Antanas_Skema       Aš pasivadinau poetu. Man patiko šita profesija, nes ji išaukština žmogų. Aš žinojau kilnius, sielą virpinančius posakius.

       – Poetas nėra paprastas mirtingasis...

       – Poetas veda minias...

       – Poetui šviečia žvaigždės, nes jis dievams prilygsta...

       Aš norėjau vesti minias ir prilygti galingiesiems die­vams. Todėl nutariau parašyti keistą eilėraštį. Tokį, kuris sukeltų neišpasakytą triukšmą. Apie kurį šauktų išmanan­tys ir šiaip jau eilinė publika. Norėjau, kad į mane žiūrėtų susižavėję ir tarpusavy šnabždėtų:

       – Štai eina jis, jis, parašęs šitą eilėraštį! Ta proga aš susibariau su žmona dėl tematikos. Man išmintinga moteris, su ja tariaus visais svarbiausiais gyvenimo klausimais. Mat aš tikiu moteriška nuojauta, ir reta esu apsirikęs. Tačiau šiuo atžvilgiu...

       – Supraskite, aš juk nutariau prilygti dievam, o čia nevalia pasikliauti vien nuojauta, čia reikia ir žinojimo.

       Mano žmona – praktiška. Ji pigiau nei kitos nuperk sviestą ir virtuoziškai užlopo mano kelnes. Kai ją paklausiau, apie ką man rašyti, ji adydama kojinę tuoj pat atsakė

       – Ką nors apie tėvynę.

       Štai čia mudu ir susipjovėm. Aš įrodžiau vyriškai logiškai ir nesugriaunamai, kad dabar ši tema gerokai nu valkiota, kad iš jos nieko naujo neišspausi, kad seniej poetai daug ir gerai parašė tėvynės garbei, kad ir dabartiniai savo eilėraščiuose jos ilgisi, kad.

       Bet žmona truktelėjo dantimis siūlą ir ramiai atsikirto:

       – Šita tema nepavojinga.

       Mudu barėmės iki vidurnakčio, kol už sienos pradėjo raminti kaimynai ir apsiverkė mūsų keturmetis berniukas. Vis dėlto aš likau neperkalbamas ir įsitikinęs tematikos neoriginalumu. Troškau ką nors tokio, kas... sužadintų, sujaudintų, sukrėstų.

       Na taip, aš ilgai basčiausi po stovyklos kiemą, aš iš­vaikščiojau vokiško miestelio gatveles, rūpestingai žiūrė­jau filmas ir ilgai šnekėjausi su darželio vaikais.

       Pagaliau man pasisekė sugalvoti šį tą, iš ko galim~ buvo šis tas pradėti. Mano eilėraštyje dainavo šimtametė pilys (miestelis buvo iš pagrindų subombarduotas), augo keistos milžiniškos gėlės (tuo laiku stovyklos kieme nu­šienavome žolę), verkė dėl nepažįstamojo praeivio pilies bokšte džiūstantį karalaitė (filmas rodė kriminalines) ir vaikai raudonais žandeliais panėšėjo nužengusiems į žemę angelams. (Darželio vaikai vaikščiojo išberti spuogais, vaikams trūko vitaminų.)

       Kelias naktis sėdėjau parėmęs rankomis galvą, nes iš knygų žinojau, kad įkvėpimas mėgsta nykią naktį. Taip, aš ilgai ir protingai galvojau. Per naktis dėliojau surastus, kaip vaikai dėsto įvairiaspalvius medžio gabaliukus, per naktis lipdžiau pilis, karalaitę, gėles, vaikus. Eilėraštis gimė. Nunešiau jį į redakciją; eilėraštį išspausdino.

       Dvi paras neišėjau iš kambario ir triumfuojančiom akim stebėjau žmonos šeimininkavimą. Aš panorau efekto. Po dviejų dienų visi perskaitys, visi žinos, visi įvertins. Ir kada aš išeisiu į stovyklos kiemą...

       O, daug valios, pastangų reikėjo, kad nepaklausčiau žmoną, ką šneka, kad neužeičiau į kaimyno kambarį. Nu­daviau sergąs ir skaičiau turbūt šimtąjį kartą išspausdintą eilėraštį. Kas valanda jo nepaprastumas augo. Stebino savo gudrumu rimai, vaizdai kaitaliojosi keisti ir ne visiš­kai suprantami. Buvo daug nebaigtų sakinių, daugtaškių, aliuzijų į kažką, grėsmingo nujautimo, ir kas antroje eilu­tėje išdidžiai veržėsi žodelytis „a". Man atrodė, kad laimė­jimas garantuotas.

       Į stovyklos kiemą išėjau susirūpinusiu veidu. Šitą iš­raišką išstudijavau veidrodžio šukėje, mano manymu, ji tiko minių mylimajam. Keletą kartų išmatavau stovyklos kiemą. Iš padilbų žvilgčiojau į besišnekančius. Deja... nepastebėjau bet kurios reakcijos. Su manimi sveikinosi paprastai, ir tik vienintelis paklausė – ko aš susirūpinęs. Pagaliau prislinkau prie vieno, kito būrelio. Žmonės ple­pėjo apie viską. Apie politiką, patikrinimus, maistą, emi­graciją, bet – mano eilėraštis jų šnektose nefigūravo. Tada nuėjau į redakciją. Čia suko tabaką vietiniai literatai. Vienas pasakė:

       – Kokia musė tave įkando?

       – Kokia musė? – atsargiai pakartojau.

       – Ką tu ten pripainiojai savo eilėrašty. Pripūtei miglų, ir tiek. Dirbtina, broliuk, nereikia byrančių pilių ir negyvų karalaičių.

       – Kodėl? Juk galima rašyti apie ką tik nori. Dabar laisvė. Tik socialistinis realizmas reikalauja...

       – Žinau, žinau,– nutraukė literatas,– tebūna ir pilys, ir karalaitės. Tik pas tave jos negyvos. Išgalvojai tu savo vaidinuoklius. Netiki jais. O ritmas, rimas ir įmantrūs vaiz­dai – dar ne viskas.

       Nežymiai išslinkau iš kambario. Literatas turėjo vardą, jis pats rašė gerus, ugnimi spinduliuojančius eilėraščius, aš norėjau jį vadinti savo mokytoju, o jis...

       Grįžau namo. Nutariau, kad žmonos nuojauta buvo teisinga. Susirūpinau patriotika. Čia man sekėsi geriau. Pasipylė smūtkeliai, kryžiai, kryžkelės, raudantys tėvai, iškėlę rankas į raudoną dangų. Nemuno pakrantės, nusvirę berželiai...

       Rašiau greit, šaltai dėliodamas naują rekvizitą, rašiau, kol – galėjau išleisti knygą. Buvau landus, turėjau gyve­nimiško patyrimo, ir knyga išėjo. Knygą išpirko, ir kny­gą – sudirbo. Mane išvadino menkaverčiu poetu, pigiai išnaudojančiu didelį skausmą. Sudirbo laikraštis, įdėjęs mano keistą eilėraštį. Sudirbo logiškai, nepataisomai.

       Visą gyvenimą nepamiršiu tų valandų, kai tupėjau savo kambaryje ir, kaip kadaise eilėraštį, skaičiau recenziją. Žmona ir vaikas knarkė, kaimynai lošė pulką ir pykosi dėl neteisingų ėjimų. Sėdėjau parėmęs rankomis galvą, beprasmiškai žiūrėjau į daugelį kartų perskaitytas eilutes ir nežinojau, kas man veikti. Buvau įsiutęs ir ant savęs, ir ant visų. Tiek nemiegotų, tiek smegenų gimnastikos, sun­kaus mąstymo, nuo kurio plyšo galva ir virpėjo rankos. Ir kas svarbiausia – supratau: tapau sužlugdytas teisingai. Supratau, kad pamiršau gyvenimą, kuris čia pat už sienos juokėsi, skundėsi ir degė. Pamiršau gimimo paslaptį, kad poetai gimsta, kaip ir staliai, kad nepasidarysi poetu, jei esi gimęs filosofijos daktaru. Norėjau kaukti iš bejėgio įniršimo ir kartu norėjau keršyti. Per daug laiko išeikvo­jau minčiai, kad prilygsiu dievams.

       Taip, šitą prakeiktą naktį, tiksliau, paryčiui, gimė idėja. Ji atšliaužė iš pasalų, lėtai sunkėsi į smegenis, kol užliejo visas galvos ląsteles savo tikslingumu. Dideli atradimai visada paprasti.

       Jeigu mane kritikavo, kodėl aš negaliu kritikuoti kitų? Juk turėjau lankstų protą, gan aštrų liežuvį, neblogą nuo­voką apie literatūrą? Gerai apmąstęs, ką ir kaip kritikuoti, galėjau pakilti ir, kas svarbiausia, priversti manęs bijotis. Reikėjo, kaip paprastai gyvenime, laiku išplaukti į pa­viršių.

       Tokia proga pasitaikė gana greitai. Į literatūrinę areną ruošėsi išeiti du poetai. Vienas senosios, kitas jaunosios kartos. Pažinojau juos. Abu turėjo ir teigiamybių, ir ydų. Senesnysis gerai valdė formą, mokėjo patikti skaitytojams, mokėjo užgauti aktualias, skaudančias stygas. Tačiau jis buvo gerokai sušalęs, dažnai retoriškai išpūstas ir nenuo­širdus. Jaunesnysis, kaip dažnai jaunimas, stengėsi surasti kažką nepaprasto, pritrenkiančio ir tematika, ir forma. Jis buvo karštesnis, išradingesnis. Bet beieškodamas origina­lumo, apsčiai įliedavo vandens, ir eilėraštis išskysdavo, perkraudavo metaforų, vaizdai lipo viens ant kito, grioz­diški ir groteskiškai juokingi. Jis norėjo būti labai įdomus ir todėl eilėraštį apsunkindavo protu.

       Jie abu galėjo būti mano aukos. Turėjau apsispręsti, kurį man apsimoka sudirbti ir kurį iškelti. Tuo būdu norė­jau nušauti du kiškius. Norėjau būti galingas, pavojingas ir kartu objektyvus, tikruosius talentus globojantis me­cenatas. Pats likimas padėjo man ištraukti burtus: kurį?

       Senesnysis poetas per daug pasitikėjo savim, jis neabe­jojo knygos pasisekimu. Nors jis žinojo, kad aš ruošiausi tapti kritiku (vieną kitą apžvalgėlę jau buvau išspausdi­nęs), tačiau nesiteikė man nusilenkti. Jis tarytum nematė manęs. Jaunesnysis ieškojo draugų. Jis kovojo dėl ateities. Jis ateidavo pas mane, žinojau, kad jis yra vienas iš vadų, kad aplink jį buriasi pradedantis jaunimas. Taip pat žino­jau, kad jaunimo protegavimas turi daugiau šansų. Nežinia, kuo jie bus ateityje, tuo tarpu kai senių ateitis dažniausiai aiški.

       Tad pasiryžau sukritikuoti senąjį ir išaukštinti prade­dantį.

       Viena po kitos pasirodė dvi knygos. Aš parašiau dvi recenzijas. Prisipažįstu – galėjau parašyti ir atvirkščiai. Nemylėjau meno kritikos, kaip anksčiau – poezijos. Tai buvo tik priemonė savęs išaukštinimui. Žinojau, kad di­dieji pasauliniai kritikai degė liepsnojančia meile litera­tūrai ir kad žodžių peilių ašmenys garavo meile kūrėjui. Man tai nerūpėjo. Aš turėjau sudirbti senąjį ir išaukštinti jauną poetą.

       Abi recenzijas parašiau gudriai, labai gudriai. Sudir­bimui pavartojau seną, išbandytą ir efektingą ginklą – ironiją. Aš iškreipiau knygos pavadinimą ir įrašiau kaip recenzijos antgalvę. Aš suradau eilėraščio posmą, kur poetas skundėsi savo bejėgiškumu, ir įdėjau jį kaip motto.

       Aš išrinkau iš knygos silpniausias vietas, citavau jas ir tuoj pat kroviau aštrias, žlugdančias replikas. Aš ieškojau knygoje tik bloga ir tapiau viena, purvinai pilka spalva, nuo kurios knyga pajuodo ir sumenko. O, aš buvau pakan­kamai gudrus, kad mane apkaltintų subjektyvumu! Taip, pacitavau ir geresniųjų posmų. Tačiau jie išnyko, paskendo pilkoje lavinoje. Aš patariau poetui nebekamuoti skaity­tojų ir, šaukdamasis tikrojo literatūros Dievo, užbaigiau recenziją.

       Efektas buvo pritrenkiantis. Stovyklos kieme j mane žvilgčiojo su pagarba, ir keletas nepažįstamųjų skubiai nusiėmė kepures. Stovyklos komitetas jau nebevarė manęs purviniems darbams, o žmona ir vaikas nebedrįso man prieštarauti. Pas mane vis dažniau susirinkdavo jaunieji literatai, kad valandomis klausytųsi mano išminties. Aš pasijutau tvirtai stovįs žemėje ir ištiesiau linkterėjusį stuburkaulį.

       Tada išėjo jaunojo poeto knyga, ir aš parašiau antrąją recenziją.

       Antroje recenzijoje pamiršau ironiją. O, čia ji galėjo taip pat puikiai tikti. Ir šitoje knygoje poetas skundėsi savo bejėgiškumu, ir šitoje knygoje buvo daug silpnų vie­tų, iš kurių galėjau skaniai pasijuokti. Gal net aštriau, nes jaunasis poetas pretendavo į originalumą, o originalumas lengvai išjuokiamas. Bet, kaip sakiau, pamiršau ironiją. Aš citavau, ką radau geriausio, o paskui liejau ilgas, tary­tum šaltas, aiškinančias pastabas, kurios iš tikro buvo panegirika. Aš ramiai žavėjausi poeto jaunyste, minčių lakumu, įmantriais vaizdais ir naujumu. Taip, ir čia bu­vau pakankamai gudrus. Ir čia iškėliau keletą ydų, bet pra­bėgom ir ne per daug žiauriai, apeliuodamas į tai, kad poetas jaunas ir ateity tobulės. Aš parašiau labai gerą recenziją ir turiu prisipažinti, kad ją baigdamas suradau dar vieną, iki šiol kažkur galvos kamputyje pasislėpusią mintį. Juk – panegirika žlugdo. Juk pernelyg geras verti­nimas dažnai užkrečia didybės manija. Juk tie, kuriuos greit iškelia, dažnai greit ir nusirašo. Tada aš sielos slapčiausiame urvelyje tyliai nusikvatojau. Tegul. Jeigu mano recenzija jaunikliui pakenks – tuo geriau. Priaugs naujų poetų. Kelsim naujus, žlugdysim senus. Svarbu, kad aš išlikčiau didelis ir galingas, aš – kritikas. Visa kita – žo­džių žaismė, jeigu žodžiuose nėra meilės.

       Dabar jūs manęs paklausite, kodėl parašiau šitą išpa­žintį. Žinoma, aš jos nerodysiu ir pavojingu momentu sunaikinsiu. Bet kartais... Matote, naktys ilgos ir maždaug apie trečią valandą pradedu tikėti naiviom pasakom apie sąžinę. Gal mano nervai netvarkoje? Aš išgyvenau daug bombardavimų, ir galimas daiktas...

       Taip, dažnai apie trečią valandą nakties aš pradedu galvoti, kad daugiau recenzijų neberašysiu. Kad man rei­kia ieškoti kito darbo, tokio, kurį mokėčiau dirbti su meile. Bet apie tai aš galvoju tik trečią valandą, ir greičiausia tada šneka mano nuo bombardavimo pairę nervai.

 

       * Pabėgėlių (vok. Flūchtling).

       ** O egle, o egle, kokie gražūs tavo spygliai (vok.) - Kalėdų giesmės žodžiai.

 

       1947

 

       „Žiburiai“ Nr. 4, 1947 m. sausio 25 d.

 

       Antanas_Skema