Kazio Binkio penkių veiksmų pjesė „Atžalynas“ anuometiniame Vilniaus miesto teatre (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras) pirmą kartą suvaidinta 1940 m. spalio 17 d. (1938 m. Valstybės teatre režisuotą Boriso Dauguviečio spektaklį į Vilniaus sceną perkėlė režisierius Kazys Jarašiūnas). Ypatingo dėmesio susilaukė Juozo Miltinio Panevėžio teatre režisuotas „Atžalynas“ (1941).
K. Binkis apie „Atžalyną“: „Berašydamas šį veikalą aš teatrą šiek tiek apgavau ta prasme, kad veikalas išėjo jaunimui, kurio amžiaus sąvoka labai plati – maždaug nuo 12 iki 60 metų amžiaus ir daugiau. Tai išėjo visai nenorint. Jaunimas, atitrauktas nuo aplinkumos, darosi bespalvis. Jaunuolio tipą ir psichiką galima suprasti tik tada, kai parodoma ta aplinka, kurioje jis bręsta, auga ir savo būdą formuoja. Tad iškilo reikalas pjesėje paliesti jaunuolio gyvenimą šeimoje, jo auklėtojus, globėjus, mokslo ir praktiškojo darbo mokytojus. Pjesėje lygiomis teisėmis dalyvauja moksleiviai, darbo jaunimas, auklėtojai, mokytojai ir nagingi dirbtuvių meisteriai – mokytojai. Be to, paimtas jaunimas lietuviškas, išaugęs mūsų aplinkumoje. Tai buvo rėmai, iš kurių išaugo visi „Atžalyno“ personažai.“
ATŽALYNAS
PENKIŲ VEIKSMŲ PJESĖ
DALYVIAI:
KERAITIS — inžinierius KERAITIENIS - jo žmona
PETRAS (KERAITIS) — inžinieriaus sūnėnas, našlaitis
JASIUS ŠIAUČIUKAS — Petro draugas gimnazistas
TIJŪNAS — klasės auklėtojas
ŽIOGAS — siuvėjas
ŽIOGIENĖ — jo žmona
DIREKTORIUS
INSPEKTORIUS
PSICHOLOGAS
ISTORIKAS
FIZIKAS
GAMTININKĖ
GIMNASTIKOS MOKYTOJAS
Gimnazistai, gimnazistės:
BARZDŽIUS GEDIMINAS ŠURA
ANDRIUŠIS
ALDONA
MARYTĖ
Žiogo padėjėjai:
MOTIEJUS
JUZE
PLIUŠKIENĖ
ČIGONĖ
Mokytojai, gimnazistai, tarnai, gegužinės dalyviai.
PIRMASIS VEIKSMAS
Vidutiniškai apstatytas valgomasis kambarys.
KERAITIS
už scenos.
Petrai! Ū-ū! Petrai!
PETRAS
kambary už sofos.
Aš čia, dėde.
KERAITIS
įkišęs galvą pro duris.
Kur tu? Čionai?
PETRAS
už sofos.
Aš tuojau, dėde.
KERAITIS
eina prie sofos.
Ką gi tu čia darai?
PETRAS
išlenda.
Aš čia sagos ieškojau. Ištrūko ir pariedėjo...
KERAITIS
juokdamos.
Ir tu nusivijai sagą po sofa?
PETRAS
Aš suradau ir tuojau įsisiūsiu.
KERAITIS
Ak, tu, sodieti, sodieti... Argi tai vyro darbas sagas siuvinėti. Duok tarnaitei, ji tau įsius. O tu, štai, padaryk man papirosų.
PETRAS
Gerai, dėde. Aš tuojau.
Eina į kampą prie staliuko ir daro papirosus.
KERAITIS Tik rūkyt bedarydamas neišmok.
PETRAS Ne, dėde. Aš nerūkysiu.
KERAITIS
Ir būsi vyras. O gimnazijoj pas jus, tur būt, dumia?
PETRAS
Yra rūkančių... Tik labai maža...
KERAITIS
O kurie ten iš tavo draugų pypkauja?
Petras tyli.
Na, gerai, gerai. Aš tik taip sau paklausiau... Gerai, kad nesakai... Savo draugų nereikia išdavinėti. Tur būt, jau apsipratai gimnazijoj, susidraugavai?
PETRAS
Man labai gera gimnazijoj... Visi man labai geri... Ir linksmi visi, sąmojingi. Aš stebiuosi, iš kur pas juos tiek sąmojų
KERAITIS
Taip, taip, Petrai. Šito išmokti negalima. Jie taip išauklėti. Tai pažymys, kad gerose šeimose augę... O su Barzdžiaus Gediminu draugauji?
PETRAS
Kad, dėde, jis toks... išdidus. Matyt, aš jam perprastas.
KERAITIS
Tu, Petrai, ten nė vienam neperprastas. Tu visada atmink, kad esi savo tikro dėdės, inžinieriaus Keraičio, auklėtinis, atseit, kaip sūnus. O tai daug reiškia.
PETRAS
Aš atsimenu, dėde.
KERAITIS
Tad būk vyras. Nė vienam nenusileisk. Nesiduok skriaudžiamas.
PETRAS
Manęs ten, dėde, niekas neskriaudžia.
KERAITIENĖ
įeina.
A, šeimyniška idilija. Gal sutrukdžiau?
KERAITIS
Mes čia su Petru apie gimnaziją kalbame.
KERAITIENĖ
šlifuoja nagus.
Tur būt, savo gimnazistiškas dienas prisiminei?
KERAITIS
Ne. Mes čia apie Petro draugus šnekamės.
KERAITIS
Kai dėl draugų pasirinkimo, tai jis dideliu skoniu nepasižymi. Batsiuvio
Šiaučiuko sūnus tikrai jam ne pora.
PETRAS
Jis labai geras vaikinas, dėdinyt.
KERAITIENĖ
Dėl jo gerumo, tai leisk man geriau nusimanyt. Tokioj šeimoj angelas negali išaugti.
KERAITIS
Kokie čia gimnazistų tarpe šeimos klausimai gali būti? Vienoj klasėj — tai ir draugas.
KERAITIENĖ
Ir labai gaila. Iš sodžiaus atvykusį prasčioką kiekvienas lengvai gali už nosies vedžioti. O tas angelas su papirosu dantyse tokių tik ir ieško.
PETRAS
Dėdinyt... Jasius jau ruošiasi mest rūkęs. Jis greit mes.
KERAITIS j
uokdamos.
Ot, kaip?
KERAITIENĖ
Matote, kokia pažanga.
KERAITIS
Na, Petrai, jeigu jis ruošiasi mest rūkęs, tai drąsiai gali draugauti. Tai stiprus vyras iš jo išaugs. Aš kiek kartų ruošiaus mest, vis nieko neišeidavo.
Petras paraudęs nusilenkia prie papirosų.
KERAITIENĖ
Ar sakei Žiogui, kad tuojau ateitų?
PETRAS
Jis pats žadėjo kelnes atnešti.
KERAITIENĖ
Petrai, prie ponių negražu taip kalbėti...
Petras nustebęs žiūri.
KERAITIS
Štai, Petrai, — čia tai tu ir pakliuvai! Geruose namuose kelnės tai nepadorus žodis. Reikia vietoj „kelnių“ tart kaip kitaip, na, apatinė kostiumo dalis, arba pliumhosai, bridžiai arba dar kaip, tik, saugok Dieve, ne kelnės.
KERAITIENĖ
Nėr ko šaipytis, pone inžinieriau. Gero tono vadovėlį ir tamstai būtų pravartu paskaityti.
PETRAS
Ar yra toks vadovėlis?
KERAITIS
O kaipgi. Ne vadovėlis, bet milžiniškas vadovas. Va, toks, kaip mišiolas. Tik mums jis neprieinamas. Viena, lenkiškai parašytas, o kita, — vis tiek nepadės.
KERAITIENĖ
Gerai, kad bent prisipažįsti... Petrai, nubėgsi pas Lipšicą ir paimsi pudros. Pasakyk, kad man. Pudra „Nonsi“, spalva „rachel“. Užsirašyk.
PETRAS
Atminsiu: Nonsi — rachel.
Išeina pusbalsiu kartodamas.
KERAITIENĖ
patylėjusi.
Jei mano autoritetą griauni savo auklėtinio akyse, tai bent pats jį auklėtum.
KERAITIS
Ką tu, ką tu, dūšia. Aš ne tik negriaunu, bet esu tau be galo dėkingas, kad rūpinies mano sūnėnu.
KERAITIENĖ
Negalima pastabos padaryti, be to, kad tu neįsikištumei.
KERAITIS
Gal aš kiek ir kaltas... Bet man rodosi, kad negalima visko iš karto. Jis, vargšas, ir taip iš paskutiniųjų stengiasi.
KERAITIENĖ
Pavyzdžiui, kad ir šiandie.
KERAITIS
Ar ir vėl jis ką lepterėjo?
KERAITIENĖ
Gėda prieš tarnaitę.. Stačiai nėr kur akių dėt... Aš jam duodu tavo kelnes ir sakau: nunešk pas kriaučių ir paprašyk, kad tuojau išprašytų. O jis: „Aš, dėdinyt, pats moku prosyti, aš tuojau išprosysiu. Aš kelnes ir pasiūt moku.“
KERAITIS
Ach, ir vėl...
KERAITIENĖ
Girtis savo kriaučiška kilme ir dar tarnaitės akivaizdoj. Dabar visas miestas žinos, kad tavo brolis buvo kriaučius... Ir man kiek laiko melavai, visuomet tvirtindavai, kad tavo brolis buvo aptiekorius.
KERAITIS
Palauk, dūšia. Viskas pamažu susitvarkys. Ko iš jo dabar norėti? Jis sodietis, laukinukas, visiškas našlaitis.
KERAITIENĖ
Jeigu našlaitis, tai, tavo manymu, jo ir auklėti nebereikia.
KERAITIS
Atvirkščiai. Aš gi sakau, kad aš tau labai dėkingas...
PETRAS
įeina.
Štai, dėdinyt. Nonsi — rachel.
KERAITIENĖ
Ne Nonsi, bet Nonsi. Pas jus gimnazijoj prancūziškai, berods, moko?
PETRAS
Nonsi...
KERAITIENĖ
Ir be to, paduodant ką nors už save vyresniam reikia nusilenkti.
Petras lenkiasi iš pusiau.
KERAITIENĖ
Viešpatie, kaip jis lenkiasi.
KERAITIS
Taip, taip, Petrai... Lenkiesi, tartum baslį prarijęs. Reikia grakščiau. Reikia ir galvą nulenkti.
KERAITIENĖ
paskatinta pašoka, paeina kelis žingsnius nuo stalo, paskui vėl grįžta ir rodo, kaip reikia nusilenkti.
Reikia elegancijos... Nors truputėlį elegancijos...
Rodo.
Tai saviškių tarpe, o nepažįstamai damai galima dar labiau nusilenkti.
Rodo ir vėl sėdasi.
Dabar gali eiti pas save.
Petras lenkiasi, kaip buvo parodyta ir išeina.
KERAITIS
Matai, kaip jis greit persiima... Gabus vaikas, ir Tijūnas, klasės auklėtojas sakė...
KERAITIENĖ
Kai dėl auklėjimo, tai aš iš jo padarysiu žmogų. Bet tavo pareiga jį įspėti, kad su bet kuo nesusidėtų. Kas iš to, kad aš jį auklėsiu, o draugai jį gadins.
KERAITIS
Protingas vaikas, ką jam ten draugai padarys.
KERAITIENĖ
Blogos manieros, kaip tik iš draugų namo parsinešamos. Štai Barzdžiuvienė skundėsi... Beje, kodėl gi jis su Barzdžių berniuku nedraugauja.
KERAITIS
Kalbėjau... Sako anas nenorįs, didžiuojasis.
KERAITIENĖ
pašoka.
Kas? Didžiuojasi? Šitas rangovo vaikėzas didžiuojasi prieš inžinierių Keraičių auklėtinį? Pasakyk Petrui, kad jis su juo nekalbėtų.
KERAITIS
Et, tegul... Ką ten kištis į mokinių reikalus, susitvarkys patys.
Beldžiasi į duris.
KERAITIENĖ
Prašau.
Įeina Žiogas.
ŽIOGAS
Vedlug ponios paliepimo...
Deda ant kėdės atramos kelnes.
KERAITIENĖ
Ar ir išvalėt?
ŽIOGAS
Išvaliau. Kelnaitės kaip naujos.
KERAITIENĖ
Tai visa labai gerai. Bet ką jūs padarėt su mano paltu?
ŽIOGAS
Rodos, ponia viskas buvo gerai. Padaryta vedlug paskutinės mados. Ponia atsiimdama pati buvai patenkinta.
KERAITIENĖ
Ką aš pati ant savęs galiu matyti? Man sako, — aš ir tikiu. Bet dabar aš niekur su juo negaliu pasirodyti. Pliuškienė pamatė kavinėj ir nušvito: „Vaje, koks ponios puikus paltas“. Snaudžiuvienę susitikau gatvėje, ta irgi džiaugsmu pražydo, vos nepatrūko begirdama.
ŽIOGAS
Negali būti.
KERAITIENĖ
Bet taip yra. Šitos raganos nė žodžio nebūtų pratarusios, jei būtų gerai pasiūtas. Būtų pažaliavusios iš pavydo. Viskas aišku. Ne paltas, o stačiai duknoms impilas. Pažiūrėkite patys.
Išeina.
KERAITIS
Matai, Žiogai, kokios moterys... Mums atrodo gerai, bet su mūsų, vyrų, nuomone čia niekas nesiskaito.
KERAITIENĖ
įeina paltu apsisiautusi.
Štai, pasigerėkite.
ŽIOGAS
Ale, ponia, kaip nulietas.
KERAITIENĖ
Bet, kur mano figūra? Sakykite, kur mano figūra? Drabužis turi pabrėžti moters figūrą, o aš jaučiuos jame, kaip maiše.
ŽIOGAS
Ale ponia, tikėk man, kad pabrėžia... Ir šitą liniją pabrėžia, ir šitą išlinkimą... Visą amplitūdą pabrėžia.
KERAITIENĖ
Aš pati jaučiu, kur pabrėžia, kur ne.
ŽIOGAS
Tos ponios girdamos tikrai melavo... Vedlug teisybės, jos turėjo alpt iš pavydo. Ant ponios figūros tik ir siūt paltus.
KERAITIENĖ
O tamstai, pone inžinieriau, kokia čia tylos minutė užėjo? Tartum tai būtų ne tavo žmonos paltas, o rankšluostis koks. Gal teiktumeis pareikšti savo autoritetingą nuomonę?
KERAITIS
nedrąsiai.
Mm... Iš tiesų... Paltas lyg, tartum, vietomis siaurokas.
KERAITIENĖ
Siaurokas... Kam paltas, o kam protas siaurokas.
ŽIOGAS
Galėsime, ponia, dar truputėlį čia suimti... Bet tik truputėlį. Prašau, ponia, aš tuojau pat parsinešiu.
KERAITIENĖ
Ne, ne. Tik ne šiandien... Man posėdis. Aš rytoj nusiųsiu ir prašau sutvarkyt. O dabar pakalbėsime apie uniformą berniukui. Ar pavyzdžius atsinešėt?
Šaukia pro duris.
Petrai!
ŽIOGAS
Atsinešiau keletą pavyzdėlių.
Rodo. Įeina Petras.
KERAITIENĖ
žiūrėdama pavyzdžius.
Po kiek šitas?
ŽIOGAS
Aštuoniolika metras.
KERAITIENĖ
Prasta medžiaga. O šitas?
ŽIOGAS
Penkiolika.
KERAITIENĖ
Visai niekam tikusi medžiaga.
KERAITIS
Mokiniui, kad tik stipri, tai ir gera.
PETRAS
Man, kad tik pigesnė, dėdinyt.
KERAITIENĖ
Jaunesniam reikia tylėti, kai jo niekas neklausia.
Žiogui.
O Barzdžių vaikui tamsta siuvai?
ŽIOGAS
Taip, aš. Bet tai, ponia, — prabanga. Angliška medžiaga, po 40 metras.
KERAITIENĖ
Prašau paimti anglišką po 45. Nuimkite mastą.
ŽIOGAS
graibstosi po kišenes metro.
Aš tuojau, ponia.
KERAITIENĖ
Petrui.
Prieik arčiau. Krūtinę pirmyn. Tamsta, Žiogai, į pečius ir į krūtinę vatos nepagailėk.
ŽIOGAS
matuoja.
Viskas bus padaryta. Vedlug medžiagos ir fasonas.
KERAITIENĖ
Pabrėžti taliją, nekenčiu kai uniforma kabėte kaba.
KERAITIS
Kelnes jūs jam perilgas atmatavot.
KERAITIENĖ
Būtinai ilgos. Dabar visi drabužiai eina ilgyn. Būtinai, būtinai, ilgos.
TARNAITĖ
Ponas Tijūnas, gimnazijos mokytojas.
KERAITIS
Klasės auklėtojas. Prašyk.
TIJŪNAS
įeina.
Atleiskite, ponai... Aš, tur būt, nelaiku.
KERAITIENĖ
grakščiai.
Prašome, mums labai malonu.
Sveikinasi.
TIJŪNAS
Vis tos pareigos... Lankau savo auklėtinių butus.
KERAITIS
Sėskis, prieteliau. Niekada mūsų neaplankai...
TIJŪNAS
O čia ir ponas Žiogas su savo metrais.
Sveikinasi.
Uniformą? Jūs ir mokytojus ir mokinius apsiuvat.
ŽIOGAS
Ponas mokytojas jau seniai pas mane bebuvo.
TIJŪNAS
Nueisiu, nueisiu. Anądien pastebėjau, kad jau alkūnės kiūra.
KERAITIENĖ
Petrai, nuvesk meistrą į savo kambarį, ten baigsite matuoti.
ŽIOGAS
Sudiev, ponai!
TIJŪNAS
spausdamas ranką.
Sudiev! Tai laukite, greit aš pas jus būsiu.
ŽIOGAS
Lauksiu, ponas mokytojau.
Žiogas ir Petras išeina.
KERAITIENĖ
Prašome sėstis, pone mokytojau.
KERAITIS
Na, kaipgi sekasi mūsų naujokui?
TIJŪNAS
Darbštus berniokas. Tik gal kiek perlėtas... Nėra jame šito, kaip čia pasakius, protinio miklumo. Bet ir tai ateis ilgainiui.
KERAITIS
Žinoma, ko iš jo dabar norėti. Sodietis...
TIJŪNAS
Taigi, taigi... Tas sodietiškumas jį ir išskiria iš kitų.
KERAITIENĖ
Vargas, pone mokytojau... Nei peilio, nei šakutės žmoniškai nemokėjo paimti... Visas ištisai reikia perauklėti.
TIJŪNAS
Taip, taip... Auklėti... Pirmučiausia auklėti, o visa kita savaime ateis... Bet čia jam labai patogu.
Apsidairydamas.
Reta kuriam iš mano auklėtinių tenka tokiose sąlygose mokytis...
KERAITIENĖ
Yra ir tokių, kur ir pavalgyti sočiai negauna.
TIJŪNAS
Negalite, ponia, suprasti, kaip kaikurie mokiniai gyvena. Štai ir dabar grįžtu iš vienos lūšnos. Gimnazijoj vaikas, kaip vaikas, ir mokosi neblogai. Bet nueinu į butą, — baisu pažiūrėti. Tėvas kurpius, ligi pusiaunakčio kausto padus, o už lentų sienos ankštas kambariukas ir ten visa šeima, — keletas mažų ir tarp jų — mano auklėtinis.
KERAITIS
Sunku vargšui tokioj aplinkoj mokytis.
TIJŪNAS
Koks čia gali būti atitrauktas galvojimas, kai aplink vaikai spiegia, o už sienos tėvas puspadžius kąla.
KERAITIENĖ
Ir kam tokie žmonės kopia į gimnaziją. Pramoktų amato — ir gyventų sau.
TIJŪNAS
Tikras vargas ir tėvams ir mokiniui.
KERAITIENĖ
Taip, pone mokytojau. Daug yra vargo pasauly. Ir niekaip jo sumažinti negalima. Ir rinkliavas darome, ir labdaringas loterijas ir balius rengiame, o vargas nemažėja.
TIJŪNAS
Ką čia besakyti, daug ponios vargstate...
KERAITIENĖ
Visos mes, visas ponių komitetas, sezonui atėjus baigiam nuo kojų nusivaryti. O kokia padėka? Dar visokių kalbų paskui prisiklausai.
TIJŪNAS
Geriausiai, tai kalbų visai neklausyti. Žmonės silpni, vieną kartą taip nukalba, kitą kitaip. O naudingas darbas visada naudingas pasilieka.
KERAITIENĖ
O pas tamstas gimnazijoj, ar daug nepasiturinčių mokinių?
TIJŪNAS
Yra, ponia. Vienam to trūksta, kitam to. Bet skaudžiausia, kai kartais mokinys dėl tėvų neturto turi skirtis su gimnazija.
KERAITIENĖ
Kaip tai skirtis? O ko gi žiūri tėvų komitetas?
TIJŪNAS
Nepajėgia visų sušelpti.
KERAITIENĖ
Tokiais atvejais reikėtų daugiau energijos, apsukrumo.
TIJŪNAS
Va, kad ponia sutiktumėt šįmet įeiti į tėvų komitetą, tai mums būtų didelė parama. Kai dabar ponios auklėtinis mūsų gimnazijoj, gal, sakau, neatsisakytumėt.
KERAITIENĖ
Ką jūs, pone mokytojau ? Aš ir taip iki ausų darbais apversta. Štai ir dabar turiu skubėti į ponių patronato posėdį.
TIJŪNAS
Bet vis dėlto, ponios parama mums būtų labai brangi.
KERAITIENĖ
Ne, ne! Aš pati, tai ligi ausų... Bet apie tai pakalbėsime. Ar tamstai nebus nepakeliui, jei tamsta mane palydėsi iki moterų klubo, kur aš tučtuojau turiu būti.
TIJŪNAS
Su didžiausiu malonumu, brangioji ponia. Tik vieną minutę aš dar norėčiau jus sutrukdyti. Norėčiau pamatyti jūsų auklėtinį ir užrašyti kai kuriuos formalumus.
KERAITIENĖ
Tučtuojau aš jį pašauksiu.
Tarpdury.
Petrai! Petriuk! Eikš čionai, vaikeli. Tavo ponas auklėtojas tavęs laukia.
Įsiveda Petrą apkabinusi.
TIJŪNAS
ima iš portfelio popierį.
Na, ką, mano mielas, ar dėdienė tavęs už ausies netampo ?
PETRAS
Ne, pone mokytojau.
TIJŪNAS
Gaila, gaila. O iš dėdės diržo irgi negauni?
PETRAS
Negaunu, pone mokytojau.
TIJŪNAS
Gaila, gaila. O vertėtų. Disciplina jauniems žmonėms niekada nekenkia.
KERAITIENĖ
Jis mūsų favoritas, pone mokytojau.
PETRAS
Man čia labai gera.
TIJŪNAS
Matyt, matyt... Kad tik perdaug neišlepintų... Na, sakyk, mano mielas, kuo vertėsi tavo tėvai ?
PETRAS
Mano tėvas buvo siuv...
KERAITIENĖ
pridengia Petrui burną.
Konfekcijono savininkas, turėjo didelę gatavų drabužių krautuvę.
TIJŪNAS A-a... suprantu. Vadinas,
Rašo.
stambus verslininkas.
KERAITIENĖ
Taip, taip, stambus verslininkas.
TIJŪNAS
Vadinas,
Rašo.
tėvai mirę, gyvena pas dėdę globėją.
KERAITIENĖ
Taip, taip... Pas dėdę globėją.
TIJŪNAS
Ačiū. Viskas. Vadinas, galime žygiuoti, brangioji ponia,
KERAITIENĖ
Aš tuojau. Baigsiu tik apsirengti.
Išeina.
Kazys Binkis. Atžalynas: penkių veiksmų pjesė. Kaunas, Spaudos fondas, 1938.