”.

    Koks šiuo metu Jūsų mokslinis vardas? Kas jį lėmė?

    Mano mokslinis laipsnis – Ph. D., arba filosofijos daktaras. Kad jį gautum, reikia išklausyti keliolika kursų, išlaikyti keliolika egzaminų ir apsiginti disertaciją. Aukštesnio laipsnio, “habilituoto daktaro”, Amerikoje nėra, bet, gavęs Ph. D., paprastai pereini tris pakopas – Assistant Professor, Associate Professor ir Full Professor. Neretai pasitaiko, kad kurioje nors iš pirmųjų dviejų pakopų suklumpi, - tada tenka trauktis iš akademinio gyvenimo ir ieškotis kitokio darbo. Šiuo metu jau esu Full Professor, tai yra, turiu nuolatinį kontraktą; jį galima prarasti nebent padarius kriminalinį nusikaltimą. Tokių dalykų irgi būna.

    Ar Amerikos universitetuose, kuriuose dėstėte, studentai domisi ir lietuvių literatūra? Ką šia kryptimi Jūs pats esate nuveikęs, taip pat ir populiarindamas JAV lietuvių literatūrą?

    Du kartus Yale universitete ir vieną kartą Columbia universitete (New Yorke) esu skaitęs kursą “Nerusiškos SSRS literatūros”. Kiek žinau, niekas kitas Amerikoje to nėra daręs. Kurso pavadinimas gal buvo “politiškai nekorektiškas”, nes nuolat tvirtiname, kad Baltijos valstybės nebuvo SSRS dalis. Na, griežtai juridiniu požiūriu nebuvo, bet faktiškai, žinoma, buvo. Kalbėdavau apie lietuvių, latvių, estų, moldavų, gruzinų ir armėnų literatūras, remdamasis esančiais angliškais vertimais. Lietuvai skirdavau kelias paskaitas – paliesdavau ne tik sovietmečio tekstus, bet ir klasikus, ir iš viso mūsų kultūros istoriją. Studentų turėdavau po kelis, o New Yorke keliolika. Amerikoje tai normali situacija. Atsiliepimai apie kursą būdavo neblogi. Tiesa, sykį Urbana-Champaign universitete (netoli Chicagos) vasarą skaičiau tik vienos lietuvių literatūros istoriją angliškai.

    Rodos, 1993 metais buvau laimėjęs konkursą ir Chicagoje turėjau pradėti vadovauti lituanistikos katedrai, bet tada Yale man pasiūlė nuolatinį kontraktą geromis sąlygomis, taigi likau kur buvęs, o katedros vedėja tapo Violeta Kelertienė, kuri tam, be abejo, labiau už mane tinka.

    Esu gana dažnai dėstęs ir lietuvių kalbą – vienas ar du mano studentai amerikiečiai vėliau paskelbė lituanistinių straipsnių.

    Kokių nors kitų nuopelnų populiarindamas lietuvių literatūrą neturiu. Tiesa, neseniai į mane kreipėsi viena amerikiečių leidykla, prašydama recenzuoti jai siūlomą populiaraus dabartinio lietuvių prozininko romaną. Parašiau teigiamą recenziją veikiau “iš patriotizmo”, nes tas romanas man, atvirai sakant, ne prie širdies. Ar recenzija turės pasekmių, dar nežinau.

    Gal prieš tris dešimtmečius esate minėjęs, jog žymiausi dabarties lietuvių rašytojai – Juozas Aputis, Marcelijus Martinaitis, Juozas Glinskis. O jei šito paklausčiau dabar?

    Iš poetų, kaip ir tada, suminėčiau Martinaitį. Apie prozininkus ir dramaturgus dabar neturiu tokios aiškios nuomonės.

    Kaip, Jūsų požiūriu, šiuolaikinė lietuvių literatūra atrodo pasauliniame kontekste?

    Gana prastai. Pasiguosti galima nebent tuo, kad ir pasauliniame kontekste šiandien mažoka tikrai vertingų veikalų.

    Gan intriguojantis Jūsų prisipažinimas, kad kritikoje labiau vertinate subjektyvumą. Ar yra pasitaikę, kad Jūsų paties poezija būtų aptarta subjektyvaus kritiko? Gal prisimenate, kokia buvo Jūsų reakcija?

    Yra buvę recenzijų, kurios mane kiek supykino. Tačiau nepriklausau žmonėms, kurie tokius dalykus ilgai atsimena ir suvedinėja sąskaitas net po keliolikos ar keliasdešimties metų. Lietuvos spaudoje sąskaitų suvedinėjimas dabar dažnas daiktas. Jei kas mane puldinėjo sovietiniais laikais, tatai priimu kaip garbės žymenį. Jei kas puldinėja dabar, - tiek to, literatūros gyvenime taip ir turi būti.

    Man prie širdies subjektyvios, nors mano atžvilgiu anaiptol ne visada teigiamos Sigito Parulskio recenzijos.

    Tikrai daug kam netikėtas buvo Jūsų tekstas apie Bernardo Brazdžionio poeziją. Įdomu, kokia to solidaus monografinio straipsnio atsiradimo istorija?

    Straipsnį užsakė Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris, kurie rengė storą knygą apie egzodo literatūrą. B.Brazdžionis buvo kiek kontroversiška tema, nes su jaunesniąja išeivijos karta jo keliai gerokai skyrėsi. Bandžiau būti objektyvus. Bent jau ankstyvąją Brazdžionio poeziją labai vertinu. Ar pavyko, nežinau. Kažkas Lietuvoje – gal ir teisingai – pareiškė, kad mano straipsnis “sausas, lyg sovietinei enciklopedijai gamintas”. Šiaip ar taip tai bene vienintelė platoka studija ta tema ir parašyta ne publicistiniu ar jubiliejiniu, o literatūrologiniu stiliumi.

    Ar nemanote, kad konfliktas su Justinu Marcinkevičium buvo klaida?

    Ne, nors su Just.Marcinkevičium dabar nesipykstame.

    Dažnokai Jūsų namų aplinkoje būta S.Nėries, tėvas – vienas iš jos jaunystės artimiausių žmonių. Tarp tų artimų žmonių buvo ir Br.Raila, kuris vėliau gan aštriai vertino poetę. Ar neteko su Br.Raila diskutuoti Nėries tema? Kaip Jūs pats vertinate Nėrį-poetę ir Nėrį-žmogų?

    S.Nėrį esu matęs vieną kartą, tada man buvo septyneri. Tėvas nusivedė mane į butą, kurį Nėris, grįžusi iš Rusijos, buvo gavusi Kaune. Atsimenu, ji buvo nedidukė ir drovi: padeklamavau jai “Senelės pasaką”, o ji susigėdo ir ėmė tą eilėraštį peikti. Pasakė, kad iš jo reikia pašalinti senovinį linksnį “mažiemus”. Tėvui tas linksnis atrodė, ir man dabar atrodo, - labai geras štrichas. Su Br.Raila dėl Nėries diskutavęs nesu. Amerikoje jį neblogai pažinojau, bet pokalbiuose su manim jis privengdavo kontroversiškų momentų. Manding, Nėris, kaip ir Cvirka, antra vertus, kaip Aistis arba Vaičiulaitis, yra neatimamas mūsų literatūros lobis.

    Kiek iš viso knygų esate išleidęs? Kurias jų laikote svarbiausiomis?

    Specialiai Jums paskaičiavau: esu išleidęs keturiasdešimt knygų – penkiolika lietuviškai, devynias lenkiškai (dvi jų pasirodė Lenkijos pogrindyje), šešias angliškai, keturias rusiškai, dvi švediškai, po vieną vokiškai, vengriškai, slovėniškai ir portugališkai. Be to, atskiromis knygomis išėjo septyni mano vertimai.

    Esmėje visą gyvenimą rašau tik dvi ne per didžiausias knygas: poezijos ir eseistikos. Na dar porą filologinių knygų. Taigi esu neproduktyvus autorius. Bet jei tos dvi knygos išspausdintos ne vieną kartą ir ne viena kalba, tai gal jos ir reikalingos.

    Kas Jums kūryba? Kaip keitėsi požiūris į kūrybą, išvykus svetur?

    Kūryba yra mano gyvenimo turinys. Tačiau kūryba – ne vien eilėraščiai, bet ir visa, ką veikiu. Emigracijoje šis požiūris nė trupučio nepasikeitė.

    Kaip Jums atrodo, kokiai poezijai lemta būti pripažįstamai ir kitame amžiuje?

    Manau, summa summarum laimi (atseit, ilgiau išlieka) disciplinuota poezija, kuriai svarbus amato mokėjimas. Kai kuriais laikotarpiais ją nurungia vadinamieji spontaniški asmenybės išsiliejimai, bet jie skaitytojams po dešimtmečio kito nusibosta, nes paprastai būna gan primityvūs ir monotoniški. Beje, postmodernistinėje poezijoje amato mokėjimas ir savikontrolė ima daugiau sverti negu modernistinėje. Jei kas mano kitaip, tiesiog nelabai nutuokia apie postmodernizmą.

    Gan platus Jūsų bičiulių, draugų, pažįstamų ratas, kuriame daug visame pasaulyje garsių asmenybių. Kaip dažnai vienas kitą prisimenate, ieškote? Kas toje draugėje svarbiausia? Kam jaučiate didžiausią prieraišumą, pagarbą?

    Nesu labai socialus žmogus, pajėgiu ilgai būti vienas. Specialiai garsių pažinčių neieškau: jeigu jos ir užsimezga, tai susitikimai būna daugmaž atsitiktiniai. Esu kalbėjęsis su Jorge Lauis Borgesu, su Arthuru Milleriu, Guenteriu Grassu, Octavio Pazu, Seamus Heaney, Susan Sontag, Stanislawu Lemu ir kitais, bet dažniausiai po porą trejetą kartų, taigi ko nors itin reikšmingo čia įžiūrėti nedera. Žinoma, įdomu tuos žmones matyti iš arti, bet tai patiria dažnas žurnalistas. Tarp asmenų, kuriems juntu didžiausią pagarbą, norėčiau paminėti Andrejų Sacharovą: su juo esu bendravęs vieną sykį ir tai trumpai.

    Vienas paskutiniųjų Jūsų apdovanojimų – Paribio žmogaus tiulas. Ką jis Jums reiškia? O Nacionalinė premija? Kokius dar apdovanojimus išskirtumėte? O gal Jūs iš tų, kurie apie tai negalvoja?

    Stengiuosi negalvoti.
 

    Ką rašote? Kokiems rankraščiams netrukus lemta tapti knygomis?

    Rašymo iš anksto neplanuoju. Eilių atsiranda kasmet, bet ne po daug. Eseistika, kritika ir filologinės studijos daugmaž priklauso nuo užsakymų.

 
    2002
 

    L. PELECKIS-KAKTAVIČIUS. ŽODI, KURIS ESI. – Esė, pokalbiai, studijos. – Šiauliai: Varpai, 2007.