Accessibility Tools

Tėvynės varpai

 Menas slepiasi, menas yra paslėpti meną: ars est celare artem; ars latet arte sua, – senąją išmintį citavo ir Hansas Georgas Gadameris, mąstydamas „Apie žodžio tiesą". Visuomenė, su ja susijusios ideologijos siekia meną išviešinti. Bet ir didelėj viešumoj pati gyvybingiausia meno dalis lieka paslėpty ir paslapty. Paradoksas, su kuriuo susiduriame bandydami aptarti viešuosius meno, ypač poezijos, reiškinius.

1964 metais, kiek palaisvėjus ideologiniams gniaužtams, Justinas Marcinkevičius apie kasmetinio poezijos leidinio viziją prasitarė Eduardui Mieželaičiui, tuomečiui Rašytojų sąjungos pirmininkui. Gavo pritarimą. Mąstyta, kad almanachas galėtų lyg priglausti įvairesnius poezijos reiškinius, kai ką ir paslėpti, kas pernelyg kristų į akį atskiroje knygoje, per viešuosius renginius atsirastų daugiau bendravimo su žmonėmis. Bent iš dalies tokios viltys pasiteisino.

Poezijos pavasariui – 50. Nesunkiai įsivaizduojame plakatą su tokiu užrašu. Su Stasio Krasausko poezijos paukšte – su raidėmis ar medžio lapais sparnuose, kartais ir su mažyte, trikampe akimi. Bet šis vaizdinys labiau tų, kurie laikė rankose pirmuosius almanachus; jiems skaičius penkiasdešimt yra ir realus, ir slypintis giliai – po eilėraščiais, gyvais ir seniai užmirštais, po vardais, tapusiais poezijos klasika, po viltingai palydėtais (debiutuoti „Poezijos pavasaryje" buvo garbė) ir be pėdsako išnykusiais. Priklausau prie – ir mano akyse kito ir keitėsi almanachas. Ir prie tų, kuriems 2013 metų paukštis neatrodo pavasariškas, bet vis dėlto paukštis, nors kitų paukštis. Negalima norėti, kad visų akys matytų tą patį. Ir paukštės vizualinė transformacija į patukusį, bet tvirtai ant žemės stovintį paukštį yra įdomi, gal ir aiškinanti.

„Poezijos pavasaris" keitėsi, išgyveno tikrą krizę pirmaisiais nepriklausomo gyvenimo metais, kai jauni (ir ne tik) jautė teisėtą pasidygėjimą ano gyvenimo formomis, pavidalais, kai trokšta kažko iš esmės naujo, atnaujinančio. Paskui vėl įėjo į vagą, kaip vagą pagaliau suranda ir išputoję pavasario vandenys.

Mums, laukusiems pirmųjų „Poezijos pavasarių", labai patiko albumėlio forma (lyg kažkas užmiršta, atgaivinta iš seniai, kai eilėraščiai, atmintys įrašinėti ranka), tiko ta forma ir dailininkams, aktyviai almanache dalyvavusiems. Vėliau grįžta prie įprastos knygos; grįžta tai grįžta, gal ekonomiškiau, gal patogiau, lengviau telpa lentynoje. Gal jau tikrai pastarųjų metų „Poezijos pavasariai" labiau knygos negu almanachai, atsiranda naujų sudarymo principų, nebesiekiama atspindėti poezijos padėties, o tik pademonstruoti vieną ar kitą žvilgsnį. 2013 metų „Poezijos pavasariui" eilėraščiai atrinkti iš publikacijų 2012 metų kultūrinėje spaudoje – gal ir sėkmingai. Turėtų ateiti į galvą sudaryti pavasarinę poezijos knygą ir iš eilėraščių, paskelbtų internete, jų ten nemažai plaukioja – su vardais ir be jų. Kodėl gi ne. Knygos formatas išlaisvina. Almanacho kriterijai konkretesni, bet gal tik taip atrodo, juk jei grįšime į pradžios tašką, tai rasime, kad almanachas (lot. almanachus) – pranašysčių rinkinys... Su pranašystėmis žmonijai vis sunkiau, jų daugėja, bet patikimumas mąžta. Tiesa, ano laiko pavasariniai almanachai socializmo pergalės ir komunizmo artėjimo pranašavimų turėjo per akis; bet išliko ir pastanga juos kiek įmanoma mažinti. Kartais tie pranašavimai (kaip ir šlovingų sukakčių minėjimai) pridengdavo kai kurių eilėraščių nepaklusnumą, aiškias poetines erezijas. Jeigu reiktų pasakyti, kas man šiandien atrodo svarbiausia iš ano laiko „Poezijos pavasarių", – tai poetinės erezijos, aiškus nesutikimas su „vyraujančia poetine linija". Tas ypatingas meno pasislėpimas savyje pačiame – lyg ežiuko, išleidusio spyglius greitkelyje. Ereziją matė tik matyti daugiau ar mažiau pasirengusi akis. Sigito Gedos eilėraščiai 1967 metų almanache – taip, poezija pasislepia poezijoje, su pasaulį perkeičiančia Paukščio-Žmogaus energija, su spalvomis (žalia, geltona, raudona).

Jei staigiai mestume žvilgsnį į dabartinę pavasarinę poeziją, tai galėtume sakyti, kad ji pernelyg atvira, kad jai stinga pasislėpimo savyje, kad būtų pateisinta visai nepaaiškinama formulė: ars latet artis sua. Kai menas slepiasi mene, žmogaus siela atvirėja. Nebijo savo atvirumo ir atvirumo sau. Jaučia prieglobstį meno, pirmiausia poezijos, slaptyje.

Kokie mąslūs, kokie protingi dar tokie jauni „Poezijos pavasario" autoriai – kartais. 2013 metų leidiniui rašiau paskutinį žodį Marcelijui Martinaičiui, dabar vartau knygas, ieškodama jo pėdsakų. Tiesą sakant, jau esu pervertusi. Ir rašydama apie Janiną Degutytę, ir apie Just. Marcinkevičių, ir apie S. Gedą, ir apie Joną Strielkūną pirmiausia peržiūrėjau pavasarius. Visad rasdavau kažką, ko kitur nebūčiau radusi. Eilėraščių, kurių kartais nelikdavo knygose, pasisakymų: apie save, apie kitus, apie bendrus reikalus. Iš 1966-ųjų almanacho: lyg užmiršta jaunos vasaros nakties šiluma per širdį: „O laukuos ten į užmirštus šulinius krito žvaigždė – / Mirė boružė" („Paskutinė vasaros naktis"). Ir kokia aiški M. Martinaičio mintis, mąstant apie tradiciją. Esam tradiciški kaip vienos kultūros žmonės. Kuo labiau stengsies nuo tradicijų bėgti, tuo labiau nepabėgsi. Iš Salomėjos Nėries mechaniškai išvedam net atskirus poetus. O iš ko išvesti pačią S. Nėrį? Kristijonas Donelaitis – tradiciškesnio už jį neturim. Kitų literatūrų įtakos, tačiau „nacionalinė būtis jas moduliavo, perlydė". Didelės asmenybės nesutelpa į jokią koncepciją, ir nors baigiama mintimis apie tarybinę poeziją, svarbiausia pasakyta prieš tai.

Daug kartų skaitytas trumputis Vlado Šimkaus įvadas į Joną Strielkūną (šį pavasarį jam būtų buvę 75-eri), taip pat iš 1966-ųjų (rubrika „Nauji vardai" buvo itin laukiama jaunų „Poezijos pavasario" skaitytojų). Kaip taip galima pasakyti, lyg ir nieko nepasakant, lyg visai pasislepiant, bet ir esmingai pasisakant: „O Panevėžy pradėjo plisti gražūs eilėraščiai. Juos parašė Jonas Strielkūnas. Parašė nuošaliai, nepraktiškai, nedėdamas į save didelių vilčių, nelepinamas nei mūzų, nei gyvenimo sąlygų. Tiesiog jautė poezijai lyg silpnybę, lyg pašaukimą." Ir V. Šimkus lyg parašė, lyg ir ne. Sakinius „O Panevėžy pradėjo plisti gražūs eilėraščiai. Juos parašė Jonas Strielkūnas" irgi galima matyti kaip poezijos vėliavą, gal virš Panevėžio, šių metų kultūros sostinės, ir iškeltą. Apie poeziją, kuri pradėjo plisti. O juk nesustoja plitusi, nors taip pasakyti gal ir nebegalima. Bet gal ir todėl, kad jau pasakyta.

Liūdesys, bet gal labiau liūdesio šviesa apšviečia veidus jau išėjusiųjų „Poezijos pavasario" autorių. Kokie jie gražūs, kokie jauni, kokie amžini. Janina, Judita, Onė, Nijolė... Kaip norisi tarti vien vardus, daugeliui žinomus, artimus. Judita Vaičiūnaitė sudarė 1990 ir 1991-ųjų almanachus, ribinius. Kaip ji atrinkinėjo eilėraščius, kokių principų laikėsi, ar galima būtų atsekti. Gal ir galima. Kiek kartų almanachą sudarinėjo Albinas Bernotas. Ir oficialiuoju lygiu rūpinosi E. Mieželaitis, Alfonsas Maldonis. Kiek daug padaryta Vytauto Kubiliaus – kiek vardų, puse lūpų tariamų, jo iškelta su rubrika „Iš literatūrinio palikimo": kad ir Vytauto Mačernio. Algimantas Baltakis – vis redakcinės kolegijos narys, atsakingasis redaktorius. Ir būdamas tuo atsakinguoju 1967 metais sugebėjo įdėti gana didelę Algimanto Mackaus publikaciją; ji yra svarbiausia, o ne parašymas, prismaigstytas to meto ideologinių kuolelių. Kad neišnyktų, kad ir pati neužmirščiau – 1965 metais laiške motinai Marija Gimbutienė: „Palaidojom savo Kudirką, geriausiąjį, stipriausiąjį ir patį jauniausiąjį poetą." Svarbu buvo, kad tragiškojo savo laiko Kudirkos – Algimanto Mackaus – eilių nors trupinys būtų pasėtas ir nelaisvoje Lietuvoje. Daigi buvo sėkla, gerai to meto žemėje dygo.

Lietuviškumo jutimas – visko yra tuose anų laikų „Pavasariuose", bet ir Lietuva yra. Ir paslėpta savo pačios istorijoje, ir iš jos iškelta, matoma kraštovaizdžiuose ir kraštoveidžiuose (įspūdį palikęs Aušros Sluckaitės straipsnis „Balys Sruoga – lyrikas"). Janinos Degutytės „Lietuva" pirmuosiuose 1965 metų almanacho puslapiuose: „Tu – mažutė, tu telpi visa / Į Čiurlionio karalių delnus..." Netikėtas tam laikui Juozo Macevičiaus poetinis išsitarimas: „Aš tau turbūt jau nusibodau / Su savo lietuvišku nerimu, / Su savo lietuvišku rudeniu, / Su savo lietuviškom godom." Gilioji lietuviškumo vertikalė – grafika, greta poezijos, kilusi į ryškų atsinaujinimą, pajutusi tradicijos šaknis. Pavasarių laureatai – didžioji dalis turėtų išlikti poezijos vardyne. Petro Palilionio Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė – gražus sumanymas, trūksta rėmimo, juda per lėtai. Bet yra kuo pasidžiaugti – ypač tais atvejais, kai tuos keliasdešimt eilėraščių atrenka pats autorius.

Pusšimtis metų (ir dar apimant didžiųjų pasikeitimų tarpsnį amžių sandūroje) – reikalas rimtas. Turime unikalią galimybę matyti lietuvių poezijos, lietuvių poetinės kalbos kitimo linijas, kreives. Turime pajudėjimų į priekį – svečiai iš užsienio šalių, kompaktinės plokštelės, poetų balsai. Galime jausti tęstinumą, sakyti, kad Poezijos pavasaris, patyręs krizių, abejonių dėl savo reikalingumo, išliko keisdamasis, vis iš naujo įvykdamas – sėkmingai ir ne taip sėkmingai. Nebe tokie gyvybingi susitikimai su žmonėmis, menkesnis viešasis rezonansas. Tiesiog – kiti laikai.

Iš visų bandymų apibūdinti literatūrą šiandien priimtiniausia atrodo H. G. Gadamerio versija: tai, kas turi galią pats iš savęs prasitęsti. Literatūra, kaip ir kalba, turi šią unikalią galimybę: būti pati iš savęs, įskaitant ir galimybę pačiai savyje pasislėpti. O kartais ir atsiverti taip, kad ir atsivėrimas liktų kaip paslėptis.

Kintančio ir gyvo pavasario ribą gal bandyčiau įžvelgti 2000-ųjų leidinyje (toną jo sudarymui davė Valdas Kukulas, tada dar pilnas poezijos, jos vardų, tekstų, tendencijų). Labai gražus viršelis, sukurtas dailininko Lino Spurgos (nors knyga aiškiai per didelė, per stora). Pradedama Gintaro Grajausko „Mažosiomis erezijomis". Pirmoji – savojo laiko apibūdinimo pastanga: „Amžių sandūroje, tebelaukiant barbarų: idealus laikas reziumavimui, įvardijimui. Kokį kultūrinį kodą, kokį bendrą vardiklį suras ateities kartos XX amžiui – Kosminių Skrydžių, Virtualios Realybės, Avelės Dolės?" Ko išmokome – ironizuoti bet kurią baigtinę tiesą. Turime priežasčių – XX amžius buvo vienas fanatiškiausių žmonijos istorijoje. Ką patyrėme? Kad žmonijos progresas vienpusiškas. „Žmogaus siela lieka tapati. Tebesame tie patys neandertaliečiai, tik su balistinėmis kuokomis." Supratome, kad „pinigai – tobuliausias cenzorius". Kad vienintelė kryptis – „tas pleištas nuo gražumo prie tikrumo". Aiškiai matome, kad skaitančią publiką „orientuoja ne rimtoji literatūros kritika, o televiziniai pokalbių šou". „Gyvename ne kultūroje, o kultūros muziejuje."

Erezijos pasikeitimas „Poezijos pavasaryje": nuo pasislėpimo pačios savyje arba mene iki atviro skelbimo. Slaptosios erezijos išlieka poezijos podirvyje. Atvirosios pereina į padėties suvokimą, įsitvirtina kaip tiesos, nors pačios to vengia. Ne kartą – ir pačiais kritiškiausiais momentais – buvau užklausta apie Poezijos pavasarį. Atsakymų nebeatsimenu. Aišku tik, kad, nepaisant visko, – con amore.

Poezijos pavasaris galėtų ir turėtų būti rimtai tiriamas kaip kultūros reiškinys.

Mano sveikinimas sukaktuvininkui lieka impresinis.