tekstai.lt

Algirdas Titus Antanaitis. Romanas apie didelį miestą ir nedidelį žmogų („Vilniaus rūbas“, 1968)

vilniaus_rubas.jpg     Vilnius. Miestas, per pasaką pradėtas... Išdidus ir turtingas Vilnius... Vilnius turtingas didžiūnais ir bajorais... Vilniaus senieji akmenys... Vilniui daug kas kenkė... Visokios akys matė Vilnių... Daugelis sakė, kad myli Vilnių“... – linksniuoja Petras Tarulis mūsų senojo miesto vardą per trisdešimtį savo naujojo romano Vilniaus rūbas“ (išleido Nida Londone 1965, psl. 495).

      – Aha! Jis, matyt, piešia panoraminį foną romano siužetui vystyti. Be šito fono turbūt būtų neįmanoma susigaudyti tolimesniame romano vyksme, būtų nesuprantami jo veikėjų charakterio bruožai ir t. t., – galvojate jūs. Galvojate, be abejo, logiškai. Tik, deja... apsirinkate.

     Tiesa, pagrindinis Vilniaus rūbo“ veikėjas Vedlūga yra vilenčiukas“ (autoriaus žodžiais tariant), tačiau Vilniuje jis praleidžia ne daugiau negu šimtą romano puslapių. O tai tik penkta dalis storoko romano. Ir tai įskaitant įžanginį įvykį, trumpalaikį kelių dienų sugrįžimą ir keletą klystelėjimų vaikystėn bent mintimis...

     Kada 29-to puslapio gale tasai Vedlūga, liesas, ilgu kaklu, laibom kojom, į palaikį pirmutinės savo spalvos išsižadėjusį lietpaltį susisupęs“, pasirodo scenoje, skaitytojui netrunka paaiškėti, jog visos šitos dekoracijos romanui tėra tik bereikalingas balastas. Sakytum, vata, be kurios suzmektų paviršutiniškai impozantiška, pernelyg išpūsta romano krūtinė ir pečiai. Bent šitoje pompastiškoje įžangoje (o neretai ir tolimesniame veikalo tekste) autoriaus tuščiažodžiavimo pamėgimą pabrėžia dažnai pagrečiui vartojami veik visiškai tą patį reiškią žodžiai (pasitaikydavo ir būdavo“, špokus ir varnėnus“, dažnai įkypai, o kartais ir įstrižai“, rūmus ir palocius“, amatais ir verslais“, nematytos ir neregėtos“ eta), karikatūriškai aukštu tonu piešiamos detalės, bereikšmiai, patoso pilni periodai, kuriuos ir keletą kartų perskaičius mintyje nieko neišlieka.

     Iš Vedlūgos poelgių ar vidinių dialogų, situacijų ar aplinkybių, į kurias jį autorius nuolatos stato, nesunku suvokti, kad tai suktas niekšelis, galima sakyti, net veiksmo žmogus, tačiau autoriaus stilistinėmis gražbylystėmis, tuščiavidure retorika, smulkiausia psichologine analize persūdytame vandenyje jis, atrodo, juda nė kiek vikriau negu apatinė girnų pusė. Iš tikrųjų tiesioginio veiksmo ar tiesioginio dialogo P. Tarulis vengia. Daugumą negausių romano eigai svarbesnių įvykių skaitytojas sužino pavėluotai, veikėjams juos pergromuluojant savo meditacijose“, nuolatinėse ekskursijose į praeitį. Tarp pasiryžimo ir veiksmo visada praeina dešimtys puslapių. P. Taruliui svarbu ne veiksmas, ne intriga, o jo veikėjų, ypač Vedlūgos, įvairios reakcijos, nuotaikų niuansai, o taipgi fonas, tiksliau tariant, jo paskiros detalės.

     Intrigos ar veiksmo stokos pateisinimo gal reikėtų ieškoti keturvėjininkų pažiūrose į žodį ar literatūrą, kurias nušviečia Br. Raila (Dirva“, 1967.III.31), pabrėždamas, jog jie agitavo:

     Ne už turinj, siužetą ir intrigą, bet ypač už pagilintus formalistinius lukštenimus prozoje, kuo subtilesnį nuotaikų perteikimą, už minčiai nepajungtą vaizdingumą, apie kurį keturvėjininkų žymiausias prozininkas Petras Tarulis pasisakė: „Žodžiai veržiasi į laisvę, o prasmė, kaip perekšlė višta kiaušinius savo karštu kūnu stengiasi juos aptūpti, savo išskėstais sparnais apgaubti. Tačiau džiugu, kad žodis išsprunka iš pasenusių prasmės rieškučių ir laisvas pats sau spindi, skamba ir aplinkui skrieja!“...

     O vis dėlto, nei ankstyvojo P. Tarulio Mėlynos kelnės“, nei vėlyvesniojo „Žirgeliai padebesiais“ tokiomis gausiomis žodžių versmėmis į akis nekrito. Betgi tai ir tebuvo trumpesnių prozos gabalų rinkiniai, nedavę autoriui progos tinkamai išsibėgėti, pačiam mėgaujantis ir skaitytojo kantrybę bandant gražbylystės tiradomis.

     Vilniaus rūbo“ turinys yra paprastas, nesudėtingas. Veiksmas prasideda lenkų okupuotame Vilniuje. Smulkus valkatėlė, batsiuvio gizelis Vedlūga, gyvendamas pas savo dėdę zakristijoną, nusižiūri į bažnyčios altoriuje stovinčią šv. Stanislovo statulą, kurios pečius dengia auksu austas“ apsiaustas. Jam ateina mintis lengvai praturtėti. Nukirpęs to apsiausto gabalą, su juo per demarkacijos liniją prasprunka nepriklausomon Lietuvon, jį sukarpo į mažus skutelius ir, ten susirastos našlės Karusės padedamas, juos pardavinėja tamsiems žmoneliams kaip šventojo palaiminimus“.

     Paklausa – didžiulė. Palaiminimų“ greitai pritrūksta. Atgal į dėdės prižiūrimą bažnyčią grįžti Vedlūga nebedrįsta, bet susiranda specialias krautuves“, prekiaujančias auksu austais audekliais“. Taip jis ne tik gausiai prisišienauja pinigų, bet taipgi patenka įtakingų poniučių“ draugijon ir kyla lyg ant mielių, kol... (matomai savo pamestosios bendrininkės Karusės įskųstas) yra policijos areštuojamas. Kad byla neinkriminuotų su Vedlūga artimai bendravusios moteriškosios provincijos šviesuomenės“, jis be triukšmo (šautuvo buože į užpakalį) per sieną grąžinamas atgal, iš kur atėjęs.

     Visi tie įvykiai, be abejo, galėjo lengvai sutilpti keliolikos puslapių apysakaitėje. Net ir P. Tarulio atpasakoti jie užima ne kiek daugiau negu pusantro šimto puslapių: 67-tame Vedlūga iš dėdės pavagia žirkles, 90-tame siekia apsiausto, 102-tame nusišypso turguje sutiktai Karusei, 143-čiame ji matomai sutinka būti Vedlūgos bendrininkė, 152-tame ateina pasisekimas, 159-tame užsibaigia pirmasis palaiminimų“ inventorius, 160-tame Vedlūga vėl Vilniuje, 197-tame jis patenka į ponios Vandos salonus, 217-tame jį globoti perima ponia Matilda, kurios vyras už ją daug senesnis, niekur nesikiša ir nieko nemato“, 252-tame puslapyje ima artėti nelemtoji diena“, kuri dar už dešimties puslapių priartėja... Vedlūgos kambaryje pasirodo policija.

     Likusioji romano pusė jau visai antiklimatiška“: Vedlūga tardomas, sodinamas daboklėn, paskui puslapių puslapiais policininkų Šiaudinio ir Kaciušio vedamas iki sienos, paskui – eina pats; eina ir eina, graužiamas pagiežos, neapykantos, baimės, pralaimėjimo kartėlio, kol pagaliau užuodžia dūmus, kur žmonės gyvena“.

     Kaip matote, Vedlūga nėra įprastinis romanų herojus. Jis nėra nė vargšas pilkas žmogelis, visų ujamas ir skriaudžiamas, veltui ieškąs įvertinimo, supratimo. Tai tinginys, melagis, apsimetėlis, sukčius, vagišius, žodžiu neabejojamai neigiamas tipas. Taigi – antiherojus, gana dažnas šių dienų svetimojoje literatūroje, dramoje ir filme, tačiau, bent pagrindinio veikėjo rolėje, tikrai retas mūsiškėje. Ryškesnių Vedlūgos prototipų užtiktumėm nebent P. Cvirkos ir J. Marcinkevičiaus ankstyvesnėje kūryboje. Betgi ir ten jie pristatyti taip, kad ne kartą išsikovoja skaitytojo užuojautą, bent sąlyginį pritarimą ar net simpatijas. Gi P. Tarulis savo Vedlūgai nei fiziškų, nei dvasiškų teigiamų charakterio bruožų kaip ir nedavė.

     O vis dėl to Vedlūga neišėjo vienapusiškai plokščias, sausai suschematizuotas. Atvirkščiai, jis gana gyvas, įtikinantis, suprantamas, psichologiškai pagrįstas, savo veiksmus pateisinantis, galima sakyti, visai natūralus personažas. Netgi pakankamai įdomus, nes tik jo dėka šito stipresnės intrigos stokojančio  romano  kiek kantresnis skaitytojas nepadeda į šalį neribotam laikui“, vos iki pusės atsikapstęs.

     Tiesa, P. Tarulis savo herojui“ neslepiamai pataikauja, kad ir prieš plauką, tačiau nepaliaujamai jį glostydamas, kiekvienam jo judesiui skirdamas vos ne metafizinės reikšmės, retai kada teleisdamas jam vargintis burnos atvėrimu, savo aprašomąsias įtarpas derindamas jo vidinių monologų stiliui ir nuotaikoms.

     Iš negausių antraeilių veikėjų daugiausia vietos skiriana Vedlūga suėmusiems policininkams: Šiaudiniui ir Kaciušiui. Jie taipgi, atrodo, autoriaus nuolat statomi prieš keleriopai didinantį veidrodį, pabrėžiantį kiekvieną kreiviau nuaugusį plauką, kiekvieną spuogelį. Šitokių bandymų akivaizdoje jie išlieka pozityvūs ne tiek teigiamomis savo charakterių savybėmis (kurios, aiškiau iškeltos, kontrastais pabrėžtų Vedlūgos neigiamąsias), kiek savo atliekamomis funkcijomis įstatymų saugotojų pozicijose. Herojiškumo“ trūkumus ir čia išperka gausūs žmogiški bruožai, kurių kiekvienam savo vyriškosios giminės veikėjui P. Tarulis nuolat suranda naujų ir skirtingų.

     Kiek blogiau P. Taruliui vyksta su švelniosios lyties atstovėmis. Vienintelės ilgesnių distancijų“ veikėjos Karusės portretą užsimojęs piešti gana šiltomis ir šviesiomis spalvomis, jis tartum susigriebia, ima be atodairos karikatūrinti ir... palieka neryškų, neužbaigtą, lyg juo pasibodėjęs. Jos poelgiai mažiausiai motyvuoti, mintys ir dialogai mažiausiai natūralūs, šios kaimo moterėlės samprotavimus P. Tarulis irgi nepašykšti atskiesti savo auksaburniškomis“ litanijomis:

    

     Ji liūdnai ima galvoti, mėgina užjausti tuos tūkstančius mažytėlaičių muzikontukų, kurie štai čia, šią minutę, linksmai grojo, o grojo gal paskutinį sykį, visiškai nenujausdami, koks gi trumputėlis jų gyvenimas. Ak gi, jau seniai pasakyta, kad nedera keltis į puikybę. O šičia visai nėra vietos paniekinančiam išdidumui. Ar kas nors galėtų piktai pašiepti tuos visus grakščiuosius muzikontus tik todėl, kad vienas jų vos ci-ci-ci, antrasis – zir-zir, trečias – kur-kur, o ten kažkur palaukėje pasimetęs vargšelis ištaria tik tiek, kad girdis duslus ū-ū-ū! Svarbu, kad jie visai nesipuikindami ir žinodami, jog tik paprasti jie muzikontai, o vis tiek pilni džiaugsmo ir sklidini to vieno vienintelio šio sunkiai sugaunamo gyvenimo laimės bluosto, kurs daugumai praslenka nepastebėtas. Irgi šaunu, kad jie visi puikiai sutaria toje didžiulėje vasaros melodijoje. Nuostabu ir jaudinančiai brangu, kad toks mažasis muzikontas kiek gyvas, tiek patenkintas ir laimingas savuoju vieninteliu, nors ne taip aiškiu, bet gi švelniuoju ū-ū-ū! Pats džiaugias ir niekam nepavydi. Nepavydi visiems tiems, kurie gražia maniera groja stygomis, ima sudėtinguosius akordus, išveda ir išraito puošniąsias harmonijas, pompastiškai valdo vargonus ir cimbolus, pučia dūdas ir iš misinginių raitytų trūbų išpučia griausmingus maršus. Nepavydi!.. (130)

    

     Ir taip toliau, ir taip toliau, per keletą tirštu druku margų puslapių. Ši citata P. Tarulio stiliui itin charakteringa. Tai stilius, išpūstas tuščia popierine ornamentika, skaitytoją nuolat skandinąs tuščiavidurių žodžių vandenynuose. Dusinančiai perkrautas, įkyriai monotoniškas stilius.

     Parodęs gerą bendrosios provincijos poniučių psichologijos supratimą Vedlūgą įvesdinant į jų salonus, P. Tarulis šitokio supratimo lyg ir pritrūksta individualiems epizodinių moteriškųjų personažų bruožams. Taip, kad ponia Vanda ar ponia Matilda Vilniaus rūbe“ tėra tik bereikšmiai vardai. Jų beveidiškumas skaitytojui savotiškai krinta į akis gal dėl to, kad P. Tarulio stiprybė yra kaip tik jo personažų dvasinių portretų detalėse. Atskleisdamas jų vidinius išgyvenimus, autorius paprastai yra jautriai pastabus, visada pilnas taiklių ir vaizdingų palyginimų, kandaus sąmojo. Gaila tik, kad šias savo dorybes jis ne kartą pernaudoja, detalėmis besigardžiuodamas įklimpsta į sunkiai išbrendamas žodžių balas.

     Migdančią monotoniją Vilniaus rūbe“ pagilina akivaizdžiai vienodas skyrelių sukirpimas. Jie veik visada pradedami išvadiniu sakiniu ar trumpučiu paragrafėliu, aptariančiu veikėjo nuotaiką, nusakančiu skyrelio turinį ar prasmę. Tolimesnis dėstymas skiriamas šito sakinio ar paragrafo išmėsinėjimui. Tai, sakytum, stiklinė vandens, į kurį palengva skęsta tik ką įmesta piliulė, jį vienaip ar kitaip nudažydama. Ne kartą susidaro įspūdis, kad autorius visada nori užbėgti skaitytojui už akių, jį iš anksto įspėdamas apie ką skyrelyje reikalas suksis ir tuo išlaisvindamas“ iš visokių spėliojimų ar spekuliacijų, taigi, dar sumažindamas jau ir taip mažai kur teišsivystančią įtampą. Vargu kuris skaitytojas šitokį autoriaus paslaugumą teigiamai įvertins. Vargu įvertins jo baimę leisti veikėjams patiems save pristatyti, patiems veikti ar kalbėti.

     Vilniaus rūbą“ perskaičius (beje, ir patsai romano pavadinimas yra gana gremėzdiškas, be didesnio polėkio ir, bent turinio atžvilgiu, klaidinantis) nejučiomis apsėda graudumas. Gaila tų didelių autoriaus pastangų, kurių bent dalį jis galėjo sunaudoti vandens nusunkimui“. Nes juk tai pastangos neabejojamai talentingo rašytojo, kuris mūsų literatūroje, kad ir kaip laukiamas, nėra toks dažnas svečias.

    

     Aidai, 1968 m.