Carlo Gustavo Jungo (1875–1961), žymaus psichoanalitiko, „Raudonoji knyga“ pirmą kartą išleista 2009 m., praėjus bemaž penkiasdešimčiai metų po autoriaus mirties, ir tapo tikra mokslo istorijos sensacija. Prie šios knygos C. G. Jungas dirbo 1912–1928 m., kai galutinai atsisveikinusį su Sigmundu Freudu jį užplūdo pasąmonės vaizdų srautas, privertęs atsisakyti ir akademinės karjeros. Savo sapnus, regėjimus ir fantazijas jis pirmiausia fiksavo užrašų knygelėse (vad. „Juodosios knygos“), paskui perrašinėjo komentuodamas (vad. „Juodraščiai“), galiausiai kaligrafiškai perrašė į foliantą raudonos odos viršeliais, iliustruodamas savo paties piešiniais („Raudonoji knyga“). Leidykla „Margi raštai“ rengiasi išleisti „Raudonosios knygos“ tekstinį variantą.

                                                                                                                       VERTĖJA

 

Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Dieviškoji paikybė[1]
Cap. xiv

 

Aš stoviu aukštame vestibiulyje[2]. Priešais matau žalią uždangą tarp dviejų kolonų. Uždanga tyliai prasiskleidžia. Žvelgiu į neilgą kambarį plikomis sienomis su apvaliu melsvo stiklo langeliu viršuje. Žengiu ant laiptų, vedančių aukštyn į šį kambarį tarp kolonų, ir įeinu. Galinės sienos kairėje ir dešinėje matau duris. Tarsi turėčiau rinktis kairę arba dešinę.
Pasirenku dešinę. Durys atdaros, įeinu: atsiduriu didelės bibliotekos skaitykloje. Tolėliau sėdi nedidukas liesas blyškaus veido vyras, matyt, bibliotekininkas. Atmosfera slegianti – mokslinės ambicijos – mokslininkų pasipūtimas – įžeista mokslininkų savimeilė. Be bibliotekininko daugiau nieko nematyti. Einu prie jo. Jis pakelia akis nuo knygos ir klausia: „Ko pageidaujate?“
Kiek sutrinku, nes nežinau, ko iš tikrųjų noriu; į galvą ateina Tomas Kempietis.
Aš: „Norėčiau Tomo Kempiečio „Kristaus sekimo“.“[3]
Jis pažvelgia į mane kiek nustebęs, tarsi netikėtų, ir pastumia užpildyti užsakymo lapelį. Aš irgi pagalvoju, kad keistoka prašyti kaip tik Tomo Kempiečio.
Aš: „Stebitės, kad prašau Tomo Kempiečio?“
„Na taip, ši knyga retai pageidaujama, ir iš Jūsų tikrai nebūčiau tikėjęsis tokio domesio.“
„Turiu prisipažinti, ir mane ši mintis kiek nustebino, bet neseniai perskaičiau vieną Tomo fragmentą, kuris man padarė nepaprastą įspūdį; kodėl, iš tikrųjų negaliu pasakyti. Jei gerai pamenu, ten kaip tik aptariama Kristaus sekimo problema.“
„Turite specialių teologinių arba filosofinių interesų, ar?..“
„Turbūt norite paklausti – ar ketinu skaityti kontempliacijos tikslais?“
„Na, vargu.“
„Jei skaitau Tomą Kempietį, tai visada veikiau kontempliacijos arba panašiais tikslais, o ne dėl mokslinio domesio.“
„Nejau Jūs toks religingas? Nė nenumaniau.“
„Žinote, kad ypač vertinu mokslą, bet gyvenime tikrai būna akimirkų, kai net ir mokslas palieka mus tuščius ir ligotus. Šiomis akimirkomis tokia knyga, kaip Tomo Kempiečio, man labai svarbi, nes parašyta iš širdies.“
„Vis dėlto labai senamadiška. Juk šiais laikais negalime taip panirti į krikščioniškąją dogmatiką.“
„Su krikščionybe neatsisveikinsime, tiesiog ją atmetę. Regis, joje visko daugiau, nei įžvelgiame.“
„Kas ten gali būti? Tai tiesiog religija.“
„Dėl kokių priežasčių, be to, kokio amžiaus žmonės jos atsižada? Bene dažniausiai studijų metais arba net ir anksčiau. Ar tokio amžiaus žmogus itin kompetentingas? O ar bent kartą nuodugniau pasidomėjote, dėl kokių priežasčių atsižadama pozityvios religijos? Priežastys dažniausiai abejotinos, pavyzdžiui, ta aplinkybė, kad tikėjimo turinys nedera su gamtos mokslu arba filosofija.“
„Mano nuomone, šio prieštaravimo anaiptol nereikia atmesti, nors yra ir geresnių priežasčių. Pavyzdžiui, tai, kad religijoms stinga tikrovės pojūčio, laikau tiesiog žalingu dalyku. Beje, galimybė kontempliuoti, kurią praradome žlugus religijai, dabar jau turi daugybę pakaitalų. Antai Nietzsche parašė kuo tikriausią kontempliacijos knygą[4], ką jau kalbėti apie Faustą.“
„Tam tikra prasme taip. Vis dėlto ypač Nietzsche’s tiesa man atrodo pernelyg nerimastinga ir jaudrinanti, – gera tiems, kuriuos dar reikia išlaisvinti. Todėl jo tiesa ir gera tik tokiems. Tikiuosi neseniai atradęs, kad mums reikia ir tiesos, tinkančios tiems, kuriuos reikia užspeisti į kampą. Šiems galbūt labiau praverstų slegianti, žmogų sumenkinanti ir sudvasinanti tiesa.“
„Betgi palaukite, juk Nietzsche iki kraštutinumo sudvasina žmogų.“
„Galbūt jūsų požiūriu jūs ir teisus, bet aš negaliu atsikratyti įspūdžio, kad Nietzsche per save patį kalba tiems, kuriems reikėtų daugiau laisvės, bet ne tiems, kurie aršiai susigrūmė su gyvenimu ir kraujuoja, sužeisti tikrovės daiktų.“
„Juk ir tokiems žmonėms Nietzsche suteikia vertingą pranašumo jausmą.“
„Aš to neneigiu. Vis dėlto pažįstu žmonių, kuriems reikia ne pranašumo, o silpnumo.“
„Jūs kalbate paradoksais. Nesuprantu Jūsų. Kažin, ar galima norėti silpnumo.“
„Galbūt geriau mane suprasite, jei „silpnumą“ pakeisiu žodžiu „nuolankumas“, anksčiau gana dažnu, o dabar retai girdimu.“
„Tai irgi skamba labai krikščioniškai.“
„Kaip sakiau, man atrodo, kad krikščionybė kupina dalykų, kuriuos turbūt dar vertėtų išsaugoti. Nietzsche jai – per didelė priešingybė. Tikrovė, deja, kaip ir visa, kas sveika ir ilgai trunka, labiau linkusi į vidurio kelią, kuriuo mes nepagrįstai bjaurimės.“
„Tikrai nežinojau, kad laikotės tokio tarpinio požiūrio.“
„Aš irgi nežinojau – mano požiūris ne visai aiškus man pačiam. Jei ir tarpininkauju, tai išties labai savotiškai.“
Šią akimirką tarnas atneša knygą ir aš atsisveikinu su bibliotekininku.

Tai, kas dieviška, nori gyventi su manimi. Bergždžia priešintis. Paklàusiau savo mąstymo, ir jis prabilo: „Pasirink pavyzdį, kuris parodys tau, kaip išgyventi tai, kas dieviška.“
Mūsų natūralus pavyzdys yra Kristus. Nuo seno paklūstame jo įstatymams, iš pradžių išoriškai, paskui vidujai. Iš pradžių tai žinojome, paskui jau ne. Kovojome prieš Kristų, nuvertėme jį ir tarėmės esą nugalėtojai. O jis pasiliko mumyse ir mus užvaldė.
Geriau būti kaustomam regimų nei neregimų grandinių. Žinoma, galima palikti Kristų, bet jis Tavęs nepalieka. Tavo išsilaisvinimas iš jo tėra iliuzija. Kristus yra kelias. Be abejo, gali nuo jo pabėgti, bet tokiu atveju jau nesi kelyje. Kristaus kelias baigiasi kryžiumi. Todėl esame kartu su juo nukryžiuoti mumyse. Su juo iki mirties laukiame savojo prisikėlimo[5]. Su Kristumi gyvajam nėra prisikėlimo, tai nutiktų nebent po mirties[6].
Jei seku Kristų, jis visada pranašesnis, ir man nepasiekti tikslo kitaip, tik jame pačiame. Tačiau šitaip apleidžiu save ir tą laiką, kuriame ir per kurį esu toks, koks esu. Atsiduriu Kristuje ir jo laike, kuris sukūrė jį tokį ir ne kitokį. Taigi ištrūkstu iš savojo laiko, nors gyvenu jame, ir esu padalytas tarp Kristaus ir savojo, kaip tik šiai dabarčiai priklausančio, gyvenimo. Vis dėlto jei turiu išties suprasti Kristų, būtina suvokti, kad Kristus iš tikrųjų gyveno tik savo paties gyvenimą ir niekuo nesekė. Nemėgdžiojo jokio pavyzdžio[7].
Tad jei išties seku Kristumi, tai neseku nieko, niekuo nemėgdžioju, o einu savo paties keliu, be to, jau ir nesivadinsiu krikščioniu. Iš pradžių stengiausi mėgdžioti Kristų, sekti juo, mat ketinau gyventi nors ir savo gyvenimą, bet paisydamas jo įsakymų. Balsas manyje tam priešinosi, stengėsi priminti, kad ir šis, manasis, laikas turėjo savų pranašų, maištavusių prieš tą naštą, kurią mums užkrovė praeitis. Ir man nepavyko suvienyti Kristaus su šio laiko pranašais. Vienas įsako nešti naštą, kitas – ją nusimesti, vienas reikalauja nuolankumo, kitas – valios[8]. Kaip turėjau išspręsti šį prieštaravimą ir nepadaryti skriaudos vienam arba kitam? Dalykus, kurių negali susieti protu, turbūt įmanoma išgyventi pakaitomis.
Taigi nusprendžiau pereiti prie žemesniojo, įprastinio gyvenimo, savojo gyvenimo, ir pradėti ten, žemai, kur kaip tik buvau.
Kai mąstymas atveda prie neįmanomybės, pats laikas grįžti prie paprasto gyvenimo. Tai, ko neišsprendžia mąstymas, išspręs gyvenimas, o ko niekada neišsprendžia veikla, telieka mąstymui. Jei pakilęs iki aukščiausio ir sunkiausio taško noriu išsilaisvinti ir siekti dar aukščiau, tikrasis kelias eina ne aukštyn, o gelmėn, nes tik kitas manyje išves mane už mano ribų. O pripažinti kitą reiškia nusileisti į priešybę, pereiti nuo rimto prie juokingo, nuo liūdno prie linksmo, nuo gražaus prie bjauraus, nuo tyro prie netyro[9].

 

Nox secunda[10]
Cap. xv

 

Išėjęs iš bibliotekos vėl atsiduriu prieškambaryje[11]. Šįsyk žiūriu į duris kairėje. Knygelę turiu įsikišęs kišenėje. Einu prie durų, jos irgi atdaros, už jų erdvi virtuvė su didžiuliu dūmtraukiu virš židinio. Virtuvės viduryje – du ilgi stalai, prie jų – suolai. Ant lentynų pasieniais sukrautos žalvario ir vario keptuvės ir kitokie indai. Prie židinio stovi aukšta stora moteris languota prijuoste – matyt, virėja. Kiek nustebęs pasisveikinu. Ji irgi atrodo suglumusi. Paklausiu: „Ar galėčiau trumpam prisėsti? Už durų šalta, o man reikia kai ko sulaukti.“
„Prašom, sėskitės.“
Ji nušluosto stalą priešais mane. Nežinodamas, ko griebtis, išsitraukiu savąjį Tomą ir pradedu skaityti. Virėja smalsaudama vogčiomis mane stebi. Keletą kartų praeina pro pat mane.
„Atleiskite, ar Jūs ne dvasininkas?“
„Ne, kodėl taip manote?“
„O, taip pamaniau tik dėl to, kad skaitote tokią juodą knygelę. Ir man amžinatilsį mama tokią paliko.“
„Šit kaip, o kokia tai knyga?“
„Ji vadinasi „Kristaus sekimas“. Tai tokia graži knyga. Vakarais dažnai pagal ją meldžiuosi.“
„Tikrai atspėjote, ir aš skaitau „Kristaus sekimą“.“
„Netikiu, juk toks ponas kaip Jūs neskaitytų šios knygelės, jei nebūtų dvasininkas.“
„Kodėl gi ne? Ir man pravartu paskaityti ką nors tinkama.“
„Amžinatilsį mama turėjo ją mirties patale ir prieš mirtį atidavė man.“
Jai kalbant išsiblaškęs sklaidau knygą. Žvilgsnis užkliūva už tokios XIX skyriaus vietos: „Teisieji savo pasiryžimuose labiau pasitiki Dievo malone negu savo išmintimi, ir kiekviename dalyke jie pasitiki vien Dievu“[12].
Štai, pamanau, intuityvusis metodas, kurį siūlo Tomas[13]. Atsigręžiu į virėją: „Jūsų mama buvo protinga moteris ir gerai padarė, palikusi Jums šią knygą“.
„Taip, žinoma, sunkią valandą ji jau nesyk mane paguodė, joje visada rasi patarimą.“
Vėl panyru į mintis: pagalvoju, kad kiekvienas galėtų eiti ir savo nosies tiesumu. Tai irgi būtų[14] intuityvus metodas. Vis dėlto toji graži Kristaus įgyvendinta forma tikriausiai ypač vertinga. Turbūt norėčiau mėgdžioti Kristų – nerimas užplūsta mane – kas dabar nutiks? Pasigirsta keistas šnaresys ir švilpesys – staiga virtuvėn triukšmingai įsiveržia tarsi didžiulių paukščių būrys – siautulingas sparnų plakimas – regiu tarsi šešėlius prošal skubančius daugybės žmonių pavidalus ir iš daugiabalsio gaudesio išskiriu žodžius: „Leiskite mums melstis šventykloje.“
„Kur lekiate?“ – sušunku. Barzdotas vyras sutaršytais plaukais ir niūriai žėruojančiomis akimis sustoja ir atsigręžia į mane: „Keliaujame į Jeruzalę melstis prie šventų švenčiausiojo kapo“[15].
„Paimkite ir mane drauge.“
„Tu negali su mumis, turi kūną. O mes – mirusieji.“
„Kas Tu esi?“
„Mano vardas Ezekielis, esu anabaptistas“[16].
„O Tavo bendrakeleiviai?“
„Mano tikėjimo broliai.“
„Kodėl klajojate?“
„Mums nevalia sustoti, mes turime aplankyti visas šventąsias vietas.“
„Kas jus gena?“
„Nežinau. Tačiau, regis, vis dar neturime ramybės, nors ir mirėme išpažinę tikrąjį tikėjimą.“
„Kodėl neturite ramybės, jei mirėte išpažinę tikrąjį tikėjimą?“
„Man visą laiką atrodo, tarsi būtume nederamai baigę gyvenimą.“
„Keista – kodėl gi?“
„Man atrodo, kad pamiršome kažką svarbaus, ką irgi reikėjo išgyventi.“
„Kas tai buvo?“
„Tu tai žinai?“
Tardamas šiuos žodžius, jis godžiai ir kraupiai siekia manęs, jo akyse spindi geidulys.
„Paleisk, demone, Tu neišgyvenai savojo gyvūno“[17].
Virėja siaubo iškreiptu veidu stovi priešais ir laiko mane tvirtai sugriebusi už rankų: „Dėl Dievo meilės, – šaukia, – pagalbos, kas Jums? Ar Jums bloga?“
Apstulbęs žiūriu į ją mėgindamas susigaudyti, kur iš tikrųjų esu. O vidun jau suguža keisti žmonės – tarp jų ir ponas bibliotekininkas – iš pradžių nepaprastai nustebęs, priblokštas, jis paskui klastingai nusišiepia: „Aha, taip ir maniau! Greičiau policiją!“
Nespėjęs atsitokėti, per žmonių minią esu įstumiamas į furgoną. Tebespausdamas rankose Tomo knygelę svarstau: „Ką gi jis pasakytų apie šią naują situaciją?“ Atsiverčiu ir žvilgsnis užkliūva už XIII skyriaus žodžių: „Kol mes gyvename čia, žemėje, negalime būti be bandymų ir susigraužimų. Nėra tokio švento ir tobulo žmogaus, kuris nebūtų gundomas; ir mes nesame nuo to laisvi“[18].
Išminčiau Tomai, Tu išties visada turi tinkamą atsakymą! Tikriausiai anas pamišėlis anabaptistas nenutuokė apie tai, antraip būtų įstengęs ramiai baigti gyvenimą. Galėjo ir Ciceroną pasiskaityti: rerum omnium satietas vitae facit satietatem – satietas vitae tempus maturum mortis affert [visų siekimų patenkinimas veda prie pasitenkinimo gyvenimu – pasitenkinimas gyvenimu padaro savalaikę ir mirties valandą] . Akivaizdu, kad šis žinojimas pastūmėjo mane į konfliktą su visuomene: vienas policininkas sėdi iš dešinės, kitas – iš kairės. „Na, – sakau jiems, – dabar leiskite man traukti savais keliais.“ – „Šitai jau žinome“, – nusišypso vienas. „Tik raminkitės“, – griežtai paliepia kitas. Tad veikiausiai važiuojame į beprotnamį. Tai nemenka kaina. Vis dėlto, matyt, reikia nueiti ir šį kelią. Ne toks jau jis neįprastas, juk juo eina tūkstančiai žmonių.
Mes atvykome – dideli vartai, vestibiulis – draugiškai veiklus vyriausiasis sanitaras – o štai ir du ponai daktarai. Vienas jų – ponas profesorius, mažutis storulis.
Pr.: „Kokią knygą čia turite?“
„Tomo Kempiečio „Kristaus sekimą“.“
Pr.: „Vadinasi, religinio kliedesio forma, visiškai aišku, religinė paranoja[20], – matote, mielasis, Kristaus sekimas šiais laikas veda į beprotnamį.“
„Sunku tuo suabejoti, ponas profesoriau.“
Pr.: „Vyriškis pokštauja – matyt, kiek maniakiškas jaudulys. Ar girdite balsus?“
„O kaipgi! Šiandien per virtuvę prašvilpė visas spiečius anabaptistų.“
Pr.: „Taigi, balsus jau turime. Ar jie jus persekioja?“
„O ne, gink Dieve, aš juos prisišaukiu.“
Pr.: „Aha, dar vienas atvejis, aiškiai liudijantis, kad haliucinuojantieji tiesiog trokšta išgirsti balsus. Tai būtina įrašyti į ligos istoriją. Ponas daktare, iškart užrašysite?“
„Ponas profesoriau, leiskite pasakyti vieną pastabą: tai anaiptol nėra liga, veikiau intuityvusis metodas.“
Pr.: „Puiku, šis vyras ir naujadarus vartoja. Matyt, diagnozė gana aiški. Taigi linkiu pasveikti, ir elkitės iš tikrųjų ramiai.“
„Betgi, ponas profesoriau, juk aš apskritai nesergu, jaučiuosi visiškai gerai.“
Pr.: „Matote, mielasis, Jūs dar nesuvokiate savo ligos. Prognozė, žinoma, bloga, geriausiu atveju išgydysime defektą.“
Vyriausiasis sanitaras: „Ar pacientas gali pasilikti knygą?“
Pr.: „Na taip, regis, tai nekenksminga maldaknygė.“
Surašomi mano drabužiai – paskui vonia – dabar esu vedamas į skyrių. Atsiduriu didžiulėje palatoje, turiu gulti lovon. Kaimynas iš kairės nejudėdamas guli suakmenėjusiu veidu, kaimyno iš dešinės smegenys, regis, mažėja apimtimi ir svoriu. Mėgaujuosi visiška ramybe. Beprotybės problema išties gili. Dieviškoji beprotybė – aukštesnioji mumyse srūvančio gyvenimo iracionalybės forma – šiaip ar taip, beprotybė, kurios neįmanoma integruoti į šiuolaikinę visuomenę – bet kaip? O jei visuomenės forma būtų integruota į beprotybę? Čia stoja tamsa ir nematyti jokios pabaigos[21].

 

Augantis augalas leidžia ūglį dešinėn, o šiam visiškai susiformavus natūralus poreikis augti nesrūva toliau galutinio pumpuro, o pasuka atgal į kamieną, šakelės motiną, tamsoje ir kamiene tiesia sau nepatikimą kelią, kol galiausiai atranda kaip tik reikiamą vietą pasukti į kairę ir ten išleisti naują ūglį. Tačiau naujoji augimo kryptis visiškai priešinga ankstesniajai. Ir vis dėlto šitokiu būdu augalas nuosekliai auga, nepatirdamas perdėtos įtampos ir pusiausvyros trikdžių.
Dešinėje mano mąstymas, kairėje mano jausmai. Įžengiu į savo jausmų erdvę, anksčiau visiškai nepažįstamą, ir su nuostaba matau abiejų kambarių skirtumą. Negaliu užgniaužti juoko – daug kas juokiasi, užuot verkę. Perstojau nuo dešinės ant kairės kojos ir virpu, persmelktas vidinio skausmo. Pernelyg didelis skirtumas tarp šalto ir karšto. Palieku šio pasaulio dvasią, galutinai apgalvojusią Kristų, ir pereinu į kitą džiaugsmingai baugią karalystę, kurioje vėl atrandu Kristų.
„Kristaus sekimas“ nuvedė mane pas patį mokytoją į jo stulbinančią karalystę. Nežinau, ko ten noriu, galiu tik sekti mokytoją, valdantį šią kitą karalystę manyje. Šioje karalystėje veikiantys dėsniai skiriasi nuo mano išminties nurodymų. „Dievo malonė“, kuria dėl rimtų patyrimo priežasčių niekada nesiklioviau savojoje karalystėje, čia yra aukščiausias veikimo dėsnis. Dievo malonė reiškia ypatingą sielos būseną, kurioje su virpuliu, baime ir didžiausia viltimi, kad viskas bus gerai, patikiu save viskam, kas arčiausia manęs.
Jau nebegaliu sakyti, kad reikia pasiekti šį ar aną tikslą, remtis šiuo ar anuo pagrindu, nes jis geras, priešingai, einu apčiuopomis per miglą ir naktį. Neišryškėja joks maršrutas, neatsiskleidžia joks dėsnis, viskas yra grynas ir akivaizdus atsitiktinumas, netgi baisus atsitiktinumas. Tačiau vienas dalykas bauginamai aiškus: nepaisant mano ankstesnio kelio ir visų jo įžvalgų ir tikslų, viskas nuo šiol yra klystkelis. Vis labiau aiškėja: priešingai, nei norėjo mane įtikinti viltis, niekas niekur neveda, viskas tik sugundo.
Ir staiga siaubingai pasibaisėjęs suvoki, kad nusileidai į neaprėpiamybę, netvarką, amžinojo chaoso kvailybę. Jis atūžia tarsi nešamas šniokščiančių audros sparnų, užgriūvančios jūros bangos.
Kiekvieno žmogaus sieloje yra rami vieta, kur viskas savaime suprantama ir lengvai paaiškinama, vieta, į kurią jis mielai pasitraukia nuo gluminančių gyvenimo galimybių, nes ten viskas paprasta, aišku ir turi neabejotiną ribotą tikslą. Apie ką pasaulyje, jei ne apie šią vietą, žmogus galėtų taip įsitikinęs pasakyti: „Tu esi ne kas kita, kaip...“ – ir jis tai pasakė.
Ir kaip tik ši vieta yra glotnus paviršius, kasdienybės siena, ne kas kita, kaip rūpestingai saugoma ir dažnai gludinama pluta virš chaoso paslapties. Pramušus šią kasdieniškiausią iš visų sienų nesuvaldomu srautu įsiveržia chaosas. Chaosas nėra paprastas, tai begalinė įvairovė. Jis nėra beformis, antraip būtų paprastas, jis kupinas figūrų, kurios glumina ir pribloškia savo gausa[22].
Šios figūros – tai mirusieji, ne tik Taviškiai mirusieji, tai yra visi Tavo buvusių pavidalų vaizdai, kuriuos praeityje paliko Tavo tebesitęsiantis gyvenimas, bet ir gausybė žmonijos istorijos mirusiųjų, praeities dvasių eisena, ištisa jūra palyginti su Tavo paties gyvenimo trukmės lašu. Anapus Tavęs, anapus Tavo akies veidrodžio regiu pavojingų šešėlių grūstį, mirusiuosius, godžiai žvelgiančius tuščiomis akiduobėmis, dejuojančius ir besiviliančius per Tave įgyvendinti tai, kas neišspręsta visais laikais ir kas dūsauja juose. Tavo neišmanymas nieko neįrodo. Priglausk ausį prie sienos ir išgirsi jų procesijos šnaresį.
Dabar žinai, kodėl kaip tik į šią vietą sudėjai paprasčiausius ir lengviausiai paaiškinamus dalykus, kodėl liaupsinai šią atvangos vietą kaip saugiausią: kad niekas, o labiausiai Tu pats, neaptiktų ten paslapties. Mat tai vieta, kurioje kankinamai susilieja diena ir naktis. Visa, ką kada nors pašalinai iš savo gyvenimo, ką atmetei ir prakeikei, visa, kas kada nors Tau buvo ir galėjo būti klystkelis, laukia Tavęs už tos sienos, priešais kurią ilsėdamasis sėdi.
Jei skaitytum istorijos knygas, sužinotum apie žmones, kurie norėjo keistų ir neįtikimų dalykų, kurie paspendė sau pinkles ir pakliuvo į kitų vilkduobes, kurie siekė to, kas aukščiausia ir giliausia, ir nespėję buvo likimo nubraukti nuo gyvųjų lentos. Mažai kas iš gyvųjų žino apie juos, ir ši mažuma neįžvelgia juose nieko vertinga, tik kraipo galvą dėl jų paklydimų.
Tu juos išjuoki, o vienas iš jų stovi Tau už nugaros, švogždamas iš pykčio ir nevilties, kad dėl savo bukaprotiškumo juo nesirūpini. Jis neduoda Tau ramybės bemiegėmis naktimis, kartais nustveria Tave ligos patale, kartais sužlugdo Tavo ketinimus. Jis padaro Tave valdingą ir geidulingą, ragina trokšti visko, kas Tau visiškai nenaudinga, nepasitenkinimu sunaikina Tavo sėkmę. Jis lydi Tave kaip Tavo piktoji dvasia, kurios nesi išgelbėjęs.
Ar kada nors girdėjai apie tuos paslaptinguosius, kurie bastėsi neatpažinti tarp valdančiųjų dieną ir kaip sąmokslininkai kėlė neramumus? Apie drąsiausių dalykų sumanytojus, nevengusius jokios piktadarystės savojo Dievo garbei?
Šalia jų pastatyk Kristų, didžiausiąjį iš jų. Jam vieninteliam nepakako sunaikinti pasaulį, todėl jis sunaikino save. Tad jis buvo visų didžiausias, jo nepasiekė šio pasaulio galios. Tačiau aš kalbu apie tuos mirusiuosius, kurie tapo galios laimikiais, kuriuos sunaikino smurtas, o ne jie patys. Jie spiečiais apgyvenę sielos kraštą. Jei juos priimi, jie apninka Tave iliuzijomis ir verčia maištauti prieš tai, kas viešpatauja pasaulyje. Iš giliausių ir aukščiausių dalykų jie išgalvoja pavojingiausius. Tai ne paprastos prigimtys, o taurūs tvirčiausio plieno ašmenys. Jie nenorėjo turėti nieko bendra su mažu žmogaus gyvenimu. Gyveno aukštybėse ir darė tai, kas labiausiai smerktina. Jie pamiršo vieną dalyką – neišgyveno savojo gyvūno.
Gyvūnas nemaištauja prieš savo rūšį. Pažvelk į gyvūnus: kokie jie teisingi, kokie padorūs, kaip paklūsta tradicijai, kokie ištikimi tam kraštui, kuriame gyvena, kaip grįžta prie jiems įprastų takų, kaip augina jauniklius, kartu traukia ieškoti maisto ir vilioja vienas kitą prie šaltinio. Nėra nė vieno, kuris slėptų savo laimikio perteklių ir leistų broliams mirti badu. Nė vieno, kuris norėtų primesti valią savo rūšies atstovams. Nė vieno, kuris manytųsi esąs dramblys, nors yra uodas. Gyvūnas deramai ir tiksliai gyvena savo rūšies gyvenimą – nei jį pranoksta, nei jo nepritenka.
Neišgyvenantis savojo gyvūno turi elgtis su broliu kaip su gyvūnu. Nusižemink ir išgyvenk savąjį gyvūną, kad įstengtum būti teisingas savo broliui. Šitaip Tu išgelbėsi visus tuos mirusiuosius, kurie klaidžioja aplink tykodami peno iš gyvųjų. Ir nė vieno savo darbo nepaversk įstatymu, nes tai būtų galios puikybė[23].
Kai laikui atėjus atversi duris mirusiesiems, Tavo siaubas persiduos ir broliui, nes Tavo veidas bylos apie nelaimę. Todėl pasišalink ir rinkis vienatvę, nes niekas neįstengs Tau patarti, jei grumiesi su mirusiaisiais. Mirusiųjų apsuptas nesišauk pagalbos, antraip nuo Tavęs išlakstys gyvieji, o juk jie – Tavo vienintelis tiltas į dieną. Gyvenk dienos gyvenimą ir nekalbėk apie slėpinius, bet naktį skirk mirusiųjų išgelbėjimui.
Juk tas, kuris paslaugiai atplėšia Tave nuo mirusiųjų, padaro blogiausią paslaugą, mat nulaužia Tavo gyvenimo šaką nuo dievybės medžio. Be to, nusideda, neleisdamas grąžinti to, kas buvo sukurta, o vėliau pasmerkta ir prarasta[24]. „Mat kūrinija, kupina ilgesingo lūkesčio, laukia Dievo sūnų apreiškimo. Juk kūrinija buvo pasmerkta netvarumui – ne savo noru, o ją pasmerkusiojo valia – viliantis, kad ir ją, kūriniją, iš tarnystės trūnumui reikia išvaduoti šlovingai Dievo vaikų laisvei. Juk žinome, kad visa kūrinija iki šiol dūsauja ir kankinasi.“
Kiekvienas laiptelis aukštyn bus ir vieno laiptelio žemyn sugrąžinimas, kad mirusieji būtų išgelbėti laisvėn. Naujovės kūrimas vengia dienos, nes jo esmė slapta, jis parengia kaip tik šios dienos sunaikinimą, vildamasis perkelti ją į naują kūriniją. Naujovės kūrimas neatsiejamas nuo blogio, kurio nevalia skelbti garsiai. Gyvūnas, ieškantis naujų medžioklės plotų, sėlina uostinėdamas neaiškiais takais ir nenori būti netikėtai užkluptas.
Turėk omenyje, kad tai kuriančiojo kančia, kad jame yra blogis, sielos raupsai, skiriantys jį nuo bendražygių. Savo raupsus jis galėtų liaupsinti kaip dorybę ir galbūt išties taip elgtųsi iš dorybingumo. Vis dėlto darytų lygiai kaip Kristus, todėl būtų jo sekėjas. Tačiau tik vienas buvo Kristus ir tik vienas galėjo pažeisti įstatymus kaip Jis. Jo kelyje neįmanoma labiau nusižengti. Atlik tai, kas dera Tau. Sunaikink Kristų savyje, kad ateitum savęsp, o galiausiai ir pas savąjį gyvūną, dorybingą bandoje ir nenorintį pažeisti jos įstatymų. Tepakaks Tau pažeisti įstatymą tuo, kad nemėgdžioji Kristaus, mat šitaip atsiduri per žingsnį iki krikščionybės ir per žingsnį anapus jos. Galėjimu išlaisvino Kristus, negalėjimas išlaisvins Tave.
Ar suskaičiavai mirusiuosius, kuriuos Viešpats teikėsi paaukoti? Ar paklausei, kokia buvo jų nuomonė, dėl kurios jie iškentė mirtį? Ar Tau atsiskleidė jų minties grožis, jų ketinimo tyrumas? „Jie išeis pasižiūrėti lavonų tų, kurie kėlė maištą prieš mane, – juos graužiantis kirminas nemirs, jų ugnis niekad nebus užgesinta, bjaurastis bus jie visai žmonijai“[25].
Todėl atgailauk, apsvarstyk, kas paaukota mirčiai dėl krikščionybės, pasidėk priešpriešiais ir prisiversk priimti. Mat mirusiesiems reikia išgelbėjimo. Neatpirktų mirusiųjų minia skaičiumi pranoko gyvus krikščionis, tad metas mums priimti mirusiuosius[26].
Nepulk kupinas įniršio ar ryžto naikinti to, kas radosi. Kuo tai pakeisi? Argi nežinai: jei Tau pavyks sunaikinti tai, kas radosi, bemat savo valią naikinti nukreipsi prieš save patį? Savinaika pražudo kiekvieną, kurio tikslu pasidarė naikinimas. Verčiau gerbk tai, kas radosi, nes pagarba yra palaima.
Paskui atsigręžk į mirusiuosius[27], išklausyk jų skundus ir priimk juos su meile. Nebūk aklas jų atstovas, yra pranašų, galiausiai užmėtančių akmenimis pačius save. O mes ketiname išgelbėti, todėl turime gerbti tai, kas radosi, ir priimti mirusiuosius, nuo seno zujančius ore ir tarsi šikšnosparniai gyvenančius po mūsų stogu. Naujovė iškils ant senienos, ir tai, kas radosi, įgis daugeriopą prasmę. Taigi savo skurdą tame, kas radosi, Tu išgelbėsi ateities turtui.

---

[1] Ranka rašytame „Juodraštyje“: „I-os nakties devintasis nuotykis“.
[2] 1914 m. sausio 14 d.
[3] „Kristaus sekimas“ – religinių pamokymų knyga, pasirodžiusi XV a. pradžioje ir labai išpopuliarėjusi. Jos autorystė tebeginčijama, bet dažniausiai knyga priskiriama Tomui Kempiečiui (apie 1380–1471), Nyderlandų religinės bendruomenės „Bendro gyvenimo broliai“, ryškiausiam „Devotio Moderna“, į kontempliaciją ir vidinį gyvenimą orientuoto judėjimo, atstovui. Aiškia ir paprasta kalba „Kristaus sekimas“ ragina žmones rūpintis ne išoriniais dalykais, o vidiniu dvasiniu gyvenimu, pataria, kaip reikia jį gyventi, ir parodo, kokią paguodą ir galutinį atpildą teikia gyvenimas Kristuje. Pavadinimas kilęs iš pirmosios I skyriaus eilutės: „Kas nori tobulai suprasti Kristaus žodžius, turi savo gyvenimą derinti prie Kristaus gyvenimo“ (Kempietis T. Kristaus sekimas. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2014. – P. 7). Iš tikrųjų Kristaus sekimo tema yra kur kas senesnė. Viduramžiais buvo daug ginčų apie tai, kaip reikėtų jį suvokti (šios sąvokos istoriją žr. Constable G. The ideal of the Imitation of Christ. Three Studies in Medieval Religious and Social Thought. – Cambridge: Cambridge University Press, 1995. – P. 143–248). G. Constable parodo, kad Kristaus sekimo samprata leidžia išskirti du pagrindinius požiūrius: pirma, Kristaus dieviškumo sekimas, kai pabrėžiama sudievinimo doktrina, anot kurios, „Kristus parodė kelią per jį tapti Dievu“ (p. 218); antra, Kristaus žmogiškumo ir kūniškumo sekimas, kai pabrėžiamas jo gyvenimo žemėje sekimas. Kraštutinė pastarojo forma – stigmatikų, individų su Kristaus žaizdomis kūne, tradicija.
[4] „Štai taip Zaratustra kalbėjo“.
[5] Pasak Tomo Kempiečio, „Tik kryžiuje yra sielos išganymas ir amžinojo gyvenimo viltis. Tad jei nori įeiti į amžinąjį gyvenimą, imk savo kryžių ir sek Jėzų. Jis pirma tavęs nešė savo kryžių ir numirė ant kryžiaus dėl tavęs, kad ir tu neštumei savo kryžių ir kad norėtumei numirti ant kryžiaus“ (Kristaus sekimas. – P. 108).
[6] Toliau „Juodraštyje“: „Tačiau žinome, kad senovės žmonės mums kalbėjo vaizdais. Todėl mano mąstymas patarė man imti pavyzdžiu Kristų, ne kad jį mėgdžiočiau, o dėl to, kad jis yra kelias. Jei einu keliu, jo nemėgdžioju. O jei seku Kristų, jis yra mano tikslas, bet ne kelias. Jei jis – mano kelias, aš einu jo tikslo link, kaip atskleidė ankstesnė misterija. Taigi patardamas sekti Kristų mano mąstymas šnekėjo trikdančiai ir dviprasmiškai.“
[7] Toliau „Juodraštyje“: „Šis jo paties kelias vedė jį prie kryžiaus, nes pačios žmonijos kelias veda prie kryžiaus. Ir mano kelias veda prie kryžiaus, bet ne prie Kristaus, o prie manojo kryžiaus, kuris yra aukojimo ir gyvenimo vaizdas. Kadangi tebebuvau apakintas, neatsispyriau didžiulei pagundai mėgdžioti ir žvelgti kitapus Kristaus, tarsi jis būtų mano tikslas, o ne mano kelias.“
[8] Matyt, aliuzija į Arthurą Schopenhauerį ir F. Nietzsche’ę.
[9] Toliau „Juodraštyje“: „Apmąstyk tai. Apmąstęs suprasi nuotykį, kuris mane ištiko kitą naktį.“
[10] Antroji naktis (lot.).
[11] 1914 m. sausio 17 d.
[12] „Teisieji savo pasiryžimuose labiau pasitiki Dievo malone negu savo išmintimi, ir kiekviename dalyke jie pasitiki vien Dievu. Žmogus širdyje sumano, ką jis darys, bet jo žingsnius valdo Viešpats. Gyvenimo kelio žmogus negali nei pasirinkti, nei gyvenime savuosius žingsnius pakreipti“ (Kristaus sekimas. – P. 43).
[13] Vietoj šio sakinio „Juodojoje knygoje 4“: „Na, Henri Bergsonai, pamanau, štai tau – juk čia grynų gryniausias intuityvusis metodas.“ 1914 m. kovo 20 d. Ciuricho psichoanalizės draugijoje Adolfas Kelleris skaitė paskaitą tema „Bergsonas ir libido teorija“. Per paskaitos aptarimą C. G. Jungas pasakė: „Bergsoną čia seniai reikėjo aptarti. Jis pasako viską, ko nepasakėme mes.“ Skaitydamas paskaitą Londone 1914 m. liepos 24 d. C. G. Jungas pareiškė, kad jo „konstruktyvusis metodas“ atitinka H. Bergsono „intuityvųjį metodą“ (On Psychological Understanding // Collected Papers of Analytical Psychology / ed. Constance Long. – London: Ballière, Tindall and Cox, 1917. – P. 399). C. G. Jungas buvo skaitęs H. Bergsono veikalą „L’evolution creatrice“ (Paris: Alcan, 1907). Jis turėjo vokiškąjį 1912 m. laidos vertimą.
[14] Cary’io Bayneso nuoraše: „Bergsono“.
[15] „Juodraštyje“ kalbėtojas apibūdinamas kaip „Kraupusis“.
[16] Biblinis Ezekielis – VI a. pr. Kr. pranašas. C. G. Jungas įžvelgė daug istorinės prasmės savo regėjimuose, tarp kurių buvo ir ketverybių mandala, simbolizuojanti Jahvės humanizaciją ir diferenciaciją. Nors Ezekielio regėjimai dažnai laikomi patologiniais, C. G. Jungas gynė juos kaip normalius, tvirtindamas, kad regėjimai yra natūralūs reiškiniai ir vadinti juos patologiniais galima tik įrodžius liguistus jų aspektus (Antwort auf Hiob (1952) // Gesammelte Werke, 11. – § 665, 667, 686). Anabaptizmas – radikalus XVI a. protestantų Reformacijos judėjimas, mėginęs atkurti ankstyvosios krikščionybės dvasią. Judėjimas kilo apie 1520 m. Ciuriche kaip maištas prieš Huldrycho Zwinglio ir Martino Lutherio nenorą visiškai reformuoti bažnyčią. Anabaptistai atsisakė vaikų krikšto praktikos ir skatino krikštyti suaugusiuosius (pirmieji krikštijimai vyko Colikone, kuris yra netoli Kiusnachto, – čia gyveno C. G. Jungas). Anabaptistai pabrėžė tiesioginį žmogaus ryšį su Dievu ir kritiškai vertino religines institucijas. Judėjimas buvo žiauriai nuslopintas, tūkstančiai jo narių išžudyti. Žr.: Liechty D. Early Anabaptist Spirituality: Selected Writings. – New York: Paulist Press, 1940.
[17] 1918 m. C. G. Jungas įrodinėjo, kad krikščionybė slopina gyvūniškąjį pradą (Über das Unbewusste // Gesammelte Werke, 10. – § 31). Per 1923 m. seminarą Kornvalio Palzete (Polzeath) jis nuodugniai plėtojo šią temą. 1939 m. tvirtino, jog Kristaus „psichologinė nuodėmė“ buvusi ta, kad jis „neišgyveno savo gyvūniškosios dalies“ (Modern Psychology, 4. – P. 230).
[18] „Kristaus sekimas“, XIII skyriaus pradžia: „Kol mes gyvename čia, žemėje, negalime būti be bandymų ir susigraužimų. Todėl Jobo knygoje rašoma: „Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra sunki tarnystė?“ Taigi kiekvienas turėtų būti pasiruošęs sutikti bandymus (pagundas), nuolat budėti ir melstis, kad staiga nebūtų užkluptas piktosios dvasios, kuri „kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“. Nėra tokio švento ir tobulo žmogaus, kuris nebūtų gundomas; ir mes nesame nuo to laisvi“ (p. 29).
[19] Citata iš Cicerono veikalo „Katonas Vyresnysis apie senatvę“ („Cato Maior de Senectute“). Tai panegirika senatvei. Tolesniame fragmente kursyvu išskirtos C. G. Jungo cituojamos eilutės: „76. Omnino, ut mihi quidem videtur, rerum omnium satietas vitae facit satietatem. Sunt pueritiae studia certa; num igitur ea desiderant adulescentes? Sunt ineuntis adulescentiae: num ea constans iam requirit aetas quae media dicitur? Sunt etiam eius aetatis; ne ea quidem quaeruntur in senectute. Sunt extrema quaedam studia senectutis: ergo, ut superiorum aetatum studia occidunt, sic occidunt etiam senectutis; quod cum evenit, satietas vitae tempus maturum mortis affert.“ [Man apskritai atrodo, kad visų siekimų patenkinimas veda prie pasitenkinimo gyvenimu. Tam tikri siekimai būdingi vaikystei, bet ar tų pačių stokos jauni žmonės? Yra siekimų, būdingų prasidedančiai jaunystei, bet ar jų reikia brandžiajam amžiui, kurį vadiname viduriniuoju? Yra siekimų, būdingų šiam amžiui, kurių net nepasigendame senatvėje, tačiau ir pastarajai būdingi tam tikri paskutiniai siekiai. Vadinasi, kaip praeina ankstesnių amžių, taip praeina ir senatvės siekimai, o kai taip atsitinka, pasitenkinimas gyvenimu padaro savalaikę ir mirties valandą. – Cituojama remiantis: Ciceronas M. T. Pokalbiai apie senatvę ir bičiulystę. – Vilnius: Vyturys, 1998.]
[20] „Juodojoje knygoje 4“: „paranoidinė Dementia praecox forma“.
[21] „Juodraštyje“ šioje vietoje fragmentas, kurio parafrazė tokia: kadangi buvau mąstytojas, mano jausmas buvo žemiausias, seniausias ir menkiausiai išugdytas. Susidūręs su tuo, ko neįmanoma mąstyti mano protui ir kas nepasiekiama mano minties galiai, tegalėjau veržtis pirmyn jėga. Tačiau pernelyg apkrovus vieną pusę, kita pusė nusviro žemyn. Perkrova nėra tas augimas, kurio mums reikia.
[22] Pastaba ranka rašyto „Juodraščio“ paraštėje: „1919.I.26“. Veikiausiai data nurodo, kada šis skyrius perrašytas.
[23] Per vieną seminarą 1930 m. C. G. Jungas kalbėjo: „Mes esame prietaringi gyvūnų atžvilgiu. Žmonės manęs nesupranta, kai sakau, kad reikėtų susipažinti su savuoju gyvūnu arba supanašėti su juo. Pasak jų, gyvūnai nuolat šokinėja per tvoras, keldami pragarą visame mieste. Tačiau gamtoje gyvūnas yra gero elgesio pilietis. Jis dievobaimingas, labai tiksliai laikosi savo kelio, nedaro nieko ekstravagantiška. Tik žmogus ekstravagantiškas. Tad supanašėję su gyvūnu pasidarysite piliečiais, ypač paklusniais įstatymui, žengsite labai lėtai ir kiek įmanydami būsite nuosaikūs savo kelyje.“
[24] Ranka rašyto „Juodraščio“ paraštėje: „Rom 8, 19“. Toliau cituojama Rom 8, 19–22.
[25] Iz 66, 24.
[26] Toliau „Juodraštyje“: „Mūsų priešakyje žengė pranašas, pamišęs nuo Dievo artumos. Apakintas jis šėlo pamokslaudamas prieš krikščionybę, bet buvo mirusiųjų, paskyrusių jį savo atstovu ir skambančiu trimitu, gynėjas. Jis kurtinamai šaukė, tad daug kas jį girdėjo, ir jo kalbos galia degino net ir jam prieštaraujantį. Jis skelbė kovą prieš krikščionybę. Ir tai buvo gerai.“
[27] Toliau „Juodraštyje“: „<...>kurių gynėjas esi.“
[28] Toliau „Juodraštyje“: „<...> kaip tas pamišęs pranašas, nežinojęs, kieno reikalą gina, bet tikėjęs, kad kalba savo paties vardu, ir laikęs save pačia valia naikinti.“ Užuomina į F. Nietzsche’ę.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)