Accessibility Tools

 

vanagas_visi_nuo_sventosiosvanagas_visi_nuo_sventosios       Rimantas Vanagas. Visi nuo Šventosios. – Vilnius: Petro ofsetas, 2008. – 344 p.

 

       Rimanto Vanago prozos rinkinys „Visi nuo Šventosios“ yra dvidešimt aštunta jo kūrybinio kraičio knyga ir tiktai penktoji, priskirtina grožinės prozos žanrui. Galbūt norėdamas bent trumpam atsikvėpti, sustoti ir susilaikyti nuo eilinio „vojažo“ į naujas geografines ir tematines platumas, rašytojas naujoje knygoje susitelkia prie vaikystės, tėvų, aplinkinių kaimų, miestelių gyventojų, gražiai pavadintų „vieversiais“, likimų, prie žymiųjų klasikų A. Baranausko, A. Žukausko-Vienuolio biografijų. Gana retai šis autorius atsiduoda „grynajam“ prozos menui, todėl dabar į jį pasineria džiugiai ir išmoningai. Knygoje – trys skyriai, juose prabilta skirtingais žanrais: improvizacijomis, pjese, novelėmis ir apysaka. Savo didžiuosius kraštiečius – A. Baranauską ir A. Vienuolį – autorius užsimojo perskaityti originaliai. Nenorėdamas kartoti, kas kitų apie šiuos klasikus parašyta, R. Vanagas meninio efekto siekia kurdamas sąlygines fabulas, prikeldamas žymiuosius kūrėjus iš numirusių. Klasikai priversti atlikti savo buvusio gyvenimo auditą – universalaus laiko, amžinybės perspektyvoje. Originalesnė ir intelektualiai svaresnė improvizacija „AB vienetas“ apie A. Baranauską: autorius sumaniai panaudoja kai kuriuos poeto kunigo filosofinius matematinius atradimus, vaizdžiai štrichuoja jo vaikystės ir jaunystės prisiminimus, išgyvenimus, skverbiasi į poeto ir moters (Karolinos Praniauskaitės) santykius. Pati fabula apie A. Baranausko nusileidimą iš dangaus ant žemės, apie klaidžiojimą po jaunystės ir mūsų laikų Anykščių šilelį – įdomi, su paslapties šydu.

 

       Netikėta improvizacijos atomazga: poetas prašo Karoliną sėsti klausyklon, o pats klaupiasi ir atlieka jai išpažintį iš viso gyvenimo, graudžiai prisipažindamas: „Per menkai jus gyvą mylėjau!“ Tokiu savo poelgiu A. Baranauskas patenkintas, nors už tai ant jo užsirūstino dangaus kuratorius MC, pasiuntęs žymųjį poetą į žemę mokyti žmones dorybių, išminties, būti jiems neklystamumo, heroiškumo etalonu...

 

       Pjese „Taraldis prisikėlė“ R. Vanagas atskleidė komedijinį savo talento aspektą. Pjesė Anykščiuose sulaukė pasisekimo. Prie sėkmės prisideda ir išradinga fabula su mistiniais mirusio–prisikėlusio Taraldžio nuotykiais. Beje, ir improvizacija apie A. Baranauską autoriaus buvo adaptuota scenai ir parodyta žiūrovams, negailėjusiems plojimų pagrindinio vaidmens atlikėjui, žymiam aktoriui Algimantui Masiuliui. Sakyčiau, scenos prašosi ir improvizacija apie A. Vienuolį, kurioje itin daug dialogų, vaizdingų garsaus rašytojo pomirtinio vaikščiojimo po Anykščius, pokalbių su partiniais bei „glavlito“ „bosais“ ir kelionės į Gruziją mizanscenų...

 

       „Trys Kūčių novelės“ įdėtos tarp improvizacijų, pjesės ir apysakos. Po mistifikuotų improvizacijų, po linksmos komedijos skaitytojui tenka įsijausti į kitą žanrą. Tai padaryti nėra sunku, kadangi R. Vanago novelistika neišeina iš tradicinių žanro rėmų. Taigi jokių formalių naujovių, jokio moderno jose nėra ir nereikia. „Stebuklingame įlankos lede“ skaitome apie vieną iš daugybės paties autoriaus-pasakotojo patirtų nuotykių žvejyboje, kuriuos jis yra vaizdžiai aprašęs knygoje „Niurksi plūdė ir širdis“. Žvejų rašytojų yra tiek daug, kad jau būtų galima išgalvoti ir naują posakį (o gal toks jau ir išgalvotas?), – koks tu rašytojas, jei tu ne žvejys? Pasakotojas su geru bičiuliu, žydu Jokūbu, grįžta namo iš poledinio meškeriojimo. Siužetas – tik apie tą ėjimą namo pavojingai plonu ežero ledu. Ką iš jo galima išgauti, t. y. kokią literatūrinę lydeką pagauti? R. Vanagas pagauna. Nežinau, kokias priemones bei techniką jis naudoja žvejyboje, bet novelėje – subtilias, tradiciškai patikimas, leidžiančias lakoniškai škicuoti veikėjų portretus, prasiskverbti prie charakterių, juos atskleisti. Gražiausias autoriaus laimikis, kad novelės nesibaigia su tekstu, kad lieka kažkas daugiau, nei užrašyti žodžiai, nupiešti vaizdai, religiniai simboliai. Ir kitose dviejose „kūčių“ novelėse – „Siamo katytės“, „Antena“ – autorius groja lakoniškosios novelės stygomis taip, kad miela skaityti ir klausyti. Geroje novelėje, kaip ir gerame eilėraštyje, byloja kiekvienas sakinys, kiekvienas žodis, o viso kūrinio vertę nulemia estetinių, prasminių kombinacijų tikslingumas, atitinkantis autoriaus meninę idėją.

 

       Novelių triptiko pagrindinė idėja – žmogaus moralinis atsinaujinimas, dvasinės pusiausvyros ieškojimas, vykstantis ne bet kada, o stebuklinguoju Šventųjų Kalėdų laiku. Ir ne bet kur, o po žvaigždėtuoju dangum. Tokiame laiko ir erdvės fone regime novelės „Antena“ veikėją Jeronimą, kuris žūtbūt siekia ant užpustyto kamino iškelti sunkią televizijos anteną, nori įveikti dūšion plūstančius sunkius jausmus, kilusius dėl sudėtingų santykių su žmona ir dėl nepasitikėjimo savimi. R. Vanagui pavyko surasti originalų meninio sumanymo sprendimo būdą – antenos, užakusio kamino įvaizdį, tampantį lakiu žmogaus savęs įveikimo simboliu. Jeronimo galynėjimasis su ta antena ir su tuo užakusiu kaminu žvarbią Kūčių pavakarę primena vergišką Sizifo, ridenančio į kalną akmenį, triūsą. Atrodo, tokios prasminės digresijos su garsiuoju mitu siekė ir pats autorius, jis maksimaliai sumažina distanciją tarp pasakotojo ir veikėjo, beveik mikroskopiškai priartėja prie kopėčiom aukštyn žemyn laipiojančio Jeronimo, prie jo minčių, vidinės būsenos. Maksimaliai psichologizuotame pasakojime tiesiogiai pajuntame Jeronimo minčių bei pojūčių niuansus. R. Vanagas išlaiko novelės kompozicinių dalių proporcijas ir architektoninį vieningumą.

 

       Turinio ir formos darna pasižymi ir apysaka „Nu, Rapoliuk, einam!“, didžiausias ir stipriausias rinkinio kūrinys. Nežinau kodėl, bet ją skaitant iš atminties vis išplaukdavo S. Šaltenio apysakos „Riešutų duona“ vaizdai, nuotaika, personažų paveikslų kontūrai. Įspūdžių panašumą turbūt lemia abiejų apysakų pasakotojų amžius, jų socialinė kilmė, pasaulėjauta, veiksmo vietos, laiko atributika ir pan. Beje, ir S. Šaltenį, nors gimusį Utenoje, galima susieti su Anykščių kraštu, – per tėvą Rapolą, čia gimusį, augusį, daug metų dirbusį. „Riešutų duona“, sukurta 1972-aisiais, plačiai išgarsėjo, – be abejo, prie sėkmės prisidėjo ir jos inscenizacija bei ekranizacija.

 

       Kai kurie paauglių psichologijos dėsningumai, aukštaitiškos vietos, laiko koloritas turbūt ir lemia šių apysakų panašumą. „Riešutų duoną“ S. Šaltenis parašė dar gana jaunas, ir dar „anais laikais“, o R. Vanagas savo „Rapoliuką“ – jau brandos amžiuje ir „laisvais laikais“. Suprantama, ne rašytojo amžius nulemia rašymo kokybę: meistriškumo lenktynėse gretindami įvairius kūrinius, pirmenybę ne visada skiriame brandesnio amžiaus autoriams. Noriu pasakyti, kad R. Vanago apysaka gražiai įsiterpia į vaikystės pasaulį vaizduojančių kūrinių kontekstą. Rašytojo apysaka pasakojimo konstravimu, stiliaus raiška yra itin savita, jos su niekuo nesumaišysi. R. Vanagas didžiausią dėmesį skiria ne vaiko, ne paauglio, ne studento ir ne rašytoju tapusio Juliuko (tokias biografines fazes pereina apysakos pasakotojas), bet savo tėvo Rapoliuko charakteriui atskleisti, jo „brenjoniškiems“ nuotykiams parodyti, taip pat pompastiškiems Anykščių miestelio ano meto kultūros (pvz., dainų šventės) paveikslams, dramatiškiems įvykiams (bažnyčios gaisrui) perteikti. Po šios apysakos pasirodymo jau nebegalėsime kalbėti apie ryškius mūsų prozos personažus, nepaminėdami ir Rapoliuko Adamonio, kadangi tai literatūrinis personažas, galima sakyti, su kūnu ir krauju. Pridurčiau – ir su dvasia, ir su savita liaudiška natūrfilosofija bei etika.

 

       R. Vanagas pasakoja pirmuoju asmeniu, siužetą konstruoja pagal novelės principą, laikydamasis chronologinės sekos, kai kur grįždamas atgal ar užbėgdamas įvykiams už akių. Kompozicijoje esti ir asociatyvinių, ir retrospektyvinių elementų, leidusių autoriui palyginti nedidelėje apysakoje aprašyti visą vieno žmogaus ir jo šeimos istoriją.

 

       Sulaukėme socialiai spalvingos, šiltos apysakos. Iš pirmo žvilgsnio ji tradicinė, bet geriau įsižiūrėjus randi ir netikėtų dalykų, prie kurių reiktų priskirti Rapolo sūnui Juliukui sekamas „nežinia iš kur ištrauktas“ keistokas, negirdėtas pasakas. Bet, pasirodo, jos turi autorių – R. Vanagui jas pasekė anykštėnas Juozas Biliūnas. Tų pasakų apysakoje – keturios ir jos taip įterpiamos į pasakojimą, kad, atrodo, tinka. Labiausiai jos atitinka paties Rapoliuko paveikslą, jo liaudišką, nuotykingą charakterį, folklorišką kalbėseną, mąstyseną.

 

       Recenziją baigti skatina šmaikštusis Rapolas Adamonis tokia  sentencija: „Aš nesakau, kad gerti labai sveika. Arba kad man visada labai patinka. Bet negi Andropovas nesupranta, kad žmogui išgėrus ir valdžia atrodo geresnė, ir akys šviesesnės? Aš jeigu kada gėriau, o ir dabar gramelį išmetu – tai tik dėl linksmumo. Nes jeigu žmogus nebelinksmas, jo ne tik kitiems – jam pačiam savęs nebereikia! Dėk graban tokį, kapec“ (p. 320). Akcentuodamas neišsenkantį Rapoliuko linksmumo, šmaikštumo bruožą, autorius ir apysakos finalą baigia komišku įvykiu: Rapolo anūkai išpildo jo priešmirtinį prašymą ir įdeda karstan plokščią degtinės butelį. Rapoliukas sugebėjo žemiškojoje kelionėje su buteliu išspręsti daug sudėtingų uždavinių, todėl tikėjo, kad ir „bekeliaujant po dausas“ jo galį prireikti.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)