Kalendorinė novelė
Šito žmogaus teisių Lietuvoje gynėjo istorija nesibaigė, todėl apie jį ir pasakoju. Rašau gal ir dėl to, kad niekaip negaliu suprasti, kodėl jis, susitikęs mane Halės turguje, kur užsukau nusipirkti šuniui kaulų, papasakojo man šią keistoką istoriją. Jai išklausyti man prireikė laiko nemažiau, nei ją jums perskaityti.
Žinojau, jog grįžti namo mudviem pakeliui. Automobilį buvau palikęs servise, ketinau grįžti autobusu. Jis prisipažino, kad dėl tam tikrų priežasčių autobusais seniai nevažinėja, tad pėsčiomis traukėme iki jo Pelesos gatvėje dar sovietmečiu pasistatyto namelio.
Nugirsta istorija užkaitino galvą. Žmogaus teises seniai buvau užmiršęs. Juk jau beveik dvidešimt metų gyvename laisvoje Lietuvoje. Turime visas Europos ir, sakyčiau, pasaulio piliečių teises. Ko dar? Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Tiesa, dabar ginant lygias teises vėl įsižiebė aistros. Gėjai ir nacionalistai tebeturi Lietuvoje klausimų, kuriuos reikėtų išspręsti. Visi rusai, lenkai, žydai, totoriai, karaimai, armėnai ir kiti nelietuviai, be abejo, savo problemas norėtų matyti kaip visų problemas.
Tik ar toji, mano išgirsta, istorija yra mažumų teisių gynimo istorija?
Vargu.
Juk jis, lietuvis, man, lietuviui, papasakojo ne apie mažumas. Kodėl?
Tiesa, jis lyg ir paaiškino, kodėl pasitiki manimi, ir gal neatsitiktinai esu kaip tik tasai, kuris istoriją išgirdo: kelissyk su pagarba man priminė Maskvoje vykusį demokratinių judėjimų forumą.
– Jūs buvot vienintelis, kuris apgynėt Lietuvos delegacijos deklaraciją. Tokią, kokia ji ir turėjo būti. Joje buvo punktas, kurio nenorėjo siūlyti net akademikas Buračas. Nedrįso. Jis išvažiavo nusigandęs. Jūs tikrai buvot vienintelis…
Neprisiminiau, kokio būta to itin svarbaus punkto, kaip neprisiminiau ir to, kodėl anuomet Buračas iš Maskvos išvažiavo anksčiau už mane, bet buvo nemandagu neigti tai, ko neprisimenu. Panašu, kad jis kalbėjo tiesą: menu, buvo ir toks forumas, ir jame dalyvavo Lietuvos delegacija, ir ji siūlė savąjį rezoliucijos projektą, ir ji kovojo už kiekvieną savo sakinį ir net žodį toje rezoliucijoje.
Kaip visuomet.
– Buračas sakė, kad nereikia liūto tampyti už ūsų, o jūs…
To vyro pavardė – Mileris. Kaip ir dviejų garsių amerikiečių rašytojų, dramaturgo ir romanisto (1).
Vardas – Liudvigas. Vardu, menu, jį dažniausiai ir vadinome. Daugelis žino, jog vyriškoje kompanijoje nelietuviškas žodis liudvikas (2) pavartojamas ir perkeltine reikšme. Ji nurodo tikrąjį vyriškumą. Kiekvienas vardas skamba visaip. Visuomet gali išgirsti ir švento, ir kasdienio jo skambesio.
Palikime tai dviprasmybių mėgėjams.
Visada man būdavo smagu susitikti šį aukštą, stambų vyrą, vardu Liudvigas.
Mileris buvo stotingas vyras ir tikras žmogus. Sakau be jokios ironijos ar aliuzijos į Boriso Polevojaus personažus (3). Kaip sakytų alpinistai, su Mileriu galima kopti į kalnus.
Sąjūdžio metais Mileris suspėdavo į visus mitingus, nesvarbu, kur ir kiek jų tą dieną Vilniuje vykdavo.
1988 metais jis atrodė tikras lietuvis, nors turėjo vokiečių kraujo.
– Pase įrašyta Liudvigas, bet visi vadina Liudviku, – pabrėždamas skirtingus garsus, prisistatė jis, kai mudu susipažinome. Tuomet jis, regis, atėjo į susitikimą su Meile Lukšiene ir Vanda Zaborskaite Rašytojų klube, kur rinkosi tautinės mokyklos atkūrėjai. Pagalvojau, kad jis yra arba labai tvarkingas, arba labai smulkmeniškas. Vilniaus lenkai dar nebuvo susirūpinę dėl w ir kitų raidžių savo pasuose, ir Mileris dėl g asimiliacijos, atrodė, nė kiek nesijaudino.
Gal ir nenujautė, kad toji jo vardo raidė yra lemtinga.
Buvo tvarkingas žmogus, gal net pedantas. Parodė man užrašų knygelę, kur labai smulkiu ir aiškiu braižu pieštuku buvo susirašęs, kur ir kas Vilniuje ir visoje Lietuvoje vyksta, kas kur ketina ar galėtų dalyvauti. Visur jo buvo pilna, nesupratau, kaip ir suspėja. Gal ne vien dėl to, kad viską užsirašinėja ir susiplanuoja. Tada ir pamaniau, jog Mileris kilęs iš Klaipėdos krašto ir turi vokiško ar bent jau lietuvininkų kraujo. kumptelėjusios nosies, smailėjančio ir staiga nukirsto smakro ir slėpiningos lyg Mona Lizos šypsenos – tikrai, vėl pagalvojau, panašus į žymųjį XIX amžiaus pradžios kunigą ir Karaliaučiaus universiteto profesorių, lituanistą Liudviką Gediminą Martyną Rėzą, kadaise puikiai gynusį kultūrines lietuvių tautos teises ir prestižą. Iš tikro apie Rėzos stotą neturėjau jokio suvokimo. Be abejonės, čia jau pritempiu. Taip galėčiau surasti jo panašumų į kurį iš Prancūzijos karalių. Tarp jų daug Liudvikų. O prancūzai daugiau nei vokiečiai yra nusipelnę žmogaus laisvės istorijai. Vokiečių laisvės filosofai, kaip yra kažkas pastebėjęs, savo senelių turėtų ieškoti pas kaimynus Paryžiuje.
Daug neklydau. Vėliau sužinojau, kad Mileris – žemaitis nuo Tauragės. Inžinierius. Studijavęs radiotechniką, nes neturėjęs kito pasirinkimo. Septynerius metus už antitarybinės literatūros skaitymą ir platinimą Tauragės gimnazijoje praleidus Mordovijoje, sugrįžus į Lietuvą ir baigus vidurinę, tik KPI (4) priėmė jo prašymą studijuoti. Pagalvojau, kad mano ir jo biografijos šiek tiek panašios, bent jau į inžineriją nukeliavome panašiomis dingstimis, ir tai skatino mane atidžiau išklausyti jį, visada, kai tik galėjau, padėti jam. Kurį laiką buvome ne tik pažįstami, bet ir susieti žmogaus teisių ir kitais, tik mudviem svarbiais, dalykais.
Jis papasakojo apie tėvų dvarelį netoli Tauragės, šalia Pagramančio. Puikiai pažinau tas apylinkes, nes ir žmonos, ir mano proseneliai ten laikėsi. Manieji nebuvo laisvi. Iš baudžiavos jie vadavosi ilgai ir sunkiai. Beje, Mileriu vadinosi ir jų duondavys grafas ar baronas, kuris buvo palaidotas Gaurėje. Mano senelis garlaiviu plukdė varinį jo karstą iš Kauno. Pasijutau esąs artimas tam atsitiktinai savo gyvenimo kelyje sutiktam žmogui.
Sėdėdami jaukiose ir puikiai įrengtose danų konferencijų salėse, kur vykdavo pašnekesiai apie žmogaus teisių padėtį Rytų Europoje, klausydamiesi patarimų, kaip Lietuvoje ginti tautinių ir kitokių mažumų interesus, mudu skirtingai suvokėme savo įsipareigojimus svetingiems šeimininkams. Mileris daug ir skrupulingai užsirašinėjo ir klausinėjo. Tai daryti jam buvo lengva: angliškai jis kalbėjo laisvai, raiškios oksfordiškos tarsenos jis pramoko gulage, kur ne vienus metus gyveno kartu su puikiais mokytojais. Aš nieko neužsirašinėjau, tik klausiausi, ne viskas man buvo įdomu, ne viską gerai supratau, angliškai kalbėjau sunkiai. Dėl to nesikrimtau. Mano galva, danai svarstė klausimus, apie kuriuos Lietuvoje buvo per anksti galvoti: tarptautines chartijas ir kitus dokumentus tik vertėme į lietuvių kalbą, o kada turėsime nacionalinius įstatymus ir išmoksime jų laikytis, dar buvo neaišku.
Danų patarimus Mileris galėjo kurį laiką pamiršti, bet žmogaus teisių jis nepamiršo. Tapo nedidelės teisių gynėjų organizacijos ar tik ne generaliniu sekretoriumi. Žiniasklaidoje dažnai užtikdavau jo pavardę konferencijų ir kitų renginių anonse. Akivaizdu, jis daug dirbo ir nuoširdžiai rūpinosi žmogaus teisėmis Lietuvoje. Viešai buvo paskelbęs savo moto: Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę. Ko trūksta? Nebent teisės numirti.
Šiais laikais, kai ekonomika visus iki ausų įklampino į libertizmą, teigti yra patikimiau, nei įrodyti, kaip yra pastebėjęs labai žymus vokietis.
Tai, ką šiandien iš jo išgirdau, kai atrodė, jog mudviejų gyvenimai nuėjo skirtingais keliais ir jau niekada nesusitiksim, nes jokių bendrų reikalų jau daug metų nebeturime, privertė pagalvoti, kad Lietuva ir šiandien – ne Danija, ir žmogus, kuris užsibrėžia ginti kitų ar visų teises, gali būti bejėgis apginti save. Kartais viską lemia tik keisti ir nepaaiškinami sutapimai: kaip tu rašai ir tari savo vardą, tarkim, Liudvigas ar Liudvikas.
Milerio pasakojimas man pasirodė pavojingas, tik nesupratau kam.
Džiaugiausi, pradėjo jis, kad jau einu į naują darbavietę. Ją tik vakar buvau susiradęs. Kelias dvigubai ilgesnis, nei iki šiol buvęs. Kas rytą Pelesos gatve trauksiu iki Geležinkelio stoties, nuo jos važiuosiu septintu troleibusu, išlipsiu antroje stotelėje anapus Žvėryno tilto ir prieisiu geltoną vienaukštį. Čia, pasirodė, reikalingos mano IT (5) žinios ir sąžiningas darbas.
Žvėryne tokių namų rastum nemažai. Sklypas aptvertas statinių tvora. Jos stulpeliai išmūryti iš raudonų plytų. Anapus metalinių kiemo vartelių auga pora puskiparisių. Panašiai aukštomis tujų kolonomis pasipuošusios medinės kaimyninės vilos. Skaldytais akmenimis grįstas takas iki akmeninių laiptų į verandą, spalvoti jos langų stiklai, skardinės lietvamzdžių karūnėlės aplink stogą, medinės drožinėtos langinės, bijūnai, piliarožės, gėlynai palei tvorą, pušų kepurės ir vos už keliasdešimties žingsnių tekanti Neris mena laikus, kai į Žvėryną rinkdavosi vasarotojai.
Dabar čia daug brangių privačių butų ir namų, įsikūrė Estijos, Rusijos ir kitų šalių ambasados. Kursiuosi ir aš. Sieninio kalendoriaus lapelį primenančioje misinginėje lentelėje prie vartelių po puskiparisiais išgraviruota darbavietės abriavatūra – VIB. Apačioje smulkiomis, sunkiai įskaitomomis raidėmis lietuvių ir anglų kalbomis paaiškinta: ,,Virtualus informacijos bankas.“
Trys žodžiai, pagalvojau, o asociacijų – kiek! Niekas nežino, kas yra virtualu. Kažkas, kas įprastai neatrodo realu. Esu klausinėjęs, kiekvienas atsako savaip. Apie informaciją mane išmokė galvoti Norbertas Vineris, kai perskaičiau jo darbą „Kibernetika, arba valdymas ir ryšiai gyvūnuose ir mašinoje“. Šiandien tai – užmirštas veikalas. Bankas, ne pasaulio, bet bankas. tas žodis mane traukė. Galvoj sušmėžavo laikraščių peršama mintis, kad pasaulis artėja prie naujų išbandymų, gal net baisios krizės: bankų palūkanų normų konvergencija paskatino ekonominę divergenciją. Kažkas pasaulyje spausdina banknotus lyg eretiškas knygas. Jų vis daugėja ir tai yra blogas ženklas. Apie pasaulį prakalbo ponas Endriu Ingelsonas. Nežinau, kada jis atvyko į Lietuvą, bet su manimi neprastai kalbėjosi lietuviškai. Pasaulis, pasakė jis, yra bankas, labai labai didelis bankas. Jame turi būti įdiegta veiksminga kredito rizikos valdymo sistema, apimanti kredito rizikos valdymo strategiją, kreditavimo politiką, kredito rizikos limitų sistemą. Net mažiausias bankas turi valdyti savo rizikas, o VIB nėra mažas, baigė savo aiškinimus ponas Ingelsonas, vienas iš trijų VIB direktorių.
Priimtas dirbti, būčiau šio banko rizikų prevencijos skyriaus viršininku.
– Jūs dirbsite labai atsakingą darbą, pone Mileri. Turėsite gelbėti mus nuo nesąžiningų informacijos vartotojų – verslininkų, bankininkų, politikų. Informacija – ne litai, eurai ar doleriai. Šis tas daugiau. Jūsų rankose bus visos pagrindinės žmogaus teisės. Jo likimas. Nuo jūsų parašo, galima sakyti, priklausys Lietuvos, visos Europos, gal net viso pasaulio ateitis. Štai šitaip. Būtinas jūsų parašo pavyzdys. Prašyčiau pasirašyti šioje eilutėje. Ačiū. Dar sykį. Kitoje eilutėje. Ir dar sykį. Ar visada pasirašote – Liudvigas?
– Taip. Na, aš pasirašinėju ne pavarde, o vardu. Ar tai – negerai?
– Ką jūs. Gerai. Puiku. Kiekvienas pasirašo, kaip jam patinka. Aš – apie tai, kad turėsite dažnai ir panašiai pasirašinėti.
Dėl žmogaus teisių esu pasirašęs daugybę sykių. Nelabai tikėjau parašų reikšmingumu, bet atsakomybės nesibaidžiau, galima sakyti, pats jos ieškojau.
Apie patį darbą žinojau tik tiek, kad pagrindinis įrankis bus firmos kompiuteris ir sava galva. Vadinsiuosi viršininku, bet kol kas būsiu vienas. Skyrius dar tik steigiamas.
– Tikiu, kad susidorosite, – pasakė man ponas Ingelsonas, vakar, kai užėjau pasirašyti sutarties. Ji buvo terminuota, numatyta, kad dirbsiu vienus metus, paskui galima bus ją pratęsti. – CV rašėte, kad menate pirmuosius kompiuterius sovietinėje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Puiku, mums reikia tokio meistro kaip jūs. Jūs naudositės naujausios kartos kompiuteriu, greitu internetu, kaupsite bankui reikalingą informaciją, tikrai padarysite viską, ko VIB reikia. Juk esate patyręs kompiuterininkas. Meistras, – pakartojo.
Esu toks, pritariau mintyse. Niekada nemaniau, kad internetas vaduos mane iš bedarbystės. Likimas tarytum parengė jam naują vaidmenį mano gyvenime.
Ar esu kompiuterių meistras?
Tikriausiai.
Būčiau ne toks, su manimi gal ir nekalbėtų.
Nors gerai ir nežinau.
Laikiau save tik klasikinės radijo technikos mėgėju. Beveik visą XX amžių Giljelmo Markonio (6) išradimas buvo svarbus ir civiliniame gyvenime, ir karo metu. Tačiau gal pašnekovas turėjo galvoje virtualų pasaulį, kuriam kompiuteris tėra interneto durų raktas. Ilgą laiką buvau tik girdėjęs, bet nečiupinėjęs jo. Savajame CV (7), kurį nusiunčiau darbdaviui, minėjau, kad po 1990-ųjų kurį laiką Vilniuje pardavinėjau iš Švedijos ir Vokietijos atvežtus, pasenusius ir anose šalyse jau nereikalingus kompiuterius. Pirmuosius jų gavau iš labdarą Lietuvai vežančio pastoriaus Valterio Steico. Tada beveik nieko neišmaniau apie Vakaruose sparčiai populiarėjančius PC – personalinius kompiuterius. Septintojo dešimtmečio pradžioje, kai studijavau Politechnikos institute, pirmasis jame pagamintas kompiuteris buvo vadinamas elektronine skaičiavimo mašina – ESM ir ji vos sutilpo į didžiule laboratorija paverstą auditoriją. Per keturiasdešimt metų toji ESM sumažėjo kelis šimtus ar net tūkstančius kartų. Į Lietuvą vežiau dėžes, kurias lengvai galėjau pakelti ir nešioti vienas. Steicas džiaugėsi matydamas, kaip aš puolu prie kartoninėse dėžėse supakuotų PC (8) ir jų monitorių ir vieną po kitos tempiu jas į mikroautobusą arba iš jo. Mano teikiamais PC džiaugdavosi leidėjai, redaktoriai, rašytojai. Jie tuoj pat tapo jiems reikalingesni nei senosios, pavyzdžiui, „Remington“, ar naujesnių markių rašomosios mašinėlės.
Tas verslas, visai panašus į Gariūnų turguje iš Turkijos atsivežtų buitinių prekių perpardavimą, maitino mane ne vienus metus, kai neliko sovietmečiu, atrodė, tokios mokslui svarbios, bent jau sovietinei kosmonautikai būtinos, trys šimtai keturiasdešimt penktąja PD (9) vadinamos, karinės laboratorijos.
Senų kompiuterių importas į Lietuvą suartino mane su žmogaus teisių gynėjais. Prieš Sąjūdį ir po jo tokių radosi vis daugiau, steigėsi naujos jų organizacijos ir aš jiems už nedidelę kainą, beveik kaip labdarą, atvežiau ne vieną PC. Man patiko jų pastangos ginti prigimtines, piliečių, žmogaus, moterų ir visas kitas teises. Helsinkio grupės ir kiti lyderiai man atrodė tikri šviesuoliai, kurie žino, ko reikia žmogui, ir negaili jėgų, kad pakeistų situaciją. Savo uolumu ir energija jie niekuo nesiskyrė nuo sovietmečio ideologų, kurie PD partiniuose susirinkimuose cituodavo Marksą, parašiusį, kad pasaulį reikia ne tik paaiškinti, bet ir pakeisti. Vis dėlto žmogaus teisių sąjūdininkai kalbėjo apie dalykus, kurie marksistams mažai rūpėjo: konkretų asmenį, kuriam ko nors neduoda, arba kuris ko nors negauna, ir gali to ieškoti pagal tarptautines teisines normas. Prancūzų ar kitų revoliucijų šūkiai apie žmonių lygybę ir jų laisves, kurias sovietmetis pavertė karikatūromis, man atrodė nauji ir verti dėmesio. Tegu padeda Dievas visiems, kurie apie tai kalba ir bando kažką daryti, linkėdavau mintyse, kai teisių gynėjai man pasakodavo apie konferencijas, viešus pareiškimus, seminarus ir kitas savo veiklos aktualijas. Maskva, Berlynas, Ženeva, Stokholmas, Oslas ir kitų miestų vardai buvo ženklai simboliai, kurie leido tikėti: Vilniuje yra taip pat, kaip ir kitur. Visuotinių žmogaus teisių deklaracija buvo mūsų teisinio raštingumo elementorius.
– Šiandien Lietuvoje senas žmogus niekam nereikalingas, tačiau juk aš dar nesu senas. Taip, galėčiau gyventi iš pensijos, bet… nenoriu.
Ištariau šiuos žodžius sąmoningai, po to, kai supratau, kad žmogus, kurį susiradau pagal skelbimą laikraštyje ,,Alio“, svarsto, ko aš vertas, galbūt lygina su kitais, jau pirma manęs siūliusiais savo paslaugas, tarytum provokuodamas ir norėdamas įsitikinti, ar pašnekovas sutinka bent su viena sakinio dalimi.
Mudviejų akys susitiko. Ar jis pasirinks mane? Kodėl pasirinks, jeigu – pasirinks? Žiūrėjau ramiai, nesukdamas žvilgsnio šalin. Tikrai buvau ramus. Ko man jaudintis? Juk esu už jį vyresnis. Vyras, su kuriuo kalbėjausi, neturėjo ir trisdešimties. Vaikėzas. Ką jis išmano apie gyvenimą Lietuvoje? Tegu nepriima manęs. Išgyvensiu. Neišvažiavęs iš Lietuvos.
Gyventi čia – investicija.
O ką investuoja Lietuvoje Endriu Ingelsonas?
– Sensta ne visi ir toli gražu – ne viskas, – pasakė darbdavys ir bakstelėjo paauksuota Žano-Lui Šererio parkerio plunksna į mano parašą CV. – štai, parašas. Jis nesikeičia, nors visi senstame. Parašas yra ilgaamžiškesnis, nei iš tikrųjų yra. Jis – puiki investicija į mūsų pasitikėjimo istoriją.
Pagalvojau, jog ponas Ingelsonas tikrai gali investuoti mane Lietuvoje, o pelną išsivežti į Švediją. Na, į Pasaulį. Tai – šiuolaikė situacija. Reikia klausti, ką galime vienas kitam padaryti, o ne kodėl ir kaip. Gal jam tikrai nesvarbu, kad man jau – per šešiasdešimt. Ne visus pensininkus ir visur išvaro iš darbo, nesąmonė, kad dėl senstančiųjų amžiaus uždarinėtų jų firmas ar biurus. Visuomenei tai pernelyg pavojinga.
Manau, senas žmogus tik kitaip dirba ir tik dėl to kai kam atrodo, kad jis nebemoka jokio darbo. Nedarbą mes susigalvojame. Prieš dvidešimt metų atrodė, kad bedarbystė yra visur, tik – ne Lietuvoje. Po Nepriklausomybės atkūrimo aš pats inicijavau minėtoje PD, kurioje tebedirbau, restruktūrizaciją ir mano pasiūlymu keliolika bendradarbių buvo atleista. Daugiausia – pensininkų. Pranešti jiems nemalonius sprendimus buvo nelengva. Beje, tuoj pat tą sovietinę PD visai uždarė. Nebuvo nei iš ko gaminti, nei kam pagamintus blokelius parduoti. Mūsų kariškiai atsigręžė į Vakarus. Visi pėdistai išėjome į gatvę ir išsiskirstėme. Ne vienam teko mokytis išgyventi Gariūnuose.
Argi dabar kitaip?
Kai man buvo pasakyta, kad LTMTO (10) niekas nerems ir ji turės pragyventi iš nario mokesčių, supratau, jog jai parašytas nekrologas. Kurį laiką negalėjau atsikratyti nedarbo grėsmių ir jų keliamos nuotaikos. Kirtau Užgavėnių blynus, tik jų kaulyti prie durų atėję persirengėliai šiek tiek praskaidrino nuotaiką. Iki Velykų, pagalvojau, tikrai susirasiu naują darbą.
Taip ir atsitiko. Šiandien, eidamas į naują darbavietę, buvau gal ir ne toks senas žmogus, nes, atleistas iš darbo, vėl jį susiradau. Tiesa, kol kas nežinojau kokį. Gavau jį, parašęs laišką internetu. Prisegiau elektroninį CV, kuris neslėpė, kada gimęs, kur ir ko mokęsis. Buvo tikrai neįprasta, bent jau mano kartos žmogui, gauti darbo pagal svetainėje skelbiu.lt užtiktą sakinį, kviečiantį atsiliepti kūrybai nesvetimą, įgijusį aukštąjį inžinerinį išsilavinimą, suvokiantį savo gyvenimo tikslus ir prasmę, turintį patyrimo ginant žmogaus teises. Viskas buvo parašyta apie mane. Man. Iš kur jie, rašę skelbimą, galėjo nutuokti, kad esu aš? Kodėl inžinierius yra kviečiamas ginti žmogaus teisių?
Tarytum žinojo, kad prieš porą mėnesių man buvo įteiktas atleidimo lapelis (taip vadinasi pirmas žingsnis į bedarbystę), o per Užgavėnes palikau savo pareigas.
Palikau jas, o niekam neperdaviau jų, nes nebuvo asmens, kuris galėtų eiti tas pareigas. Taip ir turėjo atsitikti, nes greitai iš viso neliks organizacijos, kurioje dirbai.
Paaiškėja: ten, kur tu jauteisi nepakeičiamas, – nauja situacija. Pučia kiti vėjai, ir kitoks tavo visuomeninės vietos klimatas. Keičiasi tavo vaidmuo. Tavo prigimtinės ir visuotinės teisės, apie kurias nedaug težinojai sovietmečiu, dabar yra puikiai įsimintos, bet savaime jos nieko tau negarantuoja. Būsi bedarbis, ir tiek. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kad LTMTO, kurioje dirbau finansininko, vadybininko, renginių organizatoriaus, o dažnai – vadovo darbus, baigia savo gyvenimą. Kažkam gal ji jau nepatinka ir ji, jei ne atidavė, tai atiduoda galus. Nebe Sąjūdžio laikai, piketu ar mitingu jos neišgelbėsi. Kodėl ją liovėsi rėmę tie, kas anksčiau ją rėmė? Viešai apie tai nieko nebuvo kalbama, tačiau kiekvienas, kuris turėjo akis, matė.
LTMTO buvo įsteigta 1989 metais, dar Sąjūdžio laikais, kai LTSR AT (11) priėmė Tautinių mažumų įstatymą. Aš ją ir sugalvojau, ir būriau jos entuziastus, ir įsteigiau, ir įregistravau Įstatus. Lyg ir buvo aišku, kam ji tarnauja. Ji turėjo prikelti romėnų dvasią, jeigu jau lietuviai tikrai turi romėnų kraujo. Po nepriklausomybės atkūrimo jai atėjo nauji išbandymai. Vieni puolė ginti lietuvybę ir šalies nepriklausomybę, kiti, nusižiūrėdami Vakarus, – žmogų. Viešame gyvenime abu keliai svarbūs. Po metų steigėsi Visuotinių žmogaus teisių Lietuvos asociacija. Atsirado ne viena panaši organizacija.
Negaliu įsivaizduoti, kaip LTMTO gyvuos be manęs. Nei nariai, nei vadovai neturi tiek ambicijų, kad rūpintųsi jos reikalais: lėšomis, programomis, ryšiais su partneriais užsienyje.
Taigi beveik filosofinė mano ramybė gimė sunkiai: viskas teisinga, pasakiau sau, esu nereikalingas ir nuo vakar dienos esu atleistas. Noriu dirbti? Prašom ieškoti. Nusipirkau kelis ,,Alio“ numerius ir atidžiai perskaičiau visus skelbimus skiltyse ,,Siūlo darbą“. Daug, bet ne visi – man.
Skaitydamas klausinėji pats savęs: kas esi?
Gerai, kad esu kilęs iš kaimo ir tebemoku visokių darbų. Galėčiau arti, vairuoti traktorių, kirsti mišką, pastatyti rąstų trobą. Mordovijoje nebuvo darbo, kurio nemokėčiau. Kai 1990 metais buvo uždaryta (panaikinta) PD Nr. 345, kur aš dirbau ir buvau labai reikalingas, atsidūriau gatvėje. Be darbo. Tada prisiminiau, jog vaikystėje mašinėle ir žirklėmis apkirpdavau visų klasiokų galvas. Per pažįstamą kirpėją įsitaisiau jo mokiniu, o paskui, kai kirpyklą privatizavo, jau dirbau savarankiškai. Manau, buvau geras kirpėjas: visi veržėsi pas mane, mažoje vyrų kirpykloje Totorių gatvėje manęs ieškodavo ir jaunos merginos. Kuris ne kuris pasakytų, kad tuomet buvo madinga trumpa vyriška šukuosena, kurią nesunku visiems pritaikyti, tačiau gal ne vien dėl tokios mados buvau ir tarp moterų žinomas. Tapau tikru kirpimo meistru. Tiktai man nepatiko lankstytis ir dėkoti kiekvienam klientui, rinkti iš jų kapeikas ar vagnorkes. Tada ėmiausi vežti į Lietuvą senus kompiuterius, daug apie juos neišmanydamas, nes PD konstravau ir montavau labai mažytį matavimo prietaisą, apie kurio tikrąją paskirtį nelabai ir nutuokiau: juos išveždavo ir jais naudodavosi kažkas kažkur – kosmose. Manyčiau, ne kompiuterių gamintojai, nes personalinių kompiuterių Sovietų Sąjungoje kaip ir nebuvo.
Taigi žmogaus teisių ginti nuėjau ne iš karto. Be abejo, tai man buvo naujas darbas. Jo reikėjo mokytis, nes nieko panašaus nebuvau veikęs. Jau sakiau, kad per Sąjūdį susitikau su Helsinkio komiteto žmonėmis, ne tik Viktoras Petkus, visi daug kalbėjo apie teisinius Europos standartus, konvencijas ir nacionalinius įstatymus. Lietuvai viso to labai trūko. Niekas lengvai teisių nedovanoja. Jas išsikovoja sąjūdžiai. Kurį laiką atrodė, jog lygių teisių energingiausiai puolė ieškoti moterys. Vaikų niekas negynė. Ir mirties bausmę reikėjo suspenduoti. Pasirašiau po keliomis tokias idėjas ginančiomis deklaracijomis, mane pastebėjo, delegavo į Danijoje surengtą UNICEF (12) seminarą, paskui pradėjome leisti laikraštį, o greitai mane išrinko į kelių asociacijų tarybas ir vienos – Jungtinių tautų – vykdomąjį komitetą.
Ėmiau galvoti apie tautines mažumas. Jos, kaip ir moterys, taip pat dažnai buvo minimos visuose forumuose. 1990 metais Lietuva vos vos išvengė Šalčininkų ar kitokios autonomijos. Ją įsteigti norėjo ir rusai, ir lenkai. Tie, kas augo lenkiškame Vilniuje ar jo priemiesčiuose, gal net nepagalvojo, jog Bizantijos ir Romos kultūrų duženų nebesuklijuosi lyg ąsočio. Stačiatikiai ir katalikai vargiai galėjo įkurti bendrą atskirą valstybę kitoje, katalikiškoje valstybėje. Nujaučiau, kad mažumos Lietuvoje įvairės ir problemų nemažės. Žydai, romai, totoriai, armėnai, vokiečiai, juk visi turi savo interesų ir juos ginti turėtų nauja žmogaus teisių gynimo organizacija. Aš sukūriau ją, LTMTO. Filosofinis jos pagrindas buvo paprastas: Lietuvoje gyvenantys turėtų įsilietuvinti. Tai reiškė, kad ir lenkas, ir žydas, kiekvienas jų turi įsilenkinti ir įsižydinti. Pasirinkti ir susivokti, kas jis ir kodėl toks esąs.
Nebuvau net pagalvojęs, kokia tai sunki misija. Kiek daug neteisybės ir klastos jos keliuose į Lietuvą! Ne romėnų dvasia, o elgetų veidmainystė mus išskiria, supjudo. Nekalbu apie lenkus, dažniausiai – tik nelietuviškai mąstančius ir kalbančius lietuvius, jie turi priverstinę teisę šiandien būti tokiais, kokiais lietuviai save anksčiau matė. Totorių ėmiau nesuprasti: ištikimybė, kaip nauda, ėmė juos skaldyti ir atrodo, jog Lietuvoje jie tarsi šiandien, o ne prieš daugelį amžių įsikūrė. Įsitotorink Lietuvoje, ir nieko daugiau nereikia, bet kur tau! Dabar yra geri totoriai ir blogi totoriai, geri lenkai ir blogi lenkai, geri rusai ir blogi rusai Lietuvoje… Pagalvojau, kad lenkas Lietuvoje turi būti lietuvis, o lietuvis – lenkas. Kaip LDK (13). Tik kaip kurti tokį pasitikėjimą vienų kitais?
Žodžiu, po lietuviško Sąjūdžio Lietuvai būtinai reikėjo įsilietuvinti. O dabar jau vėlu. Išsilietuvinome. Apie kokį pasitikėjimą galime svajoti?
Na, netikiu, kad šiandien tokia, mano įsivaizduota, misija jau nereikalinga, tačiau buvo pasakyta, net įrodyta, jog yra kitaip. Mano artimiausių bendražygių, net bičiulių pastangomis. Iš pradžių manęs neperrinko LTMTO vadovu, paskui – išvarė suvis. Nereikia niekam įsilietuvinti ar įsirusinti. Ne tik Lietuvioje, bet ir Europoje neliko iš ko mokėti man LTMTO finansininko ar bent vadybininko algos. Tapau bedarbiu, o tai jau – ultima ratio (14).
Pirmoji mano diena Virtualiame informacijos banke buvo labai paprasta. Iš manęs niekas nepareikalavo daugiau, nei aš sugebėjau. Man perdavė (virtualų) sąrašą klientų (taip juos ir vadino – ,,banko klientai“), kuriuos aš turėjau ,,aptarnauti“. Buvo liepta patikrinti, ar visi į sąrašą įrašyti asmenys yra tie, kuriais yra pasivadinę. Tai buvo asmens kodo – tapatybės ir gyvenamosios vietos testas. Paskui aš turėjau patikrinti visų klientų turtinę padėtį. Tai buvo svarbiausia: atsakyti, ar jie yra mokūs, netgi galbūt, ar jie bus mokūs po metų kitų. Nežinojau, kaip tai atlikti, bet, pasirodo, nėra nieko įprastesnio: bakstelėjęs pele, tuoj gavau viską, ko man reikėjo. Sužinojau jų sąskaitas ir jų istorijas, sandorius dėl įsigytų namų ir automobilių. Pasijutau galbūt kaip Rusijos prezidentas Putinas, nutvėręs milijardierių Chodorkovskį už tam tikros vietos. Kelių klavišų paspaudimu viską apibendrinau ir jau žinojau, kas yra kas, ko nesužinočiau ir atsivertęs storą žinyną tokia pat antrašte.
Direktorato buvau paprašytas parašyti išvadą apie vieno Lietuvos žirgyno savininką Paulį Kusbergą. Užtrukau vos porą minučių:
Paul Kuusberg, g. 1949 m., gyv. 79 Pikk Street, 10133 Tallinn, Estijoje, yra Rauduvės (Lietuva) žirgyno, viešbučio Amber Lake Hotel & Spa Jūrmala Latvijoje savininkas ir banko BBVA S. A. Ispanijoje akcininkas. Turtas vertinamas 14, 23 milijono eurų. Rizikos laipsnis – ne daugiau 65 proc.
Tada kompiuterinė programa manęs paklausė apie Paulio Kusbergo ryšius su LR (15) seimo nariu V. Ž. Per 0,03 sekundės sužinojau atsakymą, kurį užrašiau kaip antrąją išvadą:
Seimo nario LK (16) yra 0,93. RPL (17) – 0,4.
Abi išvadas pasirašiau, nuskenavau (to reikalavo pareigybinė instrukcija) ir išsiunčiau į Direktoratą.
Endriu Ingelsonas buvo minėjęs, kad VIB valdo trys direktoriai. Kiekvienas jų atsakingas už atskirą prevencijos kryptį. Vadinasi, ponas Ingelssonas pirmas sužinos apie mano suskaičiuotą RPL, tik po to Direktoratas apibendrins visas tris kryptis ir nustatys vieną prevencinio rizikos laipsnio rodiklį. Logiška. Labai svarbu laiku nustatyti, kuris klientas yra pernelyg rizikingas.
Darbo sutartyje ponas Ingelsonas brangiu Žano-Lui Šererio parkeriu buvo įrašęs sumą (eurais), kurią jis dėl pasaulio saugumo investuoja į mane Lietuvoje. Sveikas protas negalėjo tikėti, kad tai – reali suma vakarykščio bedarbio kišenėje. Aš ir nepatikėjau, bet – įsiminiau.
Iki darbo dienos pabaigos dar buvo likę kelios valandos, jaučiausi puikiai. Man nereikia kiekvienam klientui linkčioti ir lyg apkirptai galvai nuolankiai dėkoti už tai, kad jie užėjo pas mane apsikirpti, tai yra prisipažino, ką turi. Paulis Kusbergas man visiškai negirdėtas ir nežinomas Lietuvoje. Akyse jo neregėjęs, viską sutvarkiau kuo puikiausiai. Virtuali informacija – tarsi pinigai kreditinėje kortelėje. Jos, tai yra jų nematai, bet ji, tai yra jie patikimi. Tokie pat tikri kaip visa kita, už ką viską perki ar parduodi. Tiesiog puiku, kad taip atsitiko: mane atleido ir aš susiradau naują darbą, tapau tokiu atsakingu žmogumi – šio banko rizikų prevencijos skyriaus viršininku.
Vakare įsijungęs Lietuvos TV žinias išgirdau minint Kusbergą. Viešbutyje Amber Lake Hotel & Spa, kuris priklauso tam Kusbergui, pasirodo, Lietuvoje nusipirkusiam Rauduvės žirgyną netoli Šeduvos, rastas negyvas viešbučio šeimininkas.
Persižegnojau, nors nesu praktikuojantis katalikas. Pagalvojau, kad išvadas, kurias pasiunčiau Direktoratui, pakeliui galėjo perskaityti koks nors Šėtonas. Pistoletas savižudžio rankose – jo darbas. Kusbergas, kaip pakomentavo TV žinių diktorius, nepalikęs jokio atsisveikinimo laiško, atsisėdęs į odinį fotelį priešais TV su CNN (18) programa, paleido iš revolverio sau kulką į smilkinį. Kamera stambiu planu parodė ne žuvusįjį, o tuščią fotelį ir kilimą ant grindų tarp jo ir televizoriaus. Man pasirodė, kad ant to kilimo matau kraujo dėmę, kažkiek panašią į vardo, kuriuo aš pasirašinėju, pirmą ir paskutinę raides. Reikia pasakyti, kad pasirašau labai tvarkingai, taip, kaip įrašyta mano pase. Liudvigas. Su ,,g“. Tada dar nesupratau, kad tas parašas yra toks svarbus.
Palikau žmoną vakaroti prie TV. Antrą nakties ji pažadino mane ir papasakojo, ką išgirdo per RTR (19) žinias. Rusija giriasi įstojusi į PPO (20), o dabar ketinanti stoti į ES (21), ir tai ją prajuokino. Aš užmigau negreitai, nes man neatrodė, kad žmona pasakoja anekdotą. Tai, ką aš daug metų veikiau ir dabar veikiu, man susipynė į vieną daiktą ir atrodė grėsmingai.
Kitą dieną parengiau tris išvadas. Tiek jų pareikalavo Direktoratas. Sugaišau ne daugiau dešimties minučių. Atėmus jas iš aštuonių darbo dienos valandų, lieka nemaža. Niekas manęs nespaus plušėti iki devinto prakaito nei po mėnesio, nei po dviejų. Supratau, kad pavaldinių mano skyriuje gal ir nereikia, o ir pats nedirbsiu veltui. Kuo mažiau darbo atsiras VIB, tuo geriau visiems. Ir man, ir mano klientams. Ne kas valandą Lietuvoje iškyla pasitikėjimo verslininku, valdininku ar tiesiog žmogumi problema. Gausiu iš Direktorato tik konkrečius klausimus ir į juos tuoj pat atsakysiu. Niekam nereikia mano išvadų apie žmones, kuriais pasitikima, kurių RPL yra arti vieneto arba bent didesnė nei 0,5.
Kaip ir Kusbergo iš Estijos atveju visos prašomos išvados buvo apie milijonierius. Tiesa, visai negirdėtos buvo jų pavardės, nors visi trys – lietuviai, vienas – iš Klaipėdos, pora – vilniečių. Tik pirmosios išvados RPL buvos siejamas su LR Seimu. Beje, gana žemas tas laipsnis ar koeficientas. Kitos dvi įvertino lietuvių vietą Pasaulio banke. Koeficientai buvo labai aukšti, bet tuoj supratau, kad jie aukšti tik todėl, kad tie turtuoliai (?) nieko nereiškia tarp daugsyk už juos turtingesnių.
Beveik nieko nežinojau apie Pasaulio banką. Matyt, jis naujas ir ne toks svarbus Lietuvai nei TVF (22). Pastarasis visiems atrodė labai svarbus. Vakar per žinias girdėjau vyriausiojo jo ekonomisto interviu. Kalba buvo optimistinė: TVF prognozėmis, pasaulio ekonomika šiais metais augs maždaug 4,5 proc., o tai aukštas rodiklis. Į klausimą dėl pagrindinių rizikos veiksnių tarnautojas atsakė rimtų pavojų dabar nematąs. Tačiau pripažino, kad tam tikrą susirūpinimą kelia bankų sistemos „sveikatos būklė“, pirmiausia Europoje, ir būtinybė „iš esmės koreguoti finansinę biudžeto politiką, ir vėlgi – pirmiausia išsivysčiusiose šalyse“.
Be abejonės, VIB neturi jokių sąsajų su TVF. Kaip ir su VIP (23).
Jokių ŠRO (24).
Jokių PPP (25).
Grįždamas namo, mintimis sudariau sandėrį su Dievu: Viešpatie, prižadėjau, melsiuos ir žiūrėsiu TV žinias, tik neleisk kam nors bloga nutikti šį vakarą. Melstis neprisiverčiau, o televizorių įsijungiau. Vos tik ekrane ėmė slinkti politikų ir žvaigždžių figūros, pasijutau lyg darbe prie PC, kuris Direktorato vardu pranedavo viską, ką man reikia veikti. Buvo keista justi ryšį tarp manojo PC, įjungto VIB, ir seno filipso, įjungto virtuvėje, kur mudu su žmona kasdien, o per Kalėdas ir Velykas su dukromis, žentais ir vaikaičiais vakarojame.
Diktorius pradėjo pasakoti apie kriminalus.
Kai jis ištarė pirmą pavardę, neabejojau, jog ištars ir kitas dvi, mano ranka įrašytas išvadose VIB Direktoratui. Autoįvykis, miokardo infarktas ir savižudybė. Diktoriaus balsas virpėjo, jo akys išdavė: šiek tiek per daug mirčių vienai žinių laidai.
– Ko tu stebiesi, – ištarė žmona, kai aš, jos neatsiklausęs, perjungiau TV kanalą. – Kasdien kas nors įvyksta. Ne tik gera. Daug kančių, skurdo, smurto ir katastrofų.
Ji buvo absoliučiai teisi. Aš pats seniausiai žinojau.
Trečios dienos ryte Direktoratas tylėjo. Iki pietų aš nieko neveikiau. Negavau jokio nurodymo rengti išvadas ir popiet. Tik pavakare, kai ketinau ruoštis namo, atėjo prašymas patikrinti, ką mūsų bankas žino apie LR premjerą, seimo Pirminką ir prezidentą.
Pareigos nebuvo nurodytos, bet juk viską pasako vardai ir pavardės.
Aš privalėsiu suskaičiuoti jų RPL?
Pirštai, kurie turėjo vykdyti šį reikalavimą, ėmė stingti. Tarp sąmonės ir jų įsiterpė kažkokia kliūtis. Reikėjo kelissyk iš naujo įrašyti dvi ar tris raides tuose visiems žinomuose varduose ir pavardėse. Kritiškai vertinau visų trijų aukščiausiųjų veiklą, tačiau kaip LR pilietis turėčiau gerbti tokius aukštus pareigūnus. Ginti juos. Tiesa, nežinojau, nuo ko. Nežinodamas nieko nepadarysi. Nežinojau net, kam reikalingos mano pasirašomos išvados. Jeigu turėčiau pavaldinių, matyt, reikėtų jiems paaiškinti, ką jie čia veikia, tačiau aš – VIB rizikų prevencijos skyriaus viršininkas, kuris neturi nė vieno pavaldinio.
Neužtrukau net penkių minučių toms trims labai svarbioms išvadoms parengti. Vienoje jų RPL siekė beveik vienetą, kitose jis buvo tarp 0,4 ir 0,5. Atmintin liko įstrigęs vakarykščių klientų RPL vaizdas. Supratau, kad jis, kad ir koks būtų, išties nieko nereiškia: man nebuvo patikėta galios RPL skaičius interpretuoti. Vienetas, kurį aš palaikiau geru ženklu, galėjo būti toks pat rizikingas kaip ir nulinis dydis. Filosofiškai tariant, tikrovė ir jos negalimybė galėjo būti vienodai rizikingos.
Pasirašydamas išvadas juk nežinau, ką jos reiškia, gal vienodai patvirtinu tikrovę ir jos priešybę. O tai reikštų – tiesos neskiriu nuo melo, nežinau, ką ginu, o ką – puolu. Visa tai jokiu būdu nėra tik dabartis. Arba ji pasibaigs tik rytoj.
Toji mintis mane pribloškė. Pačiupinėjau rašiklį ir padėjau jį ant stalo. Parūpo su kuo nors pasitarti.
Su kuo? Šiame namelyje buvau vienui vienas, bent pirmame jo aukšte niekada nemačiau nė vieno kito VIB darbuotojo. Aš visiškai vienas. Trijuose kambariuose stovėjo daug spintų su bylomis, tačiau tik vienas didelis stalas kompiuteriui. Prie jo sėdėjau aš. Ryte atsirakinu ir pavakare užrakinu namelio duris ir kiemo vartelius. Ponas Ingelsonas, kai buvau atėjęs pirmąsyk, nusileido iš antro aukšto ir vėl ten užkopė. Ant laiptinės sienos kabėjo varinė plokštelė su užrašu Tarnybinės patalpos. Jeigu ponas Ingelsonas ir būna antrame aukšte, nesu matęs, kaip jis ateina ir išeina. Galbūt yra antros laukujės durys.
Surinkęs pono Ingelsono telefono numerį, pasiklausiau ilgų signalų.
Ragelio direktorius nekėlė. Telefone buvo atminties ir kitokie numerių rinkimo mygtukai. Piršto spustelėjimu pakartojau skambutį kelis kartus.
Iki darbo pabaigos liko vos kelios minutės.
Pagal pareigybinę instrukciją išvadas privalėjau pasirašyti šiandien.
Paėmiau nuo stalo rašiklį. Mano atmintyje ponas Ingelsonas paprašė pasirašyti tris kartus.
– Prašyčiau šioje eilutėje. Ačiū. Dar sykį. Kitoje eilutėje. Ir dar sykį. Ar visada pasirašote taip pat – Liudvigas?
– Gerai, jau pasirašau, – pirštais nuolankiai suspaudžiau rašiklį. Pirštai nesuakmenėjo, jie puikiai laikė rašiklį, tik baigiant pasirašyti raidės ,,g“ apačia prieš mano valią šoktelėjo aukštyn ir pavirto raide ,,k“. – Liudvikas.
Galbūt šitą pašnekesį tik įsivaizdavau. Tačiau po jo stojo baugoka tyla. Labai atsargiai, baimindamasis ją sudrumsti, įjungiau skenavimo aparatą.
Pasirašytas išvadas Direktoratui išsiunčiau laiku – be trijų minučių septynioliktą valandą.
Po tų trijų minučių išėjau namo. Kaip pirmą ir antrą darbo dieną įjungiau signalizaciją, užrakinau laukujes duris ir vartelius.
Kol išėjau į gatvę, mane lydėjo tyla, kurios nemokėčiau apibūdinti. Gal, kaip įprasta sakyti, tokia tyla – prieš audrą.
Grįžęs namo, atsisėdau kieme ant suolelio po obelimi. Vasarą su žmona čia mėgstame gerti kavą. Žiemomis ant šakos pakabinu lesyklą paukščiams. Dabar lesykla nukabinta, jau kovo pabaiga, bet daržo lysvėse laikosi pašalas, naktimis pagnaibo bent pora laipsnių žemiau nulio, užtat dienomis prikapsi trilitrinis stiklainis klevo sulos.
Sėdėti lauke ir laukti ,,Panoramos“? Žmona nesuprato manęs. Ji įsitempė vyrą vidun. Čia, toje pačioje mažoje virtuvėje, tarp puodų, keptuvių, arbatinių, senų laikraščių ir žurnalų vyras su žmona įsijungė nacionalinę televiziją. Taip būdavo kasdien, tik aš gal pirmą kartą taip jaudinausi laukdamas naujienų.
O juk nebuvo dėl ko jaudintis. Vyras, tai yra aš, nieko neišgirdo. Prezidentūroje įvyko susitikimas su prokuratūros grietinėle. Seimas vėl svarstė lenkų pavardžių rašymą. Buvo cituojamas Valdas Adamkus (,,Pavardė yra turtas, kuris priklauso kiekvienam iš mūsų, ir aš manau, kad niekas neturi teisės į tą turtą kėsintis“), o Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė pareiškė, kad Lietuvoje lenkiškų pavardžių rašymas lenkų kalba yra politinis sprendimas, nes kalbinių argumentų tam nėra. Vyriausybėje buvo tariamasi dėl slaptų Berklio banko investicijų. Žinių pabaigoje Pasaulio banko pirmininkas Robertas Briusas Zelikas paneigė JAV poveikį naujausiems biržos įvykiams.
Lietuvoje, galima sakyti, buvo ramu. Anksčiau būčiau sakęs, visų teisės ginamos ir saugomos, o aną vakarą pasidžiaugiau, jog aukščiausioji šalies valdžia, kaip ir visi jos piliečiai, niekuo nerizikavo. Jų RPL buvo saugus.
Ramiai tekėjo kita darbo diena VIB. Tai yra vėl iki pietų negavau jokių nurodymų, ką veikti. Žiūrėjau į PC monitorių ir galvojau apie ką norėjau. Buvo be ketvirčio septyniolikta valanda, kai atėjo iš Direktorato žinutė. Tai buvo nurodymas parengti išvadą dėl Liudvigo Milerio RPL. Tam prireikė vos minutės. Mane pribloškė skaitmeninė RPL išraiška. Ji buvo lygi p, skaičiui, kurio pradžią įsimena kiekvienas mokinys (26), o apie jo prigimtį ir akademikas nenori ar negali ko nors aiškiau pasakyti.
Studijuodamas mėgau matematiką, tad puikiai suvokiau, koks keistas tasai Liudvigo Milerio RPL. Manasis RPL. Jis buvo didesnis ne tik už nulį, bet ir už vienetą, ir tai, ką jis reiškė, jau nebebuvo tik galimybės ir tikrovės problema. Tai buvo visai kitoks RPL, nei iki šiol į išvados grafas mano įrašytieji ir pasirašytieji. Svarbiausias su p susijęs neatsakytas klausimas – ar tai normalusis skaičius, t. y. ar egzistuoja kokia nors nuspėjama skaitmenų seka, ar kiekvienas tolesnis skaitmuo visai „atsitiktinis“.
Uždelsiau samprotaudamas apie tą keistą, net transcendentiniu vadinamą skaičių p. Iki darbo pabaigos buvo likusi vos minutė kita, kai aš pasirašiau išvadą ir nuskenavau parašą. Mano pirštai vėl, tik šį kartą sąmonei būdraujant ir juos prižiūrint, vietoje ,,g“ įrašė ,,k“.
Vakar aš atsitiktinai suvokiau šios klaidos reikšmę.
Tapo akivaizdu, jog mano veiksmai VIB yra labai svarbūs ginant žmogaus teisę gyventi.
Kol kas, išsiuntęs Direktoratui išvadą dėl Liudvigo Milerio RPL, nebuvau tikras, kad man pačiam pasiseks išgyventi. Įjungiau namo signalizaciją, užrakinau laukujes duris ir kiemo vartelius, o raktus įmečiau į pašto dėžutę. Žinojau, jog čia nebesugrįšiu.
Galbūt man visai nederėjo jaudintis laukiant TV žinių. Jeigu kas ir nutiktų, tai įvyktų šiek tiek anksčiau. Vis dėlto laukiau, kaip laukiama žinomos mįslės įminimo. Atsiverčiau liturginį maldyną ir suvokiau, jog baigiasi gavėnia. Iki Didžiojo tridienio liko vos savaitė. Pradėjau skaityti pirmąją pasitaikiusią Atgailos giesmę Kryžiau šventas, visų medžių. Neatsiminiau, kad kada nors panašiai prie televizoriaus su maldaknyge būčiau sėdėjęs. Juk sakiau – niekada nesimeldžiu.
Jokios blogos nuojautos nepasitvirtino. Tai, kas buvo pasakojama apie Lietuvą ir pasaulį, tarsi neturėjo nieko bendra su vakar vakaro žiniomis. Prezidentūra rūpinosi Viktoro Juščenkos galimybėmis įveikti Maskvos pusėn linkstantį Viktorą Janukovičių Ukrainoje, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas apsisprendė dėl Europos Komisijos Žaliosios knygos „Darbo teisės modernizavimas įgyvendinant XXI amžiaus uždavinius“, Vyriausybė pagaliau sutvarkė traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registrą. Remdamiesi turėta informacija, ECB (27) ekspertai numatė eurozonos makroekonominę raidą. PB vadovas perspėjo, kad pasaulis yra ,,per vieną smūgį nuo įsisiautėjusios krizės“. Reikėjo gelbėti visuomenės pasitikėjimą savo ateitimi.
Kietas medi, lenk viršūnę, pumpurais minkštais žydėk, pakartojau man gražiausius giesmės žodžius, kai po kultūros naujienų TV orų berniukas pradėjo skelbti orų prognozę.
Sinoptikai žadėjo Lietuvai šiltą Didžiąją savaitę.
Taip ir (ne)baigė Liudvigas Mileris savo istorijos, tačiau aš norėjau išgirsti jos pabaigą. Prisimenate, ką sakiau apie jo pavardę? Tokia pati, kaip ir žymaus amerikiečių romanisto. Na, to paties, kuris sakė nerašąs romanų, o tik autobiografiją su filosofine refleksija, socialine kritika, siurrealistinėmis asociacijomis ir panašiais literatūriniais prieskoniais. Kas žino, ar Mileris, tegu ne amerikiečių rašytojas, o Lietuvos pensininkas iš Pelesos gatvės nėra panašus pasakotojas, kurio žodžių negali vadinti teisybe įprasta jos reikšme. Kas kita – lietuviškas istorijos turinys. Negalėčau jo užginčyti, paneigti istorijoje minimų faktų, kuriuos ir pats žinojau, buvau asmeniškai išgyvenęs. Tarkim, kaip dramatiška likti be darbo, kurį daug metų dirbai, kuris tave ne tik maitino, bet ir teikė tavo dienai prasmės, kokia dorovinių nesusipratimų vieta virsta tavo siela, kai suvoki, jog metų metus eita ne ta dorine kryptimi, o mažytė tavo tapatybė, deja, atsiskyrė (kitų akimis) nuo didelės Lietuvos, Rusijos, Lenkijos, Europos, dar didesnio – viso Pasaulio. Štai tada ir taip, kaip ir Liudvigui Mileriui, kažkas įsako padaryti, ko tu negali padaryti, ir pajunti gilų viso pasaulio atodūsį tau į pakaušį.
– Ką veiki dabar? – paklausiau, kai su paskutiniais žodžiais jis sustojo ties vienaaukščiu netinkuotu mūrinuku iš savadarbių pilkšvų blokelių, kuriuos sovietmečiu išradingi statytojai, negavę nusipirkti plytų, patys gamindavosi iš pjuvenų ir betono.
– Nieko. Gaunu pensiją. Slapstausi. Jau metus. Tiesa, iš tos pasakiškos eurų sumos nė vieno eurocento nesu gavęs, bet kankina nuojauta, jog nesu iš VIB išėjęs. Kad anksčiau ar vėliau visas išvadas turėsiu pasirašyti tikruoju savo vardu.
– O tada?
– Tada mano istorija bus baigta.
– Kaip tu sugebi slapstytis? Juk VIB, matyt, viską suuodžia. Kaip ir KGB (28).
– Neabejoju, tačiau prisitaikiau, nes žinau būdą. Sutikit, kad neblogą. Juk ištisus metus jau traukiu. Iš Angelinos Zalatorienės sužinojau, kad pagal horoskopą turėčiau saugotis transporto. Pavojingos man visos jo rūšys. Taip ir vaikštau tik pėsčiomis. Pardaviau automobilį. Turėjau dar neseną folksvageną. Esu namisėda. Nesutinku, kad dukros ar žentai vežiotų kur nors. Neskraidau lėktuvais. Nelipu į jokį troleibusą, autobusą. Vengiu net karučio, su kuriuo vežiodavau kieme malkas. Pakankamai jų atsinešu glėbyje. Visa kita – smulkmenos. Ką valgau, kuo vilkiu. Bėga dienos. Kaip skaičiuje p po kablelio.
Palinkėjau Liudvigui Mileriui sėkmės einant slėpynių su VIB. Tik atsisveikinęs apsidairiau. Keista vieta. Gerai pažįstama, tačiau regėjau ją lyg pirmąsyk. Kažkiek pavojinga.
Kairėje – geležinkelis su Rasų gatvės tiltu per jį, anapus jo – kalėjimas ir viena iš Vilniaus energetikos (elektros tinklų) vadaviečių, šiapus – Rasų kapinės, Naujųjų apaštalų bažnytėlė, lyg architektūrinė kalvelė pasišokėjusi ant senojo Liepkalnio priekalnio, priešatominę slėptuvę primenantys požeminiai garažai, kuriuose ir aš turiu boksą savajai tojotai, tik jau daug metų nesu į jį užsukęs, automobilis dieną naktį stovi prie namų po atviru dangumi.
Kokia – Rytų, Vakarų, Dangaus ar Pragaro, Didžiojo Pasaulio – trauka čia mane valdo?
Kodėl taip neramu? Nejau patikėjau, kad didžioji vertybė – pasitikėjimas – išnyko, emigravo iš Lietuvos?
Ne, tik atrodo, jog Liudvigo Milerio išgyvenimai (gal tikri, gal išgalvoti) transformavosi į aplinkos (darkomos, niekieno tarsi nesaugomos) ir energijos (mechaninės, atominės, elektrinės, mentalinės) mūšį mano sąmonėje.
Kodėl man rūpi, kaip ši vieta atrodys po penkiasdešimties ar šimto metų?
Ar išliks ji?
Ar ilgai gyvensiu aš pats? Kol Liudvigas Mileris parengs išvadą apie manąjį RPL ir pasirašys tikruoju savo vardu? Kažkodėl pagalvojau, kad Mileris nepasakė man visos tiesos. Negalėjo jis taip paprastai atsižadėti kasmėnesinės triženklės eurų sumos Lietuvoje, kai pasitikėjimą ateitimi lemia Pasaulis, o ne tavo penki pirštai ir viena galva.
Paėjėjęs keliasdešimt žingsnių Rasų gatve, priešais Juzefo Klemenso Pilsudskio širdies panteoną, ties iš raudonų plytų sumūrytais vartais į Rasų kapines, randu stotelę, kur galėsiu palaukti trisdešimt pirmo autobuso į Gurius. Taip, atspėjote, man reikia Juodojo kelio link, ten, kur per marą vežė ir laidojo miestelėnus. Jeigu Liudvigas Mileris gyventų ten, kur aš, jam reikėtų nupėsčiuoti trejetą kilometrų šimtas pirmuoju Lietuvos keliu (29). Vaizdingas, kaip turistams nurodo kelio ženklai, tačiau ar galėtų pėstysis jame būti saugus? Pėstieji turi traukti kelio pakraščiu, vienos plytelės platumo šaligatviu, kurį iki pat Pavilnio ne visur matai ir sniegui nutirpus. Tiesa, pėsčiųjų čia niekada nebūna daug. Važiuodamas tojota namo, užjaučiu pavienius Dunojaus gatvės ir Juodojo kelio piligrimus, bet kažkodėl nesustoju, kad pavėžėčiau juos.
Kodėl turėčiau? Ir man su automobiliu važiuoti pavojinga. Gal jie dūlina tik iki artimiausių jiems autobusų stotelių.
Šimtas pirmasis kelias vingiuoja ir banguoja per kalvas Gudijos link tarp ievų, gluosnių ir juodalksnių ir mano akys kasdien džiaugiasi Pavilnių grožiu, – važiuoju šiuo keliu iki universiteto ir atgal – namo, kur beveik Epikūro sodas: sena obelis, pora slyvų, vaisių nevedantis abrikosmedis, žmonos iškeptos duonos riekelė ir paties pasigaminto naminio vyno taurė, vis dar (kasmet rečiau) užsukantis vienas kitas bičiulis.
2009-ųjų kovas
_______________________________
(1) Dramaturgas Arthuras Asheris Milleris (1915–2005) – ,,Visi mano sūnūs“ (1947), ,,Komivojažerio mirtis“ (1949), ,,Po nuopuolio“ (1964), ,,Kaina“ (1968) ir kitų dramų autorius; Henry's Milleris, 1891–1980) – amerikiečių modernaus (,,naujojo“) romano atstovas, romanų ,,Vėžio atogrąža“ (1928) ir ,,Ožiaragio atogrąža“ (1939) autorius. (Ši ir kitos pastabos – novelės autoriaus.)
(2) Sen. vokiečių: hlut „garsus“ + wig „kova“ – „garsi kova“.
(3) Borisas Polevojus, sovietmečio Rusijos rašytojas, išgarsėjęs ,,Apysaka apie tikrąjį žmogų“, kurioje buvo papasakota istorija apie karo lakūną, netekusį kojų ir vėl išmokusį valdyti naikintuvą.
(4) Kauno politechnikos institutas.
(5) Informacinės technologijos.
(6) 1896 metais Didžiojoje Britanijoje italui Guglielmui Marconiui buvo išduotas pirmojo radijo imtuvo patentas.
(7) Curriculum vitae (lot.) – gyvenimo aprašymas.
(8) Personal computer (angl.) – asmeninis kompiuteris.
(9) Pašto dėžutė (rus. Почтовый ящик) – kodinis sovietinės karinės įmonės pavadinimas.
(10) Lietuvos tautinių mažumų teisių organizacija.
(11) Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba.
(12) United Nations International Children's Emergency Fund – Jungtinių Tautų vaikų fondas, įsteigtas 1946 m.
(13) Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.
(14) Paskutinis argumentas, paskutinė priemonė (lot.).
(15) Lietuvos Respublikos.
(16) Lobizmo koeficientas.
(17) Rizikos prevencijos laipsnis.
(18) Cable News Network – JAV televizijos žinių progama.
(19) Rusijos teleprograma.
(20) Pasaulio prekybos organizacija.
(21) Europos Sąjunga.
(22) Tarptautinis valiutos fondas.
(23) Very Important Persons (angl.) – Labai svarbūs asmenys; Very Intimate Pleasures (angl.) – Labai intymūs malonumai ir t. t.
(24) Šventųjų riterių ordinas.
(25) Pasaulio pinigų padirbinėtojai.
(26) Apskritimo ilgio ir skersmens santykis vadinamas π=3,141 592 653 589 793 238 462 643 383 279 502 884 197 169 399 375 105 820 974 944 592... p yra iracionalusis skaičius, tad negali būti užrašytas kaip dviejų sveikųjų skaičių santykis.
(27) Europos centrinis bankas.
(28) Komitet gosudarstvennoj bezopasnosti (rus.) – Valstybės saugumo komitetas.
(29) Kelio Vilnius–Šumskas klasifikacinis numeris (101).
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 10 (spalis)