|
<< Atgal į
POEZIJOS PAVASARIO 2004 KRONIKĄ
Ričardas Šileika
Poetai įžengė į tvartą, arba Obelių
penkmetis
Vladui Braziūnui nelauktai išdūmus į
užsienius, teko pagalbos kreiptis į Rašytojų sąjungos leidyklos direktorę ponią
Giedrę Šorienę ir leidyklos pardavimo vadybininką Aurimą Kaulakį. Jie nelaimėje
ištiesė dosnią ranką. Todėl penktadienio vaiskų vidudienį mikroautobusėlio
mercedes benz 100 D visos sėdimos vietos palaimingai džiaugėsi poetų užpakaliais.
Julius Keleras nepajėgė atšliaužti iki „Trečio brolio“, bet komanda dėl jo
prapulties nenubraukė nė kuklios ašarėlės. Kultūringai stabtelėdamas prie dar
tvoromis neaptvertų Europos sąjungos lietuviškų pamiškių, aštuonių poetų komandos
ekipažas dalijosi asmeniniais išgyvenimais ir gyrėsi sveikatos problemomis. Patys
tyliausi ir tyriausi iš visų buvo Marius Burokas ir Zanė Brūverė (išvakarėse Zanė
man padovanojo audiokasetę „Latviešu tautas teikas. Putnu un zvēru valoda“, kurią
negarbingai pamiršau namuos ant rašomojo stalo). Darius Pocevičius atsakingai vartė
Petro Tarulio knygą. Ričardas Šileika su Birute Jonuškaite kūrė konceptualius
ateities projektus ir mėgavosi Dariaus kaklaraiščio nefasadinės pusės vaizdeliu.
Dainius Gintalas nepriekabiaudamas oriai komunikavo su Valdu Gedgaudu. O Benediktas
Januševičius sekė dangaus baltųjų kūnų laivininkystės reikalus.
Obeliuose prie tvarto atvykėlius sutiko
pasitempęs bendruomenės pirmininkas Rimvydas Pupelis. Jis čia užvirė daug košės,
sukėlė ant kojų ir kojūkų miesto kultūruomenę. Ne kiškio baikos penkti poetinių
obeliškų kūliavirsčių metai. Sostiniečiai iš mikroautobuso neišlaipinti, –
pirmų pirmiausia įteiktos instrukcijos, kaip privalu elgtis poezijos skaitymo metu.
Pupelio pasilabinimas buvo įsakmus prašymas tik nepadekit tvarto. Nors
šiųmečiai poetai buvo ne tik patys taikiausi žvėriukai, bet ir beveik pavyzdingi
piliečiai. Prie tvarto sienos raudonai švietė du gesintuvu. Perskaičiau:
огнетушитель порошковый для тушения пожаров
классов A, B, C, E. Tuoj išvydau Ukmergės dailinyką irgi poetą Egidijų
Darulį, santarvingai įsimaišiusį į čionykštę auditoriją. Jis tuoj šmakšt ranką
terbelėn, šmakšt ir ištraukė savo pasidabruotą knygelaitėlę. „Pas kūną“ ji
vadinasi. Dovanojo, mačiau pusę žvilgsnio, ne man vienam. Egidijus obeliškiams savo
eiles skaitė podraug su muzika, kurią irgi pats pasidirbo. Vilniaus poetams akomponavo
vietos vištų beigos gaidžių trio, kvartetai ir sekstetai. Imli miesčioniška uoslė
godžiai traukė kaimyninių tvartelių mėšlakvapį ir srūtaromatį.
Neleisiu sau abejoti, kad visi aliai vienutėlio
poeto pirmąkart savo neilgame gyvenimėlyje skaitė eilėraščius tvartelyje ant šieno.
Susirinkėliams ausų (į)tempti nereikėjo, mat poetų balsiagarsius kuo kokybiškiausiai
(be praradimų) atgamino miestelio vidurinės mokyklos aparatūra, kurią išmoningai
sukaliojo Žilvinas Misiūnas. Iš šimtamečio tvartelio apsvilusių vidurių buvo
regimas platusis pasaulis, gi iš lauko akys vos vos teįžlibino mikrofono įsikabinusius
poetus.
Ant atlapų tvarto durų lyg švarko atvartų buvo
prisegliota rokiškėno Gintauto Dainio įdomių, bet spalvingų fotografijų. Pats Dainys
tvartelio pasienyje kirto džiovintas slyvas su ledais. Aš labai sielojausi, kad tvartas
neturėjo anei kiaulaitės, anei arklelio. Iš nevilties ketinau nusiskandinti, bet mano
liūdną veidą išvydęs Obelių seniūnas Eugenijus Narkūnas stvėrė už pakarpos ir
išrašė vidinių nuskausminamųjų – dozę 96 laipsnių obelinės. Tuo metu, kaip
tyčia, savo žodžiais pranašiškai kalbėjo Antanas Žilinskas. Dangus praskaidrėjo,
ėmė pasiučiau šėlti veltaplaukiai vėjai. Prūdelyje suspurdo karosiukai, murktelėjo
pašolėsna varliagyvių jaunavedžiai. Mano vyzdžiuose krūptelėjo Obelių meninio
lavinimo centro parengiamosios grupės moksleivių (vadovė Sigutė Klemkaitė) piešti
manekenai. Vos pradėjus skaityti Dainiui Gintalui ugningąjį eilėraštį, su didžiuliu
trenksmu atsivėrė tvarto šmėklų langelis ir skersvėjo neregima plaštaka
drėbtelėjo šiendulkių miglos. Nė viena blakstiena nesuvirpėjo, tik Obelių klebono
Juozapo Kuodžio lūpose įžvelgiau ketvirtį šypsnio. „Panevėžio ryto“
korespondentė Diana Makšimienė už rankos nusitvėrė latvę Zanę Brūverę ir
pasivedėjo atokiau. Nenugirdau, ko klausė, ką atsakė. Gražiam ir vaisingam būryje
pasigedau kriauniškės Algimantos Raugienės ir degeniškio Venecijaus Jočio. Birutė
Jonuškaitė įnirtingai meditavo prie vištidės. Vadybininkas Aurimas Kaulakys nė
minutei nepaleido iš rankų videokameros. Rokiškio poetijai solidžiai atstovavo Arūnas
Augutis ir Giedrius Kujelis. Ekologinį muzikinį projektą demonstravo avangardinės
Obelių muzikos virtuozas Rytis Gruzdas su pačia Raimonda ir visų galų profesionalu
Pupeliu. Jie fenomenaliai grojo keturiais baltais ir dviem žaliais dviejų litrų talpos
tuščiais „bambaliais“. Niekas neliko abejingas zaduojiškio Eugenijaus Raugo
armonikiniam džiazavimui, kurį autorius atliko pagal lietuvių alfabetą. Čia pat visų
akivaizdžioje akivaizdoje buvo eksponuotas šiauliškio Vytauto Butvilo – Mažylio meno
darbas „Še kad nori“. Penkiuose litriniuose stiklainiuose užkonservuotais įvairių
laikotarpių pasais ypač susidomėjo muziejininkas Andrius Dručkus. Gražiai
išsiauklėjusius poetus abejomis akimis prižiūrėjo visas kostiumuotas ir
kaklaryšėtas šeimininkas Rimvydas Pupelis. Moterų akį traukė jo ilgaamžiai
žalstelėję guminiokai, kuriuosna tą šventinį penktadienį anas buvo įsispyręs.
Birutė Jonuškaitė Rimvydą net viešai pabučiavo, gi Ričardui Šileikai teko įteikti
Rašytojų sąjungos vadovybės pasirašytą ir antspauduotą pagyros raštą. Aurimas
Kaulakys jam dar pridėjo kelis kilogramus plėšomojo ir rašomojo popieriaus.
Šviežutėlį „Poezijos pavasario“ almanachą Rimvydas patikino leisiąs skaityti
bibliotekos lankytojams, tačiau tik pusmetį.
Gegužės vėjas gangreit išpūstė tas tvarto
poezijas, Gintautas Dainys visus nepriekaištingai numarino fotojuostos emulsijoje.
Obelių Poezijos pavasario skaitymai „Anys kalbęs žodžiais“ paskelbtas įvykusiu.
Visas būrys kojų puolė mindyti renginio kuratoriaus Rimvydo Pupelio sodybos žolę,
įkūrė ugnį, degino, kas po ranka papuolė, dalijosi (įspūdžių) likučiais,
santūriai nedainavo.
Apie dvidešimt trečią valandą mikroautobusą
tebevairuojantis Aurimas įsuko Ukmergėn ir paleido laisvėn Egidijų Darulį. O
likusieji sugužėjo kultūrnamin susipažinti su čionykščių kultūrininkų žiedu,
kuriuos saikingai tramdė miesto kultūros centro direktorė Eugenija Vaitkienė ir
savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas Julius Zareckas. Tik vienutėlė Zanė Brūverė
liko automobilyje, nes jai Lietuvos šiandien jau buvo per daug. Aurimo besisukanti „plionkė“
nė akimirkai nenutrūko. Visa visutėlė teisybė liks amžiams užkulisiuose. O tvarto
durų pakabinamos spynos raktas grąžintas šios nuosavybės disponentui – Obelių
seniūnijai. Mano kelnių kišenę svėrė Gintauto Dainio dovanotas jo senelio plaktukas.
2004 m. gegužė
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|