Ričardas Šileika

       Poetai įžengė į tvartą, arba Obelių penkmetis

       Vladui Braziūnui nelauktai išdūmus į užsienius, teko pagalbos kreiptis į Rašytojų sąjungos leidyklos direktorę ponią Giedrę Šorienę ir leidyklos pardavimo vadybininką Aurimą Kaulakį. Jie nelaimėje ištiesė dosnią ranką. Todėl penktadienio vaiskų vidudienį mikroautobusėlio mercedes benz 100 D visos sėdimos vietos palaimingai džiaugėsi poetų užpakaliais. Julius Keleras nepajėgė atšliaužti iki „Trečio brolio“, bet komanda dėl jo prapulties nenubraukė nė kuklios ašarėlės. Kultūringai stabtelėdamas prie dar tvoromis neaptvertų Europos sąjungos lietuviškų pamiškių, aštuonių poetų komandos ekipažas dalijosi asmeniniais išgyvenimais ir gyrėsi sveikatos problemomis. Patys tyliausi ir tyriausi iš visų buvo Marius Burokas ir Zanė Brūverė (išvakarėse Zanė man padovanojo audiokasetę „Latviešu tautas teikas. Putnu un zvēru valoda“, kurią negarbingai pamiršau namuos ant rašomojo stalo). Darius Pocevičius atsakingai vartė Petro Tarulio knygą. Ričardas Šileika su Birute Jonuškaite kūrė konceptualius ateities projektus ir mėgavosi Dariaus kaklaraiščio nefasadinės pusės vaizdeliu. Dainius Gintalas nepriekabiaudamas oriai komunikavo su Valdu Gedgaudu. O Benediktas Januševičius sekė dangaus baltųjų kūnų laivininkystės reikalus.

       Obeliuose prie tvarto atvykėlius sutiko pasitempęs bendruomenės pirmininkas Rimvydas Pupelis. Jis čia užvirė daug košės, sukėlė ant kojų ir kojūkų miesto kultūruomenę. Ne kiškio baikos penkti poetinių obeliškų kūliavirsčių metai. Sostiniečiai iš mikroautobuso neišlaipinti, – pirmų pirmiausia įteiktos instrukcijos, kaip privalu elgtis poezijos skaitymo metu. Pupelio pasilabinimas buvo įsakmus prašymas tik nepadekit tvarto. Nors šiųmečiai poetai buvo ne tik patys taikiausi žvėriukai, bet ir beveik pavyzdingi piliečiai. Prie tvarto sienos raudonai švietė du gesintuvu. Perskaičiau: огнетушитель порошковый для тушения пожаров классов A, B, C, E. Tuoj išvydau Ukmergės dailinyką irgi poetą Egidijų Darulį, santarvingai įsimaišiusį į čionykštę auditoriją. Jis tuoj šmakšt ranką terbelėn, šmakšt ir ištraukė savo pasidabruotą knygelaitėlę. „Pas kūną“ ji vadinasi. Dovanojo, mačiau pusę žvilgsnio, ne man vienam. Egidijus obeliškiams savo eiles skaitė podraug su muzika, kurią irgi pats pasidirbo. Vilniaus poetams akomponavo vietos vištų beigos gaidžių trio, kvartetai ir sekstetai. Imli miesčioniška uoslė godžiai traukė kaimyninių tvartelių mėšlakvapį ir srūtaromatį.
       Neleisiu sau abejoti, kad visi aliai vienutėlio poeto pirmąkart savo neilgame gyvenimėlyje skaitė eilėraščius tvartelyje ant šieno. Susirinkėliams ausų (į)tempti nereikėjo, mat poetų balsiagarsius kuo kokybiškiausiai (be praradimų) atgamino miestelio vidurinės mokyklos aparatūra, kurią išmoningai sukaliojo Žilvinas Misiūnas. Iš šimtamečio tvartelio apsvilusių vidurių buvo regimas platusis pasaulis, gi iš lauko akys vos vos teįžlibino mikrofono įsikabinusius poetus.
       Ant atlapų tvarto durų lyg švarko atvartų buvo prisegliota rokiškėno Gintauto Dainio įdomių, bet spalvingų fotografijų. Pats Dainys tvartelio pasienyje kirto džiovintas slyvas su ledais. Aš labai sielojausi, kad tvartas neturėjo anei kiaulaitės, anei arklelio. Iš nevilties ketinau nusiskandinti, bet mano liūdną veidą išvydęs Obelių seniūnas Eugenijus Narkūnas stvėrė už pakarpos ir išrašė vidinių nuskausminamųjų – dozę 96 laipsnių obelinės. Tuo metu, kaip tyčia, savo žodžiais pranašiškai kalbėjo Antanas Žilinskas. Dangus praskaidrėjo, ėmė pasiučiau šėlti veltaplaukiai vėjai. Prūdelyje suspurdo karosiukai, murktelėjo pašolėsna varliagyvių jaunavedžiai. Mano vyzdžiuose krūptelėjo Obelių meninio lavinimo centro parengiamosios grupės moksleivių (vadovė Sigutė Klemkaitė) piešti manekenai. Vos pradėjus skaityti Dainiui Gintalui ugningąjį eilėraštį, su didžiuliu trenksmu atsivėrė tvarto šmėklų langelis ir skersvėjo neregima plaštaka drėbtelėjo šiendulkių miglos. Nė viena blakstiena nesuvirpėjo, tik Obelių klebono Juozapo Kuodžio lūpose įžvelgiau ketvirtį šypsnio. „Panevėžio ryto“ korespondentė Diana Makšimienė už rankos nusitvėrė latvę Zanę Brūverę ir pasivedėjo atokiau. Nenugirdau, ko klausė, ką atsakė. Gražiam ir vaisingam būryje pasigedau kriauniškės Algimantos Raugienės ir degeniškio Venecijaus Jočio. Birutė Jonuškaitė įnirtingai meditavo prie vištidės. Vadybininkas Aurimas Kaulakys nė minutei nepaleido iš rankų videokameros. Rokiškio poetijai solidžiai atstovavo Arūnas Augutis ir Giedrius Kujelis. Ekologinį muzikinį projektą demonstravo avangardinės Obelių muzikos virtuozas Rytis Gruzdas su pačia Raimonda ir visų galų profesionalu Pupeliu. Jie fenomenaliai grojo keturiais baltais ir dviem žaliais dviejų litrų talpos tuščiais „bambaliais“. Niekas neliko abejingas zaduojiškio Eugenijaus Raugo armonikiniam džiazavimui, kurį autorius atliko pagal lietuvių alfabetą. Čia pat visų akivaizdžioje akivaizdoje buvo eksponuotas šiauliškio Vytauto Butvilo – Mažylio meno darbas „Še kad nori“. Penkiuose litriniuose stiklainiuose užkonservuotais įvairių laikotarpių pasais ypač susidomėjo muziejininkas Andrius Dručkus. Gražiai išsiauklėjusius poetus abejomis akimis prižiūrėjo visas kostiumuotas ir kaklaryšėtas šeimininkas Rimvydas Pupelis. Moterų akį traukė jo ilgaamžiai žalstelėję guminiokai, kuriuosna tą šventinį penktadienį anas buvo įsispyręs. Birutė Jonuškaitė Rimvydą net viešai pabučiavo, gi Ričardui Šileikai teko įteikti Rašytojų sąjungos vadovybės pasirašytą ir antspauduotą pagyros raštą. Aurimas Kaulakys jam dar pridėjo kelis kilogramus plėšomojo ir rašomojo popieriaus. Šviežutėlį „Poezijos pavasario“ almanachą Rimvydas patikino leisiąs skaityti bibliotekos lankytojams, tačiau tik pusmetį.

       Gegužės vėjas gangreit išpūstė tas tvarto poezijas, Gintautas Dainys visus nepriekaištingai numarino fotojuostos emulsijoje. Obelių Poezijos pavasario skaitymai „Anys kalbęs žodžiais“ paskelbtas įvykusiu. Visas būrys kojų puolė mindyti renginio kuratoriaus Rimvydo Pupelio sodybos žolę, įkūrė ugnį, degino, kas po ranka papuolė, dalijosi (įspūdžių) likučiais, santūriai nedainavo.
       Apie dvidešimt trečią valandą mikroautobusą tebevairuojantis Aurimas įsuko Ukmergėn ir paleido laisvėn Egidijų Darulį. O likusieji sugužėjo kultūrnamin susipažinti su čionykščių kultūrininkų žiedu, kuriuos saikingai tramdė miesto kultūros centro direktorė Eugenija Vaitkienė ir savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas Julius Zareckas. Tik vienutėlė Zanė Brūverė liko automobilyje, nes jai Lietuvos šiandien jau buvo per daug. Aurimo besisukanti „plionkė“ nė akimirkai nenutrūko. Visa visutėlė teisybė liks amžiams užkulisiuose. O tvarto durų pakabinamos spynos raktas grąžintas šios nuosavybės disponentui – Obelių seniūnijai. Mano kelnių kišenę svėrė Gintauto Dainio dovanotas jo senelio plaktukas.

       2004 m. gegužė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt