2004.05.27 d. 13.00 val.
       Konferencija „Poezija: tarp magijos ir kasdienybės“ Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje (Gedimino pr. 53, I rūmai).

       Pranešimas, kuris nebuvo perskaitytas.

       Darius Pocevičius
       Žodžių pardavėjai

       Jau seniai visiems aišku, jog grąžtų pardavėjas jokių grąžtų nepardavinėja. Stovėdamas už prekystalio, ant kurio tvarkingai išdėlioti tie skirtingo ilgio bei storio apvalūs metaliniai strypeliai, jis siūlo įsigyti tik pačias įvairiausias skylutes. Ant prekystalio guli tūkstančiai skylių skylučių: skylė beržo kamiene, pro kurią sunksis gaivi sula, skylė sienoje, reikalinga pakabinti spintelei arba pasidomėti, kaip gyvena kaimynai. Grąžtų pardavėjas parduos tokią skylutę, kokios tik panorėsi, parduos netgi nedidelę gražią kiaurymę tavo galvoje, jei tik jos užsigeisi.
       Kvapiųjų aliejų pardavėja neprekiauja jokiais mažais buteliukais ryškiomis spalvotomis etiketėmis. Už jos nugaros kabo ne visiems pastebimas didžiulis rėkiantis užrašas: „Čia parduodama viltis!“ Prašom: tiek ir tiek kainuoja paskutinė viltis ištekėti, truputį mažiau – viltis nukreipti dėmesį nuo akis badančių jaunatviškų spuogų, visai nedaug tekainuoja viltis rasotų rožių gaiva permušti seniai nekeistų kojinių dvoką...
       Tačiau kas yra tie šviežiais spaustuvės dažais kvepiantys, ploni ir balti medžio celiuziozės lakštai, viename krašte susegti į krūvą, pridengti storais spalvotais viršeliais, kuriuos atvertus, pasimato eilėmis tvarkingai išrikiuoti kažkokie ženklai bei simboliai? Kas yra knyga? Ką iš tikrųjų pardavinėja dvasingų veidų moteriškės, besislepiančios už durų, virš kurių užrašytas žodis „Knygynas“? Kaip čia atsirado tos knygos? Kas yra rašytojai? Kokie žmonės išrikiavo popieriuje tas raides ir ženklus? Kuriems velniams jie tai padarė?
       Atrodo, atsakymus į šiuos klausimus galima sužinoti paprasčiausiu būdu: tiesiog pasiklausti pačių rašytojų bei poetų. Tačiau jų paklausus tokio elementaraus dalyko: „Kam, kodėl, kokiais tikslais jūs, gerbiamasai, rašote?“, sulauksi anaiptol ne tokių paprastų atsakymų. Koks nors akiniuotas įmitęs „rašytojas“, baigęs du universitetus, užvers tokia uraganine vietinės ir užjūrio kilmės žodžių lavina, kad beliks tik supratingai palinksėti galvą ir tykiai spūdinti šalin. Kitas kažką mekens apie dvasią, jos kūrybiškumą, savo pašaukimą, misiją, lemtį ir kitokius miglotus dalykus. Nieko nepaaiškės ir patikslinus klausimą, t.y. tiesiai šviesiai pasiteiravus: „Brangusis poete, Tamsta rašai dėl garbės ar dėl pinigų?“ Tada poetai kažkodėl ima jaustis nepatogiai, būtinai primena savo gerus altruistiškus darbus, padejuoja dėl nykių buities sąlygų ir visada nuneigia: „Ne, ne, rašau tikrai ne dėl to, kad trokštu būti garsus ar turtingas!“
       Taigi iš rašytojų nieko doro neišpeši, nieko nepaaiškins ir protingos knygos apie kultūrą bei kūrėjus. Todėl imsiu ir keliais žodžiais pats priminsiu visiems gerai žinomas vadovėlines tiesas, kurių dabar mokosi jei ne gimnazijoje, tai bent kiekvienoje save gerbiančioje aukštojoje mokykloje. Imsiu ir trumpai bei aiškiai išdėstysiu visuotinai priimtą šiuolaikinės visuomenės požiūrį į rašymą, į rašytojus bei poetus.

       1. Viskas, kas supa žmogų, yra prekė.
       2. Prekė yra pats žmogus.
       3. Prekės yra ne tik daiktai ir žmonės, kaip daiktai tarp daiktų, prekės yra ir idėjos, žmonių mintys bei jų svajonės.
       4. Visos užrašytos idėjos, mintys bei svajonės yra prekės.
       5. Tas, kuris jas užrašo, irgi yra prekė.
       6. Rašytojo vardas ir pavardė – šios prekės ženklai.
       7. Kuriantys prekę užsiima verslu.
       8. Rašymas – tai verslas, kuriuo siekiama naudos.
       9. Rašytojai siekia pelno.
       10. Rašytojai siekia pinigų bei garbės.
       11. Garbė anksčiau ar vėliau virsta pinigais.
       12. Siekdami pelno, rašytojai kuria tai, kas perkama.
       13. Perkama tai, kas populiaru.
       14. Paklausu būti populiariu rašytoju.
       15. Populiarus rašytojas teigia savo populiarumą.
       16. Populiaru tai, kas įteigiama.

       Šį teiginių sąrašą galima būtų tęsti it tęsti. Prirašyti dar šimtus punktų, kurie bylos apie tą patį. Bylos apie mūsų kasdienybę ir nė vienu žodžiu neužsimins apie visokias magijas, metafizikas bei mistikas. Bylos tiesą. Tiesą apie mus pačius, apie mūsų visuomenę, kurioje gyvename, tiksliau tariant, esame priversti gyventi. Apie visuomenę, kuri virto rinka, o rinkoje, kaip visi žinome, svarbiausias mokslas bei išgyvenimo menas yra rinkodara. Rinkodara, kurią dabar studijuoja tūkstančiai aukštųjų mokyklų studentų, o netolimoje ateityje ją išmanys ir snarglėti pypliai.
       Todėl man nuoširdžiai gaila poetų, tų paskutinių mohikanų, kalbančių apie ypatingą poezijos misiją, apie poezijos galią, poetinio žodžio magiją, pašaukimą būti poetu. Šių dienų poetas – tai daugių daugiausia copyrighter'is, t.y. reklaminių tekstų kūrėjas, „piaro“, t.y. ryšių su visuomene specialistas. Šiandieninis poetas – tai ne taurios dvasios ir gilių minčių žmogus, pats sau vienas tyliai medituojantis būties trapumą ar mirties neišvengiamybę, ne, šiandien reikalingi poetai, kurie garsiai rėktų apie vieno ar kito daikto ar reiškinio būtinybę, kurie siūlytų, patartų, įsakytų ir pardavinėtų. Reikalingi šaukliai: visos tautos šaukliai, tautinių mažumų šaukliai, tam tikrų socialinių grupių šaukliai, ideologinių krypčių bei visokių iškrypimų šaukliai. Reikalingi tokie, kurie būtinai siektų tapti Nobelio premijos laureatais, kurie įneštų didelį indėlį į visos visuomenės gerbūvį bei suklestėjimą. Reikalingi socialiai angažuoti žodžio meistrai, kurie nuolat reikštų aktyvią pilietinę poziciją ir tuo prisidėtų prie tam tikros valdžios stiprinimo arba jos nuvertimo.
       Šiandien išgyvens tik tokie „poetai“. Išliks tie, kurie taps savęs ir savo idėjų, kaip prekės, siūlytojais, o svarbiausia - svetimų idėjų, minčių bei valios, kaip prekės, pardavėjais. Kaip inkstai taukuose vartysis įvairaus plauko rūmų dainiai, giedantys ditirambus šio pasaulio galingiesiems, neužmiršti bus ir karalių juokdariai, rašantys švelniai pamokančias eiles.
       Poezija, kaip ir visi kiti menai jau tapo arba tuoj pat taps nežymia šou biznio dalimi. To verslo, kuris skirtas poilsiui, atsipalaidavimui, šiaip laiko praleidimui, entertainment'ui. Skirtas tam, kad pailsėję ir pasilinksminę, visi galėtų vėl kibti į darbą, kovoti už savo būtį, ir vėl pardavinėti, pardavinėti, pardavinėti... Pardavinėti visus ir viską į kairę ir į dešinę.
       F.Nietzsche, visą savo gyvenimą kūręs apoteozę antžmogiui, baisiai nemėgo poetų. Savo garsiojoje poemoje „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ jis rašė:

       Įgriso man poetai, senieji ir naujieji: visi jie man yra lėkštybės ir jūros seklios.
       Jų mąstymas gilus nebuvo niekad, todėl ir jausmo jiems gelmių pasiekti nepavyko.
       Šiek tiek gašlumo, nuobodybės krislas: štai ir jų mąstymo viršūnė.
       Lyg koks vaiduoklių dvelksmas, tylus jų šnaresys yra man tas klanksėjimas jų arfų; ką jie žinojo iki šiol apie mus įkvepiančių tonų darną!
       Dorumo jiems taip pat, man regis, trūksta: jie drumsčia savo vandenis visus, kad tie gilumo įspūdį darytų.
       Ir tuo mielai poetai save sutaikytojais laiko: bet man jie lieka tarpininkai, maišytojai ir pusininkai, taip pat nedorėliai baisiausi!
       Beje, esu savus tinklus mėginęs į jūras jų užmesti, norėdamas gerų žuvų pagauti; bet visada ištraukdavau tik kokio seno Dievo galvą.

F.Nietzsche „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, vertė A.Tekorius      

       F.Nietzsche pranašiškai garbino savo „antžmogį“ – šiuolaikinį verslininką, ūkininką, bankininką ir politiką. Poetų jis nekentė. Tegul džiūgauja „baltaplaukės bestijos“ – šiandien jų laikai.

       2004.05.27.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
       info@tekstai.lt