tekstai.lt

Kazys Binkis. Ištrauka iš pjesės „Atžalynas“ (1938)

b_100_155_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_binkis_atzalynas.jpg     Kazio Binkio penkių veiksmų pjesė „Atžalynas“ anuometiniame Vilniaus miesto teatre (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras) pirmą kartą suvaidinta 1940 m. spalio 17 d. (1938 m. Valstybės teatre režisuotą Boriso Dauguviečio spektaklį į Vilniaus sceną perkėlė režisierius Kazys Jarašiūnas). Ypatingo dėmesio susilaukė Juozo Miltinio Panevėžio teatre režisuotas „Atžalynas“ (1941).

      K. Binkis apie „Atžalyną“: „Berašydamas šį veikalą aš teatrą šiek tiek apgavau ta prasme, kad veikalas išėjo jaunimui, kurio amžiaus sąvoka labai plati – maždaug nuo 12 iki 60 metų amžiaus ir daugiau. Tai išėjo visai nenorint. Jaunimas, atitrauktas nuo aplinkumos, darosi bespalvis. Jaunuolio tipą ir psichiką galima suprasti tik tada, kai parodoma ta aplinka, kurioje jis bręsta, auga ir savo būdą formuoja. Tad iškilo reikalas pjesėje paliesti jaunuolio gyvenimą šeimoje, jo auklėtojus, globėjus, mokslo ir praktiškojo darbo mokytojus. Pjesėje lygiomis teisėmis dalyvauja moksleiviai, darbo jaunimas, auklėtojai, mokytojai ir nagingi dirbtuvių meisteriai – mokytojai. Be to, paimtas jaunimas lietuviškas, išaugęs mūsų aplinkumoje. Tai buvo rėmai, iš kurių išaugo visi „Atžalyno“ personažai.“

    

     ATŽALYNAS

     PENKIŲ VEIKSMŲ PJESĖ

    

     DALYVIAI:

     KERAITIS — inžinierius KERAITIENIS - jo žmona

     PETRAS (KERAITIS) — inžinieriaus sūnėnas, našlaitis

     JASIUS ŠIAUČIUKAS — Petro draugas gimnazistas

     TIJŪNAS — klasės auklėtojas

     ŽIOGAS — siuvėjas

     ŽIOGIENĖ — jo žmona

     DIREKTORIUS

     INSPEKTORIUS

     PSICHOLOGAS

     ISTORIKAS

     FIZIKAS

     GAMTININKĖ

     GIMNASTIKOS MOKYTOJAS

    

     Gimnazistai, gimnazistės:

     BARZDŽIUS GEDIMINAS ŠURA

     ANDRIUŠIS

     ALDONA

     MARYTĖ

    

     Žiogo padėjėjai:

     MOTIEJUS

     JUZE

    

     PLIUŠKIENĖ

     ČIGONĖ

    

     Mokytojai, gimnazistai, tarnai, gegužinės dalyviai.

    

    

     PIRMASIS VEIKSMAS

    

     Vidutiniškai apstatytas valgomasis kambarys.

    

     KERAITIS

     už scenos.

     Petrai! Ū-ū! Petrai!

    

     PETRAS

     kambary už sofos.

     Aš čia, dėde.

    

     KERAITIS

     įkišęs galvą pro duris.

     Kur tu? Čionai?

    

     PETRAS

     už sofos.

     Aš tuojau, dėde.

    

     KERAITIS

     eina prie sofos.

     Ką gi tu čia darai?

    

     PETRAS

     išlenda.

     Aš čia sagos ieškojau. Ištrūko ir pariedėjo...

    

     KERAITIS

     juokdamos.

     Ir tu nusivijai sagą po sofa?

    

     PETRAS

     Aš suradau ir tuojau įsisiūsiu.

    

     KERAITIS

     Ak, tu, sodieti, sodieti... Argi tai vyro darbas sagas siuvinėti. Duok tarnaitei, ji tau įsius. O tu, štai, padaryk man papirosų.

    

     PETRAS

     Gerai, dėde. Aš tuojau.

     Eina į kampą prie staliuko ir daro papirosus.

    

     KERAITIS Tik rūkyt bedarydamas neišmok.

    

     PETRAS Ne, dėde. Aš nerūkysiu.

    

     KERAITIS

     Ir būsi vyras. O gimnazijoj pas jus, tur būt, dumia?

    

     PETRAS

     Yra rūkančių... Tik labai maža...

    

     KERAITIS

     O kurie ten iš tavo draugų pypkauja?

    

                                                           Petras tyli.

    

     Na, gerai, gerai. Aš tik taip sau paklausiau... Gerai, kad nesakai... Savo draugų nereikia išdavinėti. Tur būt, jau apsipratai gimnazijoj, susidraugavai?

    

     PETRAS

     Man labai gera gimnazijoj... Visi man labai geri... Ir linksmi visi, sąmojingi.   Aš stebiuosi, iš kur pas juos tiek sąmojų

    

     KERAITIS

     Taip, taip, Petrai. Šito išmokti negalima. Jie taip išauklėti. Tai pažymys, kad gerose šeimose augę... O su Barzdžiaus Gediminu draugauji?

    

     PETRAS

     Kad, dėde, jis toks... išdidus. Matyt, aš jam perprastas.

    

     KERAITIS

     Tu, Petrai, ten nė vienam neperprastas. Tu visada atmink, kad esi savo tikro dėdės, inžinieriaus Keraičio, auklėtinis, atseit, kaip sūnus. O tai daug reiškia.

    

     PETRAS

     Aš atsimenu, dėde.

    

     KERAITIS

     Tad būk vyras. Nė vienam nenusileisk. Nesiduok skriaudžiamas.

    

     PETRAS

     Manęs ten, dėde, niekas neskriaudžia.

    

     KERAITIENĖ

     įeina.

     A, šeimyniška idilija. Gal sutrukdžiau?

    

     KERAITIS

     Mes čia su Petru apie gimnaziją kalbame.

    

     KERAITIENĖ

     šlifuoja nagus.

     Tur būt, savo gimnazistiškas dienas prisiminei?

    

     KERAITIS

     Ne. Mes čia apie Petro draugus šnekamės.

    

     KERAITIS

     Kai dėl draugų pasirinkimo, tai jis dideliu skoniu nepasižymi. Batsiuvio

     Šiaučiuko sūnus tikrai jam ne pora.

    

     PETRAS

     Jis labai geras vaikinas, dėdinyt.

    

     KERAITIENĖ

     Dėl jo gerumo, tai leisk man geriau nusimanyt. Tokioj šeimoj angelas negali išaugti.

    

     KERAITIS

     Kokie čia gimnazistų tarpe šeimos klausimai gali būti? Vienoj klasėj — tai ir draugas.

    

     KERAITIENĖ

     Ir labai gaila. Iš sodžiaus atvykusį prasčioką kiekvienas lengvai gali už nosies vedžioti. O tas angelas su papirosu dantyse tokių tik ir ieško.

    

     PETRAS

     Dėdinyt... Jasius jau ruošiasi mest rūkęs. Jis greit mes.

    

     KERAITIS j

     uokdamos.

     Ot, kaip?

    

     KERAITIENĖ

     Matote, kokia pažanga.

    

     KERAITIS

     Na, Petrai, jeigu jis ruošiasi mest rūkęs, tai drąsiai gali draugauti. Tai stiprus vyras iš jo išaugs. Aš kiek kartų ruošiaus mest, vis nieko neišeidavo.

    

                                                           Petras paraudęs nusilenkia prie papirosų.

    

     KERAITIENĖ

     Ar sakei Žiogui, kad tuojau ateitų?

    

     PETRAS

     Jis pats žadėjo kelnes atnešti.

    

     KERAITIENĖ

     Petrai, prie ponių negražu taip kalbėti...

    

                                                           Petras nustebęs žiūri.

    

    

     KERAITIS

     Štai, Petrai, — čia tai tu ir pakliuvai! Geruose namuose kelnės tai nepadorus žodis. Reikia vietoj „kelnių“ tart kaip kitaip, na, apatinė kostiumo dalis, arba pliumhosai, bridžiai arba dar kaip, tik, saugok Dieve, ne kelnės.

    

     KERAITIENĖ

     Nėr ko šaipytis, pone inžinieriau. Gero tono vadovėlį ir tamstai būtų pravartu paskaityti.

    

     PETRAS

     Ar yra toks vadovėlis?

    

     KERAITIS

     O kaipgi. Ne vadovėlis, bet milžiniškas vadovas. Va, toks, kaip mišiolas. Tik mums jis neprieinamas. Viena, lenkiškai parašytas, o kita, — vis tiek nepadės.

    

     KERAITIENĖ

     Gerai, kad bent prisipažįsti... Petrai, nubėgsi pas Lipšicą ir paimsi pudros. Pasakyk, kad man. Pudra „Nonsi“, spalva „rachel“. Užsirašyk.

    

     PETRAS

     Atminsiu: Nonsi — rachel.

    

                                                           Išeina pusbalsiu kartodamas.

                                  

     KERAITIENĖ

     patylėjusi.

     Jei mano autoritetą griauni savo auklėtinio akyse, tai bent pats jį auklėtum.

    

     KERAITIS

     Ką tu, ką tu, dūšia. Aš ne tik negriaunu, bet esu tau be galo dėkingas, kad rūpinies mano sūnėnu.

    

     KERAITIENĖ

     Negalima pastabos padaryti, be to, kad tu neįsikištumei.

    

     KERAITIS

     Gal aš kiek ir kaltas... Bet man rodosi, kad negalima visko iš karto. Jis, vargšas, ir taip iš paskutiniųjų stengiasi.

    

     KERAITIENĖ

     Pavyzdžiui, kad ir šiandie.

    

     KERAITIS

     Ar ir vėl jis ką lepterėjo?

    

     KERAITIENĖ

     Gėda prieš tarnaitę.. Stačiai nėr kur akių dėt... Aš jam duodu tavo kelnes ir sakau: nunešk pas kriaučių ir paprašyk, kad tuojau išprašytų. O jis: „Aš, dėdinyt, pats moku prosyti, aš tuojau išprosysiu. Aš kelnes ir pasiūt moku.“

    

     KERAITIS

     Ach, ir vėl...

    

     KERAITIENĖ

     Girtis savo kriaučiška kilme ir dar tarnaitės akivaizdoj. Dabar visas miestas žinos, kad tavo brolis buvo kriaučius... Ir man kiek laiko melavai, visuomet tvirtindavai, kad tavo brolis buvo aptiekorius.

    

     KERAITIS

     Palauk, dūšia. Viskas pamažu susitvarkys. Ko iš jo dabar norėti? Jis sodietis, laukinukas, visiškas našlaitis.

    

     KERAITIENĖ

     Jeigu našlaitis, tai, tavo manymu, jo ir auklėti nebereikia.

    

     KERAITIS

     Atvirkščiai. Aš gi sakau, kad aš tau labai dėkingas...

    

     PETRAS

     įeina.

     Štai, dėdinyt. Nonsi — rachel.

    

     KERAITIENĖ

     Ne Nonsi, bet Nonsi. Pas jus gimnazijoj prancūziškai, berods, moko?

    

     PETRAS

     Nonsi...

    

     KERAITIENĖ

     Ir be to, paduodant ką nors už save vyresniam reikia nusilenkti.

    

    

                                                           Petras lenkiasi iš pusiau.

    

     KERAITIENĖ

     Viešpatie, kaip jis lenkiasi.

    

     KERAITIS

     Taip, taip, Petrai... Lenkiesi, tartum baslį prarijęs. Reikia grakščiau. Reikia ir galvą nulenkti.

    

     KERAITIENĖ

     paskatinta pašoka, paeina kelis žingsnius nuo stalo, paskui vėl grįžta ir rodo, kaip reikia nusilenkti.

    

     Reikia elegancijos... Nors truputėlį elegancijos...

    

                                                           Rodo.

    

     Tai saviškių tarpe, o nepažįstamai damai galima dar labiau nusilenkti.

    

                                                           Rodo ir vėl sėdasi.

    

     Dabar gali eiti pas save.

    

                                                           Petras lenkiasi, kaip buvo parodyta ir išeina.

    

    

     KERAITIS

     Matai, kaip jis greit persiima... Gabus vaikas, ir Tijūnas, klasės auklėtojas sakė...

    

     KERAITIENĖ

     Kai dėl auklėjimo, tai aš iš jo padarysiu žmogų. Bet tavo pareiga jį įspėti, kad su bet kuo nesusidėtų. Kas iš to, kad aš jį auklėsiu, o draugai jį gadins.

    

     KERAITIS

     Protingas vaikas, ką jam ten draugai padarys.

    

     KERAITIENĖ

     Blogos manieros, kaip tik iš draugų namo parsinešamos. Štai Barzdžiuvienė skundėsi... Beje, kodėl gi jis su Barzdžių berniuku nedraugauja.

    

     KERAITIS

     Kalbėjau... Sako anas nenorįs, didžiuojasis.

    

     KERAITIENĖ

     pašoka.

     Kas? Didžiuojasi? Šitas rangovo vaikėzas didžiuojasi prieš inžinierių Keraičių auklėtinį? Pasakyk Petrui, kad jis su juo nekalbėtų.

    

     KERAITIS

     Et, tegul... Ką ten kištis į mokinių reikalus, susitvarkys patys.

    

                                                           Beldžiasi į duris.

    

     KERAITIENĖ

     Prašau.

    

                                                           Įeina Žiogas.

    

     ŽIOGAS

     Vedlug ponios paliepimo...

    

    

                                                           Deda ant kėdės atramos kelnes.

    

     KERAITIENĖ

     Ar ir išvalėt?

    

     ŽIOGAS

     Išvaliau. Kelnaitės kaip naujos.

    

     KERAITIENĖ

     Tai visa labai gerai. Bet ką jūs padarėt su mano paltu?

    

     ŽIOGAS

     Rodos, ponia viskas buvo gerai. Padaryta vedlug paskutinės mados. Ponia atsiimdama pati buvai patenkinta.

    

     KERAITIENĖ

     Ką aš pati ant savęs galiu matyti? Man sako, — aš ir tikiu. Bet dabar aš niekur su juo negaliu pasirodyti. Pliuškienė pamatė kavinėj ir nušvito: „Vaje, koks ponios puikus paltas“. Snaudžiuvienę susitikau gatvėje, ta irgi džiaugsmu pražydo, vos nepatrūko begirdama.

    

     ŽIOGAS

     Negali būti.

    

     KERAITIENĖ

     Bet taip yra. Šitos raganos nė žodžio nebūtų pratarusios, jei būtų gerai pasiūtas. Būtų pažaliavusios iš pavydo. Viskas aišku. Ne paltas, o stačiai duknoms impilas. Pažiūrėkite patys.

    

                                                           Išeina.

    

     KERAITIS

     Matai, Žiogai, kokios moterys... Mums atrodo gerai, bet su mūsų, vyrų, nuomone čia niekas nesiskaito.

    

     KERAITIENĖ

     įeina paltu apsisiautusi.

     Štai, pasigerėkite.

    

     ŽIOGAS

     Ale, ponia, kaip nulietas.

    

     KERAITIENĖ

     Bet, kur mano figūra? Sakykite, kur mano figūra? Drabužis turi pabrėžti moters figūrą, o aš jaučiuos jame, kaip maiše.

    

     ŽIOGAS

     Ale ponia, tikėk man, kad pabrėžia... Ir šitą liniją pabrėžia, ir šitą išlinkimą... Visą amplitūdą pabrėžia.

    

     KERAITIENĖ

     Aš pati jaučiu, kur pabrėžia, kur ne.

    

     ŽIOGAS

     Tos ponios girdamos tikrai melavo... Vedlug teisybės, jos turėjo alpt iš pavydo. Ant ponios figūros tik ir siūt paltus.

    

     KERAITIENĖ

     O tamstai, pone inžinieriau, kokia čia tylos minutė užėjo? Tartum tai būtų ne tavo žmonos paltas, o rankšluostis koks. Gal teiktumeis pareikšti savo autoritetingą nuomonę?

    

     KERAITIS

     nedrąsiai.

     Mm... Iš tiesų... Paltas lyg, tartum, vietomis siaurokas.

    

     KERAITIENĖ

     Siaurokas... Kam paltas, o kam protas siaurokas.

    

     ŽIOGAS

     Galėsime, ponia, dar truputėlį čia suimti... Bet tik truputėlį. Prašau, ponia, aš tuojau pat parsinešiu.

    

     KERAITIENĖ

     Ne, ne. Tik ne šiandien... Man posėdis. Aš rytoj nusiųsiu ir prašau sutvarkyt. O dabar pakalbėsime apie uniformą berniukui. Ar pavyzdžius atsinešėt?

    

                                                           Šaukia pro duris.

    

     Petrai!

    

     ŽIOGAS

     Atsinešiau keletą pavyzdėlių.

    

                                                           Rodo. Įeina Petras.

    

    

     KERAITIENĖ

     žiūrėdama pavyzdžius.

     Po kiek šitas?

    

     ŽIOGAS

     Aštuoniolika metras.

    

     KERAITIENĖ

     Prasta medžiaga. O šitas?

    

     ŽIOGAS

     Penkiolika.

    

     KERAITIENĖ

     Visai niekam tikusi medžiaga.

    

     KERAITIS

     Mokiniui, kad tik stipri, tai ir gera.

    

     PETRAS

     Man, kad tik pigesnė, dėdinyt.

    

     KERAITIENĖ

     Jaunesniam reikia tylėti, kai jo niekas neklausia.

     Žiogui.

     O Barzdžių vaikui tamsta siuvai?

    

     ŽIOGAS

     Taip, aš. Bet tai, ponia, — prabanga. Angliška medžiaga, po 40 metras.

    

     KERAITIENĖ

     Prašau paimti anglišką po 45. Nuimkite mastą.

    

     ŽIOGAS

     graibstosi po kišenes metro.

     Aš tuojau, ponia.

    

     KERAITIENĖ

     Petrui.

     Prieik arčiau. Krūtinę pirmyn. Tamsta, Žiogai, į pečius ir į krūtinę vatos nepagailėk.

    

     ŽIOGAS

     matuoja.

     Viskas bus padaryta. Vedlug medžiagos ir fasonas.

    

     KERAITIENĖ

     Pabrėžti taliją, nekenčiu kai uniforma kabėte kaba.

    

     KERAITIS

     Kelnes jūs jam perilgas atmatavot.

    

     KERAITIENĖ

     Būtinai ilgos. Dabar visi drabužiai eina ilgyn. Būtinai, būtinai, ilgos.

    

     TARNAITĖ

     Ponas Tijūnas, gimnazijos mokytojas.

    

     KERAITIS

     Klasės auklėtojas. Prašyk.

    

     TIJŪNAS

     įeina.

     Atleiskite, ponai... Aš, tur būt, nelaiku.

    

     KERAITIENĖ

     grakščiai.

     Prašome, mums labai malonu.

    

                                                           Sveikinasi.

    

     TIJŪNAS

     Vis tos pareigos... Lankau savo auklėtinių butus.

    

     KERAITIS

     Sėskis, prieteliau. Niekada mūsų neaplankai...

    

     TIJŪNAS

     O čia ir ponas Žiogas su savo metrais.

    

    

                                                           Sveikinasi.

    

     Uniformą? Jūs ir mokytojus ir mokinius apsiuvat.

    

     ŽIOGAS

     Ponas mokytojas jau seniai pas mane bebuvo.

    

     TIJŪNAS

     Nueisiu, nueisiu. Anądien pastebėjau, kad jau alkūnės kiūra.

    

     KERAITIENĖ

     Petrai, nuvesk meistrą į savo kambarį, ten baigsite matuoti.

    

     ŽIOGAS

     Sudiev, ponai!

    

     TIJŪNAS

     spausdamas ranką.

     Sudiev! Tai laukite, greit aš pas jus būsiu.

    

     ŽIOGAS

     Lauksiu, ponas mokytojau.

    

                                                          

                                                           Žiogas ir Petras išeina.

    

     KERAITIENĖ

     Prašome sėstis, pone mokytojau.

    

     KERAITIS

     Na, kaipgi sekasi mūsų naujokui?

    

     TIJŪNAS

     Darbštus berniokas. Tik gal kiek perlėtas... Nėra jame šito, kaip čia pasakius, protinio miklumo. Bet ir tai ateis ilgainiui.

    

     KERAITIS

     Žinoma, ko iš jo dabar norėti. Sodietis...

    

     TIJŪNAS

     Taigi, taigi... Tas sodietiškumas jį ir išskiria iš kitų.

    

     KERAITIENĖ

     Vargas, pone mokytojau... Nei peilio, nei šakutės žmoniškai nemokėjo paimti... Visas ištisai reikia perauklėti.

    

     TIJŪNAS

     Taip, taip... Auklėti... Pirmučiausia auklėti, o visa kita savaime ateis... Bet čia jam labai patogu.

    

                                                           Apsidairydamas.

    

     Reta kuriam iš mano auklėtinių tenka tokiose sąlygose mokytis...

    

     KERAITIENĖ

     Yra ir tokių, kur ir pavalgyti sočiai negauna.

    

     TIJŪNAS

     Negalite, ponia, suprasti, kaip kaikurie mokiniai gyvena. Štai ir dabar grįžtu iš vienos lūšnos. Gimnazijoj vaikas, kaip vaikas, ir mokosi neblogai. Bet nueinu į butą, — baisu pažiūrėti. Tėvas kurpius, ligi pusiaunakčio kausto padus, o už lentų sienos ankštas kambariukas ir ten visa šeima, — keletas mažų ir tarp jų — mano auklėtinis.

    

     KERAITIS

     Sunku vargšui tokioj aplinkoj mokytis.

    

     TIJŪNAS

     Koks čia gali būti atitrauktas galvojimas, kai aplink vaikai spiegia, o už sienos tėvas puspadžius kąla.

    

     KERAITIENĖ

     Ir kam tokie žmonės kopia į gimnaziją. Pramoktų amato — ir gyventų sau.

    

     TIJŪNAS

     Tikras vargas ir tėvams ir mokiniui.

    

     KERAITIENĖ

     Taip, pone mokytojau. Daug yra vargo pasauly. Ir niekaip jo sumažinti negalima. Ir rinkliavas darome, ir labdaringas loterijas ir balius rengiame, o vargas nemažėja.

    

     TIJŪNAS

     Ką čia besakyti, daug ponios vargstate...

    

     KERAITIENĖ

     Visos mes, visas ponių komitetas, sezonui atėjus baigiam nuo kojų nusivaryti. O kokia padėka? Dar visokių kalbų paskui prisiklausai.

    

     TIJŪNAS

     Geriausiai, tai kalbų visai neklausyti. Žmonės silpni, vieną kartą taip nukalba, kitą kitaip. O naudingas darbas visada naudingas pasilieka.

    

     KERAITIENĖ

     O pas tamstas gimnazijoj, ar daug nepasiturinčių mokinių?

    

     TIJŪNAS

     Yra, ponia. Vienam to trūksta, kitam to. Bet skaudžiausia, kai kartais mokinys dėl tėvų neturto turi skirtis su gimnazija.

    

     KERAITIENĖ

     Kaip tai skirtis? O ko gi žiūri tėvų komitetas?

    

     TIJŪNAS

     Nepajėgia visų sušelpti.

    

     KERAITIENĖ

     Tokiais atvejais reikėtų daugiau energijos, apsukrumo.

    

     TIJŪNAS

     Va, kad ponia sutiktumėt šįmet įeiti į tėvų komitetą, tai mums būtų didelė parama. Kai dabar ponios auklėtinis mūsų gimnazijoj, gal, sakau, neatsisakytumėt.

    

     KERAITIENĖ

     Ką jūs, pone mokytojau ? Aš ir taip iki ausų darbais apversta. Štai ir dabar turiu skubėti į ponių patronato posėdį.

    

     TIJŪNAS

     Bet vis dėlto, ponios parama mums būtų labai brangi.

    

     KERAITIENĖ

     Ne, ne! Aš pati, tai ligi ausų... Bet apie tai pakalbėsime. Ar tamstai nebus nepakeliui, jei tamsta mane palydėsi iki moterų klubo, kur aš tučtuojau turiu būti.

    

     TIJŪNAS

     Su didžiausiu malonumu, brangioji ponia. Tik vieną minutę aš dar norėčiau   jus sutrukdyti. Norėčiau pamatyti jūsų auklėtinį ir užrašyti kai kuriuos formalumus.

    

     KERAITIENĖ

     Tučtuojau aš jį pašauksiu.

    

                                                           Tarpdury.

    

     Petrai! Petriuk! Eikš čionai, vaikeli. Tavo ponas auklėtojas tavęs laukia.

    

                                                           Įsiveda Petrą apkabinusi.

    

    

     TIJŪNAS

     ima iš portfelio popierį.

     Na, ką, mano mielas, ar dėdienė tavęs už ausies netampo ?

    

     PETRAS

     Ne, pone mokytojau.

    

     TIJŪNAS

     Gaila, gaila. O iš dėdės diržo irgi negauni?

    

     PETRAS

     Negaunu, pone mokytojau.

    

     TIJŪNAS

     Gaila, gaila. O vertėtų. Disciplina jauniems žmonėms niekada nekenkia.

    

     KERAITIENĖ

     Jis mūsų favoritas, pone mokytojau.

    

     PETRAS

     Man čia labai gera.

    

     TIJŪNAS

     Matyt, matyt... Kad tik perdaug neišlepintų... Na, sakyk, mano mielas, kuo vertėsi tavo tėvai ?

    

     PETRAS

     Mano tėvas buvo siuv...

    

     KERAITIENĖ

     pridengia Petrui burną.

     Konfekcijono savininkas, turėjo didelę gatavų drabužių krautuvę.

    

     TIJŪNAS A-a... suprantu. Vadinas,

     Rašo.

     stambus verslininkas.

    

     KERAITIENĖ

     Taip, taip, stambus verslininkas.

    

     TIJŪNAS

     Vadinas,

     Rašo.

     tėvai mirę, gyvena pas dėdę globėją.

    

     KERAITIENĖ

     Taip, taip... Pas dėdę globėją.

    

     TIJŪNAS

     Ačiū. Viskas. Vadinas, galime žygiuoti, brangioji ponia,

    

     KERAITIENĖ

     Aš tuojau. Baigsiu tik apsirengti.

    

                                                                       Išeina.

    

     Kazys Binkis. Atžalynas: penkių veiksmų pjesė. Kaunas, Spaudos fondas, 1938.

    

    binkis_atzalynas.jpg