tekstai.lt

Prozos labirintai, poezijos paunksmė ir tarnystė muziejui. Rašytoja Aldona Ruseckaitė atsako į Vidmanto Kiaušo klausimus

 

Aldona Ruseckaitė. Z. Baltrušio nuotrauka. Šaltinis – maironiomuziejus.lt
Aldona Ruseckaitė. Z. Baltrušio nuotrauka. Šaltinis – maironiomuziejus.lt

 

Rašytoja Aldona RUSECKAITĖ atsako į Vidmanto KIAUŠO klausimus

 

– Metai prasidėjo įspūdingai: Kauno menininkų namų kolegija Jus išrinko viena iš dviejų (antroji – kompozitorė Zita Bružaitė) įsimintiniausių 2015 m. profesionalaus meno kūrėjų, pelnėte Vyriausybės kultūros ir meno premiją, sėkmingai dalyvavote konkurse „Metų kaunietė 2015“. Įvertinimų, sveikinimų bei akcentuoto dėmesio tikrai nestinga. Garsėjate kaip rašytoja, muziejininkė, aktyvi visuomenininkė. Iš kur tiek pašėlusio veržlumo, kūrybiškumo? Papasakokite apie Ruseckų giminę, genų savitumą.

– Tikriausiai nuo pirmojo žodžio nuvilsiu – nieko sensacingo apie savo giminę papasakoti neturiu, juoba kad nesudarinėjome genealoginių medžių, netyrinėjome iki tolimų kartų ir šaknų. Vienas lenkų mokslininkas, su kuriuo bendravau dar Sąjūdžio laikais, vis siūlydavo man kokių nors Ruseckų herbą ir siuntinėjo iš Varšuvos pavyzdžius, teigdamas, jog Ruseckai daugiausia buvę bajorai. Nesu tikra, nes tėtis buvo aukštas, rudaakis, į totorių užnešantis. Galvoju, gal iš tų Vytauto Didžiojo atsivežtinių... Kita vertus, senelis iš tėčio pusės Antanas Ruseckas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje vos neprarado namų garsiajame Ingavangio kaime (Prienų rajonas, Šilavoto parapija), nes buvo bohemiškas žmogus, mėgęs plačiai gyventi. Su valstiečio šaknimis nelabai suderinama. Tėtis, grįžęs iš Marijampolės po tarnystės Lietuvos kariuomenėje, spėjo sustabdyti seneliui paskelbtas varžytines ir išgelbėjo mūsų namus. Močiutė Veronika Ruseckienė buvo gana prasta šeimininkė, lašinius, burokus, kruopas ir visa kita sumesdavo kartu į puodą ir laukdavo, kas iš to išeis. Tikrai paveldėjau... Gaila, nei viena močiutė, nei vienas senelis manęs nepalaukė, iškeliavo pirma mano pasirodymo šiame pasaulyje, tik su seneliu Juozu Krunglevičiumi gyvenimais apsikeitėme – kai jis mirė ištremtas į Sibirą, aš jau buvau visai pakeliui... Tačiau vaikystėje turėjau mylimą Agotėlę, tėčio tetą, kuri pas mus gyveno, – ji man sekė pasakas, dainavo; būdama devyniolikos metų, kartu su kitomis Šilavoto parapijos daininykėmis traukė liaudies dainas Jonui Basanavičiui ir Eduardui Volteriui į vaško volelius. Dabar galiu klausytis jos dainavimo iš kompaktinės plokštelės per šimtmečio ūžesį.

Savo gyvenimo ypatumu laikau mūsų šeimos pastovumą. Mano tėtis Juozas Ruseckas ir mama Ona Krunglevičiūtė nuo Plutiškių kaip susituokė 1943 metais, kaip apsigyveno toje išgelbėtoje sodyboje, taip ir gyveno niekur nesiblaškydami, nesikraustydami. Žinoma, neramiai – karas, pokaris – bet čia jau tėvų bėdos, o mums, vaikams, – ramybė, meilė, šeimos šiluma. Didelė sodyba, daug medžių, du sodai ir atsiveriančios begalinės tolumos, kurios mane iki šiol jaudina ir žavi – kur tolymės, ten ir gražu. Tada tikriausiai ir susiformavo pastovumas, kantrybė. Tėtis mirė, kai buvau paauglė. Jis buvo savotiškas, gana išdidus žmogus – nė vienos dienos nedirbo kolūkyje, iš jo atėmė daug žemės, tad specialiai susižeidė ranką, bet į valdiškas lankas neįžengė. O prisimindama mamą negaliu negalvoti ir apie kitas kaimo moteris. Kas jos buvo? Baigusios vos keturis skyrius, bet šiandien man rodosi, kaip kelis aukštuosius. Sakykit, ko jos nemokėjo? Mano mama buvo smalsi, guvi, optimistiška, bet savotiškai rami ir labai kantri. Gebėjo ir atliko viską, kam šiuo metu gal prireiktų visos institucijos. Mokėjo visokius moteriškus amatus, puikiai išmanė apie gyvulius ir žemę, namų tvarkymą, grožio puoselėjimą, palaikė tradicijas, kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią, paskaitydavo ir knygą, ir technikos naujovėmis domėjosi, buvo drąsi, užaugino keturis vaikus, galvojo apie jų ateitį ir niekada nemosikavo diržu, nekėlė balso, nesimėtė piktais žodžiais, nepamokslavo, neprimetė savo nuomonės. Vaike, pats stebėk, dairykis, spręsk, mokykis, gyvenk... Nei vaikystėje, nei jaunystėje nebuvau labai drąsi ar pašėlusi, tačiau įgijau motinos ir tėvo, ir senelių vidinę ašį, kuri ir suka mane aplink save.

– Esate ne tik įvairiapusiška, darbšti rašytoja, bet ir aktyvi skaitytoja – nuo Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės stalo niekada nedingsta knygų šūsnelė, prasitariate, kad ir bute gausi rašytojų kūrybos apsuptis. Viena vertus, toks darbas, tačiau smalsu, ką pasirenkate skaitymo malonumui be įsipareigojimų. Kada ir kaip knyga įsiveržė į jūsų gyvenimą, kas buvo svarbiausi vedliai?

– Būsiu neoriginali, nelabai galiu įvardyti vedlių. Knygas ir skaitymą aš atradau pati, būdama trejų ar ketverių metų. Namuose knygų buvo nedaug, tačiau atkeliaudavo kažkokie dideli laikraščiai, paskui supratau, jog tai „Tiesa“, „Valstiečių laikraštis“, o aš nesvietiškai norėjau mokėti skaityti ir rašyti, tai atrodė didžiausias stebuklas. Ne lėlės, ne mergaitiški indeliai, o paprastas arba spalvotas pieštukas rankoje, kuriais ant to didelio laikraščio tuščių kraštelių suku kringelius – savo raides, guliu ant grindų, kuriu svarbius rašinius, o paskui garsiai skaitau, ką prikeverzojau pati, ir kas tame laikraštyje išspausdinta. Niekas neturėdavo laiko manęs klausytis, bet ir netrukdė. Paskui pradėjau mokytis mintinai eiliuotas pasakas, kaip vilkas uodegą prišalo arba kaip senelė seka pasakas mažiemus, arba apie nemariosios Jūratės viliones. Iš kažkur tų knygų rasdavosi. Tėvas buvo malūnininkas (pats namuose susigalvojo sau darbo vietą), kartais jis atsivesdavo būrelį kaimiečių išgerti butelaitį į mūsų gerąją stubą, tuomet pastatydavo mane ant kėdės ir aš tiems dėdėms turėdavau garsiai deklamuoti. Man patikdavo, nes paskui tėtis beveik visada duodavo kokį rublį. Dabar tuos laikus prisimenu kaip pasaką arba neparašytą knygą.

Visą gyvenimą daug skaitau, tik nepasakyčiau, jog esu susikūrusi rimtą sistemą. Tenka perskaityti nemažai lietuvių autorių naujų knygų, nes Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyksta jų sutiktuvės. Niekada neinu į knygos pristatymą nežinodama, ką autorius pasakoja. Juokauju, kad nepaliaudama vis dar ruošiu namų darbus ir tuo pačiu seku lietuvių rašytojų naujienas. Tačiau, kaip ir visi mokiniai, privalomoms užduotims šiek tiek priešinuosi ir likusią laisvo laiko dalį (o jo lieka nedaug) puolu prie užsienio literatūros. Turiu keletą krypčių. Seniai domiuosi kristologija. Kadaise buvau įsikirtusi į Biblijos skaitymus, ypač į keturias Evangelijas, važiavau į Izraelį pajusti tos atmosferos, grįžau sujaudinta. Mane domina Jėzaus Kristaus gyvenimas ir asmenybė, Jo – žmogaus ir Dievo legenda, visokios interpretacijos. Suprantu, jog išties buvo, gyveno toks asmuo, ir įsivaizduokime, praėjo daugiau nei du tūkstančiai metų, Jo mokymas ir tikėjimas pasklidęs po visą pasaulį – stebuklų stebuklas... Mano tėvas sakydavo norįs nukeliauti į Palestinos žemę, pažiūrėti, ar tikrai gyveno Jėzus. Aš nukeliavau, bet jeigu tėvas būtų gyvas, sakyčiau, ne, ten Izraelyje jo nėra, mes Jį sutinkame čia, savo Šilavoto bažnyčioje, čia ieškokime. Taigi viena pirmųjų mane itin sudominusių knygų buvo Niko Kazantzakio „Paskutinis gundymas“, paskui Jono Gardellio „Apie Jėzų“, Jose Saramago „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, Carsteno Peterio Thiede’o „Jėzus“, „Judo evangelija“, itin įdomi, savita studija – musulmono Rezos Aslano „Maištininkas. Jėzaus Nazariečio gyvenimas ir laikai“. Neseniai perskaičiau Leonido Andrejevo „Judas Iskarijotas. Šėtono dienoraštis“. Esu tradiciškai tikintis žmogus ir mano nuodėmklausys turėtų už tokias knygas barti, juk jose netrūksta visokių erezijų, meninių interpretacijų, hipotezių, bet aš vis kažko ieškau ir ieškau, negaliu nurimti. Gal noriu sužinoti tiesą, atsakymą savo tėvui, ar tikrai buvo Jėzus Kristus?
Paskutiniųjų metų viena įdomiausių perskaitytų knygų – Ingaro Sletteno Kolloeno „Hamsunas svajotojas ir užkariautojas“. Beveik šešių šimtų puslapių Knuto Hamsuno biografinė meninė studija mane įtraukė lyg koks verpetas, ją skaitydama vis pagalvodavau apie piktus Salomėjos Nėries oponentus, o norvegai ramiai tvarkosi su K. Hamsuno fašizmo garbinimu – objektyviai sustato į vietas ir kūrybos vertę, ir pažiūras. Aš, kaip ir dauguma skaitytojų, atrandu naujus vertimus, kartais ir naujas pavardes, ieškau Johno Maxwello Coetzee’s, Aldous’o Huxley’io, Jeano-Marie Gustave’o Le Clezio, Jose Saramago, Irvino D. Yalomo, Umberto Eco, Milorado Pavičiaus, Orhano Pamuko knygų. (Pati stebiuosi – vieni vyrai, bet neseniai perskaičiau ir Marguerite’s Duras romaną.) Praėjusią vasarą dar kartą suintrigavo prieškario prancūzų bohema, po ranka turėjau leidinius apie Ernestą Hemingway’ų, Scottą Fitzgeraldą, jų meiles, aistras, kūrybą. Malonu per vasaros karščius Birštone ant septinto aukšto stogo pasinerti į menininkų laisvamanybę. Man, kaip muziejininkei, patinka tiek lietuvių, tiek užsienio autorių laiškai, dienoraščiai, prisiminimai. Dažniausiai pasirenku lietuvių poetų kūrybą, jų turime įdomių ir stiprių, o lyrikos vertimai lieka vertimais.
Kartais įvyksta netikėtos sandūros; rašiau knygą „Žemaitės paslaptis“, joje daug veiksmo Vilniuje, kada prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir, kad daugiau apie jį sužinočiau, pernai Vilniaus knygų mugėje nugriebiau didžiulę Peterio Englundo studiją „Karo liūdesys ir grožis“, krimtau perkrimtau, svarstydama, kas galėjo panašaus nutikti ir mūsų sostinėje.
Grįžkime prie Jūsų klausimo – krūvelė leidinių ant mano darbo stalo. Tai tikrai ne tos knygos, kurias skaitau, nes darbe tam nėra laiko, ten guli arba dovanos į muziejaus fondus, arba tai, ką aš gaunu iš mielų žmonių ir neskubu parsinešti namo. Kartais pirmąją arba paskutiniąją knygą išleidę autoriai pyksta, vis ateina paklausti mano nuomonės apie savo kūrybą. Neseniai vieno aktyvaus piliečio tomelį kažkur nukišau, tad jis pareikalavo sumokėti už jį septynis eurus ir tada paliko mane ramybėje. Prisimindama skaitymo vedlius, žinoma, iš mokyklos laikų turiu paminėti savo auklėtoją lituanistę Danutę Zepčikienę, kuri patardavo, ką pasirinkti, atnešdavo knygų iš savo bibliotekos. Kartą įsimylėjęs klasės draugas norėjo man padaryti staigmeną ir iš Prienų knygyno parvežė lauktuvių revoliucinių pažiūrų poeto Artūro Regračio „Raštus“, sakė, daugiau poezijos nebuvę. Negaliu sau atleisti, kad tos knygos neišsaugojau. O šiaip – vedlys yra kiekvienas, kuris turi gerą skonį ir kurio rekomendacija galima pasikliauti.

– LR Seimas 2016-uosius paskelbė Bibliotekų metais. Pasak politikų, knygų mažiau perkama, skaitytojai – nykstantis piliečių porūšis, todėl reikia padirbėti organizuotai, kryptingai. Aukščiausioji valdžia mus pratina prie „akcijinių“ vienos ar kitos problemos pseudosprendimų, jeigu rezultatai per nago juodymą aukščiau niekinių, valdininkai jau ir trina putnius delnus. Kaip manote, ar tikrai knyga praranda autoritetą? Ką ir kaip darytumėte Bibliotekų metais turėdama poveikio galias?

– Muziejų, Teatrų, Bibliotekų metai – taip, kas nors Seime juos inicijuoja, paskelbia, puiku, tarsi dėmesys, tačiau kiek toms institucijoms būna finansinės naudos – nežinia, vargu. Žinoma, kultūros įstaigos ir taip dirba, be jokių ypatingų metų, ir padaro tikrai labai daug. Komercinės šou struktūros nė neįsivaizduoja, kad galima be pinigų, tik entuziazmu sukurti gerą produktą. Kai paskelbė Muziejų metus, jie vyko muziejininkams papildomai atliekant daug darbų, norint parodyti visuomenei kuo įvairesnę savo veiklą, bet neįsigijome nei daugiau eksponatų, nei suremontavome pastatų ar parengėme ekspozicijų. Iš oro pilys nestatomos! Taip, dėmesio padaugėja, bet... Įsivaizduoju, jog bibliotekos prirašė begalę projektų Lietuvos kultūros tarybai, kad gautų lėšų savo veiklai ir galėtų įrodyti, kaip šauniai jos pluša, kiek daug nori ir gali nuveikti. Bet tik dalis projektų bus finansuojami. Tačiau kultūros žmonės sugeba pro rakto skylutę iš tamsaus koridoriaus išlįsti į šviesius rūmus. Prisiminkime šių metų Knygų mugę: leidyklų daug, knygų leidžiama galybė, konkurencija milžiniška, o mano pažįstamų krepšeliai, deja, pustuščiai – labai brangu. Kainuodavo romanas dvylika litų, dabar, žiūrėk, tiek pat eurų. Todėl bibliotekos išties tampa vis populiaresnės, nes Lietuvoje skaitančių žmonių dar randasi. Daug važinėju po Lietuvą, pristatau savo knygas ir suprantu, kad netgi didelės bibliotekos tegali įgyti tik po vieną knygos egzempliorių, o kitos – nė tiek. Skaitytojai laukia eilėje vieno ar kito leidinio, o gaus tik po kelių mėnesių, o jeigu kas tą knygą nugvelbs, nutrūks ir eilė. Manau, kad Lietuvoje popierinė knyga dar ilgai bus populiari ir todėl pirmiausia skirčiau pakankamai lėšų joms įsigyti. Mačiau, kad Bibliotekų metų proga finansavimas didesnis, bet ne tiek, kiek reikėtų. Biblioteka tam ir yra, kad joje rastum reikalingą knygą ar leidinį. Juk mokesčius galima ir kitur susimokėti. Dabar tiek daug dėmesio technologijoms, visokiems žaidimams, bet dauguma žmonių ir namuose turi kompiuterius. Kiekvienų metų pabaigoje Prezidentė ragina mus, skaitytojus, dovanoti knygas, remti bibliotekas. Bet čia tik gražus žaidimas, nors į jį ir įsijungiame. Aš šįmet pirkau knygelių savo gimtosios Šilavoto mokyklos bibliotekai. Paimi keletą ir jau apvali sumelė, kiek jų pripirksi? Vaikų, paauglių knygos itin brangios, tėvai jų dažnai neišgali įsigyti, akcijos dalyviai nuperka vienetus, o bibliotekos – kiek turi pinigų. Taip ir auga mažai skaitanti arba į rankas knygos nepaimanti visuomenė. Bibliotekų pamatai stovi ir ilgai stovės ant paprastų popierinių knygų, o visa kita, kas jose vyksta, – tai papildomi, pridėtiniai dalykai, kurie gal ir reikalingi, bet ne patys svarbiausi.

– Kaip kinta muziejininkystė, atitikdama naujojo amžiaus pradžios lankytojų poreikius? Pastebime, kad kryptingai, nors lėtokai restauruojate senąsias erdves, duris atveria naujos: graži mansarda, ekspozicijai pritaikytas rūsys. Kokius sumanymus įgyvendintumėte su darbščiuoju Maironio namų kolektyvu, jeigu palankiai lazdele mostelėtų visagalis valstybės Biudžetas?

– Muziejininkystė yra tiesioginis mano darbas, kuriame užsibuvau visą gyvenimą. Per tuos metus, žinoma, keitėsi ir keičiasi muziejų teorija bei praktika. Kyla daug įvairių ginčų, įdomių, kartais netikėtų sampratų. Aukštieji valdininkai keliauja po pasaulį, mato turtingesnių šalių kokybiškas, modernias ekspozicijas, grįžę mums priekaištauja, jog galbūt Lietuvos muziejai atsilikę, primityvūs. Galėtume nekalbėti apie pinigus, bet moderniai ir turiningai ekspozicijai reikia trijų dalykų – nemenkų lėšų, netikėtų, skvarbių idėjų ir įdomių eksponatų. Jeigu kurio komponento nėra, tai vargu ar plūstelės lankytojai. Pafantazuokime. Jeigu mosteltų biudžeto burtų lazdelė, kuri žmogaus balsu paklaustų, kiek mums reikia, pirmiausia sakyčiau – skirkite bent tuos pinigus, kurie investicinio projekto sąmatose suskaičiuoti dar 2007-aisiais, nes nuo tų metų vykdome Maironio rūmų rekonstrukciją. Vykdome labai iš lėto, štai Maironio memorialinis butas buvo uždarytas net dvejus metus. Dvejus metus! Man asmeniškai dėl to buvo gėda, kai net moksleiviai klausdavo, kada gi pamatysime Poeto butą. Visagalis biudžetas sustabdė finansavimą, ir tiek. Ką mes, Maironio tarnai ir tarnaitės, galime padaryti? Bet šįmet didis džiaugsmas mus ištiko – lėšų skirta ir Maironio butą vasarą galop galėsite aplankyti! Dar lazdelės prašyčiau, kad skirtų visas numatytas lėšas įrengti naująją – modernią, šiuolaikišką – lietuvių literatūros ekspoziciją nuo senųjų raštų, Martyno Mažvydo iki šių dienų. Šįmet jau pradedame ją po truputį projektuoti, tačiau kiek metų tęsis darbai – vėl priklausys nuo finansų, burtai, deja, nepadės. Tuo pačiu atsakau, kuo keičiasi muziejų ir visuomenės santykis: muziejų ekspozicijos ir edukacinė veikla turi dideliais šuoliais artėti prie lankytojų, prie jų poreikių, užimti juos, įtraukti į muziejinį procesą.

– Vyriausybės kultūros ir meno premiją pelnėte kaip rašytoja, muziejininkė, aktyvi Kauno ir Lietuvos kultūrinio vyksmo dalyvė. Kaip manote, kas nutiko, kad dvidešimt šeštaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais rašytojų balsas viešojoje erdvėje girdimas daug kartų silpniau negu Dainuojančios revoliucijos dienomis bei naktimis? Atlikta, kas privalu, ir vėl susikoncentruota į kūrybą? Betgi neužgyjančių, šlapiuojančių kasdienybės žaizdų apstu.

– Ekstremaliomis valstybės sąlygomis visuomet susitelkiama glausčiau, drausmingiau, būna aiški siekiamybė. Ypač kai vaduojamasi iš nelaisvės, okupacijos. Tuomet žodžio žmonės, turėdami visuomenėje autoritetą, yra išgirstami, gali tapti pavyzdžiu, vedliais. Sąjūdžio metais rašytojai įsijungė į valstybinę veiklą, kovojo už Nepriklausomybę. Visi buvome šviesiai, gal net kiek romantiškai nusiteikę, turėjome didžiules viltis, kad mūsų laisvas gyvenimas tekės lyg pieno upė. Deja, po kelerių metų pamatėme, jog ta upė tai teka, tai dingsta tarp akmenų, pelenų, dumblo. Žmogaus prigimtyje ne tik daug šviesos, joje užtenka ir demonų šėlsmo. Maironis, kalbėdamas per 1920-ųjų Vasario 16-osios iškilmes irgi neslėpė nusivylimo gaidelės, jog kai kurie veikėjai „reikalauja užmokesnio ir šiltos vietelės, kai kurie jos [Lietuvos – A. R.] simpatija apsimetę, ją skaudžiai užvylę, naudoja...“ Kurti laisvą Tėvynę reikia daug kantrybės, darbo, laiko. Rašytojai, lyg ir atlikę savo pareigą, vėl palinko prie darbo stalų. Kai kurie nusivylė, kiti atsiskyrė, treti suprato – politika ne jiems. Tai visai logiška. Menininkas – nervingesnis, nekantresnis žmogus. Šiuo metu vyksta ypač sudėtinga, net skaudi kartų kova. Jaunieji, o kartais ir nelabai jauni, pradėjo savotišką raganų medžioklę – neigti ir peikti sovietinio laikotarpio rašytojus, vos ne kaltinti, kad jie tuo metu gyveno, kad visi buvo prisitaikėliai. Ne taip lengvai suprantama ano laiko realybė, jos esmė, teoriškai vertinti ir nurašyti to amžiaus kūrybos nederėtų. Kalbama labai piktai, kategoriškai. Justino Marcinkevičiaus skaitytojai nesupranta, kas čia vyksta. O kaip negailestingai plakama Salomėja Nėris. Kartais žmonės tampa teisuoliais, visažiniais, bando užimti Dievo vietą. Esu muziejininkė ir žinau, kad viskas vyksta dialektiškai, kad negalima iš istorijos išbraukti dešimtmečių, niekinti žmonių gyvenimų. Viską įvertinti reikėtų ramiai ir kultūringai. Šiuo metu vargu ar kas kalbės apie pūliuojančias Lietuvos žaizdas; tie, kurie galėjo tai daryti, išmirė, kiti, vyresnieji, jau bijo prasižioti, o jaunimas dažnai užsiima neigimu. Ar kam išties rūpi pati Lietuva? Tėvynė? Labiausiai pats sau rūpiu: iššoku kaip zuikis iš kopūstų, palakstau, palakstau ratais, greitai patriukšmauju ir vėl slepiuosi. Baugu, kai taip elgiasi jauni, o ir vidutinio amžiaus rašytojai kartais pavargę, labai pikti.

– Pasklaidykime Jūsų parašytas knygas. Debiutavote Prienų krašto moterų poezijos antologijoje „Gimtinės upeliai“ (1994), per dvi dešimtis metų išleidote trylika poezijos ir prozos knygų: eilėraščiai, novelės, apysaka, romanai. Baigusi studijas Vilniaus universitete (1978) publikuotis neskubėjote. Ilgokos savojo kelio paieškos? Blaškymasis? Ką sau ir kitiems atrasti bei pasakyti padėjo poezija? Kodėl viešai prabilote būtent kaip lyrikė?

– Sovietiniais metais neišleidau nė vienos knygos, nors rankraščių turėjau. Buvo kitokia tvarka – reikėjo prašyti vidinių recenzijų, būti peržiūrėtai cenzūros, galbūt griežto redaktoriaus. Negebėjau viso to, jokio kelio nė takelio neieškojau, užteko muziejinio pobūdžio straipsnių į kultūrinę spaudą, ir tiek. Eilėraščius rašiau nuo paauglystės, publikavo Prienų rajono laikraštis, žurnalas „Jaunimo gretos“, tad buvau patyrusi spausdinto žodžio saldumą. Asmeninis gyvenimas buvo sudėtingas, kūryba tyliai kiūtojo kamputyje. Nebuvau daug prirašiusi, stalčių prigrūdusi. 1995-aisiais perkalbėjome su kauniečiu Vaidotu Oškiniu, kuris išleido daugumos kauniečių pirmąsias knygas, jis ir paskatino, pasirodė rinkinys „Liūdesys kaip sekmadienis“. Kaip matote, buvau arti Žemaitės amžiaus. Prabilau kaip lyrikė, nes tuo metu nieko daugiau nebuvau sukūrusi. Ką padėjau atrasti sau ir kitiems? Sau, jog įgyvendinau paauglystės svajonę, kitiems – kad muziejaus direktorė ir poetė ta pati Ruseckaitė. Kas mane pažįsta kaip žmogų, viskas buvo aišku, o kas sutikdavo kaip direktorę, niekaip negalėjo sutapatinti; eilėraščiuose tiek atvirumo, jautrumo, vidinio sielvarto. Ar tikrai čia jūs, klausinėjo.

– Garsėjate kaip romanistė, aprėpianti platų temų lauką: „Marios vandens“ (2010) – kartų patirtys bei lemtys, ieškojimai, nuopuoliai ir atradimai, apibendrinta amžių išmintis ir jos permąstymas; „Šešėlis JMM. Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“ (2012) – intriguojantis pasivaikščiojimas mažiau pastebėtais bei žinomais klasiko takais, jautrus kvietimas pasibūti su nuo monumento pakilusiu ir šalia mūsų nusileidusiu Poetu; „Kaip žaibas“ (2014) – skausminga nusikaltimo ir bausmės tema, dievoieška, atgaila, kančia, neviltis ir šviesulių proplėšos; „Žemaitės paslaptis“ (2015) – dėmesinga atida prisiliečiant prie mažiau žinomų rašytojos biografijos puslapių, pasibuvimas su kieto charakterio, sproginėjančiai kūrybinga ir svaigiai aistringa žemaite. Jums sekasi apjungti laisvai plaukiantį, sklandų pasakojimą, išmonę ir faktą, aišku, kad praverčia muziejininkės žinios. Tikriausiai esama ir pasaulyje populiarios fakto literatūros poveikio? Bet paklausti norėjau, kaip poetė rašo romanus. Ar sunku suderinti polėkį su žanro reikalavimais? O kaip elgiasi vaizduotės lakiojimai, pasodinti prie vieno stalo su, pavyzdžiui, akademinio kirpimo siužetu?

– Nebeaišku, ar aš išties poetė, dabar jaučiuosi esanti labiau prozininkė. Pavartoju visą savo mamos žodžių arsenalą. Einu per prozos laukus lyg per kokį samanotą mišką, iš visų pusių platu, bet štai raudonuoja bruknios uogelė, po krūmu užsilikusi žemuogė, o ten mėlynė. Pasilenkiu, paimu, uoga saldi, maloniai gerklę nutvilko – ta uoga būtų eilėraštis. Jaunystėje ir vėliau rašiau daug lyrikos posmų, o pastaraisiais metais jie švysteli lyg saulės spindulėlis, kuris retkarčiais šiltai nutupia ant širdies. Kai išleidau 2015-aisiais per „Poezijos pavasarį“ rinkinį „Verčiau (ne)užmiršti“, tai vis tebesidžiaugiu, nė vieno naujo eilėraščio neparašiau. Užtat proza vėl kirba galvoje. Jauna galvodavau – niekada nesugebėčiau parašyti romano, o dabar – atvirkščiai. Keičiamės. Kai rašau romaną, esu visiškai jo persmelkta, rodosi, kad mano veikėjai bemat perpyktų, jei imčiau kituose žanruose blaškytis – turiu būti tik jiems ištikima.

– Dar apie romaną. Šiuo metu žanras padykęs kaip pavasario vėjas – nežinia, kur įsisuks ir ką apnuogins arba pridengs, o dažnai linksniuojamas euroromanas, regis, ne itin linkęs smalsauti apie savo epiškus pradus įkūnijusį genealoginį medį, juolab sekti senolių pramintu keliu. Nekamuosiu, bandydamas išspausti teorinių samprotavimų, pasakykite kaip praktikė, kuo romanas Jus labiausiai žavi, baugina, skatina ar pristabdo?

– Neseniai skaičiau straipsnį, kuriame klausiama, kodėl rašome romanus. Ogi ne kitiems, tik sau, dėl savęs, kad užsimirštume, kad įsmuktume į svetimą gyvenimą, kurį galėtume modeliuoti, pabėgdami nuo savojo. Tikriausiai esama tiesos. Kai rašau prozą, kartais mano pačios gyvenimas rūpi mažiau nei tas, apie kurį rašau. Romanas atima daug laiko ir jėgų, tačiau šis žanras turi žavios mistikos, paslapties, nes po jį gali klaidžioti kaip po labirintą, kartais tenka ant kokio suoliuko prisėdus ilgokai mąstyti, kuriuo taku pasukti, o kartais mintys randasi Dievas žino iš kur, gal iš jo paties. Juoba kad pastaruoju dešimtmečiu ir pasaulyje, ir Lietuvoje klasikinio žanro ribos išsiplėtė, romanas įgavo visokių formų: laiškų, dienoraščių, intarpų, įrašų, ištraukų ir t. t. Jame gali persipinti laikai, tas pats veikėjas kalbėti pirmuoju, antruoju, trečiuoju asmeniu, gali prabilti daiktai ir medžiai. Tad rašant laisvė yra didžiulė. Neseniai perskaičiau turkų rašytojo O. Pamuko romaną „Mano vardas Raudona“. Tai puikus, mistiškas kūrinys, kuriame pasakoja ir mirusieji, ir pati mirtis, ir spalvos, ir miniatiūrų personažai. Arba M. Pavičiaus romanas-leksikonas „Chazarų žodynas“ yra žodyno (žinyno) formos. Toli nesidairant, Donaldo Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ – veikia esybės ir nesybės, įtraukti „Būtini ir nebūtini papildymai“. Žinoma, didelė kūrinio forma kartais baugina, įklimpsti į ją kaip į kokią pelkę, turi išsikapstyti, išsilaikyti. Man gal sunkiausia parašyti pirmuosius dvidešimt penkis–trisdešimt kompiuterinių puslapių, paskui jau mintys lekia pirma pirštų. Stabteliu, kankinuosi pabaigoje. Nutinka ir kitaip – baiginėjau savo romaną „Kaip žaibas“, nelengvai jį rašiau, tema skausminga, pati nusikamavau. Kaip ir padėjau tašką, galvoju, tepaguli jis kompiuteryje, kol kas jį pamirštu. Tačiau ankstyvais rytais, dar iki galo nepabudus, dar mieguistuose pasąmonės kloduose pagrindinė veikėja Marija ėmė man priekaištauti – kodėl tu mus jau palikai, dar anksti, dar nepalik. Nesupratau, iš kur ateina tokie signalai, bet paklusau, sėdau vėl prie teksto ir gana daug papildžiau – tada Marija nurimo, paliko mane ramybėje. Taip kartais susikurtas veikėjas tampa gyvu žmogumi.

– Žinojimas, patirtys, išgyvenimai ir paviešinimo ribos. Rašydama apie klasikus kartais stabtelite ten, kur pikantiškos natūros skaitytojas tikisi daugiau. Daugtaškiai skirti skaitytojo vaizduotei dirginti ar jai išsikeroti, išsiplėtoti, regėti taip, kaip leidžia fantazija, pasidžiaugti galimais garsenybių kluptelėjimais?

– Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad rašydama apie skaitytojus negalvoju. Arba beveik negalvoju. Kūryba tampa kvėpavimu, duona, miegu. Todėl visai nesikankinu dėl skaitytojų ir nesiekiu jiems pateikti jokių pikantiškų detalių, nes pati jų nemėgstu viešinti. Žinoti galima daug ką, bet yra šventos paslaptys tiek draugų ar giminių, kurie šiandieną gyvena šalia, tiek ir mirusiųjų, šiuo atveju klasikų. Garsenybių, kaip sakote, klystelėjimais neleidžiu džiaugtis nei sau, nei kitiems – juk jie irgi tebuvo žmonės. Einu iki ribos, kurią peržengus baigtųsi etika, pagarba, galop netgi paslaptis. Taip, tegul kerojasi skaitytojų vaizduotė, tegul jie spėlioja, kankinasi, kas ten už daugtaškio. Bet, kita vertus, jeigu kalbame apie Maironį, Žemaitę – už tų daugtaškių nėra kažin kokių mirtinų nuodėmių, apie kurias dar reikėtų žinoti. Juk kiekvienas žmogus daugybę paslapčių nusineša į kapą. Tad kai manęs per susitikimus klausia, ar jūs jau viską žinote apie Maironį, Žemaitę, juokas suima – žinau tik tai, kas ant šakų, bet nieko nežinau, kas ant šaknų ar po jomis.

– Apie intymias atvertis patogiau šnekėti sklaidant poezijos rinkinius. Kad ir „Verčiau (ne)užmiršti“ (2015). Proza pristabdo impulsyvią, labai asmenišką lyrinio subjekto kalbėseną? Tradiciškai įprasta manyti, kad intymesni išsikalbėjimai – moterų dalia. (Nors, pavyzdžiui, Sigitas Parulskis parašė įsimintiną rinkinį „Pagyvenusio vyro pagundos“ (2009). Stalčiuose lieka eilėraščių, kurių dėl vienų ar kitų priežasčių nepublikuojate? Skaitant pasigirdo, kad naujausios jūsų lyrikos knygos alsavimas garsesnis negu artikuliuojamas žodžiais.

– Dėkoju, paskutinį klausimo sakinį laikau teigiamu knygos įvertinimu. Stalčiuose eilėraščių beveik nėra, kaip jau prisipažinau, po „Verčiau (ne)užmiršti“ dar neparašiau nė vieno naujo, užpuolė visokie darbai, galva užimta kitais reikalais, o lyrikos eilutė lyg tyčia nesmilkteli nei į mintis, nei širdin. Šeštadienio rytą tiesiai iš lovos gali šokti prie kompiuterio ir toliau tęsti prozos kūrinį, betgi su eilėraščiais taip nesielgiama – jie išdidūs katinai, vaikšto sau vieni, kada prieis, glustels, pamurks – reikia palaukti. Tuose keturiuose romanuose, kuriuos per pastaruosius šešerius metus parašiau ir išleidau, manęs pačios, kaip sakote, ar moteriško intymesnio išsikalbėjimo beveik nėra, gal šiek tiek „Mariose vandens“, ir tai labai apibendrintai. Tad poezija man kartais tikrai yra būtina pasikalbėti, pasigodoti pačiai su savimi, sau, iš savęs. Tačiau ir proza gali atverti giliausius lyrinio subjekto jutimus. Prisiminkime dienoraščio žanrą. Kiek čia intymaus, atviro kalbėjimo, kiek gelmės! Dienoraščiai ar laiškai gali būti kaip literatūros kūriniai. Man yra įstrigęs Jono Aisčio parašymas Bernardui Brazdžioniui, kad jų susirašinėjimas turi būti ne tik atviras bei dalykiškas, bet ir apgalvotas, nes laiškai išliksią, tapsią laiko ir jų gyvenimų dokumentu, kurį skaitys ir kiti žmonės. Bet aš jau nuklydau į lankas.

– Poezija ir dabartis. Kokia čia dar lyrika, šaukia tūlas pilietis, grumdamasis eilėje prie pigių lenkiškų prekių ar emigruodamas į Europos rojaus sodus. Dažnas autorius, sūpuodamas naują rinkinį, ne šypsosi, o virkauja: nei garbės, nei honoraro, nei, baisiausia, skaitytojų. Tačiau Poezija ir poetai pasiduoti neketina – gyvuoja, rašo, nerimsta. Kur, kokią ir kodėl esančią įmatote didžiąją paslaptį? Kurie poetai jums nepakartojami, mylimiausi, svarbiausi?

– Taip, skaitytojų mažėja kaip ir gyventojų – tai ką čia bevirkauti. Kiekvienas rašytojas žino, kad duonos iš poezijos nevalgysi, nebent padės premijos, pripažinimai, bet tai tik šlovės akimirkos, o vis tiek reikia kur nors darbuotis. Visi žinome: jei gali nerašyti, tai ir nerašyk! Bet jeigu negali, tuomet kurk ir priimk visas sąlygas. O kuo gi tas poetas skiriasi nuo aistringo žvejo, medžiotojo, sodininko, buriuotojo? Niekuo, ir vienų aistra, troškimas tuo užsiimti, ir kitų. Man truputį baisoka, kai žmogus, parašęs vieną kitą mėgėjišką knygelę, save įvardija poetu, bet vėlgi – kas uždraus, kaip noriu, taip ir vadinuosi. Kadangi esu muziejininkė, filologė, man patinka lietuvių rašytojai, myliu ir klasikus, negėda prisipažinti, jog patinka Kristijonas Donelaitis, Maironis, Vytautas Mačernis, Jurgis Baltrušaitis, S. Nėris, Paulius Širvys, Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė, Onė Baliukonytė, Just. Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Jonas Strielkūnas ir dar šimtas kitų. Apie gyvuosius nekalbėsiu, nieko neprisipažinsiu, nors irgi mielai skaitau jų knygas. Bet vėlgi čia reikia suprasti, kad negali patikti nė vieno poeto visut visutėlė kūryba, tiesiog yra artimesni dūšiai eilėraščiai, kai gali apsižliumbti, susitapatinti. Aišku, domiuosi ir vertimais, mano mylima yra amerikietė Emilyÿė Dickinson, čilietė Gabriela Mistral, rusės Ana Achmatova, Marina Cvetajeva. Žinoma, dabar dažniausiai verčiama iš originalo kalbų, galima labiau pasitikėti negu anuomet, kai daug vertimų pasiekdavo per rusų kalbą. Taip į pasaulį iškeliaudavo ir lietuviai. Kartą kalbėjausi apie vertimus su Just. Marcinkevičiumi, jis atlaidžiai nusišypsojęs papasakojo, kaip į kažkurią skandinavų kalbą išvertė du jo eilėraščius, suliedami į vieną, ir išėjo vaizdelis apie gamtą, nes vertė iš rusų kalbos.

– Vis dėlto ką pasakytumėte apie šių dienų lyriką? Kokias pastebite kryptis, tendencijas, kas džiugina ir kas verčia suklusti, sunerimti?

– Šis klausimas man sunkus, kadangi reikėtų skirti daug laiko, skaityti nemažai kasmet išleidžiamų naujų knygų, nes ateina jaunoji karta su savo manifestais (tik kokie tie manifestai?), o aš nesu gerai susipažinusi su naujausių lyrikos rinkinių visuma. Jokio nerimo dėl poezijos nejaučiu, manau, viskas yra gerai, nemažai įdomių autorių, ogi eilėraščių daug ir nereikia – tai paslaptingai žydinti gėlė, ne kiekvienam jos kvapas. Tebūnie tai intelektualusis menas. Jau kalbėjau, kad viskas sukasi ratais – ir maištas, ir idėjos, ir talentai – kiekvienai kartai atrodo, jog ji atranda pasaulį.

– Esate darbšti muziejininkė, sudarėte keletą svarbių, labai reikalingų leidinių, išleistų Maironio lietuvių literatūros muziejaus („Maironio lietuvių literatūros muziejus. Istorija ir rinkiniai“ (2006–2007); „Petras Babickas: archyvai“ (2010); „Miltonas Starkus / Milton Stark: biografija, archyvai“ (2015), jau pasirodė septyni neskelbtų Maironio tekstų sąsiuviniai. Ar esama nepelnytai primirštų autorių, kurių kūrybine biografija ketinate pasidomėti (arba palinkėtumėte tai padaryti monografijas rašantiems literatūrologams), galbūt ir šiuo metu kaupiate medžiagą?

– 2016-aisiais Maironio lietuvių literatūros muziejui sukanka aštuoniasdešimt metų, tad ketiname išleisti aštuntąjį neskelbtų Maironio tekstų sąsiuvinį kaip šių metų ženklą. Po truputį vėl tyrinėju poeto rankraščius, ką čia dar įdomaus atradus? Kitas dalykas – ta pačia jubiliejine proga planuojame parengti paskutiniojo muziejaus dešimtmečio (2006–2016) veiklos, rinkinių, kitų įvykių sąsiuvinį, kurį būtų galima įdėti į leidinį „Maironio lietuvių literatūros muziejus. Istorija ir rinkiniai“ ir tokiu būdu nenutrūktų rašytinė muziejaus istorija. Mūsų fonduose tikrai yra ką tyrinėti, leidžiame knygų seriją – „Archyvai“. Dideli albuminiai leidiniai su daug fotografijų, dokumentų, su plačiais tekstais jau išleisti apie S. Nėrį, Antaną Vaičiulaitį, Petrą Babicką, B. Brazdžionį, Algirdą Landsbergį, šįmet kolegė Virginija Paplauskienė rengia knygą apie poetą Kazį Bradūną. Tokių archyvinių leidinių galėtų pasirodyti gerokai daugiau, muziejaus fondai labai turtingi, tačiau mūsų rankos visko negali aprėpti, nes kitos darbo sritys svarbesnės – eksponatų kaupimas, parodų, ekspozicijų rengimas, lankytojų aptarnavimas. Mokslinei leidybinei veiklai reikia daug laiko ir didelio susikaupimo, be to, ir lėšų. Vieną kartą galop turi mokslininkai ryžtis ir išleisti visą dar iki šiol mažai judintą Maironio archyvo medžiagą. Tai nėra poeto kūrybos dalykai, bet daugybė pamokslų lietuvių, lenkų, lotynų kalbomis, profesoriaus paskaitos bei pasisakymai Kauno kunigų seminarijoje, Vytauto Didžiojo universitete. Šis milžiniškas darbas nėra muziejininkų galioje, čia reikia tekstologinių įgūdžių, reikia versti iš svetimų kalbų, išmanyti Šventąjį Raštą. Tai, ką mes skelbiame tuose jau išėjusiuose septyniuose sąsiuviniuose, – tik nuskainioti gražiausi žiedeliai, o publikuoti reikia su visomis šaknimis. Mes, muziejininkai, sekame rašytojų didžiuosius jubiliejus, tarkime, šimtmečius, ta proga bandome kilnoti kūrėjo archyvą, šį tą paskelbti. Dirba pas mus ir kitų institucijų mokslininkai, leidžia laiškų tomus, paminėsiu vieną iš paskutinių bendrų darbų – neseniai išleisti A. Vaičiulaičio, Aldonos Liobytės laiškų tomai, daug juose epistolikos iš mūsų fondų. Bendradarbiaujame. Muziejaus rinkiniuose yra tūkstančiai rašytojų laiškų, manau, kad muziejininkams ir mokslininkams užteks jų bent keliems dešimtmečiams tyrinėti ir leisti, o paskui teks pakabinti laiškams liūdną kryžių ir su šiuo rašto paveldu atsisveikinti. Ar kas berašo laiškus ranka, ar kompiuteriu, paskui deda į voką, eina į paštą ir išsiunčia? Viskas sklinda internetinėje erdvėje, tie laiškai dažniausiai neša tik informaciją, bet ne jausmą. Ar juos kas išsispausdina, guldo į stalčių, saugoja? Galbūt ateis ir tokiam veiksmui mada, bet greičiausiai ne. Mes per daug skubame gyventi. Galiu prisipažinti: lentynoje guli klasės draugų laiškai, rašyti iš kariuomenės, draugių – iš studijų laikų, darbe po stalu slepiasi didžiausia dėžė man skirtų rašytojų laiškų, gautų jau kažin kada, juos reikės peržiūrėti, svarbiausius atiduoti į fondus, o elektroninis paštas palauks. Nebent pasitaikytų koks ypatingas meilės laiškelis. O štai muziejuje saugomi laiškai atveria klodų klodus įvairiausios informacijos.

– Muzikų rėmimo fondo vadovė Liucija Stulgienė neseniai kalbėjo: „Ir dalis kultūrinės spaudos rašo, galima sakyti, apie nieką, o paskui mitinguoja, šūkauja prie Vyriausybės, kad jiems neduoda pinigų, bet nežinau, ar jie verti, juk jie neatspindi Lietuvos kultūrinio gyvenimo.“ Kokius leidinius skaitote, kokia Jūsų nuomonė apie kultūrai, menams skirtą žiniasklaidą? Kokia apskritai kultūros vieta mūsų kasdieniame, ganėtinai varganame (išskyrus įspūdingai prakutusių turčių būrelį) gyvenime? Pritariate garsiai pasigirstantiems arba pusbalsiu niurnantiems balsams, kad kultūra pasirūpinsime, kai peršoksime aukščiau kilstelėtą gerovės kartelę?

– Esu ištikima kultūrinės spaudos skaitytoja, iš karto prisipažinsiu, kad mylimiausias mano leidinys dar nuo moksleivystės laikų yra „Metai“, anuomet „Pergalė“. Žurnalas man iki šiol yra įdomus, nepraradęs nei savo veido, nei vertės, per daug nesiblaškantis, užtat jame visada daug literatūros. Žinoma, esu ištikima kauniečių „Nemunui“ – irgi nuo senų jo žurnalo laikų, o dabar bendradarbiauju norėdama palaikyti. Peržiūriu, perverčiu visą kultūrinę spaudą, nes prenumeruojame muziejui, pasirenku, kuriuos straipsnius paskaityti. Nesutikčiau, kad kultūriniai leidiniai rašo apie nieką, vis dėlto apie kažką jie rašo, tik gal vieniems įdomūs vieni dalykai, kitiems kiti – visiems įtikti neįmanoma. Be to, leidiniai neišvengia įvairių sunkumų – prastai finansuojami, nuolat kovodami už būvį, neišgali mokėti honorarų, surasti įdomių autorių. Atspindėti gana chaotišką Lietuvos kultūrinį gyvenimą nėra paprasta. O palaukti geresnių laikų kultūra neturi laiko – ji viso mūsų gyvenimo pagrindas. Kartais jaunavedžiai užsispiria pastatyti namą, užauginti sodą, pripildyti sąskaitą, o tada užsimano vaikučių, tik ne visada bepajėgia, suspėja. Apie tautiškumo supratimą, kalbą, papročius, tuo pačiu ir žmonių mentalitetą, jų išsilavinimą kalbėkime čia ir dabar. Nepamirškime garsiosios Mikalojaus Daukšos „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“, kurioje išaukštinama gimtoji kalba, – ji ne tik lietuviški žodžiai, bet ir visas kultūrinis tautos pamatas. Maironis mėgo savo klierikams cituoti šią Šventojo Rašto ištraukėlę: „Truputį pamiegosi, truputį pasnausi, truputį sudėsi rankas, ir štai ateis kaip pakeleivis tau neturtas ir skurdas, kaip šarvuotas vyras...“ Poetas čia kalbėjo apie dvasinį turtą. Tie, kurie sako, kad kultūrą ugdysime, kai bus turtinga valstybė, yra absoliučiai neteisūs. Mūsų valstybė netapo turtinga per dvidešimt šešerius Nepriklausomybės metus, bet, ačiū Dievui, kultūra nėra labai apleista, nors labai daug kur skylės žiojėja. Man šiurpoka, kaip patys kultūros žmonės grumiasi dėl lėšų, rašydami projektus į įvairius fondus, kokie ryšuliai projektų suplaukia į Lietuvos kultūros tarybą. Valdininkai sako – gerai, štai konkurencinė kova, gražu, stimulas. Koks čia stimulas – čia kultūros žmonių pasiaukojimas, jie užsikrauna projektus be jokio papildomo atlygio, džiaugiasi gavę net ir mažiausią sumą, kruta, juda, stumiasi į priekį. O kiek svarbių projektų lieka nefinansuotų. Aišku, valstybė skiria per mažai lėšų. Kartais net pasišaipoma – prastą projektą parašė, mažai balų surinko, nesugeba. Betgi, Viešpatėliau, žmogus ne sau pašalpos prašė, o norėjo šį tą nuveikti savo bendruomenei, rajonui, miestui, tuo pačiu ir Lietuvai. Mes, muziejininkai, irgi šį požiūrį ir patiriame, ir pajuntame, negavę lėšų, šiaip taip vyniojamės, stengiamės, juk negali truputį pamiegoti, anot cituoto Maironio. Dėl Lietuvos kultūros tarybos projektų verda įvairios kovos, priekaištai, nepasitenkinimas – visa tai rodo, jog kultūros žmonės nori dirbti.

– Klausinėdamas atitraukiau nuo naujo mašinraščio? Leisite žvilgtelėti darbastalio link? Užganėdinkit smalsumą.

– Pripažinsiu, klausinėdamas atitraukėte nuo knygų skaitymo, atėmėte galimybę saulėtą šeštadienį išvažiuoti į Birštoną stebėti ir fotografuoti grįžusių paukščių, nueiti į baseiną. Ilsiuosi. Pastaraisiais metais per daug rašiau. Be to, labai aktyviai važinėju po Lietuvą su biografiniu romanu „Žemaitės paslaptis“. Kviečia daugybė bibliotekų, muziejų, bet aš nespėju, neturiu tiek laiko. Tačiau smagu, kad žmonės domisi klasikės Julijos Žymantienės gyvenimu, perka knygą, dovanoja vieni kitiems, man porina visokius atsiliepimus, užduoda klausimų. Tad dar vis tebegyvenu su skarotąja Žemaite. Turiu daugybę rūpesčių savo tiesioginiame darbe, dažnai neužtenka dienos viską atlikti. Tenka parengti ir kokį pranešimą konferencijai ar literatūros vakarui. Kol kas abu su kompiuteriu tyliai mąstome. Kirba viena kita mintis, bet kol kas ji nelenda viešumon.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)

 

b_200_312_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_liepa_Metai_nr_7.jpg