Į viršų

       Atidarymas

Regimanto Tamošaičio fotografija

       2004 m. gegužės 17 d. Rašytojų klubas, 17 val. 40-ojo Poezijos pavasario atidarymas. Vedė Alvydas Šlepikas ir Jonas Liniauskas. Pastarasis ir pradėjo renginį. Atidaryme dalyvavo poetai Algimantas Baltakis, Vladas Braziūnas, Gintaras Grajauskas, Aidas Marčėnas, Laurynas Rimševičius bei literatūros kritikas, čia pat pakrikštytas festivalio kerdžiumi. Dainavo J.Erlickas, muzikuojant S.Rubiui ir D.Slipkui.
       Apskritai tokio atidarymo anksčiau nėra buvę, kaip, beje, ir pats Poezijos pavassaris dar niekada nėra trukęs dvi savaites. (Gal tai taps tradicija?) Iki šiol atidarymu vadintas iškilmingas vakarėlis Kaune, kurio pagrindinis akcentas – ąžuolo vainiko užmovimas laureatui ir kuris Nepriklausomybės metais vykdavo PP jau gerokai įsibėgėjus, t.y. penktadienį. O čia štai kuklūs pokštų ir parodijų skaitymai. Še tau kad nori.

Regimanto Tamošaičio fotografija

       Vienas pirmųjų PP organizatorių Algimantas Baltakis festivalio sumanytojo našta užkrovė ant Justino Marcinkevičiaus pečių. Šis, pasirodo, idėją parsivežė iš Čekoslovakijos. A.Baltakis, žvelgdamas į PP pradžią, paskaitė informacijos apie pirmąjį festivalį fragmentų iš 1965-ųjų „Pergalės“. Užsikirsdamas (o tai visiškai nebūdinga A.Baltakiui!) padeklamavo 1 eilėraštį, kurį skaitęs pirmosios šventės metu. Ir, žiurėdamas į Kornelijų Platelį pabrėžė, kad jeigu ir mėgino Poetinio Druskininkų rudens rengėjai užgniaužti Poezijos pavasarį – tai jiems nepavyko. Šiai pastabai buvo paprieštarauta.
       V.Braziūnas pateikė pluoštą poetinių „nuotraukikių“, kuriose buvo parodijuojamas Alvydas Šlepikas, A.Baltakis, J.Strielkūnas, N.S.Pukinskaitė ir kiti.
       V.Sventickas atkreipė dėmesį į tai, jog šiuo metu Lietuvoje jau vyksta daug įvairių menų festivalių, kurių pavadinimuose yra žodis „pavasaris“. Jis taip pat paminėjo naujoves, praturtinusias festivalį Nepriklausomybės laikais: konferenciją, moksleivių skaitymus ir „Eilėraščius per naktį“.
       Gintaras Grajauskas, poetas, gimęs praėjus lygiai 9 mėnesiams po pirmojo PP, paskaitė eilėraščių iš naujutėlaičio eilėraščių rinkinio „Naujausių laikų istorija. Vadovėlis pradedantiesiems“, kuriuose tragikomiškai vaiduojama menininko dalia bei kiti svarbūs būties klausimai.

Regimanto Tamošaičio fotografija

       Man ypač patiko Aido Marčėno tekstas „Kartą Alvydas Šlepikas“, kuriame kalbama apie dviejų mažų šamukų nuotykius A.Šlepiko namuose ir už jų. Tačiau Aidas nebuvo nusiteikęs visąlaiką pokštauti. Vienas jo tekstas priminė Vaidoto Daunio žūtį.
       Po to dainavo J.Erlickas. Ir truputį kalbėjo. Nors geriau būtų visąlaik kalbėjęs, nes dainuojant, dėl nekokio įgarsinimo, sunku buvo suprasti žodžius. Klasikas prisimė senus laikus, kada lietuvių literatūroje siautėjo „garsioji troika“. Įsiverždavo naktį į kokio rašytojėlio namus ir liepdavo rašyti, grūmodami, kad atėjo metas šiam publikuotis. Jis taip pat svarstė, kodėl Lietuva menkai domisi Poezijos pavasariu. Ogi todėl, kad Poezijos pavasariui 40 metų, o Lietuvai tik 14. O keturiolikmečiai, kaip žinoma, poezija nesidomi. Kol kas tiek.

       bj

Į viršų

       Kalbos ir knygos metai; spaudos atgavimo šimtmetis

       Gegužės 18 d., 18 val. Taikomosios dailės muziejus. Iškilmingas poezijos ir muzikos vakaras „Kaip gerai, kad esi, mano gimtas lietuviškas žodi...“, skirtas Kalbos ir knygos metams, lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečiui.
       Domas Kaunas apžvelgė lotyniškų rašmenų įtaką įvairių tautų vystymuisi. Štai Turkija atsisakiusi arabiškų rašmenų ir perėjusi prie lotyniškų raidžių tapo modernia Europos valstybe. Tačiau ar japonai ėmę rašyti lotyniškomis raidėmis būtų labiau išsivystę? – retoriškai klausė D.Kaunas. Pasirodo, rašmenų keitimo rekordininkai yra moldavai. Nuo lotyniškus rašmenis į kirilicą ir atvirkščiai – kirilicą į lotyniškus rašmenis jiems teko keisti 10 kartų.
       Spaudos draudimas padarė didelę įtaką lietuvių raštijai ir apskritai kultūrai, tarpukariu Lietuvoje leista gerokai mažiau periodikos, kitų spaudinių nei Latvijoje ar Estijoje, kur spauda lotyniškais rašmenimis nebuvo uždrausta.
       Aktorius R.Abukevičius paskaitė Silvestro Gimžausko ir Vinco Kudirkos eilių.
       Justinas Marcinkevičius prakalbo į publiką M.Daukšos „Postilės“ žodžiais apie kalbos svarbą tautai. Perskaitė keletą eilėraščių apie kalbą.
       Mykolas Karčiauskas minėjo lietuvių atgimimo tėvą Petrą Vileišį. Jis pakartojo Vaižganto žodžius, teigiančius, jog kalbėti apie šį žmogų – tas pats, kaip kalbėti apie lietuvių tautą. Paskaitė savo eilėraščių.
       Bronys Savukynas padarė pranešimą „Raidynų kalba“, kurio pirmoje dalyje glaustai apžvelgė lietuvių raštijos vystymąsi. Pasak kalbininko, nėra jokių įrodymų, jog priešistoriniais laikais baltai (taip pat ir lietuviai) turėjo savo raštą. XIII a. viduryje Mindaugui priėmus krikščionių katalikų tikėjimą, raštams pradėta vartoti lotynų kalba ir lotyniški rašmenys. Tačiau ilgainiui įsigalėjo senosios rusų kalbos pietvakarių variantas ir kirilicos rašmenys (B.Savukynas šį raštą vadino „kirilika“). Tokiu būdu LDK buvo vartojamos rusų, lotynų, lietuvių ir lenkų kalbos. Trimis iš jų rašyta lotyniškais rašmenimis. „Kiriliką pakirto LDK polonizacija“, – pabrėžė B.Savukynas.
       Antroje pranešimo dalyje apžvelgtas spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo 40-metis (1964-1904 m.), kuris neabejotinai pažeidė normalų lietuvių kultūros vystymąsi. Tačiau prelegentas įžvelgė ir teigiamų spaudos draudimo aspektų: 1) leidiniai, spausdinami Rytprūsiuose ir Amerikoje, išvengė cenzūros; 2) lietuviai išmoko dirbti pogrindžio sąlygomis. Taigi spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas buvo panaikintas, siekiant kontroliuoti lietuvišką spaudą bei sustabdyti lietuvių polonizaciją, kaip priešpriešą rusifikacijai.
       Birutė Marcinkevičiūtė paskaitė XVII a. lietuvių baroko poezijos (Danielio Kleino, Stepono Telegos, nežinomų autorių), o Jonas Liniauskas ir Jonas Strielkūnas – savo kūrybos. Vakaro pradžioje, vidury ir pabaigoje giedojo VGTU akademinis choras „Gabija“ (vad. R.Viskantaitė). Kiek suprantu, vakarui baigiantis vadovė pasiryžo atlikti visą repertuarą, todėl choristams teko giedoti, nepaisant to, kad kai kurie iš jų pradėjo alpti. Kurį laiką atrodė, jog renginys niekada nesibaigs.

       bj

Į viršų

       „Poezijos pavasario“ almanachas

       Gegužės 19 d., 15 val. Pristatymą, kaip įprasta, pradėjo ir vedė „Vagos“ leidyklos vyriausioji redaktorė J.Riškutė. Ji atsiprašė už leidinyje įsivėlusias klaidas ir pasidžiaugė 40-ies metų tradicija. Taip pat pastebėjo, kad šiais laikais, kada kūrėjams ypač sunku atkreipti į save dėmesį, „Poezijos pavasaris“ yra pati tinkamiausia vieta skelbti tekstus.
       A.Baltakis paminėjo pirmo (1965-ųjų) almanacho rengėjus: atsakingąjį redaktorių V.Reimerį ir redakcinę komisiją, kuriai, be jo paties, priklausė V.Bložė, V.Kubilius, V.Rudokas ir V.Šimkus. Pasak poeto, pirmas ir šių metų almanachai niekuo nesiskiria. A.Baltakis perskaitė kūrinį: „Koks tu, eilėrašti, baisus!“
       J.Strielkūnas perskaitė eilėraštį „O Šerelytė žuvį darinėja“.
       A.Marčėnas kalbėjo, kaip gera prisiminti susitikimus su kolegomis per Poezijos pavasario šventę, kada išnyksta amžių skirtumai, rangai... Jo nuomone, Poezijos pavasaris – tai savotiškos saturnalijos. A.Marčėno eilėraštis vadinosi „Kartais abejoju autoryste“.
       Šių metų almanacho sudarytojas R.Kmita sakė, esą jam buvo įdomu stebėti, kaip poetai atsižvelgia į pasiūlytas žaidimo taisykles. Beje, jis prisipažino labai nustebęs, kai buvo pakviestas sudaryti šių metų „Poezijos pavasarį“, nes pats jame dar nieko nėra skelbęs. Be to, kvietė diskutuoti, koks ateity turėtų būti almanachas. Paprašytas papasakoti apie save, R.Kmita prisipažino tapęs Vilniaus universiteto doktoratu ir savo darbe, kuriam vadovauja prof. V.Daujotytė, nagrinėsiąs poezijos modernėjimą.
       V.Daujotytė atkreiptė dėmesį į neteisingą, jo nuomone, Putino eilučių („Į kosmoso aukštį pakilsiu/ Atominėm bombom ginkluotas“) interpretaciją R.Malickaitės tekste „Retorika ir poezija“. Ji apgailestavo ir tuo pačiu džiaugėsi, kad „poezija buvo ir liko išmintingesnė už mus, bandančius apie ją kalbėti.
       Dar kalbėjo ir savo eilėraščių paskaitė H.A.Čigriejus, R.Dragenytė, K.Platelis, K.Navakas, V.Kukulas, V.Braziūnas, D.Petrošius, M.Žvigždas. S.Paliulytė perskaitė amerikiečių poeto M.H.Jenningso eilėraščio vertimą ir apgailestavo, kad jis negalės atvykti dėl sudetingos stuburo operacijos. Gal ką ir praleidau. Nieko nepadarysi.

       * * *

       Šių metų almanachas – vėl tokios pat horizontalios formos, koks buvo kadaise. Be to, pasak sudarytojo, jis skirtas „almanacho bei renginio perspektyvai ir retrospektyvai“. „Poetų buvo paprašyta atrinkti geriausius, mieliausius, reikšmingiausius jiems patiems eilėraščius“, – leidinio pabaigoje savo sumanymą komentuoja R.Kmita.
       Iš tiesų, čia tekstus skelbia neįprastai daug gyvųjų lietuvių literatūros klasikų – Just.Marcinkevičius, A.Baltakis, A.Maldonis, K.Bradūnas, V.Bložė, S.Geda... Daugybė viduriniosios kartos poetų. Jauniesiems vietos kaip ir nebeliko. Skaitytojams, mėgstantiems lietuvių poezijos klasikus ir abejingiems literatūriniams eksperimentams – tai puiki dovana. Bet ar vertėjo daryti tokį almanachą, kai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido „Pavasarinę“ antologiją, kurioje – Poezijos pavasario laureatų antologija? Iš esmės, panaši retrospektyvos idėja.

       bj

Į viršų

       Antologijos „Pavasarinė / Poezijos pavasario laureatų kūryba. 1965-2003“ pristatymas

       Gegužės 20 d. 17 val. Rašytojų klubas. Antologijos „Pavasarinė / Poezijos pavasario laureatų kūryba. 1965-2003“ pristatymas. Dalyvavo A.Baltakis, Just.Marcinkevičius, A.Marčėnas, A.Puišytė, I.Smetonienė, J.Šalkauskas, G.Urbonaitė. Renginį vedė V.Sventickas. V.Povilionienė ir P.Vyšniauskas atliko folkloriškai džiazinių improvizacijų.
       Pirmiausia V.Sventickas, vyriausiasis LRS leidyklos redaktorius ir antologijos sudarytojas, pateikė duomenų apiešį leidinį. Čia skelbiami 39 Poezijos pavasario laureatų kūriniai, anksčiau ar vėliau skelbti almanachuose. Kiekvienam autoriui teko maždaug po šimtą eilučių. Be to, poetų buvo paprašyta parinkti kūrinių atsižvelgiant į tai, kad šie metai paskelbti Kalbos ir knygos metais. Taip pat prašyta, kad eilėraščiuose būtų kalbama apie poeziją, kūrybą. Greta eilėraščių, skelbiami poetų atsakymai į anketas. Antologiją užbaigia M.Traato, A.Rancanės ir A.A.Jonyno akrostichai „Europa“. Beje, pastarasis pridėjo dar ir telestichą.
       Šioje knygoje pirmą kartą panaudotas pirmasis lituanistinis kompiuterinis šriftas „Palemonas“ – ilgo ir kruopštaus mūsų tėvynainio darbo vaisius. Tarp kitko, šį šriftą galima nemokamai parsisiųsti iš Valtybinės lietuvių kalbos komisijos puslapio internete. Imkite „Palemoną“ ir naudokite! Šią žinią pranešė komisijos pirmininkė Irena Smetonienė.
       J.Šalkauskas paskaitė P.Širvio, o G.Urbonaitė – J.Vaičiūnaitės eilėraščių.
       Savo kūrybą skaitė ir praeitus Poezijos pavasarius prisiminė poetai A.Baltakis, Just. Marcinkevičius, A.Marčėnas, A.Puišytė. Visiems pristatymo dalyviams V.Sventickas įteikė po antologiją, perspėdamas, kad kitiems autoriams, deja, teks ją pirkti.

       bj

Į viršų

       „Nuo Poezijos pavasario iki Poezijos pavasario“

       Gegužės 21 d., 17 val. Rašytojų klubas. Diskusija „Nuo Poezijos pavasario iki Poezijos pavasario“. Dalyvavo D.Kajokas, J.Riškutė, V.Sventickas, G.Bleizgys, H.A.Čigriejus ir E.Drungytė. Vedė D.Mitaitė. Tiksliau šį renginį būtų pavadinti pokalbiu nei diskusija, nes diskutuota tarsi nebuvo. Taigi pokalbis apie poezijos knygas, išleistas nuo praeitų metų Poezijos pavasario iki šiandien su eilėraščių paskaitymais.
       H.A.Čigriejus prisiminė su kokiu džiaugsmu nusipirkęs pirmąjį „Poezijos pavasario“ almanachą. Pasak poeto – tai iki šiol viena įspūdingiausių knygų jo lentynoje. Jis apgailestavo, kad pastaraisiais metais almanachuose nebeliko grafikos. H.A.Čigriejus paskaitė eilių iš naujo eilėraščių rinkinio „Vieversiui ir kraujažolei“. Beje, ankstesnis jo eilėraščių rinkinys pasirodė prieš 10 metų.
       J.Riškutė pristatė naujas „Vagos“ leidyklos knygas: A.Jonyno rinktinę, J.Jakšto rinktinę „Septyni Gyvenimai, septynios Mirtys“, R.Saulienės debiutą „Šilkinės kojinės, eiliuotą V.Bložės apysaką „Prieš išskrendant tau ir man“ (kalbėdama apie šią knygą, J.Riškutė apgailestavo, kad šiandien, kai visa poezija atsiduria vienoje lentynoje, sunku rasti dėmesio vertą knygą), J.Žemkalnio, A.Balbieriaus, V.V.Landsbergio rinkinius ir kitas knygas.
       Savo eilėraščių iš naujo rinkinio paskaitė E.Drungytė.
       D.Kajokas pristatė Kauno poetų knygas. Pirmiausia jis pabrėžė tai, kad šiame mieste susibūrė stipri poečių komanda, išleidžianti daugiau gerų knygų, nei vyrai. Jis išsamiau aptarė E.Drungytės, K.Navako, D.Zelčiūtės, šiuos autorius pavadindamas poezijos meistrais. Ir paminėjo keletą „einančių meistrystės link“ vardų.
       Savo eilėraščių paskaitė G.Bleizgys.
       V.Sventickas pristatė naujas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygas (iš viso 17 poezijos knygų). Gaila, bet nesuspėjau įsidėmėti tikslios išklotinės. Bet šį tą galiu pakartoti. Trys nauji rinkiniai: A.Žagrakalytės, N.Daujotytės ir A.Valionio). Trys dvikalbės knygos: J.Degutytės, K.Sh.Keyso ir V.Nabokovo. V. Mykolaičio-Putino trijų vėlyvųjų eil. rinkinių leidimas. R.Jonučio rinktinė. Antologija “Pavasarinė“... Žodžiu.

       bj

Į viršų

       „Jaunųjų poezija 65-aisiais ir šiandien...“

       Gegužės 24 d., 17 val. Rašytojų klubas. Diskusija „Jaunųjų poezija 65-aisiais ir šiandien...“. Šis renginys buvo kiek panašesnis į diskusiją, nei penktadieninė „Nuo... iki...“. Jame dalyvavo 65-ųjų jaunieji A.Dabulskis ir R.Skučaitė bei šiandieniai – M.Burokas, G.Norvilas ir į pabaigą tesuspėjęs A.Valionis. Diskusiją vedė V.Gasiliūnas.
       V.Gasiliūnas, pažymėjęs, kad 1965-ieji buvo lūžio metai, atkreipė dėmesį į tai, jog visiems trims tų metų debiutantams (V.Mačiuika – eil. rink. „Negludinti akmenys“, A.Dabulskis „Lašas medaus“ ir R.Skučaitė „Žydintis speigas“) teko buvoti Sibire, ką, recenzuodamas šias tris knygeles, E.Matuzevičius išreiškė tokiais žodžiais: „Visus juos sieja kai kurie biografijos bruožai“. Pagaliau visiems trims jau buvo per trisdešimt.
       R.Skučaitė prisiminė, jog 1956 m. grįžusi iš Sibiro susipažino su E.Matuzevičium, kurio kūrybą labai mėgusi, šis keletą eilėraščių paskelbė 1958-aisiais „Jaunųjų“ almanache. Vėliau „kažkaip“ pateko į jaunųjų rašytojų sekciją. Poetė tiksliai neprisiminė, bet spėjo, kad debiutavo trečiame „grabe“ (čia turima omeny, kad pirmosios knygelės kadaise buvo leidžiame kartu viename kartonianiame dėkle; šiaip ar taip, anot Lietuvių literatūros enciklopedijos, jos pradėtos leisti nuo 1960-ųjų), kurio laukusi trejus metus.
       A.Dabulskis prisipažino, kad literatūriniam darbui nebuvo pasiruošęs, tačiau labai norėjęs įsitvirtinti gyvenime. Dėl tremties negalėjęs nei įstoti į Vilniaus universitetą, nei apskritai gyventi Vilniuje. Todėl baigęs Kauno politechnikos institutą. Pirmuosius kūrybinius žingsnius žengti padėjęs V.Rudokas, pamokęs gražiau sueiliuoti, tiksliau surimuoti. Vis tik A.Dabulskis prisipažino literatu tapęs per prievartą ir su ta prievarta gyvenąs iki šiol. Jis taip pat sakė, kad jam prisireikia didelių pastangų, skaitant šių dienų jaunimo poeziją.
       V.Gasiliūno paklaustas, ar pajuto kokią išskirtinę bendradarbių reakciją, išleidęs pirmą poezijos rinkinį, A.Dabulskis atsakė, jog jei dabar į poetą žiūrima tik kaip į trenktą žmogų, tai anuomet vieni taip įvertino kaip keistuolį, tačiau kiti žvelgė kaip į pranašesnį. R.Skučaitė prisiminė pasirodžius pirmąjai knygelei darbo vietoje aptikusi puokštę bijūnų ir raštelį: „Sveikiname Tave su jaunagime dukrele“. Tuomet bendradarbių akyse jos statusas pakilęs, pajutusi pagarbą ir netgi meilę. M. Burokas ir G.Norvilas nieko ypatingo šiuo klausimu negalėjo pasakyti. M.Burokas apgailestavo už pirmąją knygelę pasirodžiusią „Vagos“ „Lankų“ serijoje negavęs jokio honoraro, o G.Norvilas tiesiog nuėjęs į LRS leidyklą ir pasiėmęs savo 30 egzempliorių.
       Diskusija baigėsi juokais apie priklausymo įvairioms sąjungoms, o ypač – LRS svarbą. V.Gasiliūnas pastebėjo, jog sovietmečių be nario bilieto neleisdavo į „ten“ (į kavinę), o dabar „ten“ galima patekti laisvai. Galop visi debiutantai (taip ir darbus apsidirbęs A.Valionis) paskaitė po vieną eilėraštį.

       bj

Į viršų

       Moksleivių poezijos skaitymai

       Gegužės 25 d., 13 val. Rašytojų klubas. Kaip įprasta, šiuo laiku ir šioje vietoje per Poezijos pavasarį moksleiviai skaito savo tekstus, o dėdės ir tetos poetai jų klausosi ir truputį vertina. Šiemet komisija buvo tokia: G.Adomaitytė, V.Bogutaitė, M.Burokas, M.Kontrimaitė, V.Kukulas ir A.Žagrakalytė. Moksleivių (beje, gerokai daugiau nei pastaraisiais metais) pasitaikė iš Vilniaus, Pasvalio, Ukmergės, Lazdijų, Punsko, na, gal dar iš kur nors... Vieni jau buvę, kiti pirmąsyk. Skaitymams vadovavo J.Šalkauskas.
       Skaitė, kaip ir visada, įvairiai: vieni publikai, kiti sau, kai kas juokingai, bet daugiau liūdnai. Buvo tokių tekstų, kuriuos veikiau tiktų vadinti proza. Šauniai bliuzavo Vilniaus licėjaus ansambliukas.
       Galiausiai komisija sudarė geresnių eiliuotojų dvyliktuką: 12-10) Jurijus Veržbickis, Tomas Taškauskas, Paulius Minkevičius; 9) Rasa Pakutkaitė; 8) Alicija Šidlauskaitė; 7-6) Agnė Bingelytė, Vainius Bakas; 5) Gintarė Nemanytė; 4-3) Joana Gimberytė, Rūta Makutėnaitė; 2) Mantas Čižas; 1) Albina Griniūtė. Pastarąjai teks garbė skaityti Poezijos pavasario uždaryme, kuris, kaip ir visada, vyks VU K.Sarbievijaus kieme. Šiaip visi moksleiviai gavo daugiau ar mažiau knygų, o Alicijai Šidlauskaitei – dar „Metų“ prenumerata. A.Baltakis savo kasmetinį prizą (vokelį su nežinia kiek pinigėlių) įteikė Mantui Čižui ir nusistebėjo, kad jo pasirinkatasis moksleivis šįkart neužėmė pirmos vietos. Aš, tiesą pasakius, irgi. Per daug nelinkęs peikti komisijos, vis tik pasakysiu, kad tikėjausi bent jau dvyliktuke išvysti Mantę Valiūnaitę (jei teisingai užsirašiau pavardę, jei ne – atsiprašau), bet ją, skaičiusią pirmiausia, skaitymams baigiantis komisija, matyt, pamiršo. Nieko nepadarysi.

       bj

Į viršų

       Genadijaus Aigi kūrybos vakaras

       Gegužės 25 d., 17 val. Lietuvos mokslų akademijos Didžioji salė. Poeto, vertėjo Genadijaus Aigi kūrybos vakaras. J.Liniauskas trumpai pristatė vakaro dalyvius.
       Poetas paskaitė eilėraščių, sukurtų 7-9 deš. Šie tekstai apie vaikystę, motiną, debesis, sniegynus... Skaitė rusiškai, su akcentu, šlubuodamas ties raide „r“. Poetą būtų sunkoka apkaltinti perdėtu raiškumu, be to, prastai girdėjosi, todėl belieka apgailestauti, kad supratau tik padrikas frazes, bet ne ištisus tekstus.
       Pristatytas kaip poetas, vertėjas ir literatūrologas, G.Jefremovas, mosavo iš prancūzų kalbos versta monografiją apie G.Aigi, kurią jis jau buvo spėjęs pavartyti praėjusią naktį ir šį tą sužinoti apie vakaro kaltininką. Nepaliaudamas kartoti, kokia didžiulė garbė būti šalia genialaus poeto, G.Jefremovas perskaitė keletą citatų iš monografijos. Paaiškėjo, kad G.Aigi gyvenimas – nuolatinės klajonės, benamystė, slapstymaisi ir bėgimai nuo tremties.
       Taip, neturėdamas kur gyventi, J.Mikučio kvietimu, G.Aigi 1984-aisiais porą mėnesių praleido Lietuvoje, netoli Rumšiškių, Dovainonių kaime. Kur gimė jo vienintelis eilėraščių rinkinys, parašytas svetimoje šalyje ir skirtas svetimai šaliai, t.y. Lietuvai. Įdomu buvo išgirsti jo kūrinių Lietuviška tematika (vertė S.Geda), skirtų E.Varkulevičiui, A.Samuolio atminimui, J.Maldžiūnui, S.Gedos dukrai Uršulei... Juolab smagiau buvo klausytis vertimų, kuriuos skaitė aktorė V.Kochanskytė, ir kuriuos buvo įmanoma suprasti. G.Aigi džiaugėsi geru vertimu.
       K.Platelio paklaustas apie Čiuvašiją, G.Aigi šiuo metu šalis turi šiokį tokį suverenitetą, dvi valst. kalbas (rusų ir čiuvašų) ir ganėtinai kultūringą prezidentą Nikolajų Fiodorovą. Pasak jo, šiuo požiūriu Baškirijai ir Udmurtijai nelabai pasisekė. Čiuvašijoje šiuo metu išleidžiama mažiau knygų nei sovietmečiu, kritę periodikos tiražai (argi kitur ne tas pats?), bet yra roko muzikos, įkvėptos čiuvašų folkloro, užmegzti kultūriniai ryšiai su pasauliu. Rusai, gyvenantys kaime, baigia prasigerti, o čiuvašai, metę miestus, apsigyvena kaime, statosi namus ir laimingai gyvena. Tai tiek.
       Kadangi J.Liniauskas prigrasino kvailų klausimų neužduoti, tai niekas nieko daugiau ir nepaklausė. Matyt, nenorėjo apsijuokti.

       bj

Į viršų

       Užupio atmintis

       Gegužės 26 d., 18 val. Užupio kavinė. Poezijos skaitymai. Tai įprastas Poezijos pavasario renginys, vykstantis prie „Eilėraščius per naktį“. Kaip vėliau paaiškėjo, skaitymų tema – atmintis. Šiemet skaitymus vedė A.Šlepikas ir L.Katkus. Renginio pradžioje ir pabaigoje muzikavo trio – Remigijus, Tomas ir Saulius.
       Vienintelis išties sugebėjęs atsiminti savo kūrinius poetas buvo Vytautas Bložė. Jis iš atminties paskaitė du pusamžius eilėraščius apie girtuoklystę ir vėliau, jau prasidėjus naktininėjimams Rašytojų klube buvo apdovanotas knyga ir dar kai kuo, kas galėtų praversti poetui šaltą pavasario naktį.
       Tačiau iki V.Bložės dar skaitė K.Sh.Keysas, S.Paliulytė, D.Petrošius, E.Ališanka, Slombas (jis improvizavo su gitaristu stovėjimo tema), o po V.Bložės – V.Dekšnys, Ž.Surgaitytė, A.Valionis (L.Jakimavičiaus eilėraštį apie biologijos instituto sargo, atsidūrusio eksperimentinėje laboratorijoje, nuotykius), S.Jastrumskytė, D.Pocevičius, V.Gedgaudas, V.Viskantas, A.Žagrakalytė, K.Navakas (porą linksmų fragmentų iš „amorfiškos poetinės masės“, – S.Jastrumskytės terminas). Po to V.Bložės prisiminė dar vieną ta pačia tematika, – paaiškėjo, jog galima gerti ir su savo šešėliu.
       L.Jakimavičius, sėdėjęs kitame Užupio kavinės terasos gale nei buvo išdėliota garso technika, vis skundėsi, jog nieko nesigirdi, o A.Šlepikas vis grasino sumušti kalbančiuosius. Kiekvienam savo: skaitytojams - skaityti, kalbėtojams – kalbėti, o Šlepikams – siūlyti į snukį.

       bj

Į viršų

       Skaitymai „Eilėraščiai per naktį“

       Gegužės 26 d., 21 val. Rašytojų klubas. Renginys vėlgi prasidėjo aušrininko Jono Liniausko grasinimais susidoroti su tais, kurie nesilaikys etikos ir dorovės principų, panaktinis Darius Šimonis uždraudė verkti ir liepė būti linksmiems. Visgi šių vedėjų žodžiai skambėjo kur kas įtikimiau nei A.Šlepiko Užupyje, mat J.Linkiauskas, pasirodo, yra stambiausias lietuvių rašytojas, o D.Šimonis – didžiausias. Sunku pasipriešinti tokiems žmonėms.
       Na, o baigėsi, kaip ir įprasta, prizais. Tradicinį poetės M.Kontrimaitės prizą (muilą ir vienkartinio rankšluosčio ritinį) didžiausiam nepraustaburniui pelnė Raulas van Gauras.
       „Tautos išrinktuoju“ tapo V.Viskantas.
       Konkurso, skirtas lietuviško spausdinto žodžio lotyniškais rašmenimis atgavimo jubiliejui, „Liejant ašaras dėl lietuviško spausdinto žodžio rusų rašmenimis praradimo“ nugalėtoju pripažintas L.Katkus, skaitęs rusišką tekstą.
       Konkurso „Kosmonautai ir namų šeiminkės“ laurus susirinko ir išsinešė Jolita Kisieliauskaitė.
       Konkurso, sietino su Lietuvos priėmimu į Europos Sąjungą ir NATO, „Lietuva skambės tautų brolijoj“ nugalėtojas - L.Rimševičius (už eilėraštį anglų kalba), deja, nesulaukė apdovanojimo.
       Šauniai dainavusi ir skambinusi gitara Gražina iš Jonavos buvo pakviesta į baigiamąjį Poezijos pavasario pokylį.
       Pagrindinis skaitymų prizas atiteko Domantui Razauskui. Gavęs prizą laureatas negalėjo sulaikyti ašarų, mušėsi į krūtinę ir šaukė, kad jis nevertas tokio aukšto apdovanojimo. Tačiau, kažkam iš publikos pasiūlius prizą perleisti D.Šimoniui, D.Razauskas paskelbė atsiribojęs nuo panaktinio.
       Specialiu „Tekstų.lt“ prizu už geriausią tekstą apdovanotas Lukas Miknevičius.
Skaitymai „Eilėraščiai per naktį“, vykę jau keturioliktą kartą, tradiciškai balansavo tarp beprotybės ir genialumo, diskusijų bei riaušių, meilės ir neapykantos, įkvėpimo ir iškvėpimo. Tačiau jokie tabu nebuvo sulaužyti, Lietuvos Respublikos Konstitucija – nepažeista, todėl apie 1 val. nakties, išsidalijus prizus, eiliakaliai bei poezijos vartotojai darniai užplūdo „Trečio brolio“ kavinę ir jos prieigas. Arba atsargiai skirstėsi. Ir aš ten buvau...

       bj

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt